Romualdo Požerskio atlaidų sekmadieniai

Gražus sutapimas, kad tai įvyko prieš pat spalio pradžios Šv. Pranciškaus Asyžiečio titulinius atlaidus. Prieš sukabindamas specialiai bažnyčios erdvei atrinktus ir specialiai jai paruoštus fotodarbus, kurie daugeliui fotografijos gerbėjų – kaip medus, R. Požerskis dar kartą prisiminė šią savo fotografijų seriją. Seriją, kai, viena vertus, tarsi nepaaiškinamo instinkto vedamas, kita vertus, miesto žmogui nematytos egzotikos pagautas jis fotografavo religinių apeigų šviesumą, ramybę ir nuoširdumą kaip atsvarą sovietmečio ideologijai, kaip savo tvirtą piliečio poziciją veikti dėl Lietuvos laisvės.

Su fotomenininku R. Požerskiu dar kartą prisimename jo „Atlaidus“.

Romualdo Požerskio fotografija

Romualdo Požerskio fotografija

Kaip savo „Atlaidus“ pamatėte Bernardinų bažnyčios nedidukėje galerijoje? Kaip atrinkote kūrinius? Kokį savitą žvilgsnį atsinešėte į Bernardinų bažnyčią?

Prieš kokius dešimt metų „Atlaidus“ esu eksponavęs Plungės bažnyčioje. Spausdintos fotografijos buvo rankų darbo, tačiau tokios nuotraukos bijo drėgmės, todėl senose patalpose jas sudėtingiau eksponuoti. Taigi savo fotografijas Bernardinų bažnyčiai paruošiau kitokiu, šiuolaikiniu, principu – jos čia spausdintos specialiomis priemonėmis, labai kokybiškais karštais dažais, kurie nebijo drėgmės, ir fotografija išlaiko lygumą.

Mano „Atlaidų“ tema sukomplektuota iš trijų dalių: pirmoji, kai žmonės, šeimos į atlaidus atvažiuoja vežimais, traukiamais arklių, – man pasisekė tuos kadrus tais laikais nufotografuoti: kaip jie eina į bažnyčią, kaip ten vyksta procesija, giedamos giesmės, mergaitės barsto žiedlapius, žmonės meldžiasi. Dabar, kai pagalvoju, netgi negalėčiau nufotografuoti besimeldžiančio žmogaus, negalėčiau brautis į jo asmeninę erdvę. Bet tais laikais buvau jaunas, chuliganavotas ir lindau į jų erdvę – intymią, kurios negali pažeisti. Tačiau fotografas kitaip negali.

Antroji „Atlaidų“ dalis – tie kadrai, kai žmonės lanko kapines, šią savo seriją išskyriau atskirai ir pavadinau „Atminties sodais“: čia iš tikrųjų žmogus susitinka ne tik su savo mirusiaisiais, bet ir su pačiu savimi. Kapinėse dažniausiai įvyksta pokalbis su savimi. Ir trečia serija – kai žmonės ant žolės pasitiesia rankų darbo audeklus, susėda kartu, valgo, geria, kalbasi, dalijasi prisiminimais, galiausiai atsibučiuoja ir išvažiuoja. Tokios tos trys dalys.

Bernardinų bažnyčioje sukabinau daugiau darbų iš pirmosios dalies, susijusios su procesijomis, maldomis, ir kartu įdėjau kelias nuotraukas su šeimų susitikimais, taip pat kelias, kai žmonės iš atlaidų išrieda, išvažiuoja.

Ar galima sakyti, kad patyrėte šoką pamatęs pirmuosius atlaidus?

Galima. Kai 1975 metais fotografavau Tveruose – kadangi mamos tėviškė ten, padariau kelias atlaidų nuotraukas, o tada nuvežiau kitais metais parodyti žmonėms. Ir tuomet suvokiau, kad ir vienas žmogus miręs, ir kitas. Tiesiog tuos kadrus man pavyko pataikyti nufotografuoti ties kartos išnykimo riba. Kažkodėl intuityviai man tai buvo labai svarbu užfiksuoti.

O kada suvokėte paties atlaidų reiškinio prasmingumą?

Kur kas vėliau, po kokio dešimtmečio nuo tada, kai pradėjau fotografuoti. Kažkoks instinktas buvo, ir negaliu jo paaiškinti. Dabar, žinoma, jau galėčiau. Man, miesto žmogui, tai buvo egzotika. Man egzotika buvo tie vyrai su kostiumais, kažkur iš Anglijos atvežti, tos iškilmių medžiagos – porą kartų per metus jie tuos kostiumus atlaidams išsitraukdavo. Tos mergaitės, tos močiutės, tas dangus, tie lapai, žolės – lyg jungtųsi krikščionybė su pagonybe, lyg ta senoji dvasia aplink skraidytų. Tie varpai, dūmai, smilkalų aromatas, gausmas iš bažnyčių. Man tai buvo be galo egzotiška. Panašią egzotiką, beje, patyriau, kai fotografavau Bangladeše.

Nors to galbūt tuomet nesuvokiau, bet atlaidų fotografavimas buvo mano, kaip žmogaus, kaip piliečio, pozicija.

Buvau suimtas per kalantines, pasodintas, mano namuose vyko kratos, – bet aš pasirinkau temą, kuri opozicionavo vietos ideologijai. Tų fotografijų, tų visų bažnytinių motyvų aš niekur rodyti negalėjau, labai rizikavau būti apkaltintas antitarybinės propagandos vystymu. Tačiau tai buvo mano subrendusio piliečio pozicija – piliečio, kuris tuomet suvokė, kas yra laisvė.

Papasakokite istoriją, kaip su šiomis fotografijomis susijęs Antanas Sutkus.

Mes, fotografai, tuomet tarpusavyje visuomet konkuravome. Žinote, jeigu randi kokią nors įdomią temą – kitam nerodyk. Taip ir aš savo atlaidų fotografijų nerodžiau, gal tik Macijauskas buvo jų šiek tiek matęs 1977 metais, – kai jau jų buvau padaręs didelę dalį. Lankėsi tuomet pas mane ir Sutkus, kai jam tada parodžiau, pamatęs užsidengė akis ir ilgai verkė. Ir pasakė: „Aš tau padėsiu, kad saugumas nesunaikintų šių negatyvų.“ Tuomet gavau leidimą fotografuoti atlaidus, bet su sąlyga, kad šių nuotraukų niekur nesiųsiu ir niekur nerodysiu.

Laikėtės žodžio?

Žodžio laikiausi iki 1988-ųjų. O tais metais mano paroda eksponuota Čikagoje, paskui, po poros metų, buvo išleistas albumas.

Savo atlaidų fiksavimo laikotarpį apibrėžiate ilgiau nei iki 1992 metų, nors juos fotografavote ir ilgiau. Kuo vėlesni metai kitokie?

Metus, kai važiavau į atlaidus vėliau – galima nubraukti. Kai baigėsi religinė cenzūra, atlaidai pasikeitė, juos pradėjo rodyti per televiziją, jie prarado įtampą. Nuvažiavus tarybiniais laikais ten būdavo nesaugu, žmonės, pamatę fotoaparatą, nesaugiai jausdavosi.

Tačiau aš nefotografuodavau žmonių iš toli. Prieidavau prie jų, kiekvienas fotografas turi savo matymo kampą, laikydavau nuo jų atstumą apie metrą, du. Ir tokiu atstumu juos fotografuodavau. Toks nuotolis rodo, kad žmogaus nebijau ir kartu – kad nesu jam pavojingas. Tie dalykai labai svarbūs. Be to, kartu melsdavausi, niekad nenešiojau fotografo rankinės, tik maišiuką, per petį permestą. Būdavo, žmonės manęs paklausdavo, ar kokiam laikraščiui fotografuoju. Ne ne, sakydavau, – sau, jokie laikraščiai tokių dalykų nespausdins.

Ar kalbindavote žmones tuo metu?

Yra fotografų, kurie fotografuoja įvykius, žmones, kai pradeda su jais kalbėtis, tačiau aš stengdavausi laikytis nuo jų tam tikru atstumu ir negaišti laiko su jais šnekėtis, tiesiog fotografuodavau. Kai fotografuodavau senamiesčius, mano didžiausias priešas būdavo kolega fotografas, sutiktas gatvėje, nes žinodavau, kad jis man atims daug laiko. Pamatęs jį bėgdavau į kitą kvartalą. Nebendraudavau ir su fotografuojamais kunigais, neturėjau giminių ar kokių pažįstamų, kad mane suvestų su jais. Žinoma, esu su jais pietavęs, bet tik tiek.

Jei pamatydavau ar įdomų tipažą, ar man įdomią šeimą, tiesiog fotografuodavau, nekalbindavau jų, nes jeigu būčiau pradėjęs su jais šnekėtis, galbūt būtų ėmę labiau pozuoti.

Ar suskaičiavote, kiek atlaidų aplankėte?

Taip, kartą buvau sugalvojęs suskaičiuoti – apie pusantro šimto. Taigi mano apie pusantro šimto sekmadienių tam atiduota. Labiausiai dėl atlaidų įsimylėjau Žemaitiją. Buvau ir Dzūkijoje, deja, Aukštaitijos nepasiekiau. Dažniausiai važiuodavau ten, kur žinojau, kad padarysiu gerų nuotraukų, kur bus daug arklių, daug žmonių, daug gerų tipažų.

Romualdo Požerskio fotografija

Ar turėjote kokių nusivylimų – kad ko nors nepavyko užfiksuoti, kur nors į svarbią vietą nuvažiuoti?

Patys didžiausi nusivylimai buvo, kai atsikeldavau, pamatydavau, kad oras blogas, kad nuotaikos nėra, ir nutardavau, jog nevažiuosiu, ir toliau gulėdavau. Praeidavo šiek tiek  laiko, ateidavo kokia dešimta valanda, ir suprasdavau, kad jau į Žemaitiją nenuvažiuosiu… Ir tuomet visą savaitę būdavau pajuodęs, nes suprasdavau padaręs didžiausią klaidą – kad nenuvažiavau. Tiesiog tokiomis akimirkomis nusivildavau savimi.

O dabar ar jums kyla noras fotografuoti besimeldžiančius žmones? Ar jums šiuo metu tai svarbu fiksuoti?

Esminis klausimas, ar tau tavo darbo priemonės vertos rezultato, tikslo. Jeigu fotografuoji tik sau, tik pabandymui – pasiseks ar nepasiseks, gal tuomet ir nesvarbu. Kai giliai kuo nors nesi įsitikinęs, kad reikia, tuomet geriau nelįsk į žmogaus asmeninį gyvenimą ir nefotografuok. Turi būti labai stiprus vidinis tikslas, noras ir įsitikinimas, kad turi tai daryti. Ir tuomet tavo tikslas, ką turi daryti, netgi atspindi tavo santykį su žmogumi. Žmonės tarsi pajunta esantys tau pavaldūs.

Tai, ką galima ir ko negalima, kai fotografuoju atlaidus – aš negalėjau jų kitaip dokumentuoti. Jeigu būčiau rašytojas, galėčiau stebėti ir paskui tai aprašyti, jeigu būčiau dailininkas, galėčiau kažkokius akcentus užsirašyti arba eskizą nupiešti ir pagal tai meno kūrinį kurti. Fotografo situacija yra unikali, fenomenali, jis fotografuoja realybę, ir tas realybės pavaizdavimas yra visas fotografijos fenomenas. Absoliučiai visa jėga. Realybę tu turi užfiksuoti. Tas fiksavimo momentas yra labai svarbus. Tu turi praktiškai būti Dievas, režisierius kaip kine ir kadrą padaryti. Nes kadras yra pripildytas energijos, ta energija sklinda per šviesą, per formą, per tipažus, per plastiką – daug daug dalykų. Kunčius yra sakęs – kai dirba fotografas, pas jį dirba šimtas kompiuterių.

Ar čia ir dėl to nespalvota fotografija?

Spalva arba nespalva – čia visiškai kiti, techniniai, dalykai. Bangladešą fotografavau tik spalvotai, kitaip nemačiau tų nuotraukų, arba „Burning Man“ festivalį. Bet spalva perteikia daug reikšmės. Tiesiog spalva yra dar viena sudėtinga technikos fotografijos kūrybinė priemonė, kurią arba moki valdyti, ar jos turi atsisakyti.