2021 04 26

„Artuma“

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Abortą išgyvenusi moteris: „Tokios tamsos nesu gyvenime patyrusi“

Unsplash.com nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Jau per vėlu?..“ perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. balandžio mėn. numerio.

Žinia apie nėštumą kartais ištinka netikėtai. Atrodytų, pačiu netinkamiausiu metu, į gyvenimą atnešdama ne džiaugsmą, bet baimę ir sumišimą. Jausmams „paėmus viršų“ ir neradus išeities iš sudėtingos situacijos, kartais priimamas dar sunkesnis sprendimas – nutraukti nėštumą. Aborto patirtimi ir keliu iki jo dalijasi moteris, kuri tai išgyveno visai neseniai.

***

Mano antrajam mažyliui kiek daugiau nei pusmetis. Vyras dirba užsienyje. Jis dažnai grįžta, bet vis tiek labai sunku, kai reikia pasilikti vienai. Mano turėti du nėštumai buvo vienas už kitą sunkesni, abu kartus kilo sveikatos problemų, teko gulėti ir ligoninėje. Abu vaikučiai gimė anksčiau, vyro šalia nebuvo. Gimus antram vaikui, ir vyresnėliu, ir namais reikėjo pasirūpinti pačiai, o tuo metu labiausiai norėjosi, kad kas nors pasirūpintų manimi – fiziškai nebepajėgiau nieko.

Apžiūrai pas ginekologę dėl karantino apribojimų pavyko patekti tik praėjus septyniems mėnesiams po paskutinio gimdymo. Gydytoja mane apžiūrėjusi sako: „Viskas gerai, laukiam trečio.“ Sustingau. Žemė akimirksniu išslydo iš po kojų, apėmė baimė, siaubas, panika, neviltis, atrodė, kad sunku net kvėpuoti. Naujieną pranešus vyrui jo pirma reakcija buvo: „Svarbiausia, kad ne kokios ligos, o kiti ir daugiau vaikų užaugina“. O aš jaučiausi nei gyva, nei mirusi. Kaip susitvarkysiu su trečiu vaiku, kai su dviem vos apsisuku?

Kitame pokalbyje vyras pasakė pritarsiąs bet kokiam mano sprendimui, kad tik man būtų geriau. „Procedūra greita ir neskausminga“, – apie abortą vizito metu užsiminė ir gydytoja. Štai taip, viskas paprasta. Nusprendžiau nesivadovauti jausmais, o galvoti racionaliai: organizmas dar neatsigavęs po paskutinio gimdymo, esu fiziškai nusilpusi, galbūt vaikelio net neišnešiosiu. Jei vyras būtų šalia, kartu kažkaip ištemptume, bet grįžti ir pasilikti jis negali, o viena aš tiesiog fiziškai nesugebėsiu. „Išjungusi“ visas emocijas, uždraudusi sau skaityti apie abortą ir gilintis į tai, kas jis yra, ir priėmusi sprendimą, paskambinau akušerei pranešti, kad apsisprendžiau. „Jei apsisprendei, brauk brūkšnį ir nebegalvok, nebesikapstyk, nes jei galvosi – išprotėsi“, – ragina vyras. Susiėmiau: buvau ryžtinga ir stipri.

Unsplash.com nuotrauka

Lapkričio 13-oji, penktadienis. Nuėjusi pas gydytoją trumpai papasakoju savo situaciją. Gydytoja ragina dar pagalvoti, bet aš jaučiuosi nebeturinti teisės keisti sprendimo, juk tai ne mano vienos, o visos šeimos gyvenimas. Vis dėlto parašau vyrui žinutę sakydama, kad gydytoja skatina persigalvoti. Rašau tą žinutę lyg su viltimi, kad jis jai pritars, kad sustabdys mane, bet jis nieko neatsako… Kai vienoje palatoje su manimi buvusią moterį po kelių minučių procedūros parveža apsvaigusią ir tiesiog įmeta į lovą kaip kokį mėsos gabalą, palengva apima panika.

Išgirstu savo pavardę. Ateinu į operacinę, gydytoja klausia, ar nepersigalvojau. Aš tik papurtau galvą, nes gerklėje esantis gniužulas neleidžia prabilti. Palatoje tvyro kažkoks svylančios odos kvapas. Mano širdis daužosi, atsisėdu ant kėdės ir pradedu gaudyti orą – apėmė panika, skruostais ima tekėti ašaros. Seselė jas nuvalo ir ramina: juk tuoj užmigsiu. Man užfiksuoja rankas ir kojas, jaučiu, kaip į veną sminga adata.

Tamsa… Dar kiek pasnaudžiu, bet sąmonė bunda. Galva tuščia, nevalingai nurieda viena kita ašara, bet nieko nejaučiu: nei fiziškai, nei emociškai. Lyg nieko nebūtų buvę.

Tai turėjo būti tikras stebuklas. Juk pati svajojau apie dukrytę, galvojau apie trečią vaikelį, tai kodėl jį nužudžiau?

Grįžtu namo. Esu labai pavargusi, bet kol kas atrodo, kad gyvensiu. Po kiek laiko kažkas pradeda su manimi darytis, spaudimas krūtinėje, nerimas, baimė – jaučiu, kaip atsirita emocijų cunamio banga: nebėra logikos, nebėra racionalaus mąstymo, jokių apskaičiavimų, tik žudantis skausmas. Užsidarau vonioje ir verkiu, verkiu negalėdama sustoti. Dieve, ką aš padariau?! Mes su vyru per mažai kalbėjomės, per mažai ieškojom, nedėjom visų pastangų, kad išsaugotume. Dabar, atrodo, pragarą pereičiau, kad tik mano įsčiose vis dar būtų gyvybė. Taip, būtų buvę nepakeliamai sunku vienai susitvarkyti su trimis vaikais, bet dabar suprantu, kad tai niekai, palyginti su tuo, koks gyvenimas manęs laukia. Su tokiu skausmu nebėra prasmės gyventi.

Žiūriu į savo tuščius delnus ir matau tą mažytį gyvybės lašelį, bejėgį, negyvą. Žiūriu į žaidžiančius savo vaikus ir šalia jų matau mažylį, kurio jau nebus. Tai turėjo būti tikras stebuklas. Juk pati svajojau apie dukrytę, galvojau apie trečią vaikelį, tai kodėl jį nužudžiau? Dėl to, kad silpna, dėl to, kad ne laiku, dėl to, kad protas iš baimės aptemo… Kodėl nesikreipiau į Krizinio nėštumo centrą? Juk žinojau, kad toks yra…

Unsplash.com nuotrauka

Bet dabar jau vėlu. Į pasaulį veržėsi stebuklas, o aš leidau jį išplėšti man iš įsčių ir išmesti į konteinerį. Dar tik antra para, mano košmaras tik prasideda. Nebematau prasmės gyventi, bet ir numirti teisės neturiu. Belieka egzistuoti dėl vaikų, nes jiems reikia mamos. Gal galėčiau apkaltinti vyrą, nes juo pasitikėjau, visą atsakomybę atidaviau jam, o jis ir pats nesupranta, kaip taip nutiko. Gal galėčiau kaltinti Dievą, kad ne taip mane suprato? Juk sakiau, kad norėčiau vaikelio, bet tik tuo atveju, jei vyras galėtų visada būti šalia, ne dabar. O gal kalti gydytojai, kurie apie abortą kalbėjo taip paprastai, bet nepasakė, kas bus po to? O gal kalta tik aš, nes buvau per silpna, nekovojau už savo kūdikį…

Jau kitą dieną po aborto vyras išskrido, vėl likau viena. Kaip gyventi su tokiu skausmu? Niekam negaliu pasakyti, pasipasakoti. Kai vyrui pasakiau, kad gailiuosi, jis man liepė susiimti ir rūpintis vaikais, dėl jų neturiu teisės palūžti. Jis teisus, bet mano skausmo suprasti negali, negali suprasti, jog tas skausmas stipresnis už mane. Kaip viskas bus dabar? Apie fizinį artumą bijau ir pagalvoti. Ar mūsų santykiai baigti? Aš nežinau, kaip gyventi toliau, kaip mylėti, kai nesijaučiu verta meilės, kaip būti laimingai, kai nesijaučiu verta būti laiminga?

Jau vėlu, jau dvi dienos po… Man jau niekuo nepadėsi, bet jaučiuosi tokia viena, palikta su savo skausmu…

Tokios tamsos nesu gyvenime patyrusi ir jaučiau, kad turiu tai išlieti, išsakyti, nes jei tai liks mano viduje, mano mintyse, aš nebegalėsiu normaliai gyventi, tai nuodys mane iš vidaus ir galiausiai apnuodys visą mano šeimos gyvenimą. Kreiptis į Krizinio nėštumo centrą buvo neabejotinai teisingas sprendimas. Sulaukiau palaikymo, supratimo, tiesiog išsiliejau, ir tai apvalė mano sielą. Žinau, kad tai, kas įvyko, liks mano skauduliu visą gyvenimą, bet šiandien, galiu mylėti, galiu šypsotis ir tikėti gražesniu rytojumi.

Moteris

Pixabay.com nuotrauka

***

Nėštumo nutraukimas – sunkus moters gyvenimo apsisprendimas. Konkrečiai moteriai ši patirtis skirtinga, tačiau kiekviena mano konsultacijose sutikta moteris nėštumo nutraukimą įvardija kaip traumuojančią, pačią skaudžiausią ir blogiausią patirtį gyvenime. Tai netektis, kurios žaizdos gyja ilgai. Skausmas, kaltė, gėda, bejėgiškumas, pyktis, nerimas, baimė, noras laiką atsukti atgal – tai dalis mano sutiktų moterų kasdienių išgyvenimų nutraukus nėštumą. Galimybė saugiame santykyje atsiverti, dalytis sunkiais jausmais, mintimis, būti išgirstai ir priimtai, iš pradžių atsiremti į psichologą, o vėliau ir į save pačią, į aplinkinius padeda palengva priimti šią patirtį kaip jau įvykusią gyvenimo dalį. Tai įvykis ir procesas, po kurio galime išeiti palūžę (didesnė tikimybė, jei pasiliekam vieni su savo sunkiais išgyvenimais) arba praplėtę, pagilinę asmeninę patirtį bei santykius su sutuoktiniu / partneriu, kitais žmonėmis. Šiame procese labai svarbus kuo platesnis palaikymo ratas. To rato dalis galime būti kiekvienas iš mūsų.

Svarstydama, kaip būtų galima prevenciškai saugoti moteris nuo šios skausmingos patirties, suprantu, kad nėštumo nutraukimu moteris tarsi renkasi savo gyvenimo išsaugojimą, nes nemato kitos išeities. Dėl to, visų pirma, svarbu išgirsti, ko iš tiesų nori neplanuotai pastojusi moteris, įsiklausyti į jai kylančius jausmus, pabūti kartu jos baimėse ir nesaugume. Nesiūlyti išeičių. Tik padėti pamatyti įvairesnes perspektyvas, paramos galimybes. Tik nurimus emocijų bangai, turint platesnį situacijos suvokimą, socialinį palaikymą, turint žinių apie pagalbos galimybes bei apsvarsčius visas alternatyvas, galime kalbėti apie laisvą moters / poros apsisprendimą priimti gyvybę ar jos atsisakyti.

Krizinio nėštumo centro psichologė Kristina Šironienė

VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ teikia pagalbą moterims, išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, kūdikio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar aborto, taip pat moterims, išgyvenančioms pogimdyminę depresiją. Organizuojamos savitarpio paramos grupės. Informacija el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt ir neplanuotasnestumas.lt.