Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 23

Kristina Sadauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Aktorius D. Meškauskas apie spektaklį „Lost Lost Lost“: mano tikslas – atskleisti paradoksalų J. Meko mąstymą

Aktorius Darius Meškauskas. Domo Rimeikos nuotrauka

Įsivaizduokite. Pasaulyje po didžiosios katastrofos nebeveikia kompiuteriai, telefonai ir internetas. Nėra jokio būdo įrašyti ar atkurti praeityje sukurtus skaitmeninius vaizdus. Šioje postapokaliptinėje realybėje grupė archeologų, etnografų ir performerių ieško senojo pasaulio artefaktų.

Vieną dieną jie aptinka Šveicarijos firmos „Bolex International SA“ kamerą. Tokios kameros triumfavo šeštajame ir septintajame XX a. dešimtmetyje. Tarp jų garsių naudotojų buvo Andy Warholas, Terry Gilliamas ir Jonas Mekas. Pastarasis, naudodamas vien tik „Bolexą“, nufilmavo visus savo filmus. Be filmavimo aikštelės, techninės komandos ir aktorių – kaip tai įmanoma? Suintriguoti ateities tyrėjai leidžiasi į sudėtingą praeities rekonstravimo kelionę.

Režisieriaus iš Lenkijos Michało Borczucho naujausią spektaklį Klaipėdos dramos teatre „Lost Lost Lost“ įkvėpė J. Meko kūryba ir gyvenimas. Iki spektaklio premjeros gruodžio 9 ir 10 d. liekant vis mažiau laiko – pažintis su patį J. Meką scenoje bandančiais perprasti aktoriais DARIUMI MEŠKAUSKU ir JONU BARANAUSKU.

Scenoje atgis interviu serija

M. Borczuchas Lenkijoje garsėja savo ypatinga scenine kalba ir kūrybine drąsa. Apie J. Meką režisierius sužinojo jau prieš kurį laiką, žymiojo lietuvio filmais jis rėmėsi kurdamas spektaklį pagal Karlo Ove Knausgårdo romanų seriją „Mano kova“. Pakviestas į Klaipėdą, M. Borczuchas vėl prisiminė J. Meką. Taip ir atsirado „Lost Lost Lost“ – spektaklis, kurį pirmyn veda ne siužetas, bet scenoje atgyjantys J. Meko ir žymių kultūros, meno, politikos veikėjų pokalbiai. Tarp jų Susan Sontag, Johnas Lennonas, Yoko Ono, Vytautas Landsbergis.

„Spektaklis susideda iš interviu, bet interviu gali paskaityti ir namie – o kur teatras? Teatras, kaip ir J. Meko filmavimo būdas, yra su jausmais susijusioje teritorijoje. Tai jausmų perdavimo ir dalijimosi būdas. Visiškai virtuali erdvė, dūmas, bet kai pajuntame, tai jau materialu“, – svarstė J. Meką, jau įsitvirtinusį Niujorko meno panteone, scenoje atkuriantis D. Meškauskas.

Pasak aktoriaus, M. Borczucho teatro magija turėtų gimti jungtyse tarp scenų, konteksto pokyčiuose, „tai režisierius, kuris drąsiai nebijo nežinoti – jis jaučia srovę, temą, kuria nori kalbėti, ir ieško. Labai dažnai iš jo galima išgirsti, kad jis nežino, kaip kažkas turi išeiti, bet turi būti maždaug taip. Tai asiužetiškas teatras, jame kuriamas filosofinis žmogaus portretas, ir šis teatras įvyksta ne rezultate, ne konkrečioje scenoje – jo suvokimas ateina viso spektaklio rezultate“.

Neįprastas fake interview (netikras interviu) formatas tapo įdomiu iššūkiu spektaklio aktoriams.

„Mes įpratę, kad scenoje kažkas turi vykti, kad turime kažką rodyti, bet čia reikia tiesiog klausytis, girdėti pašnekovą, matyti, kaip ir ką jis kalba, – dalinosi savęs dar tebeieškantį J. Meką atkuriantis J. Baranauskas. – Tai kardinaliai kitoks teatras, nei esame įpratę, savotiška antivaidyba. M. Borczuchas viename iš pirmų susitikimų sakė, kad gal žmonėms nepatiks, bet grįžę namo jie tikrai pasidomės J. Meku ir jo kūryba.“

Aktorius Jonas Baranauskas. Domo Rimeikos nuotrauka
Aktorius Darius Meškauskas. Domo Rimeikos nuotrauka

Rekonstruoti asmenį jo nemėgdžiojant

„Lost Lost Lost“ J. Meką atkuria du aktoriai – spektaklyje jis pasirodo ir kaip vis dar atkakliai ieškantis savo kelio, tebeslegiamas skaudžios pabėgimo iš numylėtų gimtųjų namų traumos, ir kaip jau visuotinai pripažintas menininkas, plačiai tituluojamas avangardinio kino krikštatėviu, supamas žymiausių to meto meno asmenybių. Aktoriai J. Baranauskas ir D. Meškauskas scenoje dalinasi šia asmenybės kelione.

„Mano J. Mekas viską stebi, siurbia į save kaip kempinė. Jis aktyvus stebėtojas ir klausytojas, jis – žmogus iš kito pasaulio, atvykęs į JAV su savo nedideliu kaimeliu širdyje ir pats esantis kaimietis. Jis nėra svetimas, jis tiesiog žmogus iš kaimo, juk J. Mekas sakydavo, kad ir mirs kaime – Niujorko kaime, – pasakojo J. Baranauskas. – Turiu tekstų, kur J. Mekas kalba apie gamtos pojūtį, lengvumą.

Tai man buvo atradimas. Įsimylėjau, kaip jis matė gyvenimą ir žmones. Bandžiau suprasti, iš kur tai ateina – ar iš jo vaikystės kaime, ar iš „dipukų“ stovyklos. Bandžiau suprasti, kaip tas berniukas iš Semeniškių atsiranda Niujorke ir tampa žymiausių žmonių draugu, atsiduria svarbių meno įvykių sūkuryje.“

Pasak J. Baranausko, M. Borczucho pasirinkimas J. Meką ir jo aplinką bandyti pažinti atsisakius vaizdo medžiagos spektaklio kūrimo pradžioje atrodė labai neįprastas, bet vėliau įtraukė, „M. Borczucho teatras yra visai kitoks, nei mes įpratę, bet man jis labai įdomus. Kuriame ieškodami, spektaklyje esame praeities tyrėjai, bet jais esame ir ruošdamiesi – kapstomės įrašuose, interviu, poezijoje, renkame viską ir talpiname savyje, vėliau mėginame iš to atkurti asmenybę.“

D. Meškauskas pabrėžė, kad spektaklyje jis nesistengia kopijuoti J. Meko fiziškai, „jei tai darysiu – bus parodija. Čia reikia eiti kitu keliu – mėginti suprasti J. Meko mąstymo būdą, jei galima taip sakyti, jo ideologiją, tai, kas jam svarbu ar nesvarbu – visą kompleksą santykių su aplinka ir savimi“. Aktorius sakė nemanantis, kad J. Mekas, nors ir gana dažnai linksniuojamas, yra gerai žinomas, o jei žinomas – neretai tik labai paviršutiniškai.

„Mano tikslas atskleisti jo paradoksalų mąstymą, požiūrį į pasaulį ir gyvenimą. Daug kas jį priimdavo kaip mandravojantį, ekstravagantišką žmogų. Nemažai Amerikos lietuvių pyko, kad jis buvo atsiskyręs nuo diasporos, jiems svetimas. Norisi sugriauti tam tikrus įsivaizdavimus apie J. Meką – tai vienas iš mano, kaip aktoriaus, tikslų“, – kalbėjo D. Meškauskas.

Ruošimasis spektakliui pačiam aktoriui buvo proga pamėginti pažinti žmogų, slypintį už kūrybos, perprasti jį pirmyn vertusius judėti principus.

„Man buvo įdomu, kaip J. Mekas pasirinkdavo temas, bet jos pačios pas jį ateidavo. Pavyzdžiui, alkis, jam buvo likusi alkio trauma iš „dipukų“ stovyklos laikų, jau buvo pragyvenęs JAV kelerius metus, bet apie tai tebegalvojo. Ir jis padaro išvadą, kad, kai žmogus dainuoja, groja, kelia triukšmą, – jis tuo metu pamiršta alkį, vos nustoja dainuoti – alkis vėl kankina.

Tad gal dėl to lietuviai sukūrė tiek liaudies dainų, kad pamirštų alkį. Man atrodo, kad trauma buvo dominuojanti, dėl to J. Mekas iš materialaus pasaulio pabėgo į kultūros pasaulį, kad pamirštų savo alkį. Ruošdamasis spektakliui bandau atsekti tuos paradoksalius mechanizmus ir tai, kaip jie veikia. Kuriant vaidmenį reikia atrasti ne tai, ką turi personažas, o tai, ko jam trūksta, nes tai inspiruoja jo veiksmus. Jei žmogus visiškai išsipildęs, patenkintas jis pasiliks ten, kur yra. Antrojo pasaulinio karo trauma J. Meką padarė tokiu menininku, kokį jį žinome“, – apibendrino D. Meškauskas.

Algimantas Kunčius, Jonas Mekas su motina, švenčiančia 90-metį, tėviškėje 1977 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Prisiminti, bet netapti atminties įkaitu

Spektaklyje katastrofą patyrusio pasaulio tyrėjai mėgina prisiminti, lygiai taip pat ir nemaža J. Meko kūrybos dalis buvo susijusi su atmintimi.

Anot D. Meškausko, J. Meko santykis su praeitimi buvo išskirtinis, „yra du tipai išeivių – vieni namus palieka savo valia, kiti – ne. Išvykstantieji savo valia taip daro dėl to, kad jiems tiesiog atsibodo būti ten, kur yra, atrodo, kad kitur gyvenimas gražesnis, jie daugiau uždirbs, tad išvažiavę šie žmonės svetur lengviau įleidžia šaknis. Išvykstantieji prieš savo valią turi traumą. Jie mintimis nuolat grįžta namo, tai juos kankina, jie romantizuoja namus, ir ta būsena vis gilėja. Taigi, kad J. Mekas galėtų pradėti iš naujo, o kito pasirinkimo jis ir neturėjo, jam reikėjo grįžti į namus, kad pats iš jų išeitų – taip eliminuoti prievartos prieš save aktą. Jis turėjo grįžti, pamatyti, kad gyvena teisingai, ir vėl išvažiuoti“.

Aktoriaus nuomone, J. Mekas gyveno kung fu principu: „Jis nesipriešino smurtui, bet rasdavo būdų jį apeiti, kad nesikankintų. Pavyzdžiui, sakė, jog visą laiką nuolat bėgo iš vienos darbo vietos į kitą, kad pažintų pasaulį ir žmones. Kita vertus, taip pat sakė, kad išmeskit mane į dykumą ir po kiek laiko ten būsiu įleidęs šaknis – dėl to ir judu. Čia J. Meko paradoksas – įleisti šaknis gali dėl to, kad juda. Visuose jo teiginiuose yra tas paradoksas, bandau tą paradoksą užčiuopti.“

J. Mekas nevengė minėti toli praeityje likusio vaikystės pasaulio laiko, tai buvo dalis jo savasties, J. Baranauskas kalbėjo, kad per tai išryškėjanti distancija tarp Semeniškių ir Niujorko jam atrodo sunkiai suprantama ir sutalpinama viename žmoguje: „Vis galvoju, kaip tai galėjo nutikti? Tampi avangardinio kino krikštatėviu, tave supa žinomiausi žmonės, o esi kažkoks J. Mekas iš niekam nežinomų Semeniškių – niekaip to nesuprantu. J. Mekas visada gyveno prisimindamas savo vaikystę, prisimindamas mamą. Atrodo, kad tai visada buvo jame. Visa jo kelionė prasidėjo nuo Semeniškių, ten buvo jo pradžia, ir visą gyvenimą jis darė tai, ką ten pradėjo. Sunku suprasti, kaip Semeniškiai susijungia su Niujorku.“

Glaudžiais kaimyniškais ryšiais susaistytos kaimo bendruomenės prisiminimas, anot J. Baranausko, atsispindi ir jo tolesniame gyvenime, pavyzdžiui, kaip J. Mekas sakėsi gyvenąs ne Niujorke, o Niujorko gatvėje, taip tokiu semantiniu triuku metropolį sumažindamas iki jam priimtinesnio mastelio.

J. Meko sėkmės pamokos

Skaitant J. Meko dienoraščius, interviu su juo, gali susidaryti įspūdis, kad jis pažinojo visus. Būdamas emigrantas iš tolimos, nedidelės šalies, aplink save Niujorke ilgainiui subūrė margą, įvairioms kultūroms atstovaujančių žmonių būrį.

D. Meškauskas samprotavo, kad šis žmonių tinklas atsirado natūraliai – J. Mekas darė tai, kas jam įdomu: „Jis nedarė, šiurkščiai šnekant, karjeros. Jis užsiėmė veikla, kuri jam patiko, filmavo, rengė undergroundo filmų peržiūras, ir pas jį pradėjo eiti žmonės – ne jis pas juos. Jie juto, kad tai – kažkas įdomaus ir tikro. Atrodo, kad J. Mekui viskas tiesiog pavykdavo savaime, ne per prievartą, per laisvę. Ta jo laisvė didžiuosius žmones ir patraukė. Yra interviu, kur jo klausia, kaip susipažinai su Andy Warholu, o J. Mekas sako, nežinojau, kad jis čia pas mane ant grindų sėdi ir žiūri filmus, paskui tik sužinojau, kas ten toks buvo. Jis atsidūrė tarp žmonių, kurie nori patirti kažką naujo, yra smalsūs. Jis, nesiekdamas tapti guru, tapo guru.“

J. Baranauskas antrino scenos kolegai pridurdamas, kad prie J. Meką apibūdinančių savybių būtina paminėti jo nuoširdumą ir smalsumą: „Jį supo tiek žmonių iš viso pasaulio. Spektaklyje taip pat stengiamės suprasti tą globalų mastelį, nes ir per jį galima nužymėti J. Meko asmenybę. Vis grįžtu prie to paties: kaip žmogus iš Semeniškių taip puikiai pritapo tarp tų žmonių iš viso pasaulio? Juk jį Niujorke supo tokia kultūrų ir pažiūrų įvairovė – kas juos visus sujungė? Kol kas sau atsakau, kad jie visi ieškojo šviesos. O J. Mekas dar buvo nuoširdus kitiems, nekonkurencingas, juk dažnai, jei kažką labai primygtinai nori įrodyti – pasaulis tave sutraiško.

Man atrodo svarbus ir jo kaimietiškumas – nuoširdumas, paprastumas bendraujant su aplinkiniais, jautrumas žmogui ir pasauliui. Pas mus ką nors pavadinti kaimiečiu įžeidu, bet prisiminkime, kad, kai J. Mekas rašė į lietuvišką spaudą – jis rašė į „Valstiečių laikraštį“, nes tikėjo kaimiečiu – neatbukusiu, išsilavinusiu, tokiu, kokia buvo jo šeima.“

Aktorius Jonas Baranauskas. Domo Rimeikos nuotrauka
Aktorius Darius Meškauskas. Domo Rimeikos nuotrauka

Svarbiausia nebijoti pralaimėti

„Lost Lost Lost“ suteiks progą susitikti su J.  Meku ir klausytis šio menininko pokalbių su žymiais amžininkais – kaip bus margas pašnekovų būrys, taip įvairios bus ir jų plėtojamos temos, nuo emigranto patirčių iki laisvės ar meno prasmės.

„Labai norėčiau, kad žiūrovams šis spektaklis būtų atgaiva. Jame gal nėra kažkokio didelio veiksmo, bet tvyro švelnumas. Pokalbis tarp globalių žmonių tikrai įdomus, paliečiama daug temų, tad, net jei akivaizdžiai nėra veiksmo – vyksta tikrai daug. Dar pridėkime postapokaliptinį spektaklio sluoksnį – jis taip pat kelia savitų pamąstymų apie tai, kur žmonija eina, kas mes esame. Čia yra ir poetinis, ir filosofinis lygmuo – tad ir be veiksmo visko daug“, – į spektaklį kvietė J. Baranauskas.

Tuo metu D. Meškauskas atkreipė dėmesį, kad, jei aktoriams buvo įdomu gilintis ir mėginti perprasti J. Meką bei jo aplinkos žmones, šio spektaklio nereikia laikyti paminklu menininkui: „Nemanau, kad tai J. Mekui būtų įdomu, gal žiūrint iš ten į mus kažkiek paglostytų savimeilę, bet ar tokie dalykai jam buvo svarbūs gyvenime – abejoju. Jo asmeninė filosofija buvo kiek kitokia – nuolatinio judėjimo, tėkmės, J. Mekui gyvenimas buvo ne rezultatas, o kelias. Tai suvokiau repetuodamas šią temą. Čia svarbiausia nebijoti pralaimėti.“

Spektaklio režisierius – Michałas Borczuchas, pjesės autorė ir dramaturgė – Joanna Bednarczyk, pjesę iš lenkų kalbos vertė Gintaras Grajauskas, scenografė ir kostiumų dailininkė – Dorota Nawrot, šviesų dailininkas – Robertas Mleczko, kompozitorius – Bartoszas Dziadoszas, vaizdo projekcijų autorius z- Wojciechas Sobolewski, režisieriaus asistentai – Sara Dec, Alius Veverskis.

Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Domika Biernat, Janas Dravnelis, Jonas Baranauskas, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Marta Ojrzyńska, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė.

Spektaklio „Lost Lost Lost“ premjera Klaipėdos dramos teatre – gruodžio 9 ir 10 d.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.