Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Apie perdegimo sindromą rašoma net Biblijoje

Jėzus Kristus prie šulinio su samariete.
Alonso Cano paveikslo „Kristus ir samarietė“ fragmentas. XVII a. Wikimedia.org nuotrauka

Kunigo, teologo ir gydytojo Pascalio Ide’o knyga „Perdegimo sindromas: gebėjimo duoti liga” (Magnificat leidiniai, 2018, iš prancūzų k. vertė Liucija Černiuvienė) pristato perdegimo sindromą, analizuoja šio reiškinio priežastis, pasireiškimą įvairiose srityse ir galimus prevencijos būdus.

Skaitykite ištrauką apie tai, kad net Šventajame Rašte perdegimo sindromas ir poilsis buvo labai svarbi Apaštalų ir Jėzaus gyvenimo dalis.

Kunigas, vienuolis ar Bažnyčiai tarnaujantis pasaulietis negali nežinoti apie perdegimo sindromą (toliau PS) dar ir todėl, kad Senasis ir Naujasis Testamentai pateikia kelis puikius pavyzdžius. […]

Kristaus mokymas

Pirmas: aprašoma, kaip elgėsi Jėzus, kai jo mokiniai pavargo:

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo   žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30–34)

Šiame nuostabiai harmoningame pasakojime apstu mokymų, kaip išvengti PS, kai apie PS nė kalbėti nebuvo kalbama.

  1. Šis kontekstas tikrai yra pastoracinės veiklos kontekstas: mokiniai grįžta po misijinės veiklos, kurią dirbti juos buvo siuntęs Kristus. Tokia misija yra savęs atidavimas kiekvieną mirksnį „daugyb[ei] žmonių, [kurie] ateidavo ir išeidavo“, ir tai taip pat parodo Kristaus pavyzdys – jis, iš tiesų pasigailėjęs, atiduoda visą save šioms „avi[ms] be piemens.“
  2. Ši veikla neabejotinai yra nuovargio šaltinis, gal net gyvybinė stoka. Juk mokiniams „nebūdavo kada nė pavalgyti“. O maistas yra vienas pagrindinių poreikių, ir jį būtina patenkinti.
  3. Toks nuovargis prašosi poilsio. Jėzus, Gerasis Ganytojas (Jn 10,14), kupinas gerumo Ganytojas, pats sako apaštalams pailsėti po darbų: „Pailsėkite [anapausasthé].“
  4. Šis poilsis taip pat yra apaštalų atsakomybė: „avys“ ateidavo ir išeidavo ir negalėjo žinoti, kad apaštalai nepavalgę ir nepailsėję.
  5. Apaštalų poilsis nėra žmonių, kuriais jie rūpinasi, poreikis, tai pačių apaštalų poreikis. Juk Jėzus jiems sako: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą [érèmon]“, o ne siūlo tiesiog truputį pailsėti čia ir dabar – to negali būti, nes žmonės ateidavo ir išeidavo. Mokytojas nusprendžia neatsiliepti į jokius prašymus, kad ir kokie svarbūs ar skubūs jie būtų. Todėl tam, kad pailsėtų, apaštalai neturi laukti, nei kol jų „avys“ leis jiems pailsėti, nei kol apaštališkasis darbas (begalinis) bus baigtas. Ši vieta veikiausiai pati apsčiausia mokymo.
  6. Poilsis nėra malda ar kokia nors kita dvasinė veikla. Aiškiai atskiriamas metas, kai apaštalai „susirinko pas Jėzų“, su Juo kalbasi, o tai būdinga maldai, ir metas, kai jie turi būti vieni, „negyvenam[oje] viet[oje]“, poilsiui reikalingame laiko ir erdvės kontekste. Mūsų pasaulyje supainiota laisvalaikis (laikas, kai nedirbame ir galime skirti jį Dievui) ir poilsis (laikas, būtinas atgauti jėgas po neišvengiamo nuovargio).
  7. Poilsio reikia, tačiau jis turi būti pamatuotas: „Truputį pailsėkite [oligon].“ Eutrapelija – su susivaldymu susijusi dorybė – padeda mums tvarkytis su poilsiu, ir yra pačiame vidury tarp trūkumo (poilsio nebuvimas arba pernelyg aktyvi veikla) ir perviršio (tai būtų tinginystės simptomas).
  8. Jėzus ragina mokinius pailsėti dėl moralinės ir dėl teologinės priežasties: leisti Šventajai Dvasiai baigti tai, ką apaštalas pradėjo su Ja ir per Ją. Teisingas elgesys pavargus, užkertantis kelią ir PS, ir tinginystei, yra trilypis: poilsis yra Šventosios Dvasios darbas, padarantis mus paklusnius ir visko išmokstančius („Noriu būti visai atvira ir paklusni, kad visko iš Tavęs išmokčiau.“ – Šv. Švč. Trejybės Elžbietos (†1906) malda – vert. past.); savęs atidavimas sulieja misionierių su Kristumi, kuris jį mylėjo ir mirė dėl jo; gavimas, padedantis atgauti jėgas, padeda apaštalui stoti prieš „šaltiniu trykštanči[ą] meil[ę]“, t. y. „mylin[tį] [Dievą] Tėv[ą]“.

Kristaus pavyzdys

Aprašėme, kaip elgiasi Ganytojas, kai jo mokiniai pavargo. Kitas Evangelijos epizodas parodo, kaip Jis pats elgiasi pavargęs:

Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. (Jn 4, 6)

Vieną vienintelį kartą sakoma, kad Jėzus pavargo. Tačiau ir šio vieno pavyzdžio pakanka, kad mokytų apaštalus ir visus savo draugus, kaip išvengti išsekimo – moko ne žodžiais, o darbais ir savo Paties „pavyzd[žiu]“ (Jn 13, 15). Įkvėpti Jean’o-Louis Chrétien’o nuostabios analizės-apmąstymo (o ją girdančių šaltinių, ypač patristinių, buvo ne vienas), išskirsime tris nuovargio rūšis ir kaip simbolį toms rūšims priskirsime atitinkamą dienos metą.

Nuovargis vakare būdingas tam, kuris ilsisi tik po ilgos, alinančios dienos, nors didžiulio nuovargio požymiai prasidėjo daug anksčiau: toks nuovargis, iš pradžių susijęs su ūmiu, paskui su chronišku stresu, purena dirvą PS.

Priešingai, nuovargis ryte būdingas tam, kuris keliasi jau pavargęs (arba nesikelia visai, nes bijo jaustis pavargęs), bet jo didžiulis nuovargis bėgant dienai kartais gali mažėti. Tokio nuovargio priežastys įvairios: jei sietinos su liga, gali būti depresija arba PS, jei su morale – galima kalbėti apie akediją arba tinginystę.

Ir trečias, vidurdienio nuovargis, reiškia ir simbolizuoja teisingą nuovargį žmogaus, kuris, padirbėjęs ryte, moka atgauti kvapą, pailsėti, nes jam to reikia, kad popietę vėl galėtų dirbti. Toks nuovargis apėmė Jėzų, nepavargstantį, į mūsų kūną atėjusį Dievą, kuris šeštą valandą prisėdo palei šulinį, kai kviečiai jau subrendę ir laukia, kol ateis pjūties šeimininkas. Pats vidurys tarp tingaus arba depresyvaus jau rytą pavargusio žmogaus pasitenkinimo ir išdidaus vakare nuvargusio žmogaus perdėto aktyvumo: fizinis judesys, kai, įsiklausęs į savo poreikius, Jėzus prisėdo atgauti jėgų, byloja apie dorybingą meilę pačiam sau, siekiant „meil[ės] iki galo“ (Jn 13, 1), kuriai Jis yra pašauktas.