Raulis Petronis gimė 1941 m. Argentinoje, Beriso mieste. Nepaisant to, jis puikiai kalba lietuviškai ir yra išlaikęs seną aukštaičių tarmę, kurios išmoko iš savo tėvų.
Lietuvos edukologijos universiteto Vasaros kalbos ir kultūros kursų studentai pasakoja, kodėl jie panoro išmokti lietuvių kalbos.
Pertrauka yra ne tam, kad užsidarytumėte nuo vaikų, o kaip tik, kad su jais galėtumėte pakalbėti tais klausimais, kurie jiems svarbūs, bet per pamoką nėra kada jų aptarti.
Teatras yra tokia vieta, kur scenoj gali pamatyti lygiai tokį patį kaip tu. Su panašiomis negandomis ir panašiomis problemomis. Žmogui pasidaro daug ramiau, daug lengviau, kai jis pamato, kad nėra toks vienas, kad yra ir daugiau tokių pat.
Gražu, kai vakarop palšas dangus stoja virš balžio ežero. Glotniu jo paviršiumi tyliai nežinia kur pračiuožia vandens čiuožikas, karkteli melduose pasislėpęs nepažįstamas paukštis, kaži kokią žuvį suradęs ar netyčia per giliai į vandenį įmerkęs koją.
Naktimis dviratis stovėdavo vienu šonu atremtas į tuščio jau nebenaudojamo garažo duris. Nesunkiai galima buvo įsivaizduoti jį ten cypiant kaip ištikimą šunį, kuris visą gyvenimą lakstęs palaidas, vieną vakarą šeimininko pririštas pasilieka saugoti kiemo.
Grybautojams pasiklydus, režisierius Toomas Hussar jiems kuria itin sudėtingas situacijas, kuriose žmogui sudėtinga išlikti žmogumi. Ir kas absurdiškiausia, miške baisu visai ne meškų ar gyvačių – miške baisu žmonių, prarandančių žmogiškumą.
„Kelias į niekur“ – pirmiausia istorija apie tai, jog tiesa niekada nėra vienareikšmė. Ji visada (arba bent jau dažniausiai) turi dvi puses: juodą ir baltą arba tamsiai pilką ir drumstai baltą.
Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!