Birutė Grašytė

Raulis Petronis gimė 1941 m. Argentinoje, Beriso mieste. Nepaisant to, jis puikiai kalba lietuviškai ir yra išlaikęs seną aukštaičių tarmę, kurios išmoko iš savo tėvų. 

Lietuvos edukologijos universiteto Vasaros kalbos ir kultūros kursų studentai pasakoja, kodėl jie panoro išmokti lietuvių kalbos. 

Pertrauka yra ne tam, kad užsidarytumėte nuo vaikų, o kaip tik, kad su jais galėtumėte pakalbėti tais klausimais, kurie jiems svarbūs, bet per pamoką nėra kada jų aptarti.

Teatras yra tokia vieta, kur scenoj gali pamatyti lygiai tokį patį kaip tu. Su panašiomis negandomis ir panašiomis problemomis.

Gražu, kai vakarop palšas dangus stoja virš balžio ežero. Glotniu jo paviršiumi tyliai nežinia kur pračiuožia vandens čiuožikas, karkteli melduose pasislėpęs nepažįstamas paukštis, kaži kokią žuvį suradęs ar netyčia per giliai į vandenį įmerkęs koją.

Naktimis dviratis stovėdavo vienu šonu atremtas į tuščio jau nebenaudojamo garažo duris. Nesunkiai galima buvo įsivaizduoti jį ten cypiant kaip ištikimą šunį, kuris visą gyvenimą lakstęs palaidas, vieną vakarą šeimininko pririštas pasilieka saugoti kiemo.

Grybautojams pasiklydus, režisierius Toomas Hussar jiems kuria itin sudėtingas situacijas, kuriose žmogui sudėtinga išlikti žmogumi. Ir kas absurdiškiausia, miške baisu visai ne meškų ar gyvačių – miške baisu žmonių, prarandančių žmogiškumą. 

„Kelias į niekur“ – pirmiausia istorija apie tai, jog tiesa niekada nėra vienareikšmė. Ji visada (arba bent jau dažniausiai) turi dvi puses: juodą ir baltą arba tamsiai pilką ir drumstai baltą. 

Ką apie dirigento profesiją kalba jaunas ir talentingas dirigentas Ričardas Šumila.

Ši kelionė, nors ir absurdiška, nes niekas jokių pinigų nelaimėjo, negalime sakyti, jog jokio laimėjimo nebuvo. Santūrusis tėvas prasitarė, kad laimėti pinigai jam būtų buvę reikalingi tik tam, kad galėtų ką nors palikti savo sūnums. O sau jis nusipirktų naują sunkvežimį, kurio visada norėjo.

Viskas, kas su manimi vyko, buvo gyvybiškai svarbios pamokos, kurias privalėjau išmokti. 

Stipriai veikiančios Irano giesmės ir ramios, didelę kančią matančios ir saugančios valtininko akys sukuria tylaus skausmo nuotaiką. Nors filme kalbama apie labai tamsius dalykus, kartu tai ir be galo nuostabi savo užburiančiais simboliais ir alegorijomis legenda apie pavergtą ir liūdinčią šalį.

Dirigentas Karolis Variakojis baigė LMTA simfoninio dirigavimo bakalauro studijas pas prof. Juozą Domarką.

Neseniai pasirodžius antrajai poeto Vytauto Stankaus knygai „Iš veidrodžio, už“, kilo mintis su juo pasikalbėti. Naujoje knygoje rasime laiškų, jų nuotrupų, apims nuojauta, jog kur nors egzistuoja ir tie, kurių autorius neparašė.

Žiūrint filmą už akies užkliuvo ant Intos stalo padėta jos sukurta kompozicija – nešvariame stiklainyje pamerktos žydinčios gėlės. Pagalvojau, jog toks yra ir filmas: negraži buitis ir čia pat vienišas, nemokantis bendrauti žmogus, palengva prisileidžiantis kitą žmogų. 

Filmas sukurtas pagal švedų rašytojo Jono Jonassono debiutinį romaną, išleistą 2009 m. Knyga tapo bestseleriu. Filmas taip pat sulaukė daug dėmesio, jis parodytas jau daugiau nei 40–yje pasaulio šalių ir yra pelningiausias visų laikų Švedijos filmas.