Bibliodramos vadovė: tai erdvė atsiverti Dievo veikimui ir leisti, kad Jis tavo gyvenime kažką padarytų

Bibliodrama – tai gyvas susitikimas su Šventojo Rašto tekstu, padedantis atpažinti dalyviui savo gyvenimą Šventojo Rašto žmonėse ir aplinkybėse. Bibliodramos grupės dalyviai klausosi Dievo žodžio ne tik ausimis, bet ir širdimi bei protu, o vėliau jį išreiškia pasitelkdami šokį, gestus, meninę kūrybą ir įsikūnydami į Biblijos veikėjus. Pasak V. Raubaitės‑Mikelionienės, per šią patirtį Biblijos tekstas tampa degančiu krūmu, iš kurio byloja Dievas.

Atsirado Europoje ir Amerikoje beveik tuo pačiu metu

Po Antrojo pasaulinio karo daugybė žmonių nusigręžė nuo Dievo, nesustabdžiusio vykusių baisybių. Teologams kilo didžiulis iššūkis atrasti kelių į žmonių širdis, paskatinant ir motyvuojant juos domėtis Šventuoju Raštu.

„Bibliodrama atsirado Europoje ir Amerikoje beveik tuo pačiu metu – 1970‑aisiais. Europoje ja susidomėjo Vokietijos protestantai, o JAV – daugiau žydų bendruomenės, – sako pašnekovė. – Jų bibliodramos vedimo būdai šiek tiek skiriasi, tačiau ir vieni, ir kiti vadina juos bibliodrama. Teologijos profesoriai, bibliodramos metodo pradininkai, yra dar gyvi ir tebedalyvauja Bibliodramos asociacijos susitikimuose. Bibliodrama yra kaip procesas (tai nėra metodas), kurio pagrindinis tikslas – kad konkretaus žmogaus gyvenimas susitiktų su Šventojo Rašto tekstu ir iš to kažkas išeitų.“

V. Raubaitė‑Mikelionienė dirbo tikybos mokytoja, vėliau vadovavo Gyvenimo ir tikėjimo institutui. 2007–2009 m. kartu su kitomis instituto dėstytojomis įsitraukė į projektą, nuo kurio ir prasidėjo pažintis su bibliodrama. Toje suaugusiųjų švietimo programoje dalyvavo septynių šalių atstovai, tarp kurių buvo ir iš Vengrijos, Vokietijos, Suomijos bei Švedijos.

„Iš pradžių buvo šiek tiek juokinga, tačiau vis dėlto kai kas toje programoje mus užkabino, pajutome, kad verta joje dalyvauti ir mokytis. Tad po kelerių metų – gal po dvejų ar trejų – Lietuvoje surinkome grupę susidomėjusiųjų mokytis. Mokymai, vadovaujantis Europos bibliodramos asociacijos standartu, truko dvejus metus. Kursus baigusių 16 žmonių grupelė jais neapsiribojo ir tęsė mokslus. Šiuo metu jau ne visi veda grupeles: kai kas jau amžinybėje, buvo tokių, kurie pajuto, kad tai ne jų kelias, tačiau kai kas ir toliau dirba“, – pasakoja pašnekovė.

Bibliodrama ne kiekvienam skirta

Taip pat skaitykite:

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Kieno galia?

Kaip išlikti Bažnyčioje, kai ji mus nuvilia?

Menininkė D. Gudačiauskaitė: „Kiekvienas etapas gražus, kiekvienas reikalingas, bet tas kančios slėpinys tuo metu tave veda“

Kunigas R. Doveika: apranga sakralioje erdvėje parodo mūsų savigarbą ir savivertę

Pasak bibliodramos vadovės, renkantis tekstą ir metodus reikia stebėti, su kiek pajėgia grupe yra dirbama – žmones galima vesti tik tiek, kiek jie gali žengti. Ji netaikytų šio būdo dirbdama su vaikais.

„Bibliodramoje dalyvaujantis žmogus lyg ir apsinuogina, atskleisdamas, kas jis yra iš tiesų. Tam reikia drąsos, tačiau atsivėręs daug žinių apie save gauni ir iš bendruomenės. Iš darbo patirties su žmonėmis – turiu jos jau nuo 1990-ųjų – galiu pastebėti, kad tikėjimas yra nelengvas dalykas. Nėra lengva sukviesti žmones ne tik į bibliodramos užsiėmimą, bet ir į bet kokias rekolekcijas.

Reikia pastangų, norint pakviesti žmogų atvykti gilinti savo tikėjimą. Nėra daug ir bibliodramos vadovų, tačiau jie ją pritaiko savo konkrečiai veiklai. Bibliodrama nėra populiarus dalykas – ji ne kiekvienam skirta. Būna grupių, kai atvažiuoja sutuoktiniai, jiems pavyksta įsijungti į procesą ir jame dalyvauti, tačiau būna ir tokių, kurie kikena – jiems per jautru būti kartu su kitais. Tačiau grupė daro įtaką, žmogus palengva įsitraukia. Aišku, lengviau atsisėsti salės gale, paklausyti pamokslo, pakritikuoti. O čia nėra ką kritikuoti – gali kritikuoti tik save, nes vedėjas moderuoja procesą, jam nedarydamas įtakos“, – tvirtina V. Raubaitė‑Mikelionienė.

Klausydamasi Marijos radijo išgirdau tokią Šv. Jeronimo frazę: „Kas nepažįsta Biblijos – tas nepažįsta Kristaus.“ Bibliodrama ir yra apie tai, kaip pažinti Kristų per Bibliją.

Malda kūnu – kas tai?

Atsiverti kūnu reikia turėti drąsos ir ypač noro. Veidas gali nuslėpti vidinę žmogaus būseną, tačiau kūnas niekuomet neapgauna. „Vadovauju šokio maldos grupei. Ateina kartais žmogus, ir jam rankos nekyla, kojos neklauso. Jį kausto jo gyvenimo sunkumai. Tačiau po mėnesio jau matai, kad žmogus keičiasi – keičiasi požiūris, būdas tvarkytis su rūpesčiais. Juk būna, kad sakome: „Atiduodu savo rūpesčius Dievui…“, tačiau ir toliau juos nešiojamės save grauždami. O malda kūnu – būti čia ir dabar, kai neturi laiko niekam kitam, tik galvoti apie savo judesį – mane išlaisvina kaip asmenybę, kūnas pradeda funkcionuoti ir judėti, vyksta didžiuliai pokyčiai gyvenime.

Esu susidūrusi su žmonėmis, kurie buvo ties skyrybų riba ar užklupti sunkios ligos, ir mačiau, kaip jiems padėjo ta malda kūnu ar bibliodrama“, – pasakoja pašnekovė.

V. Raubaitės-Mikelionienės tikslas yra padėti žmonėms melstis kūnu. Ji pati ruošia medžiagą, kuria šokius, burdama bendruomenę, maldos grupes parapijose. Ji pastebi, kad kūnas išlaisvina ir keičia požiūrį į kitą žmogų. „Man labai patinka ištrauka iš Šventojo Rašto: „Prisiminkite, kad jūsų kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė…“ Ir kai viena Šventosios Dvasios šventovė susitinka su kita, gimsta džiaugsmas, bendrumas, meilės pojūtis – myliu tą žmogų, su kuriuo šoku. Mes mokomės gyventi krikščionišką gyvenimą, susitikdami su Dievo karalyste šiame pasaulyje“, – šypsosi bibliodramos vadovė.

Pasak pašnekovės, bibliodrama Vengrijoje ir Vokietijoje labiau žinoma, nes ten yra mokyklų, ruošiančių vadovus, o į Lietuvą ir Lenkiją ji atėjo vėliau. Sukviesti žmones ir Lenkijoje, ir Latvijoje nėra lengva, tam reikia ryžto ir drąsos.

Tie, kurie dalyvauja bibliodramos rekolekcijose, dažnai pasako, kad bibliodrama labai tinka šiuolaikiniam žmogui, norinčiam suprasti, tyrinėti, klausti, norinčiam prasmės gyvenime.

„Gali kažkas atsiverti, bet gali ir nieko nenutikti“

„Klausydamasi Marijos radijo išgirdau tokią Šv. Jeronimo frazę: „Kas nepažįsta Biblijos – tas nepažįsta Kristaus.“ Bibliodrama ir yra apie tai, kaip pažinti Kristų per Bibliją. Kartu tai yra patirtinis dalykas: tu negali papasakoti to, ką išgyvenai. Vienose rekolekcijose mane ištiko Švč. Trejybės suvokimas – pamačiau medį, ir mane it perkūnas trenkė. Negaliu to papasakoti, nes bus banalu.

Mano giliu įsitikinimu, bibliodrama yra erdvė atsiverti Dievo veikimui ir leisti, kad Jis tavo gyvenime kažką padarytų. Per tuos piešimus, vaikščiojimus, inscenizacijas žmogui gali kažkas atsiverti, bet gali ir nieko nenutikti. Žmogus gali būti per daug užsidaręs, kad priimtų žinią sau. Vidinis kritikas sako, kad čia nesąmonė, gal dar neatsiverta išgirsti Šventąjį Raštą, bet tokios patirties rezonansas gali išlikti žmoguje daugelį metų“, – įsitikinusi pašnekovė.

JAV buvo ištirta, kaip bibliodrama paveikia žmogaus psichologiją. Pastebėta, kad tai yra geras būdas žmogui augti emociškai ir dvasiškai. Patvirtinta, kad šis būdas yra veiksmingas. Jis gali būti taikomas vertybėms tvirtinti įvairių tikybų ir savomis tradicijomis besikeičiantiems moksleiviams, naudojantis ne Šventuoju Raštu, o kitu kūriniu, žinomu visose kultūrose.

„Popiežius Pranciškus vienoje trečiadienio audiencijoje kalbėjo apie tai, kad kiekvieną dieną Dievas praeina pro šalį ir pasėja sėklą į mūsų gyvenimo dirvą. Jis gali mumyse rasti perdžiūvusią žemę, gali rasti erškėtyną, gali rasti ir derlingą žemę, kurioje jo sėkla sudygs (plg. Mk 4, 3–9). Tai priklauso nuo mūsų, nuo mūsų maldos, nuo atviros širdies, su kuria mes prisiartiname prie Šventojo Rašto, kad jis mums taptų gyvuoju Dievo žodžiu.

Mano, kaip bibliodramos vadovės, vaidmuo ir yra purenti dirvą kartu su dalyviais. Prisiartiname prie Šventojo Rašto ir laukiame susitikimo, laukiame, kol sėkla išdygs mumyse. Tie, kurie dalyvauja bibliodramos rekolekcijose, dažnai pasako, kad bibliodrama labai tinka šiuolaikiniam žmogui, norinčiam suprasti, tyrinėti, klausti, norinčiam prasmės gyvenime. Ir tai nėra patogus būdas tobulėti. Dažnai reikia pastangų, bet ar yra lengvų ir patogių būdų tobulėti? Visada reikia pastangų“, – šypsosi V. Raubaitė-Mikelionienė.

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

Susiję:

Andrius Končius

7 min

Šokis Dievui – tai malda ar šventvagystė?

Peter Pitzele

5 min

Bibliodrama: kvietimas į ateitį

Vaidilė Šumskienė

4 min

Mūsų gyvenimo drama Biblijoje: kas tai?

Simonas Bendžius

7 min

Kunigų bendruomenės narys kun. V. Kudriašovas: yra svarbu vieniems kitus kasdien palaikyti