Būti su Geruoju Ganytoju Jo Bažnyčioje – saugu

Kai išgirstame Evangeliją apie Gerąjį Ganytoją, pirmiausia imame galvoti, kad gerieji ganytojai yra kunigai. Sakoma: jeigu klebonas yra geras ganytojas savo parapijoje, jam kiekvienais metais priklauso kelios savaitės atostogų. O jeigu prastas, blogas ganytojas, atostogų nusipelnė parapijiečiai – jiems reikia pailsėti nuo tokio klebono.

IV Velykų sekmadienio Dievo žodis.

Iš tikrųjų kunigas, kalbėdamas apie Gerąjį Ganytoją, neretai ir nori išgirsti, kad visi jį tapatins su juo. Vesdamas pamoką vienas jaunas kunigas vaikams aiškino apie Gerąjį Ganytoją, piemenį, avis ir baigęs ilgą pasakojimą paklausė: „O kas gi, vaikai, yra mūsų gerasis ganytojas?“ Viena mergaitė atsakė: „Mūsų Ganytojas yra Jėzus Kristus.“ „Tai kas aš esu tuomet?“ Ta pati mergaitė pasakė: „Jūs esate Ganytojo šuo, kuris padeda ganyti avis.“

Šis nepaprastai gražus pasakojimas kviečia mus gerokai giliau pamąstyti, kas yra Gerasis Ganytojas. Visuose šiandienos Dievo žodžio skaitiniuose, Senajame ir Naujajame Testamente, naudojamas ganytojo arba piemens ir jo avių įvaizdis, taip siekiant parodyti Dievo ir išrinktosios tautos ryšį, Kristaus ir kiekvieno krikščionio ryšį.

Skaitinys iš „Apaštalų darbų“ yra iš pirmojo Petro pamokslo Sekminėse. Jis pakėlęs balsą skelbė, kad negali būti jokių abejonių, jog „Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“. Po šių Petro žodžių pasidarė neramu, žodžiai suvirpino sąžinę. Tai ką dabar mes darysime, broliai? Nužudėme arba leidome nužudyti tą, kurį Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju. Ir ką gi Petras sako? Atsiverskite ir pasikrikštykite – tapkite Gerojo Ganytojo avimis, ir jums bus atleistos nuodėmės, gausite Šventąją Dvasią.

Savo Pirmajame laiške Petras sako: „Kristus pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę joms gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis, jūs buvote kaip tos paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą.“

Jėzus Evangelijoje kalba ne savo sekėjams, mokiniams, bet fariziejams – tiems, kurie kaltino Jį esant ne nuo Dievo, bet nuo velnio, nes pagydė per šabą neregį ir daug kitų stebuklų padarė būtent per šabą. Jėzus sako, kad Jis yra Gerasis Ganytojas, ne toks, kokie pasamdomi už pinigus. Ir štai tie fariziejai, kuriems buvo skirtas šis palyginimas, greitai suprato, kad Jėzus save laiko Dievu. Dar daugiau – jie suprato (ir tai jiems labiausiai nepatiko), kad būtent jie yra samdyti ganytojai, kurie rūpinasi ne Dievo pavesta jiems tauta, bet savimi. Kitaip tariant – blogi ganytojai.

Taip pat skaitykite:

Kunigas L. Braukyla apie studijas Romoje: „Gilesnis studijavimas mus daro nuolankesnius, o ne labiau pasipūtusius“

Petro klaida – mums pamoka sugrįžti į save

„Viešpaties angelas“: kartais kyla pagunda manyti, kad Viešpats klysta

Brolis dominikonas G. Juškevičius: „Ne tik tu kuri gyvenimą, bet ir Dievas tau nori laimės“

Negi bus ir atlygis?

Mesijo kelias

Ar krikščionis gali kariauti?

Šv. Kryžiaus Jono „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“: vienas traktatas ar du savarankiški kūriniai?

Senajame Testamente žydai gerojo ganytojo įvaizdį priskyrė ir taikė Dievui. Dievas yra žmonių ganytojas. Dievas nori, kad tokie būtų karaliai ir visi pasaulio galingieji. Naujajame Testamente Palestinoje žodis „ganytojas“ yra gražių dalykų – nesavanaudiškos meilės, nuoširdumo, atsidavimo, pasiaukojančios tarnystės – sinonimas. Todėl Jėzus ir pasirenka jį, geriausiai apibūdinantį visą Jo gyvenimą ir misiją.

Pranašai nuolat kalbėjo apie svarbiausius gerojo ganytojo bruožus ir uždavinius. Pirmiausia tai yra tas, kuris gano avis, kuris ieško joms gero, tinkamo maisto ir vandens. Jis turi saugoti jas nuo vilkų ir kitokių plėšrūnų. Jis turi ieškoti paklydusios avies, suradęs ją gydyti, apraišioti žaizdas. Jis net rizikuoja savo gyvybe gindamas savo avių bandą.

Jėzaus laikais Palestinoje piemenys iš kalnų nusileisdavo į slėnį ir parsivesdavo iš ten ganomas avis, kad per naktį galėtų jas saugoti nuo vilkų ir kitų plėšrūnų. Avys būdavo suvaromos į akmenimis apsuptą aptvarą. Jame nebuvo vartų, durų, buvo tik siauras plyšys, pro kurį galėdavo pralįsti avis. Priešais tą plyšį, tuos tariamus vartus, būdavo kūrenamas laužas, ir piemuo, gerasis ganytojas, gulėdavo būtent ten.

Pats piemuo buvo kaip vartai. Todėl Jėzus ir taria žodžius, kurių negalime iš karto suprasti logiškai. Jis save vadina ir ganytoju, ir vartais. Jėzus yra vieninteliai vartai patekti į vidų ir vieninteliai vartai išeiti į lauką. Jis yra vienintelis tarpininkas tarp žmonijos ir Dievo. Taigi visi turi eiti per Jį, per Jo Bažnyčią, kad patektų į Dangų.

Jėzus yra tas Gerasis Ganytojas – gyvieji vartai į Tėvo namus, kuriuose yra saugu ir kuriuose išgyvensime savo gyvenimo pilnatvę. Jėzus yra tas, kuris mus saugo nuo įvairiausių plėšrūnų kiekvieną gyvenimo dieną.

Jeigu gerai įsiklausysime, suvoksime, kad būti krikščioniu yra saugu, nors žinome, kiek kankinių dėl to atidavė savo gyvybę. Tačiau ne tai yra svarbiausia. Dvasiškai, emociškai, psichologiškai būna saugu, jei gyveni su Juo ir Jo Bažnyčioje, tuomet esi saugomas paties Kristaus, saugomas savo draugų ir bičiulių, šeimos narių. Taigi šiandien turime suprasti, kad kiekvienas, kuriam yra pavesta vienaip arba kitaip rūpintis kitais, yra ganytojas.

Gerasis ganytojas yra bet kuris žmogus, kuris rūpinasi kitu, – mylėdamas tuos, kurie jam yra patikėti, kartu leisdamas laiką su jais, jų labui naudodamas savo talentus, saugodamas nuo įvairiausių pavojų. Kitaip tariant – pasiaukodamas ir siekdamas kitiems gėrio.

Žinoma, kad ir būdami kitiems ganytojai, turime nepamiršti, jog kiekvienas privalome būti ir geros avys Jėzaus bandoje. Turime girdėti Jo balsą, Bažnyčios balsą – kartais nepatogų, per daug iš mūsų reikalaujantį. Taip pat turime priimti dvasinį maistą: švęsti sakramentus, melstis už Bažnyčią.

Šiandien švenčiame Pašaukimų dieną – melskimės už kunigus, už pašaukimus į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą. Tėvai, kurie išgirsta iš savo vaiko, sūnaus ar dukros, kad jis nori tapti kunigu, vienuoliu ar vienuole, turėtų būti tam geranoriški, palydėti pašaukimo keliu.

Per tėvus mes ateiname į šį pasaulį – tai yra vartai į gyvenimą ir kartu vartai į gyvenimą amžinybėje – raidiškai tai atitinka visas gerojo ganytojo savybes. Tėvai, o ypač motina, yra gerieji ganytojai, besąlygiškai ir pasiaukojamai mylintys savo vaikus. Melskimės už visus pašaukimus, kad Kristaus Bažnyčioje nepritrūktų gerųjų ganytojų ir gerų avių. Amen.