Demenciją turinčius žmones fotografavęs A. Mažeika: ar mes, garbindami jaunystę, neapkurstame senolių išminčiai?

Apie senus, demenciją turinčius žmones mūsų visuomenėje garsiai kalbėti vis dar nepatogu. Tačiau tokių žmonių kasmet vis daugėja – prognozuojama, kad iki 2050-ųjų demenciją turinčiųjų skaičius išaugs kone trigubai – nuo 55 mln., kiek yra dabar, iki 152 mln. Ir nors demencija nėra įprasto senėjimo dalis, vis dėlto amžius išlieka didžiausias rizikos veiksnys.

Fotografas ANDRIUS MAŽEIKA, iš arčiau susipažinęs su demencijos sindromą turinčiais žmonėmis, net pats nepajuto, kaip leidosi į vieną įsimintiniausių nuotykių savo gyvenime. Bendraudamas su „Addere Care“ namuose slaugomais žmonėmis, jis sukūrė fotografijų parodą „Ir audrą, ir giedrą“, kuri tarsi praskleistas šydas, dengiantis visuomenės akis.

Pirmasis susitikimas paskatino pasaulį matyti kitaip

A. Mažeika, įamžinęs daugybę šių dienų socialinei medijai tinkančių kadrų, taip pat ir jaunų, gražiai apšviestų moterų aktų, fotografuoti senus žmones pradėjo, galima sakyti, atsitiktinai. Kartą jis buvo pakviestas fotografuoti „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ sukurtą spektaklį su demencija ir Alzheimerio liga sergančiais žmonėmis slaugos namuose Trakuose. Tačiau ši patirtis greitai išaugo į kur kas didesnį projektą.

„Man buvo gera matyti, kaip demencijos sindromą turintys žmonės įsijautę į spektaklį tarsi atgyja, kaip sužimba jų akys girdint gražią muziką, poeziją, matant aktorių vaidinamus etiudus, prie kurių jie ir patys mielai prisijungė. Tai tarsi magija, kuriai negalėjau atsispirti“, – sako A. Mažeika.

Po spektaklio jis buvo pakviestas pratęsti fotosesijas natūralioje šių žmonių gyvenimo aplinkoje.

Demencija – visuomenei nepatogi tema

Taip pat skaitykite:

„Pagauti auksą tamsoje“: režisierius A. Lekavičius apie neregių pasaulį, garsą ir kino kalbos paieškas

A. Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“ išrinktas Lietuvos pretendentu į „Oskarus“

Kunigo H. Šulco paveldą Afrikoje įamžinęs V. Kriščiūnas: labiausiai išvargino nelygiavertis santykis su žmonėmis

Odisėjo žaizdos, arba Kai po pergalių lieka tik netekties tuštuma

Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės paroda „Kanalai“

Čekijos Karlovi Varų kino festivalyje bus parodyti penki lietuviški filmai

„Oskarus“ teikianti JAV Kino akademija pakvietė A. Stonį tapti savo nariu

Išdalinti 16-ieji kino operatorių apdovanojimai „Ąžuolas 2026“

Fotografas A. Mažeika atkreipia dėmesį, kad demencija, kaip ir senėjimas ar mirtis, yra tema, kurios šiuolaikinė visuomenė vengia. Dažnai senatvę ir tai, kas ateina su ja, bandome paslėpti plastinėmis operacijomis ar ieškodami švelnesnių žodžių. Taip žodžius „senas“, „senukas“, „senti“, „senatvė“ keičiame lotynišku žodžiu „senjoras“, tarsi maskuodami proceso esmę.

„Bendraudamas su senais, demenciją turinčiais žmonėmis, išgyvenau savotišką virsmą. Fotografuodamas juos jaučiausi tarsi liesčiausi prie esmės. Supratau, kad mes dažnai nutylime ir  bijome dalykų, kurie yra visiškai natūralūs. Bandymas bėgti nuo senatvės, nuo mirties yra noras neigti tai, kaip veikia visata. Senosiose pasaulio kultūrose senatvė prilyginama išminčiai. Ar mes, garbindami jaunystę, neapkurstame senolių išminčiai?“ – klausia A. Mažeika.

Daugybė laike užšalusių istorijų

Fotografas džiaugiasi, kad bendraujant su ligoninėje slaugomais demenciją turinčiais žmonėmis skleidėsi daugybė gyvenimo istorijų. Viena moteris nuolat vaikščiojo pirmyn ir atgal. Visą gyvenimą ji buvo paštininkė. Ištikus demencijai, ji ir toliau su didele šypsena nešioja žmonėms meilės laiškus ir džiaugsmą.

Skyriuje gyvenanti balerina vis dar šoka. Moteris, dirbusi slaugytoja, mielai slaugo savo skyriaus draugus. Gydytoja ir skyriaus vadove buvusi moteris ir toliau kasdien dėvi aukštakulnius, kostiumėlį ir užtikrintu balsu klausia, kuo galėtų padėti.

Demencijos sindromas sukelia pakitimus galvos smegenyse, kurie paveikia mąstymą, elgesį, gebėjimą atlikti kasdienes užduotis. Šį sindromą turintys žmonės gali visiškai neprisiminti to, kas buvo prieš kelias minutes, bet vis dar prisimena savo praėjusius gyvenimo laikotarpius, nesuvokdami laiko tėkmės.

Žmonės ir patys bijo savo seno kūno

Daug laiko praleidus ligoninėje ir fotografuojant žmones jų natūralioje aplinkoje, A. Mažeikai kilo mintis čia įrengti ir fotostudiją. Ši patirtis, kai žmogus ne tik fotografuojamas, bet ir apšviečiamas profesionaliomis šviesomis, sukėlė naujų išgyvenimų fotografuojamiesiems.

„Visuomenė nepratusi matyti senų, studijinėmis lempomis apšviestų žmonių, bet liūdniausia, kad ir patys žmonės gėdinasi to, kad yra seni. Jie bijo fotoaparato, bijo savo seno kūno. Ne vienas man sakė: „aš jau labai baisus…“

Bet juk senatvė yra visiškai natūralus procesas“, – sako A. Mažeika.

Jis prisimena, kaip viena moteris po fotosesijos atviravo: ji visą gyvenimą rūpinosi ūkiu, gyvuliais, vaikais – visada kitais, ir jau neatsimena, kada tiek dėmesio būtų gavusi sau.

Už tai, kad fotosesijos buvo kone terapinė patirtis jos dalyviams ir kadre, ir už kadro, fotografas dėkingas ir „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ aktoriams, kurie reguliariai lankosi „Addere Care“ slaugos namuose ir bendrauja su senoliais jau keletą metų. Fotosesijų metu klounai nuo žmogaus nesitraukė, jie padėjo nurimti, atsiskleisti, atverti unikalų ir trapų vidinį pasaulį.

Tai, ką nustelbia jaunystės kultas

Fotografas sako, kad ši paroda jam atvėrė naujus horizontus ir paskatino nesustoti. „Norėčiau pratęsti šį darbą. Parodyti tai, kas mūsų visuomenėje dėl jaunystės kulto yra nematoma ir nepastebima. Fotografija iš esmės yra žaidimas tarp šiapus ir anapus. Kadro riba ir užribis. Mes patys renkamės, ką akcentuojame, ką pašaliname ar slepiame šešėlyje. Fotografuoti senjorus – tai nukrypti nuo jaunimo kultą išpažįstančios visuomenės kanonų. Senėjimo procesas tarsi nuplėšia socialinių vaidmenų primestas kaukes, ir tokiu būdu lyg vaikai vėl tampame tik žmonėmis“, – sako A. Mažeika.

Andriaus Mažeikos parodą, kurią autorius pavadino poeto Paulio Širvio žodžiais „Ir audrą, ir giedrą“, galima apžiūrėti slaugos namuose „Addere Care“ Trakuose (Gedimino g. 26A, Trakai).

Šioje ligoninėje kasdien slaugoma daugiau nei 220 žmonių. Daugiau nei pusei iš jų diagnozuota demencija. „Addere Care“ yra vienintelė ligoninė demencija bei Alzheimerio liga sergančius žmones slauganti pagal Švedijos karalienės Silvijos fondo patvirtintą „Silviahemmet“ slaugos metodiką.

Susiję:

Bernardinai.lt

5 min

Pavargę nuo gyvenimo

Jurga Žiugždienė

8 min

Ieva Petkutė ir Eglė Nedzinskaitė: Menas prieš Alzheimerį

Bernardinai.lt

5 min

Jaunimas ir senjorai. Ar galime kurti Lietuvą kartu?

Bernardinai.lt

2 min

Socialinė darbuotoja: visuomenėje vyrauja labai neigiamas požiūris į senjorus