Didysis ketvirtadienis: aliejus sakramentams, kunigystė ir Eucharistija

Didysis ketvirtadienis atveria Velykų tridienio – Kristaus kančios – duris. Kartu tai – Eucharistijos ir kunigystės įsteigimo šventė. Apie šios dienos prasmę ir liturgiją pasakoja teologijos mokslų daktaras brolis dominikonas SAULIUS RUMŠAS OP.

„Jėzus, žinodamas, kad atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą…“ (Jn 13, 1). Tokiais žodžiais prasideda Evangelijos pagal Joną ištrauka, pasakojanti apie Jėzaus vakarienę su mokiniais ir kojų mazgojimą.

Žvelgiant į liturgijos istoriją, Velykų tridienio šventė susiformavo vėliausiai. Vakarų Bažnyčioje nuo ankstyvųjų krikščionybės laikų ketvirtadienis prieš Velykas buvo skirtas penitentų (atgailautojų), kurie pasninkavo ir atgailavo visą gavėnios metą, susitaikinimui. Tai buvo laikas, kai atgailos būdavo viešos ir grįžimas į tikinčiųjų bendruomenę – taip pat viešas. Gavę nuodėmių atleidimą, atgailaujantieji vėl užimdavo vietą liturginėje tikinčiųjų maldoje ir priimdavo Komuniją Velykų vigilijos metu. Iš tiesų ketvirtadienis tada dar nebuvo priskiriamas Velykų tridieniui.

VII a. Romoje pastebime jau dvejas Didžiojo ketvirtadienio Mišias. Vienas – ryte, kaip gavėnios pabaigos ženklą, kitas – vakare, kaip Paskutinės vakarienės atminimą. Taip pat matome, kad popiežius jau tuo metu Laterano katedroje aukodavo Mišias, kurių metu pašventindavo aliejus, naudojamus Krikštui ir Ligonių sakramentui. Jau tuo metu jos buvo vadinamos Krizmos Mišiomis. Jose dalyvaudavo ir miesto kunigai.

Mišių laikas keisdavosi sulig kiekvienu amžiumi. Visuotinis Tridento susirinkimas XVI a., ypač Pijaus V reforma, uždraudė aukoti Mišias popiet. Didžiojo ketvirtadienio Mišios buvo aukojamos tik rytais. Šitaip Didysis ketvirtadienis tapo pirmąja Velykų tridienio diena. Padariniai – logiški. Priešingai, negu buvo ankstyvosios Bažnyčios teologinėje ir liturginėje tradicijoje, dabar Velykų diena tarsi atskiriama nuo to, kas buvo vadinama Triduum sacrum – Šventuoju tridieniu, apėmusiu, kaip sakė šv. Ambraziejus, Kristaus kančią, poilsį ir Prisikėlimą.

Krizmos Mišios

Didysis ketvirtadienis susideda iš dviejų dalių. Šiandien, po liturginės reformos, vykusios nuo 1951-ųjų, Didysis ketvirtadienis turi dvejopą atspalvį. Ryte vyskupas savo katedroje kartu su visais kunigais aukoja Krizmos Mišias. Jų metu vyskupas šventina trijų rūšių aliejus, kurie bus naudojami įvairiems sakramentams: katechumenų aliejų, naudojamą Krikšto metu, krizmos aliejų, naudojamą per Krikšto, Sutvirtinimo ir Kunigystės šventimus, bei ligonių aliejų, naudojamą Ligonių sakramento metu.

Kodėl šie įvairūs aliejai šventinami būtent Didįjį ketvirtadienį? Nes visi jie naudojami sakramentams – šitaip buvo norima aiškiai parodyti glaudų sakramentų ir velykinio slėpinio ryšį, be to, buvo norima pabrėžti bažnytinį ir bendruomeninį sakramentų aspektą, nes aliejai šventinami vietos ganytojo – vyskupo.

Taip pat skaitykite:

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Popiežius Paulius VI 1969 m. šioms Krizmos Mišioms suteikė dar vieną titulą – kunigystės šventės, kartu ir progą visiems kunigams susirinkti kartu su savo vyskupu ir prisiminti šventimų metu duotus įsipareigojimus. Kodėl Didysis ketvirtadienis tapo ir kunigystės švente? Kristaus apaštalams suteiktos kunigiškos tarnystės ištakų reikia ieškoti daug platesniame kontekste: tai apaštalų pašaukimas, jų siuntimas į misijas, Šventosios Dvasios dovana nuodėmėms atleisti, Šventosios Dvasios atsiuntimas Sekminių dieną. Galiausiai visuotinis Tridento susirinkimas akcentavo, kad Kristus apaštalams suteikė kunigystės galią, sakydamas: „Tai darykite mano atminimui“ (22 sesija, 2 kanonas).

Paskutinės vakarienės Mišios

Didžiojo ketvirtadienio vakare švenčiame Jėzaus Paskutinės vakarienės Mišias, kurios laikomos iškiliausiu Eucharistijos sakramento įsteigimo momentu.

Paradoksali Paskutinės vakarienės atmosfera. Jėzus save atiduoda: „Štai duona – imkite, tai mano kūnas. Štai vynas – imkite, tai mano kraujas. Tai darykite mano atminimui.“ Šiais pavidalais Jis duoda savo gyvybę, kad mes gyventume. Bet tuo pačiu metu mokiniai ginčijasi, kuris iš jų didesnis. Vienas kito klausinėja, kas išduos Jėzų. Iškart po vakarienės Jėzus išduodamas, apleidžiamas. Mokiniai išsilaksto. Tai tarsi ženklas, kad ir dabar Eucharistija patirs įvairių nesusipratimų, atmetimų. Kiekviena Eucharistija yra Kristaus kančios ir Prisikėlimo išgyvenimas.

Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišiose vyksta arba gali vykti kojų mazgojimas. Didžiojo ketvirtadienio liturgijoje jis įsitvirtino nuo VII a., o nuo X a. tapo privalomas visoje Bažnyčioje. Atsirado ir detalūs liturgijos aprašymai bei giesmė iš Evangelijos pagal Joną Mandatum novum do vobis: ut diligatis invicem, sicut delexi vos, dicit Dominus – „Aš jums duodu naują įsakymą“ (Jn 13, 34).

Romos liturgijoje iki 1956-ųjų kojų mazgojimas vykdavo ne Mišių metu, dažniausiai popiet. Nuo 1956 m. tai atliekama Mišiose po Evangelijos ir homilijos.

Kojų mazgojimas

Kojų mazgojimas yra meilės ir tarnystės ženklas. Apie jį kalbama tik Jono evangelijoje, kurią ir skaitome per Paskutinės vakarienės Mišias. Kaip suprasti šį Jėzaus gestą? Mums, šiauriečiams, gal jis ne visada suprantamas, todėl reikia atsižvelgti į klimatą, nusikelti į tuos kraštus.

Viduržemio jūros regiono ar Rytų šalyse kojų nuplovimas – tai svetingumo ženklas. Po ilgos kelionės karštą dieną pėsčiomis, avint tik sandalus, kojų numazgojimas yra tikra atgaiva. Kai būdavo priimamas svečias, tarnas pirmiausia jam numazgodavo kojas. Tačiau per Paskutinę vakarienę paties Jėzaus atliktas gestas yra ne svetingumo ženklas, nes apaštalai prieš tai nekeliavo. Pats Kristus paaiškina to prasmę. Kojų mazgojimas – tai tyrumo, meilės ir tarnystės ženklas, tarnystės, į kurią Jėzus kviečia savo mokinius: „Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26).

Po Paskutinės vakarienės Mišių Švenčiausiasis Sakramentas išnešamas į šoninę koplyčią, kur būna paruoštas garbinimo altorius. Procesijos metu tradiciškai giedamas himnas „Kūno paslaptį šlovingą“.

Didysis ketvirtadienis mums primena ir leidžia vėl išgyventi kelis esminius Jėzaus Kristaus gyvenimo momentus – didžiulę vienumą, vienišumą, ryšį su žmonėmis ir su Tėvu.

Varpų skambėjimas

Pridėkime dar vieną detalę – per Mišias giedant „Gloria“, skambinama varpais, kurie paskui tylės iki pat Velyknakčio. Sakome – varpai užgavėjo. Kaip tai paaiškinti? Evangelijoje pagal Joną mes skaitome: „Atėjo metas Jėzui iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą“ (Jn 13, 1). Varpo dūžis – tai pirmiausia laiko matavimas. Kristui įžengus į kančios laiką, laikas nebematuojamas įprastomis priemonėmis. Varpų tyla nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Velyknakčio taip pat reiškia, kad mes esame už įprasto laiko ribų. Mes esame dieviškame Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo slėpinyje.

„Bernardinai.lt“ archyvas (2013 m.)