Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Gytis Bernardas Padegimas. Teatras – žmoniškumo parlamentas

Režisierius Gytis Bernardas padegimas 2022 m. valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonijoje. Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. liepos 9 d., Nr. 27)

Gytis Bernardas Padegimas – lietuvių teatro režisierius, pedagogas, rašytojas. Gyva legenda, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių. Kultūros žmonės jo vardą sieja su aukštos prabos kuriamu profesionaliu menu: jeigu spektaklis, festivalis, meno renginys bus patikėtas režisuoti G. Padegimui, tai jis taps unikaliu reginiu, suteikiančiu dvasiai atgaivą ir palaimą.

Daugelis su jauduliu prisimena G. Padegimo režisuotus Thomo Manno festivalius Nidoje, aplinkos teatro ir netradicinio meno festivalį „Po teatro kiemo dangum Kauno akademinio dramos teatro Mažųjų scenų komplekse“, Lietuvių dramaturgijos festivalį „Atgaiva“ Šiauliuose ir kt. Jam buvo patikėta vadovauti Lietuvos tūkstantmečio Dainų šventės atidarymo ir Dainų dienos renginiams.

Už savo kūrybinę meninę veiklą G. Padegimas yra pelnęs svarius apdovanojimus – „Fortūną“ už ilgametį indėlį į Lietuvos kultūrą ir meną, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją už Kauno miesto kultūrinio gyvenimo puoselėjimą ir istorinių Kauno kultūros asmenybių garsinimą, Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklą; jam įteiktas Kauno burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis ir kt.

2022 m. režisierius G. Padegimas mini savo gražią gyvenimo sukaktį, kurią įprasmino iškiliais darbais – išleido knygą „Pirmeiviai: trys Kauno Lietuvos pjesės“. Visos jos buvo paties režisuotos ir pastatytos Nacionaliniame Kauno dramos ir Kameriniame teatruose. Viena iš pjesių – „Pirmeiviai“ – dedikuota Lietuvos teatro šimtmečiui. Metų pradžioje Klaipėdos dramos teatre jis pastatė įspūdingą Antoníno Dvořáko operą „Undinė“, kuri sulaukė nepaprasto žiūrovų dėmesio.

Režisierius savo darbais nesipuikuoja, kantriai ir ramiai dirba. Viename interviu prasitarė: „Darai, ką gali – tiesi tiltus tarp to, kas buvo, ir to, kas bus – tarp tradicijos ir naujovių. Yra noras išlikti tikram ir nuoširdžiam, nesistengti stebinti, stulbinti. Daug madingų meno reiškinių blyksteli ryškiai kaip kometa ir užgęsta… Atsiprašau už nekuklumą – mano spektakliai eina po dešimt, penkiolika ar dvidešimt metų, kelios kartos juose randa sau kažką įdomaus. Kūrybinis pastovumas – žvelgiant į tai, kas yra dabar, galvojant apie ateitį, bet neišsižadant savo praeities ir patirties.“

G. Padegimo kūrybinėje kraičio skrynioje sukaupti gausūs turtai – įvairiuose Lietuvos ir užsienio (Austrijos, Norvegijos, Latvijos, Danijos ir kt.) teatruose pastatyta daugiau nei 120 spektaklių. Jis buvo pirmasis lietuvių režisierius, 1989-aisiais statęs Vakaruose, Zalcburge – „Elisabethbühne“ teatre, Albert’o Camus spektaklį „Kaligula“.

Minėtini ir kiti jo iškilūs darbai: Mikko Mikivero „Karlsonas ir vėl pokštauja“ (1973); Antono Čechovo „Tragikas per prievartą“ (1975); Federico Garcíos Lorcos „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ (1976); Augusto Strindbergo „Freken Julija“ (1977); „Žmogaus balsas“ (pagal Jeaną Cocteau, Oskarą Milašių, 1977 m.); Juozo Grušo „Gintarinė vila“ (1983); Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašai“ (1985); Jurgos Ivanauskaitės „Nežaiskite su mėnuliu“ (1987); Antano Škėmos „Žvakidė“ ir „Vieną vakarą“ (1989); Thorntono Wilderio „Ilga Kalėdų vakarienė“ (1981); Oskaro Milašiaus „Mefibosetas“ (1991); Augusto Strindbergo „Kuri stipresnė“ (1992); Williamo Shakespeare’o „Tuščios meilės pastangos“ (1995); Vandos Juknaitės „Formulė“ (2001); „Poeto sodnas“ (gyvas paveikslas, Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2002); Giedriaus Kuprevičiaus, Herkaus Kunčiaus „Kipras, Fiodoras ir kiti…“ (2003); Giedriaus Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“ (2004; 2008); Algirdo Landsbergio „Vaikai Gintaro rūmuose“ (2008); Tennessee Williamso „Iguanos naktis“ (2011); „JAH“ (dokumentinė fantasmogorija, 2011); Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“ (2015); Algirdo Landsbergio „Vėjas gluosniuose“ (2018) ir kt.

Ryškūs pėdsakai palikti kino ir televizijos pasaulyje, minėtini svarbiausi darbai – Juozo Marcinkevičiaus „Šviesos pradžia“, Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“, Guilherme Figueiredo „Don Žuanas“, Aldo Nikolai „Geležiniai žmonės“, Leonhardo Franko „Karla ir Ana“, Augusto Strindbergo „Kuri stipresnė“ ir kt.

Režisierius Gytis Bernardas Padegimas. Sauliaus Serapino nuotrauka

Režisierius G. Padegimas renkasi tuos autorius, kurie išsamiai atveria žmogaus prigimtį, kartu su herojais leidžia mąstyti, kentėti ir ieškoti dvasinio prisikėlimo kelių. Kiekvienas kūrinys atliepia ir jo dvasinį pasaulį. Daug darbo tenka įdėti pačiam, psichologiškai analizuojant tekstus ir galiausiai kaip mozaiką vaizduotėje sudėliojant veikėjų paveikslus: „Repetuoti ateinu turėdamas aišku vaizdinį. Neieškau, ko nepamečiau, kaip pasitaiko kitiems.“

G. Padegimo režisūros svarus aspektas – humanistinės koncepcijos paieška, kuriai jis skiria ypatingą dėmesį. Siekiamybė – idealizuoti, dvasiškai pakylėti žmogų, nukreipti jo sielą gėrio linkme. „Aš visada renkuosi akcentuoti šviesiąją gyvenimo pusę“, – teigia jis. 

Gal tai ir yra G. Padegimo kūrybinio darbo sėkmė. Tačiau kur tas paslaptingas raktas, atrakinantis kiekvieno meno mylėtojo širdį? Atsakymas paprastas – kaip gyvenime, taip ir kūryboje jis vadovaujasi amžinosiomis vertybėmis: „Visi mano spektakliai, kad ir kokia būtų jų tematika bei forma, yra pastatyti remiantis krikščioniškojo humanizmo pagrindu bei tūkstantmete krikščioniškosios kultūros patirtimi ir įtaka. Kitaip savo kūrybinio gyvenimo aš niekada neįsivaizdavau.“

Kiekvienas darbas, atliktas su begaline meile, atida ir atsakomybe, sulaukia ir išskirtinio dėmesio. G. Padegimo spektakliai reikalauja įsiklausymo, atidumo, jie jautriai atspindi laiko tėkmę. Stebina subtilus įsigilinimas į žmogaus vidų, nuotaikų kaita perteikiama plastiškai, ypatingą dėmesį sutelkiant į detales, vaizdinius, muziką, apšvietimą, dekoracijas. 

G. Padegimo spektakliuose nėra nieko atsitiktinio ir dirbtinai efektingo, juose viskas pagrįsta vidine logika. Spektaklis priverčia užsimiršti, įsijausti ir atitrūkti nuo kasdienybės taip, kad nors trumpam pajustum susitaikymą su savimi ir pasauliu. Gal dėl tos priežasties jo spektakliams būdingas retas ilgaamžiškumas. Toks buvo ir Th. Wilderio „Mūsų miestelis“, kurį be perstojo lankė ištisos žiūrovų kartos, kuriame G. Padegimas pats vaidino Režisierių ir kuris išliko kaip viena didžiausių teatro sėkmių ir legendų. 

Kultūros ir meno riteris G. Padegimas vertina žmogiškojo ryšio svarbą – jam gyvenimo esmė telpa žodžiuose „artimo meilė“. Su šypsena konstatuoja: „Visgi ta banali triada – tikėjimas, viltis ir meilė – pagrindinis mūsų žmogiškosios būties variklis. Jokio kito dar niekas neišrado, kad ir kiek nuostabių naujų technologijų būtų išrasta.“

G. Padegimas apdovanotas ir dar viena ypatinga – mokytojo – charizma. Jo asmenyje susipina profesionalaus, išradingo režisieriaus ir subtilaus, atidaus dvasinio guru vaidmenys, paveikiantys jaunąsias sielas. Jis daugiau nei keletą dešimtmečių bendrauja su studentais – dėstė Lietuvos konservatorijoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Aukštesniojo aktorinio meistriškumo mokykloje prie Kauno dramos teatro; akademijos GITIS Scandinavia Arhuse (Danija) ir kt. Klaipėdos universitete pelnė profesoriaus vardą. Režisierius tėviška meile ir rūpestingumu apgaubia savo studentus, pasidalindamas ir perteikdamas jiems ne tik profesionalias žinias, bet ir gyvenimo išmintį. 

Dėstymą G. Padegimas grindžia pamilto Michailo Čechovo kūrybos metodu. Šis metodas sovietmečiu buvo uždraustas, nes buvo nesuderinamas su anuomet primesta partine ideologija, reikalaujančia vadovautis socialinio realizmo principais. G. Padegimas valdžiai buvo neparankus, laužė stereotipus. Keletą dešimtmečių dėstydamas režisūrą, dalyvaudamas konferencijose, skaitydamas paskaitas, jis rėmėsi M. Čechovo metodu, kurio esminis elementas – vaizduotė. Anot režisieriaus, tai vienas iš tų teatro stebuklų, kurie nelengvai pasiduoda analizei. Darbas su aktoriumi jam yra „unikalus – paremtas intuicija“. Režisierius parašė mokomųjų knygų: „Michailo Čechovo vaidybos metodo dėstymas“, „Režisūros istorija“ (abi išleido 2016 m.).

G. Padegimas bendrauja su jaunimu, kiekviename įžvelgia talentą, kurį bando pažadinti. Ruošdamasis spektakliui su studentais atidžiai skaito tekstus, juos analizuoja. Pataria, ką reikia papildomai perskaityti, į ką atkreipti dėmesį, į ką koncentruotis. Atradęs pirmojo diplomuoto režisieriaus Jurgio Blekaičio knygą apie Algirdo Jakševičiaus teatro studiją, parašytą Čikagoje, primygtinai prašo ją perskaityti, nes tai – „kiekvieno būsimo režisieriaus parankinė knyga“. Didžiojo mokytojo principai aiškūs – meilė artimui, begalinė pagarba kiekvienam žmogui. Pasakodamas apie savo jaunystės metus, prisimena ir savo gyvenimo mokytojus – dramaturgą Juozą Grušą, vertėją Vaclovą Šiugždinį ir kt.

Gytis Padegimas su Vilniaus choru repeticijos metu. „Draugo“ archyvo nuotrauka
Gytis Padegimas su dailininke Birute Ukrinaite po operos „Undinė“ Klaipėdoje. „Draugo“ archyvo nuotrauka
Režisierius Gytis Padegimas. „Draugo“ archyvo nuotrauka
Gytis Padegimas Juozo Grušo namuose. „Draugo“ archyvo nuotrauka
Iš renginio Juozo Grušo muziejuje. Iš kairės: Juras Skinkys, Gytis Padegimas. „Draugo“ archyvo nuotrauka

G. Padegimo sąmonėje kirbėjo noras – svajonė pagerbti Lietuvai nusipelniusias didžiąsias asmenybes, jis troško įamžinti jas savo pjesėse. Tyrinėdamas kalnus archyvinės medžiagos, versdamas ikikarinės Nepriklausomos Lietuvos spaudos puslapių puslapius dėliojo savo pjeses. Visi tekstai pagrįsti dokumentine medžiaga. Viena iš pjesių, skirta mistikui, poetui Juozui Albinui Herbačiauskui – „JAH“ – sulaukė didelio populiarumo. Už ją G. Padegimas pelnė išskirtinius apdovanojimus: literatūrinę Juozo Keliuočio premiją už originalaus scenarijaus sukūrimą remiantis rankraščių, laiškų, knygų ir senosios spaudos autentiškais tekstais; „Fortūną“ už dokumentinės fantasmagorijos „JAH“ sukūrimą Kauno valstybiniame dramos teatre ir kt.

Kitą pjesę „Alksniškės“, skirtą prezidentui Kaziui Griniui, G. Padegimas pastatė Kauno kameriniame teatre. Neatsitiktinai iškili K. Griniaus figūra masino ir traukė jį, nes nuo vaikystės iš tėvo draugo profesoriaus Vlado Lašo girdėjo apie K. Grinių. Šį pavasarį teko su vaidinimu atsisveikinti. Ramiai priimdamas tokį sprendimą, G. Padegimas šio teksto autorei rašė: „Šiandien perėjau tradiciniu pavasarinio žydėjimo maršrutu – pro sakuras Nemuno saloje, pasidžiaugiau dar ir daugybe puikių vyšnaičių ir slyvaičių daugybėje mūsų miesto gatvelių bei kiemų. Pakeliui užsukau į Kamerinį teatrą, o ten aptarėme su kolegomis, kaip gegužės 14 dieną 15 valandą atsisveikinsime su spektakliu „Alksniškės“ apie prezidentą Kazį Grinių pagal mano parašytą bei pastatytą pjesę. Taigi, ir spektakliai, kaip žmonės, gimsta, auga, bręsta ir išeina, o į jų vietą ateina kiti. Ir jų dienos „lyg žydėjimas vyšnios“…

Labai neilgas buvo ir Kazio Griniaus prezidentavimas, tačiau labai ilgas ir prasmingas buvo jo tarnavimas Lietuvos žmonėms bei visokeriopa veikla nepalankiausiomis sąlygomis skleidžiant ir įtvirtinant demokratines vertybes krašte, kuriame apie jas mažai kas buvo išvis girdėjęs… <…> „Alksniškės“, palikusios sceną, nedings, – jos kartu su to paties autoriaus pjesėmis „JAH“ bei „Pirmeiviai“ nugulė į knygą „Pirmeiviai. Trys Kauno Lietuvos pjesės“. <…> Ateikime, pabūkime kartu, išgirskime pranašiškus bei kupinus vilties mūsų demokratijos tėvo žodžius, ir, tikiuosi, taps gal kiek lengviau išgyventi šį nerimastingą pavasarį…“

G. Padegimas nesiblaškė gyvenimo keliuose, siekė savo užsibrėžto tikslo, nes tik „kūryba žmogui suteikia pilnatvę ir pasitenkinimą“. Jam „kūrybiškumas – Dievo privilegija“. Tą kūrybiškumą paveldėjo iš savo tėvų – medikų ir senelių. Sugrįždamas į praeitį režisierius pasidalijo prisiminimais apie jų įskiepytą meilę grožiui, gamtai, Tėvynei… Tėvai mėgo keliauti ir buvo išvažinėję visą Lietuvą, Baltijos šalis, pasiekę Krymą, Kaukazą, Azovo jūrą.

G. Padegimas su šypsena sakė: „Per tas keliones lankėme ne universalines parduotuves, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių liekanas, gamtos paminklus, miegojome palapinėse. Tai man labai daug davė. Na, o kai tėvai būdavo užimti, augau pas senelius Alytuje. Mano senelis dirbdinosi smuikus, pats smuikuodavo, eidavo per vestuves. O man buvo pagaminęs visą kolekciją vadinamųjų dročių – žmogaus ūgio figūrų, kurios vėjui pučiant judėdavo…“ 

G. Padegimas – dvasios aristokratas. Jame dera garbi tradicija, tikras kilnumas, sielos lavinimas ir laisvė plačiausia prasme. Nes tik laisvas žmogus gali būti laimingas. Jis sako: „Šiame pasaulyje būname trumpai (palyginti su amžinybe), bet turime tokią nuostabią galimybę – būti savo gyvenimo autoriais. Kaip dabar madinga sakyti – sukurti geresnę versiją – man tai atrodo įdomiausia ir perspektyviausia, ką mes galime gyvenime padaryti. Tai yra kiekvieno atsakomybė – niekas kitas už mus to nepadarys. Gyvenimas yra kaip vanduo, kaip oras – bespalvis ir bekvapis – kokį tu jį padarysi, toks jis ir bus.“ 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.