2020 10 06

Helena Majevska

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Į Jį turime sudėti pasitikėjimą ir viltį. Iš Jo turime imti galią ir jėgą kovai“

Kviečiame skaityti vilnietės, mistikės, sesers Helenos Majevskos dienoraščio ištrauką. „Dienoraštį“ išleido Katalikų pasaulio leidiniai, iš lenkų k. vertė ses. Pranciška Kristina Mačiulytė OSC.


Man esant Šv. Kazimiero bažnyčioje, prie Šv. Andriejaus Bobolos altoriaus, atėjo mintis, kad šiandien reikia pradėti devyndienį užtariant šiam šventajam ir prašyti Dievo gailestingumo mūsų Tėvynei, Vienuolijai ir sau. Šį devyndienį atlikau taip: kasdien ėjau į šv. Mišias, aukojamas toje bažnyčioje prie Šv. Andriejaus Bobolos altoriaus, ir garsiai su žmonėmis kalbėjau devyndienį. 

Septintąją devyndienio dieną, t. y. balandžio 21 d., aukojimo metu labai nustebusi pamačiau dešinėje altoriaus pusėje ore kylantį gana didelį rutulį. Jo paviršius buvo plonytis ir permatomas, todėl nesunkiai galėjau pamatyti, kas yra jo viduje. Rutulys buvo pripildytas daugybės kristalų, visokio dydžio ir formos. Per pakylėjimą nematoma ranka praplėšė dalį paviršiaus ir atsivėrė kiaurymė, pro kurią ėmė birti kristaliukai ant altoriaus, ant žemės ir dar kažkur toliau, kur aš nebegalėjau matyti. Kunigui priimant Komuniją, šv. Andriejus Bobola šypsojosi, o jo veidas nepaprastai spindėjo.

Iš karto nesupratau, ką tai turėtų reikšti, bet šv. Mišių pabaigoje gavau Dievo šviesos ir per vieną akimirksnį suvokiau visa tai, ką mačiau. Tas rutulys reiškia didžiulį Dievo gailestingumą, kurį Jėzus Kristus, pasaulio Atpirkėjas, aukodamas save šv. Mišių metu Dievui Tėvui už nuodėmingą pasaulį, atsiunčia į žemę. Kristaliukai – tai Dievo malonės, kylančios iš gailestingumo šaltinio [Jėzaus] merdėjimo metu, kai Dievo Širdis buvo prikalta prie kryžiaus. Plonytis rutulio paviršius reiškia trumpą laiką, likusį Dievo gailestingumui permaldauti šiais laikais, o nematoma ranka, paskubinusi nesuskaičiuojamų malonių išsiliejimą pasaulyje kristaliukų pavidalu, tai šv. Andriejus Bobola, kuris, būdamas lenkų tautos globėju, užtaria mus Dievo akivaizdoje. Norint pagreitinti Dievo gailestingumo išsiliejimą, šv. Andriejui Bobolai reikia mūsų bendrininkavimo, nes sako, kad reikia dabar su dviguba jėga tikėti Dievo gailestingumu, ištvermingai melstis ir tvirtai pasitikėti, kad Dievas jūsų pasigailės. 

Išėjau iš bažnyčios labai susijaudinusi. Mintimis vis grįždavau ten, kur Dievas man apreiškė savo gailestingumą, bet stengiausi nekreipti į tai didelio dėmesio ir niekam apie tai nesakiau, nes ne kartą esu girdėjusi iš protingų žmonių, kad dažnai tokiu atveju galima apsirikti, apgauti save ir kitus. Taip praėjo keletas dienų. Tačiau sąžinėje jaučiau vis stiprėjant tarsi kokį priekaištą, kad laikau tai paslaptyje tik sau vienai, o Dievas nori, kad su dvigubu tikėjimu ir pasitikėjimu Dievo gailestingumu kreiptųsi kuo daugiau žmonių, kad turiu būti Dievo gailestingumo apaštalė, todėl turėčiau kreiptis į ką nors, kas galėtų šiuo klausimu man patarti ir suteikti šviesos. Šiek tiek apie tai pasipasakojau mūsų noviciato seseriai mokytojai, kuria visada labai pasitikėjau. Ji mane nukreipė, kaip pati sakė, pas labai šviesų ir uolų kunigą, teologijos daktarą kun. Mykolą Sopočką, kuriam Dievas ypatingu būdu patikėjo Dievo gailestingumo kulto reikalus. Apie pamaldumo Dievo gailestingumui kilmę ir skleidimą nieko iki šiol nežinojau. Labai apsidžiaugiau jos patarimu ir dabar esu rami, kad toliau eisiu Dievo valios keliu ir nepaklysiu siekdama gero, nes turiu, kas mane saugo ir man vadovauja.

***

Kartą Viešpats Jėzus pasakė man, kad Dievas dėl savojo gerumo daugeliui žemėje gyvenančių žmonių suteikia Dievo ir artimo meilės troškimą. Šis troškimas paskatina ne vieną sielą herojiškos meilės proveržiui, idealo siekiams. Kiek daug gero jos padarytų, jei jų silpna valia nenuslopintų to užsidegimo. Kai tik reikia pakelti kokį didesnį kentėjimą, padaryti didesnę auką, jos pradeda nuogąstauti. Pamiršta pagalbą iš aukštybių, o jų pačių jėgos nusilpsta. Pasiduoda vangumui, nusvyra rankos ir jie dažniausiai pabėga. O! Jei tos sielos suprastų, koks geras, koks malonus, koks gailestingas yra Viešpats tiems, kurie nesvyruodami eina drąsiai pirmyn, pasirengę ne tik [stovėti] po kryžiumi, bet ir su Kristumi [mirti] ant kryžiaus, – jos neabejotinai pasiektų aukščiausias savo troškimų viršūnes. 

Taigi Viešpats Jėzus patarė, kad mes visi Jo pavyzdžiu nežiūrėtume, nesvarstytume, kokį kryžių ateityje gausime nešti ant savo pečių, bet, veikiau žvelgdami į dangų nei į žemę, eitume paskui Kristų ten, kur Jis mums parodė kelią. Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, – sako Jis, taigi į Jį turime sudėti pasitikėjimą ir viltį. Iš Jo turime imti galią ir jėgą kovai. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jėzus pasiliko su mumis pasislėpęs Švenčiausiajame Sakramente ir nori, kad mes kaip gėlelė pakeltume savo dvasios taurelę į Jį ir karštai prašytume, idant savo malone suvilgytų apvytusius mūsų troškimų lapelius ir atgaivintų juos savo Švenčiausiuoju Krauju. Taip atgaivinti galėsime atlikti savo gyvenime net ir didžiausią auką dėl Dievo ir sielų išganymo.

***

Šv. Kotrynos, kankinės, diena. Vakarinių pamaldų metu Šv. Kotrynos bažnyčioje meldžiausi už seserį Faustiną, gailestingumo vienuolijos įkūrėją p. Jadvygą Osinską, galvodama apie didžią užduotį, kurios ji ėmėsi ir kuri jos dar laukia netolimoje ateityje. Maldos metu Viešpats Jėzus man pasakė daug dalykų apie ją. Pirmiausia, kad Jo Dieviškoji Širdis džiaugiasi jos meile Jam, atgaila ir apsimarinimais, kuriuos ji taip uoliai ir su užsidegimu atlieka. Vėliau, jei bus ištikima mylėdama ir atlikdama Jo šventą tarnybą, suteiks jai daug malonių ir jos gyvenimo kelias žemėje bus panašus į šventosios kankinės Kotrynos, kuri mokėjo puoselėti savo širdyje šventąjį tikėjimą taip, kad jis vis stiprėjo. Ji mokėjo suderinti šventąjį tikėjimą su mokslu ir žiniomis, nes, nepaisant to, kad buvo išsilavinusi, nesigėdijo šventojo tikėjimo ir visur jį plačiai išpažino. Pasižymėjo didele meile skaistumo dorybei, buvo pasirengusi atiduoti gyvybę, kad tik jos neprarastų. Ši šventoji pasižymėjo ir tvirtumo dorybe, viską ištvėrė Dieve iki savo gyvenimo pabaigos. Pasakyk jai, kad nuolat prašytų mane šventojo tikėjimo, gyvo ir ištvermingo, ir, be nuolankumo, praktikuotų skaistumo ir tvirtumo dorybes, atsisakydama visko, kas galėtų suteršti jos gražią ir man mielą sielą. Tegu nepaliauja praktikuoti savęs išsižadėjimo, nes tai geriausias būdas ugdyti savyje tvirtumą, patiriant priešingumus. 

Labai tuo apsidžiaugiau, o kartu pasijutau neverta šios malonės, kad Dievas dėl savojo gerumo leido man pažinti Jo taip mylimą sielą, kuri turi atlikti tokią svarbią užduotį Dievo planuose, pašaukiant ir vadovaujant sieloms Dievo gailestingumo darbe žemėje.

***

Buvo 11 valanda. Išeidama iš namų į miestą, pajutau sieloje nepaprastą džiaugsmą ir pamačiau dangaus šviesybę tarsi jo prieangį. Tuo metu visi kentėjimai, nemalonumai, kryželiai pasirodė man, palyginti su tuo džiaugsmu, tokie maži ir tokie malonūs, lengvi, beveik nereikšmingi. Paklausiau Viešpatį Jėzų: Jėzau, pasakyk man, ką reiškia šis akimirkos džiaugsmas, kuris sunkumų metu sužimba žmogui tarsi žvaigždelė ir būtent tada, kai jis to mažiausiai tikisi? Viešpats Jėzus į tai man [atsakė]: Tai yra dangaus blyksnis, kuriuo kada nors be paliovos galės džiaugtis laimingas žmogus amžinajame gyvenime. Žemėje gyvenantis ir nuolatinius vargus patiriantis žmogus nepajėgtų iki galo išlikti gerame ir net nepajėgtų išlaikyti tikėjimo ir pasitikėjimo, jeigu Dievas jam neduotų būsimojo dangaus laimės žvaigždžių, nes nuolatiniai kentėjimai jam atrodytų nepakeliami ir vis didesni ir nebūtų jokios vilties prošvaistės. Tokia laimė žmogaus sielai suteikia viltį, kad ateis laikas, ir viskas pasibaigs, pasikeis į amžiną laimę. Prisimink mano Tėvo Alyvų sode man suteiktą paguodą tarp baisių kančių. Kas patiria panašią paguodą kančioje, gali būti tikras, kad jo gyvenimo auka maloni Dievui, ir tegu nuolat kartoja šiuos žodžius: „Tebūna ne mano, bet Tavo valia!“

***

Viešpats Jėzus sako, kad kai tobulumo siekianti žmogaus siela dažnai suklumpa, nutinka taip, jog ji nuliūsta nedrįsdama daugiau prašyti Dievą atleidimo, nes jaučiasi esanti neverta. Tuomet ji pasidaro šalta Viešpaties Dievo atžvilgiu, pamažu nustoja galvoti ir karštai melstis Dievui, nes jai tai sunkiai sekasi, ir tai yra labai pavojinga, kadangi šėtonas pasinaudoja ta akimirka ir gali tokią sielą visiškai nukreipti nuo Dievo. Apėmus tokiai jausenai ar nusiteikimui reikia begalinio pasitikėjimo. Dievas pažįsta žmogaus skurdą ir būtent todėl savo Širdyje atvėrė niekada neišsenkantį gailestingumo šaltinį. Ta siela, kuriai sunku įgyti pasitikėjimą maldoje, tačiau, nepaisant to, ji vis tiek dažnai kreipiasi į Dievą, turi didelį nuopelną ir Dievas jos neapleis.

Ses. Helena Majevska (1902–1967) gimė Ukrainoje. 1928 m. atvyko į Vilnių ir čia gyveno iki mirties. 1951–1956 m. buvo ištremta į Sibirą. Nuo 1933 m. priklausė Angelų seserų kongregacijai. Dirbo sekretore mokykloje. Palaidota Vilniuje, Saltoniškių kapinėse.

Ses. Helenos misija – tęsti ir papildyti ses. Faustinos Kovalskos darbą. 1941 m. rugpjūčio 22 d. savo dienoraštyje ji rašo: „Duodamas man panašių malonių, kokių buvo gavusi a. a. ses. Faustina <…>, Viešpats Dievas naudoja mane kaip pagalbinį įrankį, kuris kartu su gailestingumo tėvu (kun. Mykolu Sopočka) turi padėti tai, kuri vadovaus naujai steigiamai gailestingumo vienuolijai. Tačiau mano gyvenimas turi būti paslėptas ir niekam nežinomas, tai yra savo asmeniu neturiu užgožti a. a. ses. Faustinos, kuriai buvo skirta ypatinga gailestingumo misija.“

Angelų seserų kongregacijos (CSA) charizma – gyvenant pasaulyje padėti kunigams skelbti Kristų ir gilinti tikėjimą. Seserys dirba pasauliečių religinės formacijos srityje: moko tikybos, vadovauja jaunimo grupėms, organizuoja rekolekcijas, apaštalauja per žiniasklaidos priemones. Lietuvoje Angelų seserų kongregacija veikia nuo 1889 m.