Joanitas brolis Jurekas: kalnuose žmogus susitinka su savimi, gamta ir Dievu

Brolis JUREKAS CZARNIAWSKIS atvyko, jo paties žodžiais, iš gražiausio pasaulyje miesto – Balstogės Lenkijoje. Gyvendamas su broliais joanitais jis išmoko lietuvių kalbą ir nuoširdžiai šypsodamasis pasitinka tikinčiuosius ir netikinčiuosius, besiruošiančius sakramentams, Alfa kurso dalyvius, įvairius savanorius Išganytojo bažnyčioje Antakalnyje.

Broli Jurekai, ar buvo sunku išmokti kalbėti lietuviškai?

Nelengva, tikrai nelengva. Pradėjau nuo rusų kalbos – kai 2000-aisiais atvažiavau, ji dar buvo gana plačiai vartojama. Tačiau po kelių mėnesių perėjau prie lietuvių kalbos. Ji yra graži, bet nelengva, todėl vis dar darau nemažai klaidų.

Karantino metu žmonės daug dalykų darė nuotoliu, Mišias žiūrėjo virtualiai ir žavėjosi. Kalba turi tam tikro žavesio: kai lietuvis šneka lietuviškai – nieko stebuklingo, bet kai lietuviškai kalba žmogus iš užsienio – visai kas kita. Paties žmonės klausydavosi ir sakydavo, kad labai patinka. Kartais ir tikėjimo tiesos geriau suprantamos, kai šneka žmogus iš kitur.

Žinai, Rimai, iš tiesų kalba, ypač aiškinant vaikams apie tikėjimą, tampa paprastesnė. Kai stengiesi paaiškinti vaikams, tai ir suaugusieji staiga geriau ima suprasti.

Mūsų laida yra apie tikėjimą ir piligrimystę. Kiek tai svarbu tavo gyvenime?

Labai svarbu. Iš tiesų pirmoji rimta piligrimystė mano gyvenime buvo į Čenstakavą iš Balstogės, apie 350 kilometrų per dešimt dienų. Eidamas pabaigoje būni jau visiškai pavargęs.

Taip pat skaitykite:

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Ėjai pėsčiomis?

Taip, pėsčiomis. Ir pabaigoje, kai įėjau į Mergelės Marijos koplyčią – tada man buvo gal šešiolika ar septyniolika metų, – patyriau labai stiprų susitikimą su Marija. Toks jausmas, kad ji tavęs laukia, ir per ją tu atrandi artumą su savo motina. Nuo to laiko stengiuosi visas savo keliones – net turistines išvykas ar žygius į kalnus – paversti piligrimyste: melstis, skaityti Šventąjį Raštą, ieškoti prasmės. Tai man labai artima.

Atėjusieji į Mišias Antakalnyje pas brolius joanitus dažnai išgirsta, kad vasarą organizuojami piligriminiai žygiai į Lenkijos kalnus. Kodėl būtent ten? Kodėl kalnai? Suprantu, kad mes tokių kalnų neturime.

Taip, išskyrus Antakalnį (juokiasi). Kalnai turi savotišką mistiką. Jie kviečia pakilti – likdamas žemėje tu kartu kyli ir aukštyn. Tai reikalauja daug jėgų, fizinės ištvermės, ritmo, bet ir dvasinio nusiteikimo – supratimo, kodėl eini. Tai kova su savimi, per ją įveiki savo silpnybes – tiek kūniškas, tiek dvasines.

Man nelabai patinka kelionės, kur viskas suplanuota: kambarys laukia, autobusas atveža, visur reikia skubėti pagal grafiką ir nervintis, jei kas nors užtrunka. Kalnuose galima patirti tikrą laisvę ir susitikti su savimi. Daugelis žmonių, kurie važiuoja su mumis, susiduria su savo ribomis ir atranda save. Jie sako: „Net nežinojau, kad galiu tiek nueiti.“ Net vyresni žmonės – 70 ar 75 metų – įveikia kelis kilometrus ir nustemba, kad tai įmanoma.

Tai susitikimas su savimi, su gamta ir su Dievu. Galiausiai išvažiuodamas iš kalnų supranti, kad tai buvo tikras poilsis, išvažiuoji dvasiškai sustiprėjęs.

Jonas Paulius II irgi mėgdavo taip išeiti, kai dar buvo kunigas ir vyskupas. Jis rezidavo Krokuvoje, iš ten kalnai – nelabai toli.

Taip. Jonas Paulius II vaikščiodavo kalnuose, slidinėdavo, ten yra net jo vardu pavadintų takų. Taip jis ne tik būdavo gamtoje, bet ir susitikdavo su žmonėmis, kurių tikėjimas yra stiprus ir paprastas. Pasakojama, kad kartą jis užsuko pas kalnuose gyvenančią moterį, kuri garsėjo savo arbata. Ji paprašė atnešti vandens, nes nebuvo kam. Jonas Paulius II paėmė kibirą ir atnešė. Po mėnesio kunigai atvažiavo pas tą moterį ir pasakė: „Tas žmogus, kurį siuntei semti vandens, tapo popiežiumi.“ O ji atsakė: „Jei būčiau žinojusi, būčiau tą vandenį saugojusi – būtų buvęs šventas vanduo.“

Mes dažnai įsivaizduojame, kad dvasingumas yra tik malda, bažnyčia, Šventasis Raštas – tai tiesa, mums to reikia. Tačiau Jonas Paulius II parodo, kad buvimas su kitais, buvimas gamtoje, paprastumas ir gebėjimas žavėtis kūrinija taip pat artina prie Dievo. Tai tikras dvasingumas, vedantis pas Kristų, ir didelis turtas.

Mes pripratę prie bažnytinių įvaizdžių, ir kartais juos labai sunku pamiršti. Esu matęs žmonių, kurie šneka religingai, bet įėję į bažnyčią sutrinka ir nežino, kaip elgtis, kaip pradėti kalbėti, ką daryti.

Taip. Žmogus bažnyčioje kartais jaučiasi tarsi labai oficialioje aplinkoje ir nežino, kaip elgtis, kad nepadarytų klaidos ar neatrodytų kvailai.

Mano, kad jeigu užeis į bažnyčią ir neatitiks lūkesčių, bus išvarytas.

Taip, yra šiokia tokia baimė, gėda. Tas vadinamasis bažnytinis mandagumas gali atrodyti sudėtingas, nors iš tiesų taip nėra.

Šiais laikais į bažnyčią ateiti tapo paprasta – gausu informacijos, kvietimų ir nuotraukų, todėl žmonės lengvai randa laiko ir drąsiau įsitraukia į bendruomenę. Pas joanitus jaučiama ypatinga atmosfera: net ir be choro tikintieji patys aktyviai gieda paprastas, visiems žinomas giesmes, todėl įsijausti į maldą būna lengva ir natūralu.

Taip, iš tiesų, kai kiekvienas ateina su savo talentais, būna labai gražu. Bendruomenės žmonės dalijasi savo vertybėmis ir talentais, ir tai kuria gerą ryšį tarp jų.

Jūsų studijoje yra ir Taizė kryžius. Mane labai žavi šis dvasingumas, nes į giesmę gali įsitraukti kiekvienas. Ten yra keli balsai, ir visada gali atrasti savo vietą. Giedoti – labai svarbu. Kartais bažnyčioje mums gėda giedoti, kartais vargonai šiek tiek užgožia balsą, bet giedojimas įtraukia visą žmogų – viską, ką jis turi savyje. Tai ir menas, ir liudijimas – mes liudijame savo tikėjimą tiems, kurie girdi. Nesvarbu, ar giedame labai gražiai, ar paprasčiau – svarbiausia, kad per tai išreiškiame savo tikėjimą.

Liuteronų tradicijoje pabrėžiama, kad giedojimas yra tarsi dviguba malda – tam pritarė ir Martinas Lutheris, nes giesmėse perteikiama visa teologija. Net jei žmogus ją pamiršta, giesmės žodžiai sugrąžina, padeda apmąstyti gyvenimą ir tampa vidine malda, ypač jei trūksta savų žodžių melstis.

Taip, ir ta teologinė prasmė yra labai gili. Ypač tai atsiskleidžia gavėnios metu, kai giedamos kantičkos. Tai ilgos meditacijos apie Jėzaus kančią – kas vyko Getsemanės sode, pas Pilotą, pas Kajafą, prie kryžiaus. Kartodamas tas pačias melodijas žmogus natūraliai įsitraukia į meditaciją. Iš tiesų po to jauti stipresnę meilę Kristui.

Tekstą parengė Tomas Kemzūra.

Visą pokalbį ir dar daugiau turinio galite rasti kanaluose „Rimas Piligrimas (Šapauskas)“ „Patreon“ ir „Substack“ platformose.