Jubiliejų pasitinkantis aktorius A. Kaniava: „Palinkėčiau sau jėgų eiti gyventi toliau“

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ bardas atvirai ir nuoširdžiai pasakoja apie savo gyvenimą ir kūrybą, teatrą, muziką, jaunatvišką nepakantumą ir gebėjimą įvertinti save objektyviai.

A. Kaniava prisipažįsta vis dar jaučiantis jaudulį lipdamas ant scenos. „Jaudinuosi, nes nežinau, kas atėjo į koncertą, kaip man seksis. Pasakysiu nuoširdžiai: lipdamas ant scenos aš žinau tik pirmą ir paskutinę dainas. Kartais įsivaizduoju, kokios jos turėtų būti per vidurį, bet iš tikrųjų viskas gimsta scenoje“, – sako jis.

Užaugote Vilniuje, Vokiečių gatvėje. Ar tuo metu žaidimų kieme atsiskleisdavo jūsų vaikiškas kūrybingumas? Ar atsimenate savo pirmąją sceną?

Tikrai užaugau didžiuliame kieme, kur virė gyvenimas: susirinkdavo daug skirtingų vaikų – savotiškas tautų katilas. Šiandien ten labai gražu, įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Bet kūrybingumas vargiai ten prasiverždavo.

Neseniai, susitikęs su savo klasiokėmis, prisiminiau, kad mokykloje mokslo metų pabaigoje bandėme rengti kažkokius vaidinimus, žinoma, tai buvo jau vyresnėse klasėse. Bet turbūt jie nebuvo labai vykę, nes už juos gavome velnių.

Baigęs mokyklą, kaip pats sakėte, domėjotės tik dviem dalykais – žirgais ir teatru. Kodėl pasirinkote teatrą?

Turbūt teatro nebūčiau pasirinkęs, jeigu man nebūtų uždraudę sportuoti dėl trumparegystės, nes tais laikais nebuvo galima jodinėti užsidėjus akinius, o kontaktinių lęšių dar nebuvo.

Taip pat skaitykite:

Režisierių asistentė R. Garuolytė: „Galima dirbti iki mirties, pokšt – ir numirti scenoje. Bet pagalvojau, tai – nepadoru“

Prezidentas pasveikino dirigentę M. Gražinytę-Tylą jubiliejaus proga

Naujas kultūros sezonas – ką matysime koncertų salėse?

Režisierius Ž. Vingelis apie „Naująjį nuomininką“: „Tai turbūt bus vienas poetiškiausių, teatrališkiausių ir nemadingiausių mūsų spektaklių“

Kauno scenos susitinka: penki teatrai pristatė 2026–2027 m. sezono naujienas

Eidama 81-uosius metus mirė JAV kantri muzikos legenda Dolly Parton

LIMBO – performatyvus eksperimentas Vilniaus senajame teatre

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

Dešimtoje klasėje, kai uždraudė jodinėti, jaučiausi lyg be pagrindo po kojomis. Buvo svajonė šiuo sportu užsiimti profesionaliai, ketinau stoti mokytis. Bet gal ir gerai, kad taip išėjo, nežinia, kaip ten būtų buvę…

Tačiau žirgų sportu vis dar užsiimate?

Tikrai taip, buvo milžiniška pauzė, bet nuo 2000-ųjų vėl pradėjau ir iki šiol jodinėju. Šis sportas yra savotiška liga, kai jau įklimpsti – išlipti be galo sunku. Žinoma, iškyla daug sunkumų, kartais susimąstau, ar man tikrai to reikia sulaukus tiek metų, bet va vis nepaleidžiu. Vis dar turiu vieną puikų žirgą, kuris man svarbus. Vieno žirgo tikrai užtenka, nors kadaise turėjau daugiau.

Stengiuosi kiekvieną dieną apsilankyti žirgyne, pajodinėti. Bet būna dienų, kai nepavyksta. Tada prašau kolegų, kad žirgą išvestų, parvestų, visaip pagelbėtų. Riešės žirgyne puikūs žmonės, visada man padeda.

Po mokyklos įstojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją). Kokie buvo studijų metai ir koks buvote studentas?

Į konservatoriją stojau, nes nebuvau pavyzdinis mokinys mokykloje. Kai ją baigiau, mano vidurkis, man atrodo, buvo trys su puse, tad tikėtis daug buvo neįmanoma. Tuo metu mano mama dirbo Teatro sąjungoje, tais laikais ji vadinosi Teatro draugija. Tėtis dainavo. Todėl nuo vaikystės labai mėgau operą, teatrą. Ši sfera man buvo puikiai pažįstama, žinojau spektaklius, aktorius. Tad turbūt natūralu, kad pasirinkau šią sritį.

Buvau entuziastingas studentas. Matyt, dėl to tuščio tarpo mokykloje, nes ji buvo nei šiokia, nei tokia. Buvau iš tų jaunimo atstovų, kurie nežino, ką pabaigus mokyklą veikti ateityje.

Kai įstojau į konservatoriją, staiga pamačiau daug įdomių žmonių – net supratimo neturėjau, kad tokie egzistuoja. Būtent mano kolegos – galinga invazija iš Šiaulių – grojo, dainavo, vaidino. Tuomet pirmą kartą išgirdau, kaip žmonės dainuoja trimis ar keturiais balsais. Man tai buvo didžiulė atrakcija, pamaniau: kaip jie taip sugeba?

Ir va tada, kai tau įdomu, smalsu, kai randi bendrą kalbą su supančiais žmonėmis – tuomet ir neri visa galva. Tikrai nebuvau pavyzdingas studentas, gal net kiek sunkiai valdomas, tačiau man tikrai netrūko entuziazmo veikti. Žinoma, buvo toks vienas klasikinis laikotarpis, kai trečiame kurse kai kurie arba palūžta, pradeda galvoti „Ką aš čia veikiu?“, arba itin pasikelia. Tai aš buvau iš tų truputėlį pakilusių virš žemės.

Tada šviesaus atminimo profesorė Irena Vaišytė turbūt nebeištvėrė, pasikvietė mane, pasisodino ir sako: „Andriau, jūs gi žinote, kaip aš jus myliu, kodėl jūs taip elgiatės?“ Geriau nusodinti buvo neįmanoma. Tai tik liudija, kokia puiki ji buvo psichologė ir kaip mokėjo tvarkytis savo kieme.

Bet iš karto po studijų buvote išsiųstas į Marijampolę, dvejus metus gyvenote gan tuščią laikotarpį. Turbūt tada pasikėlimo jau nebebuvo?

Būtent ten viskas labai greit ir baigėsi. Ten mes greit supratom, kad reikia kapstytis savom jėgom, niekas kitas nepadės, o aplink nėra autoritetingų režisierių, teatro kūrėjų. Supratom, kad galime pasitikėti tik savimi, savo požiūriu, kad reikia žvelgti iš savo kampo.

Tuometiniame Kapsuke iš pradžių kurį laiką labai atidžiai klausėmės vietinio režisieriaus ir tikėjomės, kad kažkas bus. Paskui tas tikėjimas ėmė silpti, bet režisieriaus dar klausėmės. Tada atėjo etapas, kai jo visiškai nebesiklausėm ir jis kalbėdavo vienas. Paskutinis etapas – mes pas jį tiesiog nebeateidavom, nežinau, ką jis veikdavo vienas. Gal ir negražiai elgėmės…

Na o su dainomis tada buvo visai neblogai. Pirmosios dainos gimė būtent Marijampolėje. Tuo metu gyvenom naujos statybos name, kur garso pralaidumas buvo ne šimtas procentų, o du šimtai. Juokaudavom, kad ten nieko negalima daryti – nei pabaigti dainos, nei pradėti vaiko. Bet kol kaimynai nepradėdavo daužyti radiatoriaus, tol mūsų dainos skambėdavo. Tikrai baugu, kai menininkas užsimano antrą valandą nakties pagroti pianinu.

Beje, į Marijampolę aš atkeliavau su savo pianinu iš Vokiečių gatvės. Įdomu, kad po daugelio metų, kai ten dar gyveno mano draugas Darius Auželis, aš pas jį kartą apsilankiau. Eidamas pirmo aukšto laiptine išgirdau, kaip ketvirtame aukšte vaikas gamas groja. Tada supratau, kaip turėjo jaustis mano kaimynai…

Po poros metų Marijampolėje Aidas Giniotis jus pakvietė į Keistuolių teatrą, kur praleidote daug metų. „Keistuoliai“ buvo to laikotarpio revoliucionieriai, tai buvo pirmasis privatus teatras, jo kuriami spektakliai vaikams buvo ypatingi, turintys gilią potekstę. „Keistuoliai“ tarsi atrado kitokią kalbą su vaikais. Iš kur buvo tas jūsų visų noras veikti, palikti pėdsaką? Iš kur tuomet sėmėtės įkvėpimo?

Tas mūsų įkvėpimas buvo natūralus. Mums reikėjo kurti, nemąstėm, kad mums reikia gyventi ar iš ko gyventi. Tik labai norėjom kažką veikti, daryti. Iš pradžių įgyvendinom senas idėjas iš kurso laikų, o tuomet ant to pagrindo bandėm sukurti kažką naujo ir gražaus. Aišku, be Aido idėjų vargiai kas būtų pavykę.

Mes darėm tai, kas mums patiems buvo įdomu, viskas buvo paremta žaidybiniu principu, nors tuo metu to nesupratom. Tik kai pradėjom gauti klausimų apie savo kūrybą, tik tada susimąstėm, kaip čia taip mums pavyko. Patys pripėduoti neplanavom, į spektaklius nesigilinom, jų neanalizavom – jie tiesiog atsirasdavo, mes juos tikrindavom pagal publiką ir žiūrovų reakciją.

Juk sena gera tiesa yra tai, kad vaikai nemeluoja. Jeigu jiems kažkas nepatiktų, tikrai iš pagarbos tyliai nesėdėtų. Tikras šaršalas kiltų. Bet jeigu vaikai tyli, klausosi ir juokiasi – tai pagrindinis gero spektaklio rodiklis. Tai va tada, kai pradėjom save vertinti, tuomet ir supratom, kad paliekame pėdsaką.

Keistuolių teatre suvaidinote daug spektaklių, tikrai palikdamas pėdsaką ir įgydamas daug patirties. Kokio spektaklio linkėtumėte kiekvienam aktoriui?

Spektaklis turi būti malonus pačiam aktoriui. Tu turi džiaugtis tuo, ką daro tavo kolega. Pavyzdžiui, aš labai išgyvenu, jeigu mano kolegai kažkas nesiseka, ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kai pavyksta. Jeigu tavo kolega kažką labai gražaus daro – tave tai įkvepia. Tą akimirką, jeigu esi pasiruošęs tą įkvėpimą priimti, pajunti, kaip kažkas nusileidžia iš dangaus, ir tai yra pats nuostabiausias dalykas. Todėl tikrai daug spektaklių paremti tuo, kas gimsta tą akimirką. Teatras ir žavus būtent ta savo gyvybe.

O ar pats save dar laikote „keistuoliu“?

Taip. Nors dešimt metų tame teatre nebedirbu, bet neatsiriboju nuo to. Tai buvo nepakartojamas laikas, praleistas su puikiais žmonėmis, visų jų pasiilgstu. Esu šioks toks hedonistas, gyvenu taip, kad man būtų bent jau malonu. Turbūt viena iš priežasčių, kodėl išėjau iš to teatro, – nes supratau, kad tas nuostabus laikas, matyt, eina į pabaigą ir taip gerai, kaip buvo, jau nebebus.

Kiekvienas spektaklis tau turi atnešti staigmeną.

Kaip manote, su kuriuo savo gyvenimo periodu esate labiausiai tapatinamas?

Prieš metus ar daugiau pastebėjau, kad mane pradėjo vertinti labiau kaip dainų autorių, atlikėją. Turbūt teatras bus šiek tiek pasislinkęs į šešėlį, į penktą planą, ir tai man kelia šiokį tokį nerimą. Bet teatro neapleidau, dabar vaidiname Kristinos Kazlauskaitės režisuotą spektaklį „Principas“ pagal Antono Čechovo kūrybą.

Kai norisi vienatvės, lipu į sceną vienas. „Trečioji Evangelija pagal Andrių“ – puiki galimybė pabūti vienam akis į akį su žiūrovu.

Esate aktyvus teatro scenoje. Jūsų monospektaklis „Tūla ir kiti“ pagal Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ ir kitus apsakymus sulaukė sėkmės. Kuo jus žavi Kunčino kūryba?

Kai skaitai Jurgį Kunčiną, junti jo kūryboje slypinčią paslaptį. Ten daug pasąmonės srauto, ir jis labai įtraukia. Mano akimis, Kunčinas yra istorijas pasakojantis poetas. Jo kūryboje daug gražių elementų, kurių gyvenime nesugalvočiau. Jis, kaip rašytojas, buvo be galo originalus. Manau, tai vienas didžiausių mūsų šalies rašytojų, kuriuo galime pelnytai didžiuotis.

Kalbėdamas apie teatrą, esate pasakęs: „Teatras – lyg džiazas, niekada nebūna toks pat, koks buvo vakar.“ Kiek improvizacijos buvo tuometiniame teatre ir kiek jos yra šiandienėje scenoje?

Improvizacijos tikrai yra tiek pat. Čia, matyt, nuo manęs priklauso. Man nėra nieko baisiau už negyvą spektaklį – tokį, kuris galbūt per dažnai vaidinimas, dėl to jame atsiranda automatika, tariamos frazės skamba visiškai vienodai, ir negimsta nieko naujo. Tokį spektaklį jau reikia paleisti.

Jei su Gediminu Storpirščiu po spektaklio grįžtam į grimerinę ir mums būna linksma, tai geras ženklas. Nepakartojamas jausmas, kai gali pasidžiaugti vienas kitu ir pasakyti: „Oi, kaip ten buvo gerai.“ Nors puikiausiai suprantam, kad per kitą spektaklį gali ir nepavykti, bet ir nereikia bandyti pakartoti. Jeigu natūraliai gims – bus gerai, o jeigu ne – tai ne. O gal dar kažkas geresnio nusileis iš dangaus. Kiekvienas spektaklis tau turi atnešti staigmeną.

Būtent Gediminas Storpirštis jus pakvietė į dainuojamosios poezijos svetainę Mokytojų namuose. Ar tada ir supratote, kad jūsų dainos, kūryba žmonėms yra įdomi?

Taip, nes iki to laiko aš pats labai skeptiškai žiūrėjau tiek į save, tiek į savo kūrybą. Neapleido jausmas, kad tos dainos įdomios tik man. Aš jų net Keistuolių teatre nedainavau. Apsiribodavau tik tuo, kas buvo sukurta su draugais ir kolegomis.

Toje svetainėje žengiau pirmuosius savo nedrąsius žingsnius, ir, matyt, kažkas pavyko, nes nebūčiau toliau dainavęs. Prisimenu, kad buvo dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, po kurio išėjau labai laimingas. Ten pagrojau savo dainą „Fregata“, ir žmonės ją labai gerai priėmė, – buvo žiauriai smagu, gyvenimas tarsi įgijo naują prasmę.

Esate išleidęs penkis albumus – jie labai skirtingi. Dainos taip pat vis kitokios. Vienos su sunkiosios muzikos orkestru „Musė“, kitos – akustinės, tik jūs ir gitara. Kaip pats apibūdintumėte savo kūrybą?

Visos dainos atspindi tam tikrą gyvenimo periodą. Jos skirtingo skambesio, žanro, formos. Bet visos yra tokios, kokios yra. Mes grojom taip, kaip jautėmės, ir smagiai leidom laiką.

Aš atsinešu dainą, ir kartu su kolegomis ją dailinam. Tikrai nesu tas žmogus, kuris visus knisa, kad turi skambėti taip, o ne kitaip. Labai džiaugiuosi viskuo, ką kolegos pasiūlo, iš jų mokausi. Anksčiau buvo nuostabus gitaristas Aleksandras Tenas, su kuriuo esame nuveikę daug gražaus. Taip pat puikus muzikantas, aranžuotojas, kompozitorius Sigitas Mickis. Su jo pagalba atsirado sunkiosios muzikos orkestras „Musė“, „Naktis teatre“, miuziklas vaikams „Pabėgimas iš Trepsės namų“ – kūriniai, kuriais aš labai didžiuojuosi.

Šiuo metu bendradarbiauju su puikiu smuikininku Tadu Dešuku – visiškas fenomenas. Jam nieko nereikia aiškinti, pasiklauso ir pataiko tiesiai į dešimtuką pagal dainos charakterį, nuotaiką, spalvą.

Pavyzdžiui, vienu metu buvo tokia grupelė revoliucingai nuteikiančių dainų: „Internautas“, „Našlaičiai“, „Pelėda“, kurias sukūriau apimtas jaunatviško nepakantumo. Tada buvo tokia nuotaika – tokios gimė ir dainos. Kitas mano albumas „Laivas restoranas“ yra pats lyriškiausias, tai atspindi kitą mano gyvenimo laikotarpį. Nieko nepadarysi: dainos – jas sukūrusio žmogaus emocinis veidrodis.

Ar galėtumėte išskirti savo muzikinį laikotarpį, kuris jums pačiam labiausiai patinka?

Man labai patiko laikotarpis, kai dirbome su sunkiosios muzikos orkestru „Musė“. Galbūt tuo metu pasirodęs albumas nėra itin pavykęs techniškai ir skambesiu, bet jame slepiasi kažkoks gaivalas, labai gera nuotaika ir nuostabių muzikantų indėlis.

Šio albumo ilgai nesiklausiau, tačiau kaip tik neseniai reikėjo perklausyti, nes gruodžio 6 dieną koncertuosime Šv. Kotrynos bažnyčioje. Vėl visus muzikantus susikviečiau ir labai džiaugiuosi, kad jie sutiko. O pats pamiršau, kaip mes tada grojom, todėl reikia prisiminti. Juk per šiuos metus tos dainos buvo grojamos ir akustiškai, ir su kita grupe, kiekvieną kartą jos keitė savo formą.

Paklausiau tų dainų ir manau, kad viskas neblogai, mane patį užkabino. Todėl man tai vienas geriausių koncertinių laikotarpių.

Jūsų koncertai yra gan teatralizuoti. Kaip jums pavyksta sukurti tokį santykį su daina ir klausytojais?

Man svarbiausia matyti publiką. Aš visuomet prašau, kad salėje būtų kuo daugiau šviesos, nes nėra nieko baisiau, kai tau prieš akis juoda uždanga, o tu girdi tik reakcijas. Pradžioje visuomet pasižiūriu, kokie žmonės susirinko. Jeigu koncertuoju mažesniame miestelyje, kur susirenka publika, žinanti, ko tikėtis, to miestelio šviesuomenė, ateina garbaus amžiaus žmonių, aš jų tikrai nešiurpinsiu „Našlaičiais“. Kai susirenka jaunesnė auditorija, tuomet kitaip bendraujame, tada galiu sau daugiau laisvės skirti.

Koncertai yra bendravimo būdas. Kartai jis nevaldomas, o kartais viskas vyksta pagal nusistovėjusias taisykles, ir tai metų metus nesikeičia. Taip būna tada, kai suprantu, kad geriau nesugalvosiu.

Kokie yra jūsų klausytojai?

Man pačiam įdomu, kad į mano koncertus susirenka labai įvairaus amžiaus publika. Dažniausiai tai klausytojai, kurie žino, kur ir ko atėjo. Ir tai didžiulė laimė. Aš ateinu pasiruošęs, ir jie ateina pasiruošę. O kai tiek daug protingų žmonių būna vienoje vietoje, jie tikrai ras bendrą kalbą.

Esate užsiminęs, kad teatras neturi išliekamosios vertės, jį gelbsti spektaklyje sudainuotos dainos. Taip gimė „Naktis teatre“, kur buvo sudainuotos (ne)pamirštos teatre skambėjusios dainos. Ar jūs norite būti prisimintas dėl savo sukurtų dainų?

Galbūt tokio plano neturiu, bet tai tiesa – muzika turi daugiau galimybių išlikti atminty. Kad ir kaip būtų gaila, teatrui sekasi prasčiau. Kai nebeliks paskutinių spektaklius mačiusių žmonių, kas prisimins, kaip atrodė, pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus spektakliai „Dėdė Vania“ ar „Medaus skonis“? Niekas. O tai buvo puikūs spektakliai. Baisiausia, kad niekas neprisimins ir juos vaidinusių aktorių. Tik muzika mums padeda prisiminti spektaklius, kurie kažkam kadaise pakeitė gyvenimą.

Daug kuriate, vaidinate, muzikuojate. Rodos, jūsų kūrybingumas neišsenkantis. Ar nepritrūksta idėjų?

Tikrai idėjų trūksta. Ir dabar nėra geriausias laikotarpis joms rastis – man tai kelia nerimą. Pavyzdžiui, pradėjau rašyti pjesę, dabar esu užstrigęs ties puse, ir jau metai, kai negaliu pjesės pabaigti. Man taip gyvenime nėra buvę. Blogai.

Su dainomis taip beviltiška nebūna. Neseniai atsirado nauja daina, kuri net pavadinimo neturi. Pats jos atsiradimas jau yra sveikintinas dalykas. Kartais iš naujo gimsta senos, neišleistos dainos, kurios dėl tam tikrų priežasčių buvo nepabaigtos ar pamirštos. Tai natūralu, nes daina irgi turi subręsti.

Štai viename interviu, kuriame jus kalbino du žavūs vaikučiai, į klausimą „Jeigu šiaudinei kaliausei trūko proto, ko trūksta Andriui?“ atsakėte – „Išminties, nes žmogus turi sulaukti tam tikro amžiaus, kad būtų išmintingas“. Kaip šiandien atsakytumėte į šį klausimą?

Tos išminties dar tikrai nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Ji galėtų apsireikšti dažniau, būti kokybiškesnė ir pasiruošusi ateiti į pagalbą tik pašvilpus.

Scenoje jūs jau 40 metų. Ar vis dar jaudinatės lipdamas į ją?

Tikrai taip, ir to nesigėdiju. Jaudinuosi, nes nežinau, kas atėjo į koncertą, kaip man seksis. Pasakysiu nuoširdžiai: lipdamas ant scenos aš žinau tik pirmą ir paskutinę dainas. Kartais įsivaizduoju, kokios jos turėtų būti per vidurį, bet iš tikrųjų viskas gimsta scenoje. Žinoma, kiek kitaip būna, kai koncertuoju su rimtais muzikantais, nes jie nepakelia šitos nevaldomos situacijos. Nors, iš kitos pusės, tie, kurie liko su manimi, per daugelį metų apsiprato.

Kaip scena pakeitė jus per tuos metus?

Galbūt tapau organizuotesnis, tam įtakos turėjo pastarasis dešimtmetis, kai tapau laisvu menininku. Atsirado daug daugiau atsakomybės, kurios jaunystėje visai nebuvo. Daugiau pagarbos kolegoms, gebėjimas įvertinti save objektyviai.

Per visus šiuos metus įkūnijote labai daug vaidmenų, skirtingų personažų, ėjote į sceną su skirtinga muzika, nuotaika. Ar niekada nekilo baimė tapti savo paties kopija, tuo, ko tikisi žiūrovai?

Stengiuosi to išvengti ir laikausi iš paskutiniųjų. Kartojimasis daug labiau gresia teatro scenoje nei muzikinėje. Turiu blogą savybę, kuri kartais padeda išvengti savęs kopijavimo, pasikartojimo – man labai greit viskas atsibosta, aš pats sau nusibostu. Tai yra blogai. Imu nebevertinti to, ką esu padaręs. Galiu ilgai nervintis dėl to, kad nieko naujo negimsta, bet pamirštu pasidžiaugti jau padarytais darbais.

Gal reikėtų save truputį labiau gerbti ir prisiminti, ką per šiuos metus pavyko padaryti. Kad tai įkvėptų.

Ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?

Palinkėčiau sau jėgų eiti gyventi toliau.

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

Susiję:

Rūta Oginskaitė

21 min

Bardai užburtame rate

Daiva Šabasevičienė

60 min

Aktorius V. Rumšas apie Atgimimo laikotarpį: „Tai buvo didžios energijos metai“

Andrius Jakučiūnas

14 min

„Stebuklo pažadas pildosi, bet kitaip, nei tikėjausi.“ Pokalbis su dainų autore ir atlikėja A. Orlova

Richardas Jonaitis

5 min

A. Giniotis apie „Keistuolių teatro“ pradžią: buvome gyvi šlove