2020 12 15

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min
Eimantas Gudas. Asmeninio archyvo nuotrauka

2020 12 15

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

17 min

Ką išgyvena homoseksualų polinkį turintis katalikas? Eimanto Gudo liudijimas

„Man labai sunku apie tai kalbėti. Bet jaučiu pareigą, kad reikia“, – sako Eimantas Gudas, pristatydamas savo gyvenimo istoriją. Jūsų laukia atviras ir išsamus interviu – dėkoju pašnekovui už drąsą išsipasakoti ir netgi neslėpti savo tikrojo vardo.

E. Gudas – istorikas, Valdovų rūmų muziejininkas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Save vadina ultrakonservatyviu žmogumi, domisi Radvilų gimine ir bajoriška kultūra. Pats turi Sakartvelo bajoro garbės titulą.

Šis vyras yra praktikuojantis katalikas. Ir taip pat – homoseksualų polinkį turintis asmuo. Tad šis pokalbis  apie tai, ką reiškia būti žmogumi, kurį traukia ta pati lytis ir kuris iš visų jėgų stengiasi gyventi pagal Bažnyčios mokymą.

Jūs augote Panevėžyje. Prieš interviu pusiau juokais minėjote, kad jau mokykloje elgdavotės „bajoriškai“. Išsiskyrėte iš savo bendraklasių?

Absoliučiai. Ir vienos, ir kitos gimnazijos auklėtojos užduodavo klausimą: „Kas yra sunkiausia besimokant klasėje?“ Ne kartą sulaukdavo atsakymo: „Sunkiausia klasėje būti su tokiu žmogumi kaip Eimantas.“ (šypsosi)

Kodėl?

Na, aš buvau unikalus daug kuo. Kai beveik visi berniukai trumpai kirpdavosi plaukus, aš juos augindavau gerokai ilgesnius. Dėvėjau klasikinę, nelabai vaikišką ir paauglišką, aprangą. Mėgau klasikinę muziką, operą, džiazą – kai kiti bendraklasiai klausydavosi popso, roko, techno ar pan. Kai kiti siausdavo klasėse ar koridoriuose, aš kampe skaitydavau knygą. Tad mane laikydavo pasipūtėliu, atsiskyrėliu,  sulaukdavau labai daug patyčių. Čia atskira tema, bet labai skaudi.

Iš dalies Jus suprantu. Jūs kilęs iš Panevėžio, aš – iš Joniškio. Tais laikais vyravo vadinamoji maroziška kultūra, jos buvo daug. Aš pats vienu metu pradėjau augintis ilgus plaukus ir klausytis roko, metalo muzikos. Man ir šiaip patinka tokia muzika, bet tuo metu tai buvo ir maišto forma. O kaip Jūsų atveju? Toji klasikinė muzika, drabužiai, ramus būdas – ar tai buvo Jūsų maištas, ar kažkas kita?

Tai buvo ir tiesiog savastis. Vien klasikinė muzika ir klasikinis stilius nebuvo maištas. Bet dabar, kai matau panašių pavyzdžių iš pasaulio ir iš savo patirties suprantu: kai tėvai liberalūs, vaikas būna perdėm konservatyvus (šypsosi). Mano atveju taip ir nutiko.

Mano tėvai buvo ganėtinai liberalūs, ne itin religingi žmonės. Tėtis buvo liberalas politikas. Na, o aš ir dėl savasties, ir dėl tam tikro pasipriešinimo tapau ultrakonservatoriumi – labai įvairiais klausimais. Tiek savo išvaizda, tiek meniniu skoniu – jau nuo paauglystės nemėgstu šiuolaikinio, postmodernaus meno. Mano senelis buvo baigęs architektūrą, tad su juo labai daug diskutuodavome baroko, klasicizmo temomis, kartu skaitydavome knygas apie senąją architektūrą, aptarinėdavome pastatus. Senelis man rodydavo savo projektus.

Gyvenau savo „klasikinį“ gyvenimą truputėlį užsidaręs, tartum XIX amžiuje. Nuo pat vaikystės domėjausi bajoriška, aristokratiška kultūra. Visada buvau luominės visuomenės šalininkas ir visuomenę skirstau į tris luomus.

Kokius?

Tuos, kurie egzistavo iki XX amžiaus – dvasininkiją, bajoriją ir trečiąjį luomą (juokiasi). Bet šiaip iš tikrųjų man buvo labai įdomu sužinoti, kad ir popiežiai iki pat Pijaus XII, kuris mirė 1958-aisiais, visuomenę būtent skirstė į tris minėtus luomus, o ne tokius kaip šiandien – dvasininkus ir pasauliečius.

Spėju, skirtingiems luomams būdavo taikomi skirtingi reikalavimai?

Žinoma. Būdavo atskiri popiežių pamokslai, kreipimaisi. Pijus XII dar skaitydavo atskirus tekstus, skirtus bajorijai.

Reikalavimai bajorams būdavo labai dideli, tie žmonės turėjo būti pavyzdžiu visai visuomenei. Tuo metu buvo mąstoma taip: dvasininkas moko ir meldžiasi, bajoras kariauja, administruoja ir valdo, o trečiasis luomas tiesiog dirba. Pagal senąjį supratimą, tiek malda ir mokymas, tiek valdymas ar kariavimas – nėra darbas. Tai yra pašaukimas.

Tai Jums turbūt sunkoka gyventi šiais laikais, kai tų luomų nėra? (juokiuosi)

Ne, man dėl to per daug neskauda. Koks skirtumas – aš esu, kas esu, ir man visiškai nesvarbu, ar valstybė pripažįsta bajoriją. Bet man bajoro titulas tiesiog reiškia pareigą elgtis ir gyventi truputėlį kitaip.

Eimantas Gudas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ultrakonservatorius. Praktikuojantis katalikas. Ir kartu – homoseksualus asmuo. Kaip ir kada supratote, kad Jūsų seksualinė orientacija yra tokia?

Tą supratau ankstyvoje paauglystėje, kai prasidėjo seksualinė branda. Man niekada nekildavo klausimų, koks aš esu. Visada mane traukė ta pati lytis, nė per nago juodymą niekada nebuvau biseksualus ar heteroseksualus. Net nebuvo tokios minties. Toks išaugau.

Sąmoningai nesakau, kad toks gimiau. Nes aš manau – ir esu ta tema skaitęs daug mokslinių tyrimų – kad nėra absoliučiai jokių įrodymų, jog tokiu žmogumi gimstama. Toks teiginys yra manipuliacija. Skaitydamas mokslinius tyrimus, supratau, kad dažnai homoseksualumas susiformuoja per pirmąjį–antrąjį gyvenimo mėnesį arba pirmuosius–antruosius metus. Nežinau, kaip tiksliai pasakyti, bet tai paskui lieka užkoduota visą gyvenimą – ir, kai prasideda seksualinė branda, žmogus tą ima jausti ryškiai.

Kas, Jūsų žiniomis, lemia tai, kad homoseksualus potraukis susiformuoja tokiu ankstyvu metu?

Iš esmės tai tebėra paslaptis. Daugybė mokslininkų iki šiol negali į tai atsakyti. Žmogui gali nutikti du atvejai: pirmasis – tai ta paslaptis, kuri kol kas neatskleista. Galbūt ją pavyks įminti, jeigu tik mokslininkams bus leista tai tyrinėti – žinome, koks yra spaudimas to nedaryti ir priimti nuomonę, kad homoseksualus potraukis yra įgimtas. Tačiau juk homoseksualumo geno nėra.

O kartais būsimasis potraukis tai pačiai lyčiai „užkoduojamas“ per dideles psichologines, o kartais ir seksualines traumas. Pavyzdžiui, lytiškai išnaudojant kūdikius ir pan. Man pačiam to nebuvo, tačiau matau iš savo pažįstamų žmonių, kad labai dažnai homoseksualumas susiformuoja per lytinį išnaudojimą – beje, nesvarbu, kokiame amžiuje. Neprisimenu tikslių procentų, bet didelė dalis homoseksualų būdavo lytiškai išnaudojami – ko nepasakysi apie heteroseksualius asmenis. Aš negaliu sakyti, kad visa tai būtinai lemia homoseksualumą, bet tam tikrais atvejai kažkoks ryšys tarp minėtų dalykų tikrai yra.

Pasikartosiu, aš pat jokios prievartos nepatyriau. Tiesiog, kai man buvo dvylika–trylika metų, pradėjau suvokti savo potraukį.

Kaip tai priėmėte?

Tiesą sakant, tuo metu man tai atrodė nesvarbu. Priėmiau tai visiškai ramiai. Problema atsirado tada, kai aplinkiniai pradėjo tai pastebėti, įtarti, apie tai kalbėti. Tada pats pradėjau galvoti, kaip čia tas mano gyvenimas klostysis – ir homoseksualus polinkis išsivystė į problemą.

Įsivaizduoju, kad, formuojantis Jūsų katalikiškai tapatybei, tai turėjo tapti didele problema, kelti vidinę įtampą?

Iš pradžių mano katalikiškumas buvo ganėtinai „išorinis“, kultūrinis. Buvau ultrakonservatorius, bet tuo metu man atrodė, kad tai nekliudo būti homoseksualiu asmeniu. Bet vėliau viskas pasikeitė.

Ką turite omenyje?

Katalikų Bažnyčios mokymą priėmiau, kai man buvo jau 22-eji. Prieš tai turėjau tam tikrų problemų, susijusių su homoseksualumu, ir pan. Pradėjau labai keistai elgtis, artimiausi žmonės ėmė manęs nebepažinti, sakė: „Tu tampi visai kitu žmogumi.“ Galvoje pradėjo suktis labai nepadorios, neigiamos, agresyvios mintys. Ėmiau nebeatsiminti kai kurių savo gyvenimo dienų – jos tiesiog dingdavo iš atminties.

Kreipiausi į vieną vienuolę. Ji pasakė, kad man reikia dvasinio vadovavimo, nes mano dvasioje kažkas neramu ir negerai. Tada kreipiausi į keletą kunigų, kol vienas man pasakė: „Klausyk, Eimantai, čia viskas man atrodo labai aišku. Tau reikia pas egzorcistą.“ Paklausiau patarimo, nors ir visai to nenorėdamas (juokiasi). Dievas sudarė tokias aplinkybes.

Tai čia jau turėjo būti rimta…

Taip, tikrai buvo rimta. Aš dabar kalbu juokdamasis, nes džiaugiuosi, kad visa tai baigėsi. Ir dėkoju Dievui, nes tai buvo baisus laikotarpis.

Taigi, atsidūriau pas egzorcistą. Jis atliko apeigas, ir tą pačią dieną, vakare, mano visos mintys absoliučiai išskaidrėjo. Tiek mėnesių besitęsęs sunkus laikotarpis baigėsi, ir aš įtikėjau. Iki tol buvau tikintis – šiek tiek. Labiau kuriantis savo tikėjimą: kas iš katalikybės patinka, pasiimu, kas nepatinka – neimu… Bet po to įvykio pas egzorcistą, manau, manyje ėmė daug stipriau veikti Šventoji Dvasia. Netgi labai stipriai. Ir suvokiau, kad reikia gyventi dorai, šviesiai, ramiai ir išpažinti tikėjimą iki galo, ką ne visada iki tol dariau.

Tada pradėjau labai aktyviai gilintis į tikėjimą. Nuo pradžios iki galo perskaičiau visą Šventąjį Raštą, visą Katekizmą, įvairias popiežių enciklikas, Bažnyčios istorijos knygas ir t. t. Supratau, kad, jei noriu būti katalikas, reikia priimti visą tikėjimą, neatsisakant nė vienos taisyklės. Esu įsitikinęs, kad katalikų tikėjimas yra vienintelė  tiesa. Taigi, nuo 22-ejų pradėjau laikytis viso katalikų tikėjimo – kiek tai įmanoma. Žinoma, sunku laikytis daugybės dalykų, bet stengiuosi. Ir toliau gilinuosi į šį tikėjimą, kad žinočiau, į ką tikiu ir kodėl.

Unsplash.com nuotrauka

Ar teisingai supratau, kad iki susitikimo su egzorcistu ir atsivertimo Jūs praktikuodavote homoseksualius santykius, bet po to įvykio nusprendėte, jog tai vis dėlto nedera su katalikų tikėjimu?

Taip, yra tame tiesos.

Turbūt nebuvo lengva pakeisti gyvenimo būdą?

Žinoma. Niekada nėra lengva. Homoseksualus potraukis egzistuoja kiekvieną dieną, jis kelia didžiulių problemų, nes nėra galutinės ramybės. Visada kyla nepadorių minčių ir gundymų. Kiekviena diena yra didelė drama. Ir problema. Nebūna dienos, kai nepagalvočiau apie savižudybę. Yra labai sunku tą potraukį įveikti. Tai didelė našta ir kančia.

Kartais pavydžiu heteroseksualiems asmenims, kurie gali rinktis – šeimą ir seksualinį gyvenimą joje ar celibatą. Aš jaučiuosi nemaloniai, kad privalau prieš savo vidinius potraukius de facto gyventi celibate. Tai labai sunku, ne visada to norisi, reikia save versti. Bet stengiuosi gyventi dorą gyvenimą, kiek tai įmanoma. Aišku, ne visada pavyksta viskas tobulai, bet stengiuosi.

Turbūt kyla minčių: „Dieve, už ką? Kodėl tokia neteisybė?“

Žinoma. Nežinau, ar tai neteisybė. Tiesiog tai priimu kaip Dievo skirtą kryžių. Aš pats nepasirinkau polinkio į homoseksualumą, tiesiog užaugau su juo. Gal ir galiu sakyti, kad tai – Dievo valia. Kadangi Jis man vis tiek yra svarbiau už viską, tą savo kryžių bandau nešti.

Bet, sakau, tai labai sudėtinga – jeigu nebūčiau tikintis žmogus, arba praktikuočiau homoseksualų gyvenimo būdą, arba nusižudyčiau. Bet dabar stengiuosi gyventi pagal Dievo planą ir laukiu amžinojo gyvenimo, kol jis ateis.

Ar lankotės pas psichologą, psichoterapeutą ar dvasios tėvą? Kaip suprantu, pagalbos „iš šono“ čia labai reikia.

Taip, reikia. Kartais, kai būna labai sunku, kreipiuosi į psichikos specialistus – tiek į psichoterapeutą, tiek į psichiatrą, jei būna jau visai blogai. O šiaip dvasinis kunigo vadovavimas man yra beveik kasdienybė. Kai teko apsilankyti pas egzorcistą, aš supratau, kokia Dievo dovana ir lobis yra bendrauti su kunigais. Tada aplankiau daugybę dvasininkų, kol sau išsirinkau labiausiai tinkantį dvasios vadovą.

Dvasios vadovavimą gaunu asmeninėje prelatūroje „Opus Dei“, ten gyvenantį vieną iš kunigų lankau vidutiniškai kas savaitę, atlieku išpažintį. Jeigu man kyla kokių klausimų, neaiškumų dėl tikėjimo, Bažnyčios mokymo – susitinku arba susiskambinu su kunigu, bendraujame ir elektroniniais laiškais. Pasikalbu ir su kitais dvasininkais, bet labiausiai pasitikiu „Opus Dei“ kunigais. Jų teologinis išsilavinimas – aukšto lygio, pagrindinis „darbas“ – ne rūpintis bažnyčių stogais, o tik priimti išpažintis ir dvasiškai vadovauti. Kai kurie kunigai nieko daugiau ir nedaro, tik visą dieną priima žmones ir jiems dvasiškai vadovauja.

Turiu išties daug klausimų – gal dabar norėtųsi Jūsų nuomonės apie patį homoseksualumą. Kaip Jūs vertinate šį potraukį – ar tai yra liga? Nes jeigu, kaip sakėte, tai nėra įgimta – vadinasi, tai turėtų būti kažkoks sutrikimas. Tačiau Pasaulio sveikatos organizacija ir dauguma psichikos sveikatos specialistų kone sutartinai sako, kad homoseksualumas yra įgimtas dalykas, tai jokia liga – ir čia viskas normalu.

Nesutikčiau, kad gydytojai vieningai sako, kad tai – ne liga. Iš tikrųjų gydytojai pasidalinę į kelias stovyklas. Vieni teigia, kad tai yra liga, kiti – kad ne. Vieni sako, kad homoseksualus potraukis – šiaip sutrikimas, kiti ir tą neigia.

Aš šią temą esu giliai išstudijavęs, skaitęs labai daug literatūros. Žinau, kad LGBT judėjimo liberalioji grupė tai, ką dabar pasakysiu, vadina sąmokslo teorija. Bet aš esu įsitikinęs, kad tai yra faktai, kurie dažnai pamirštami.

Jeigu gerai atsimenu, 1973 m. vyko didelės batalijos, „karo veiksmai“ JAV psichologų ir psichiatrų suvažiavimuose. Nes kiekvieną kartą LGBT bendruomenė imdavo sąmoningai, ištisai trukdyti Amerikos psichologų asociacijos susirinkimus, reikalaudami išbraukti homoseksualumą iš ligų sąrašo. Tai galiausiai buvo padaryta. Kodėl? Reikia suprasti, kad suveikė du dalykai: pirmasis buvo didelis spaudimas – tiesiog fizinis trukdymas psichologų asociacijai veikti. Dėl šventos ramybės daug gydytojų nusprendė – na gerai, išbraukim iš to sąrašo. Antras dalykas: kaip vėliau pasirodė (ir turime daug to įrodymų), dalis gydytojų patys buvo homoseksualai, taigi – šiuo klausimu labai suinteresuoti.

Tad man įrodymai yra labai aiškūs. Per visą medicinos istoriją nelabai rasi tokių atvejų, kai viena ar kita liga būtų išbraukta iš ligų sąrašo be mokslinių argumentų. Su homoseksualumu būtent taip ir nutiko – jis išbrauktas be jokių mokslininkų diskusijų, argumentų, įrodymų ar tyrimų. Drįsčiau sakyti, kad tai įvyko dėl spaudimo ir ideologinių, netgi egoistinių kai kurių gydytojų motyvų.

Manau, kad toks sprendimas yra niekinis. Prie šio klausimo derėtų grįžti ir jį reikėtų išanalizuoti moksliškai. Deja, bendrauju su daug gydytojų, kurie pripažįsta, kad pastaruoju metu daug kas medicinoje tampa nemoksliška – ypač abortų klausimais. Tas pat ir čia, kalbant apie homoseksualumą.

Iki XX amžiaus vidurio homoseksualumas buvo visuotinai pripažįstamas psichine liga ir netgi sociopatijos forma. Vėliau buvo išbrauktas žodis „sociopatija“, o paskui – ir „liga“. Aš nesu šimtu procentu tikras, bet būčiau linkęs manyti, kad tai paprasčiausiai yra liga. Ir tikrai matau, kad tai yra sutrikimas. Lietuvoje ir svetur pažįstu apie šimtą homoseksualių asmenų – dauguma jų yra labai ligoti, sutrikę žmonės. Aš negaliu sakyti, kad būtent homoseksualumas tuos žmones padaro ligotus, bet šis potraukis labai susijęs su psichiniais susirgimais.

Bet ar nėra taip, kad psichiniai sutrikimai atsiranda dėl to, kad homoseksualūs asmenys  jaučia visuomenės spaudimą, neapykantą?

Esu matęs tyrimų, kad tose šalyje, kur homoseksualumas yra priimamas palyginti seniai, pavyzdžiui, Nyderlanduose, – ten tų žmonių sielos sveikata nėra žymiai geresnė negu tose valstybėse, kur homoseksualumas nepriimamas. Tad turbūt psichikos problemas lemia kiti – vidiniai – dalykai.

Jeigu homoseksualumas, kaip sakote, yra liga – ar įmanoma ją išgydyti? Gal pats bandėte gydytis? Nežinau, ar šį žodį rašyti su kabutėmis ar be.

Manau, kad tikras homoseksualumas kaži ar yra išgydomas. Jeigu žmogus biseksualus – tada įmanoma jam išryškinti heteroseksualumą. Aš tuo tikiu ir pažįstu žmonių, kuriems tai pavyko. Bet, kai asmuo yra visiškai homoseksualus, jam tapti heteroseksualiam… Na, nežinau. Aš labai abejoju. Gal ir įmanoma, bet pats to absoliučiai neįsivaizduoju. Mano homoseksualus potraukis toks stiprus, kad niekada nesu turėjęs net heteroseksualių minčių. Tad man sunku patikėti, kad staiga tos mintys pakryptų priešinga linkme.

Unsplash.com nuotrauka

Ar galite prisiminti, kaip Jus, turintį tokį potraukį, priėmė artimieji – tėvai, draugai? Ką išgyvenote?

Artimiesiems, žinoma, buvo sudėtinga. Tėvai šaukė, keldami į viršų rankas: „Mes gi tavęs tokio neauklėjom!“ (juokiasi). Na, neauklėjot, bet tiesiog taip yra.

Tas priėmimas būna įvairus. Kartais savęs klausiu, kada tas mano homoseksualumas išryškėjo – ar kai pats supratau, ar kai pastebėjo mano bendraklasiai. Ypač merginos man pradėjo pirmosios užduoti tą klausimą.

Iš ko jos suprato? Iš manierų?

Nežinau, čia reikėtų klausti moterų (šypsosi). Gal jos jaučia, kad štai tas vaikinas yra kitoks. Kad tas žmogus nėra tinkamas santuokai ir su juo reikia bendrauti kitaip.

Mokykloje sulaukdavau labai daug patyčių, susijusių su homoseksualumu. Bet, kaip dabar prisimena mano bendraklasiai, tuo laiku jie šito dar nežinojo. Jie tiesiog mėgo iš manęs tyčiotis, nes anksčiau ką nors pavadinti homoseksualu būdavo didžiausias įžeidimas. Tad jie tiesiog norėdavo mane įžeisti, nes nekentė manęs dėl mano specifinio elgesio ir kultūros.

Vėliau gyvenime buvo žmonių, kurie „atkrito“, sužinoję apie mano problemą. Bet šiaip dauguma tai priėmė ne pernelyg neigiamai. Iš tiesų iš savo pažįstamų homoseksualų prisiklausau labai baisių istorijų. Būna, kad homoseksualų asmenį šeima išvaro iš namų. Tai – labai didelė problema, ir popiežius Pranciškus ne kartą yra užsiminęs, kad homoseksualai turi teisę į šeimą. Tas sakinys buvo klaidingai interpretuotas – popiežius turėjo omenyje, kad tie žmonės turi teisę bendrauti su savo tėvais, broliais, seserimis.

Kiek domėjausi, vadinamoji homoseksualų kultūra ir susikūrė iš to, kad šiuos asmenis jų šeimos išmetė iš savo tarpo. Ir tada jie susivienijo, veikdami prieš tradicinę krikščionišką šeimą, kuri juos atmetė. Šiuo atveju krikščionys susikūrė sau priešą.

Galime sakyti, krikščionys patys kalti?

Taip, visiškai.

Aš pats labai didelių problemų dėl nepriėmimo neturėjau – tėvai manęs neatsisakė ir priėmė, nors jiems buvo labai sunku. Ir, manau, tebėra.

Bet labiau susiduriu su priešinga problema – žmonėms užkliūva labiau tai, kad esu praktikuojantis katalikas, o ne tai, kad turiu homoseksualų potraukį (juokiasi). Kas man sukelia didelę vidinę stigmą ir kitų problemų – kad dalis visuomenės, ypač jaunimas, mane įtikinėja: „Oi, tai tu gyvenk homoseksualų gyvenimą! Čia gi viskas OK, tu esi cool, madingas“… Štai čia man yra didžiulė problema.

Kaip tik ir norėjau paklausti – minėjote savo liberalius tėvus, dėl ko Jūs iš dalies tapote ultrakonservatyvus. Šių dienų visuomenė – manyčiau, Lietuvoje taip pat – irgi atlieka „liberalios mamos“ vaidmenį? Turbūt girdite priekaištų – kam ta Bažnyčia skiria tokias kančias? Tu tik gyvenk ir džiaukis.

Čia labai sunkus klausimas. Galvoju, kaip glaustai atsakyti. Pirmiausia pasakysiu, kad tarp mano pažįstamų homoseksualių asmenų – aišku, negaliu kalbėti už visus – nėra nė vieno praktikuojančio krikščionio. Nesu matęs statistikos, tad negaliu kalbėti apie visą pasaulį, bet manau, kad mano stebėjimai tikslūs.

Dauguma homoseksualų yra visiškai nusigręžę nuo Dievo. Jie negali priimti katalikų tikėjimo, kuris apie homoseksualumą kalba kaip apie nuodėmę. Arba, kaip Katekizmas aiškiai sako, tai yra iškrypimas. Taigi, dauguma homoseksualų nusiteikę prieš katalikybę. Pavyzdžiui, kai kurie, sužinoję, kad esu katalikas, tiesiog nebekalba su manimi. Atsiriboja iš karto. Esu priešas, ir viskas.

Kita visuomenės dalis – ne homokseksualūs asmenys, kurie yra liberalių pažiūrų. Jie, susipažinę su manimi ir sužinoję apie mano problemą, įtikinėja, kad aš privalau gyventi pagal savo „prigimtį“ ir t. t.

Taip pat yra žmonių, kurie abejoja tais visais klausimais – kaip čia reikėtų elgtis.

Nenoriu išsiplėsti per daug, bet mūsų ganėtinai liberalioje jaunimo visuomenėje, ypač Vilniuje, kai kurie pažįstami žmonės mane įtikinėja praktikuoti homoseksualų gyvenimo būdą – man tai yra didelis papiktinimas ir gundymas. Būna, kad ir vedę vyrai man siūlo seksualines paslaugas – ir labai nustemba, kai atsisakau.

Bet, kalbant apie tą visuomenės „pjaustymą“, kas mane labiausiai piktina – tai patys katalikai. Jie būna įvairiai nusiteikę homoseksualumo klausimu, bet, kai sužino, kad aš, Eimantas, turiu polinkį į homoseksualumą ir esu katalikas – jie susimąsto ir pagalvoja: „Tai gal homoseksualumas ne taip jau ir blogai?! Tai užsiimk tuo!..“ Ir tai sako tikintieji!

Kaip keista. Katalikai ne atstumia, kaip esame įpratę girdėti, o atvirkščiai – skatina nusidėti?

Tikrai taip.

Na, o pati baisiausia žmonių kategorija, manau, yra tam tikri kunigai. Tai yra problema, apie kurią reikia šnekėti, o Bažnyčios vadovybei būtina spręsti. Kalbu apie homoseksualius kunigus, kurie ir praktikuoja tokį gyvenimo būdą – o sužinoję apie mano polinkį, skatina taip gyventi.

Pažįstami, kurie apie tai išgirsta, klausia, ar tai man neatima tikėjimo, ar neatitolina nuo Bažnyčios. Iš tikrųjų yra priešingai – tokie atvejai mane kaip tik paskatina labiau tikėti ir melstis už tuos kunigus.

Kaip sakiau, pasaulyje yra grupelė homoseksualumą praktikuojančių dvasininkų, kurie nori, kad Bažnyčia iš vidaus pasikeistų. Jie ir bando ją keisti. Jei tik galėtų, tai sinode balsuotų už tai, kad homoseksualumas būtų išbrauktas iš nuodėmių sąrašo. Man yra baisus papiktinimas, kai kartais patys kunigai pasakoja, kaip daugelį metų gyvena su kažkokiu partneriu, turi seksualinių ryšių. Arba ieško vaikino gėjų pažinčių svetainėse… Klierikų ir kunigų ten yra, tikrai. Kodėl jie taip elgiasi? Kodėl jiems leidžiama taip elgtis? Man tai nesuprantama.

Jūs dėl to kreipiatės į vyskupus? Pranešate?

Aš nesu linkęs apie tai labai konkrečiai pranešinėti.

Bet reikėtų.

Taip, reikėtų. Bet ką, vyskupai nežino? Aš manau, kad žino. Aišku, dabar Lietuvoje ši problema daug mažesnė negu svetur, pavyzdžiui, Austrijos kunigų seminarijose. Kiek žinau, pas mus tai buvo problema prieš trisdešimt metų. Žmonės man pasakojo, kad, kai tuo metu mokėsi seminarijoje Lietuvoje, nepritapo – nes prieštaravo gėjų kultūrai. Ir dėl to turėjo išeiti, nes tiesiog neiškentė. Tai šiandien situacija visai kita, bet homoseksualių kunigų ir toliau yra. Žinoma, suprantu, kad didelė dalis jų stengiasi gyventi krikščionišką gyvenimą, ir viskas yra gerai. Bet yra tokių, kurie nesistengia.

O pats baisiausias dalykas, kurį esu išgirdęs iš vieno kunigo, buvo toks: „Sėdžiu klausykloje. Vyras prisipažįsta, kad yra homoseksualus. Paprašau jo telefono numerio ir paskui susitinkam…“

Siaubas. Privaloma apie tai pranešti vyskupams. Čia negalima tylėti.

Bet aš nemanau, kad vyskupai apie tai nežino!.. (šypsosi)

Esu nemažai kalbėjęsis su tais kunigais, diskutavęs. Bandžiau įrodyti tikrąją tiesą, Dievo tiesą. Mane labai nustebino tai, kad tie dvasininkai mano, jog celibatas nėra būtinas. Tiesiog. Kitas dalykas – jie yra sukūrę savo teologiją, kuria tarp įvairių šalių įvairiomis kalbomis dalijasi. Kaip ir savomis Biblijos interpretacijomis, kad homoseksualumas nėra nuodėmė. Tarp tų žmonių yra ir profesionalių teologų, kurie tikėjimo tiesas išaiškina kitaip, nei moko Bažnyčia – paprasti kunigai tais žmonėmis patiki ir gyvena laisvą gyvenimo būdą. Jie galvoja, kad čia yra nauja tiesa, nauja teologija, kuri netrukus bus paskelbta oficialiai. Žinoma, aš taip nemanau – Šventojo Sosto kongregacijos užkirs kelią tokiai teologijai. Bet ji jau yra parengta ir platinama.

Taigi, viską reziumuojant – mane piktina ne tai, kad manęs nepriima. Piktina tai, kad labai įvairūs žmonės mane skatina gyventi nedorai.

Net ir pačioje Bažnyčioje?

Ypač pačioje Bažnyčioje. Tai, kas kalbama už Bažnyčios ribų, man, atsiprašant, nelabai svarbu. Bet kai mane skatina nusidėti katalikas – tada labai skaudu ir sunku.

Cathopic.com nuotrauka

Iš kitos pusės, tenka matyti ir kitokią reakciją – dalis katalikų smerkia bet kokį homoseksualų žmogų kaip tokį – nesvarbu, kaip tas žmogus gyvena. Ar tenka susidurti su katalikų neapykanta?

Tą neapykantą jaučiu iš komentarų internete. Bet kad žmogus man tai pasakytų į akis – tai būna labai retai. O jei ir pasako, tai daug švelniau, negu tuose komentaruose pasitaiko. Taip, yra žmonių, kurie nusiteikę prieš – dažniausiai dėl to, kad jie manęs nepažįsta. Jie susidarę netinkamą įvaizdį, kad tokie kaip aš yra baisūs, su ragais ir kanopom (šypsosi). Bet polinkį į homoseksualumą turintys asmenys yra žmonės kaip žmonės.

Kiekvienas žmogus nešiojasi savo kryžių, kovoja su nuodėmėmis ir blogais polinkiais.

Man atrodo keista, kad homoseksualumą kažkodėl iškeliame aukščiau už visas kitas nuodėmes…

Homoseksualumas, kaip toks, net nėra nuodėmė – jeigu tai yra tik potraukis. Nuodėmė yra homoseksualūs veiksmai.

Taip, būtent.

Kaip ir sakiau, pats nesu susilaukęs paniekos iš katalikų. Taip, yra katalikų, kurie jau vien polinkį turintį žmogų vertina labai neigiamai. Bet požiūris turbūt pasikeičia, kai jie susipažįsta su tokiais žmonėmis.

Kita vertus, nemaža dalis homoseksualų elgiasi ir kalba labai nepadoriai. Kai kurie priekabiauja prie heteroseksualių vyrų. Žinoma, tada jie išprovokuoja tam tikrą neapykantą. Bet, jeigu tokių provokacijų nėra, tai žmogus, pažįstantis tokius asmenis kaip aš, gal ir pakeistų nuomonę.

Pabaigsiu savo mintį – visi lytiniai santykiai iki santuokos laikomi nuodėme. Ir čia negalime išskirti nei heteroseksualų, nei homoseksualų. Taip, homoseksualai pagal Bažnyčios mokymą negali tuoktis. Bet net ir toje pačioje santuokoje negali bet kada ir bet kaip mylėtis su žmona – draudžiami prezervatyvai, ir t. t. Tad atrodo keista, kai mes vieną nuodėmę – homoseksualumą – išskiriame iš kitų, tartum visi heteroseksualai gyventų dorai ir skaisčiai.

Aš galbūt drįsiu pasakyti truputėlį hiperbolizuotai, bet mano pažįstami pastebi, kad dažnai prieš homoseksualus būna nusiteikę tie vyrai, kurie palaiko lytinius santykius su daugybe moterų. O padorūs vyrai, gyvenantys santuokoje ir neinantys į kairę, – jie labai ramiai žiūri į homoseksualius asmenis. Beje, kaip ir – dažniausiai – moterys.

Dar yra teorija, kad homoseksualų labiausiai nekenčia tie, kurie patys turi šį polinkį. Kartais tai išties pasitvirtina.

Koks turėtų būti praktikuojančio kataliko santykis su homoseksualų polinkį turinčiu asmeniu? Užjausti? O gal kaip tik tiesiog bendrauti kaip su kiekvienu žmogumi?

Taip, pirmiausia nereikėtų sureikšminti to polinkio. Ir stengtis neįžeisti, nesmerkti, neužgaulioti. Taip, kaip Katekizme rašoma, taip ir reikėtų elgtis. O gaila, kad daug kas Katekizmo neskaito. Paskaitytų – tai visai kitaip pažiūrėtų į šitą problemą. O ten parašyta: „Su tokiais žmonėmis reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors netinkamai juos atstumti“ (KBK, 2358).

Taip pat reikėtų suprasti, jog yra polinkį į homoseksualumą turinčių asmenų, kurie kovoja su tuo – ir kad jų nereikėtų skatinti užsiimti homoseksualiais veiksmais.

Kalbant apie LGBT judėjimą – tokį, koks dažniausiai reprezentuojamas žiniasklaidoje – ar turite kokių ryšių su tais žmonėmis? Ar, pavyzdžiui, dalyvaujate „Baltic Pride“ eitynėse?

Kaip minėjau, šis judėjimas yra įvairialypis, bet plačioji visuomenė dažniausiai mato tik tą liberaliąją, drįsčiau sakyti, neomarksistinę, grupę. Eitynėse nedalyvauju ir manau, kad jos yra nereikalingos. Jeigu norime atkreipti dėmesį į tam tikras homoseksualų problemas – taip, tą reikia daryti. Bet ne per tokius paradus ir ne tokia forma. Tuo labiau kad tie paradai Lietuvoje po truputėlį jau ima panašėti į tuos, kokie būna Vakaruose – o tai, atsiprašau, būna vulgarumo demonstravimas. To neturėtų būti.

Eitynės gali egzistuoti, jeigu jos tik išreiškia tam tikras problemas. Bet jeigu tai tampa forma parodyti savo vulgarią kultūrą, tada jau kitas reikalas.

Šiaip aš bendrauju su LGBT judėjimo žmonėmis, gan nemažai. Jų susirinkimuose nedalyvauju, bet diskutuojame kai kuriuose interneto forumuose. Akivaizdu, kad diskusijose vyrauja liberali, šiek tiek neomarksistinė linija, ir su daugeliu oficialaus judėjimo narių negaliu susišnekėti – jie grasina, kad tokius žmones kaip aš tiesiog reikia užčiaupti.

O ką tokio baisaus sakot?

Na, aš nesakau nieko kito, ko nebuvau Jums sakęs per šį interviu. Jeigu reikia, diskusijose bandau remtis sveiko proto argumentais, kelti klausimų, įvesti moksliškumo, atsiųsti nuorodų į įvairius tyrimus ir pan. LGBT oficialus judėjimas to labai nemėgsta. Bet jie turi gerai ištobulinę tam tikrus būdus, kaip apsiginti.

Kai pasakojau apie tai, kad aštuntajame dešimtmetyje JAV buvo trukdomi medikų posėdžiai, tą dalis LGBT judėjimo iki šiol labai gerai moka: neleisti kalbėti kitaip mąstančiam žmogui. Ant jo rėkti, trukdyti, triukšmauti – o tada pareikšti: „Jis nieko nepasakė.“ Tą triukšmą dažnai išgirstu, kai manimi pasipiktina, kad galvoju kitaip.

Dabar norėčiau paklausti apie Partnerystės įstatymą, dėl kurio šiuo metu vyksta diskusijos. Kokia Jūsų nuomonė?

Būtent tokio Partnerystės įstatymo, apie kurį daugiausia šnekama, nereikia. Nes dažniausiai tokie įstatymai partnerių porą prilygina šeimai. Bet kokiu atveju du homoseksualūs asmenys, gyvenantys kartu, nėra šeima.

Priimti kažkokį kitą įstatymą, kuris leistų porai – nebūtinai homoseksualų – rūpintis vienam kitu ligoninėje ar paveldėti turtą – šitai galima padaryti ir teisiškai sureguliuoti. Apie tai popiežius Pranciškus neseniai ir šnekėjo.

Popiežius Pranciškus 2020 m. birželio 3 d. bendrosios audiencijos metu. EPA nuotrauka
Popiežius Pranciškus 2020 m. birželio 3 d. bendrosios audiencijos metu. EPA nuotrauka

Ar yra kokių klausimų, problemų, dėl kurių svarbos Jūs sutinkate su LGBT judėjimu?

Manau, jau vienaip ar kitaip į šį klausimą atsakiau. Pirmiausia reikia stengtis, kad homoseksualų potraukį turintys ar jį praktikuojantys asmenys nebūtų mušami, žudomi – tokių dalykų pasaulyje vis dar pasitaiko, ypač kai kuriose ultrakonservatyviose bendruomenėse. Tai netoleruotina. Žmogus neturi būti žudomas dėl jokių pažiūrų. Tuo labiau negali būti linčo. Taip pat pasisakau ir prieš mirties bausmę.

Kaip ir minėjau, kažkaip reikėtų sutvarkyti tą paveldėjimo bei ligoninių klausimą ir pan. Bet svarbiausia, kad visuomenė homoseksualius asmenis priimtų kaip savo brolius ir seseris – kad ir klystančius. Visi mes vienaip ar kitaip klystame – tą reikėtų suprasti. Šimtų procentų neklystančių žmonių, išskyrus Kristų ir Mergelę Mariją, nėra (šypsosi).

Gal teko domėtis, ar yra kokių tarptautinių organizacijų, bendruomenių, vienijančių homoseksualų potraukį turinčius katalikus? Gal esate tokios bendruomenės narys?

Ne, kol kas per mažai tuo domėjausi. Žinau, kad Vilniaus Bernardinų parapijoje renkasi LGBT maldos grupė. Dar neteko ten būti, ketinu apsilankyti.

Jungtinėse Valstijose yra labai graži iniciatyva – padėti homoseksualams turėti draugų. Dažnai homoseksualūs asmenys užsidaro savo „gete“ ir bendrauja tik su kitais homoseksualiais žmonėmis. Tada jie rizikuoja nebepamatyti pasaulio, realybės. Tad JAV parapijose yra savanorystės rūšis – palaikyti draugystę su homoseksualiais asmenimis. Pas mus to labai reikėtų. Sunku apie tai kalbėti, bet man asmeniškai susirasti draugų yra labai sudėtinga – dėl įvairių priežasčių, bet taip pat ir dėl homoseksualumo. Tad aš būčiau visai už tokį pabandymą bendrauti dorai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jūs jau paminėjote, bet norisi priminti darsyk – visi homoseksualų potraukį turintys asmenys labai kviečiami prisijungti prie Bernardinų parapijos LGBT maldos grupės, jos vadovas yra brolis pranciškonas Evaldas Darulis.

Kalbant apie dorą draugystę – kitas pranciškonas man yra pasakojęs apie du homosekseksualius vyrus katalikus, kurie gyvena kartu, tačiau visiškai skaisčiai, be neleistinų lytinių santykių. Koks Jūsų požiūris į tai?

Aš nesu apie tai girdėjęs ir sutikęs tokių žmonių. Gal ir gaila. Tikrai būtų labai įdomu pabendrauti. Na, kaip rašo Katekizmas, homoseksualai gali bandyti bendrauti skaisčiai. Tad, jeigu du vyrai nori gyventi kartu ir tą daryti dorai – kodėl gi ne? Tai yra jų pasirinkimas. Klausimas, kiek tai įmanoma.

Esu bandęs gyventi su vienu buvusiu klieriku. Jis paliko seminariją, nes suprato, kad vis dėlto kunigystė ne jam. Kartu gyvenome kokius septynis mėnesius, paskui išsiskyrėme dėl, sakykim, charakterio skirtumų (juokiasi). Bet sekso tarp mūsų niekada nebuvo. Vadinasi, tai yra įmanoma. Mano pavyzdys tą parodo.

Deja, daug mano pažįstamų homoseksualų prisipažįsta, kad taip gyventi negalėtų. Jie tiesiog priklausomi nuo sekso. Taip, aš ir pats patiriu daugybę gundymų ir sulaukiu nepadorių pasiūlymų. Tai yra didelis išbandymas, bet stengiuosi gyventi dorai.

Vadinasi, yra vilties, kad homoseksualus krikščionis gali turėti artimą, mylimą žmogų ir su juo draugauti skaisčiai?

Taip, bet esu šiek tiek nusivylęs tuo klausimu, nes matau, kad norinčiųjų gyventi dorai homoseksualų mano aplinkoje praktiškai nėra. Gal vienas kitas.

Tai tada užbaikime pokalbį viltingai. Tie, kurie turi homoseksualų polinkį ir ilgisi doro bendravimo – ar jie gali Jums parašyti?

Žinoma. Kaip sakiau, man pačiam būtų labai įdomu pabendrauti su tokiais žmonėmis. Galima kreiptis, aš mielai atsiliepčiau.