2020 11 26

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Naujausias Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą

Laurenz Kleinheider / unsplash.com nuotr.

Nors būta nemažai ir įvairių atgarsių į popiežiaus Pranciškaus pasisakymą apie homoseksualius asmenis šiais metais pasirodžiusiame dokumentiniame Jevgenijaus Afinejevskio filme „Francesco“ (liet. „Pranciškus“), „Bernardinai.lt“ redakcija nusprendė, kad reikėtų dar vieno popiežiaus poziciją apibendrinančio teksto.

Iškart reikia pasakyti, kad kai kurie LGBT aktyvistai popiežių Pranciškų kaltina „konservatyvumu“ ir „nenuoseklumu“, nes jis kalba ne visai taip, kaip šie tikėtųsi. (Gal ir mums dera pasitikrinti, ar nenuslydom į netikrovišką supaprastinimą?)

Be lobistų ir ideologų, egzistuoja didžiulė minia paprastų žmonių, taip pat ir katalikų, kuriuos ši dramatiška būklė šiandien stato į labai sudėtingą padėtį. Pirmiausia Bažnyčioje. Būtent jie šiandien yra labiausiai nukentėję situacijos įkaitai. Tad kviečiu Tave, skaitytojau, gilinantis į šią temą turėti omenyje pirmiausia gyvus žmones, eilinius piliečius, o ne „Pride paradų“ žvaigždes, taip nelemtai užvaldžiusias mūsų vaizduotę.

Reikia nepamiršti ir tokio liūdno fakto, kad į vaivorykštinę vėliavą kartais nusitaikoma visiškai dėl kitų ideologinių-politinių motyvų, nei rūpinimasis homoseksualių asmenų sielų išganymu. Visoje šioje kovoje daugybė realių asmenų taip ir nepatenka į mūsų matymo lauką.

Kita vertus, neturėtų mūsų stebinti ar trikdyti Bažnyčios mokymo raida. Kaip ir bet koks kitas pažinimas, mūsų moralinė sąžinė taip pat vystosi ir bręsta. Šį procesą liudija visa Bažnyčios istorija. Puikus pavyzdys ir Senajame Testamente užfiksuotas laipsniškas Dievo veido skleidimasis. Kaip sako teologas Piero Coda, Bažnyčios mokymo tęstinumas neatsiejamas nuo „nuolatinių naujovių“: kurios išsaugo tai, kas nėra keistina, kartu išvystydamos pagal „vis labiau bręstančią sąžinę“. Tradicija, kuri nesikeičia, nėra tradicija, o kažkas kita.

Pripažinti ir pasirūpinti

Pastarojo meto Bažnyčios mokymas homoseksualių asmenų klausimu kol kas nėra platus. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas šia tema, dažniausiai cituodavo Katekizmą, kuriame iš esmės pabrėžiama vien nediskriminacija ir elementari žmogiška pagarba.

Panaši mintis pakartojama ir enciklikoje „Amoris Laetitia“. N. 250 skaitome: „Bažnyčia savo nuostata lygiuojasi į Viešpatį Kristų, kuris, kupinas begalinės meilės, paaukojo save už visus be išimties. Drauge su Sinodo tėvais apmąsčiau situaciją šeimų, kuriose yra asmenų, turinčių homoseksualių polinkių, – tokia patirtis nėra lengva nei tėvams, nei vaikams. Todėl trokštu pirmiausia dar kartą patvirtinti, kad visų asmenų, nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos, kilnumas yra gerbtinas, jie pagarbiai traktuotini, su atida vengtina „kaip nors netinkamai juos atstumti“, ypač kaip nors agresyviai ir smurtiškai jų atžvilgiu elgtis.“

Vyskupų sinodo jaunimo sielovados tema dalyviai. EPA nuotrauka

Tolesniame paragrafe, popiežius nevienareikšmiškai tęsia: „Diskutuodami dėl šeimos kilnumo ir misijos, Sinodo tėvai pabrėžė: „Dėl planų homoseksualių asmenų sąjungas prilyginti santuokai pasakytina, jog nėra jokio pagrindo homoseksualias sąjungas laikyti net iš tolo panašiomis ar analogiškomis Dievo planui dėl santuokos ir šeimos“; nepriimtina „šiuo klausimu daryti vietinėms Bažnyčioms spaudimą ir kad tarptautinių institucijų finansinė parama neturtingoms šalims būtų priklausoma nuo įstatymų, kuriais įsteigiama „santuoka“ tarp tos pačios lyties asmenų“, priėmimo.“

Šiame kontekste derėtų išgirsti šiais metais pasirodžiusiame Jevgenijaus Afinejevskio filme cituojamus popiežiaus žodžius apie homoseksualių asmenų teisę būti šeimos dalimi bei poreikį jais kiek įmanoma geriau pasirūpinti. Pranciškus yra ne kartą sakęs, kad homoseksualių šeimos narių priėmimas ar teisinis pasirūpinimas gėjų poromis „nereiškia pritarimo homoseksualiems veiksmams“.

Kaip žinoma, dar būdamas Buenos Airių arkivyskupas, Bergoglio aktyviai siūlė civilinės sąjungos idėją, kaip alternatyvą įteisinti homoseksualių asmenų santuokas. Beje, Argentinoje tos pačios lyties asmenys gali susituokti nuo 2010 m. Šį sprendimą anuomet kardinolas Bergoglio pavadino „destruktyviu Dievo plano puolimu“. Kiti Argentinos vyskupai neparėmė Bergoglio entuziazmo dėl civilinių sąjungų. Panašu, kad tokia pati nuotaika vyravo ir Vatikane.

Tad komentaras dokumentiniame filme yra pirmasis Bergoglio kaip popiežiaus viešas civilinių sąjungų palaikymas: „Turime sukurti civilinės sąjungos įstatymą. Tokiu būdu jais būtų teisiškai pasirūpinama“, –sakė popiežius. Ir tai svarbu.

Turima omenyje įstatymą, kuris numatytų apsaugą ir reguliuotų kartu gyvenančių asmenų finansinius, paveldėjimo santykius, spręstų turto dalybų skiriantis klausimus, suteiktų socialines garantijas, teisę gauti informaciją ir rūpintis vienam kitu ligos atveju ir pan.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Beje, ne vienas ispanakalbis žurnalistas, o ir La Plata Argentinoje arkivyskupas Víctoras Manuelis Fernándezas patvirtino, kad Pranciškaus pasitelkti terminai „convivencia civil“ („civilinis sugyvenimas“) bei „unión civil“ („civilinės sąjungos“) Argentinoje yra vartojami sinonimiškai. Tad popiežius tikrai turėjo omenyje civilines sąjungas.

Palydėti

Yra ir daugiau svarbių naujovių. Prisiminkime, kad enciklika „Amoris laetitia“ pamini labai svarbų dalyką: ragina Katalikų Bažnyčią pasirūpinti LGBT asmenų sielovada. „Tokioms šeimoms, – rašoma 2016 m. dokumente, – būtina laiduoti pagarbų lydėjimą siekiant tiems, kurie turi homoseksualių polinkių, prideramai padėti suvokti bei įgyvendinti Dievo valią savo gyvenime.“

Yra klausimų, susijusių su kūnu, jausmais ir lytiškumu, kuriems reikia gilesnės antropologinės, teologinės ir sielovadinės analizės.

Ši mintis pirmąsyk reikšmingiau išplėtojama Baigiamajame 2018 m. vyskupų sinodo dokumente, kuris vėliau tapo jaunimui adresuoto paraginimo „Christus vivit“ pagrindu.

Sinodo dalyviai pripažįsta klausimo sudėtingumą, apsaugodami nuo primityvių supaprastinimų: „Yra klausimų, susijusių su kūnu, jausmais ir lytiškumu, kuriems reikia gilesnės antropologinės, teologinės ir sielovadinės analizės […]. Tai visų pirma tie klausimai, kurie liečia moteriškosios ir vyriškosios tapatybių skirtumus ir darną bei lytinę orientaciją, – rašoma Baigiamojo dokumento n. 150. – Sinodas skelbia, kad Dievas myli kiekvieną žmogų ir kad to paties laikosi Bažnyčia, atnaujindama įsipareigojimą prieš smurtą ir diskriminaciją lytiniu pagrindu. Taip pat kartojama […] kad yra pernelyg reduktyvu apibrėžti žmogaus tapatybę remiantis vien lytine orientacija.“

EPA nuotrauka

Baigiamasis Sinodo dokumentas išreiškė aiškų pritarimą homoseksualių asmenų sielovadai: „Daug krikščioniškų bendruomenių homoseksualius asmenis palydi tikėjimo keliu. Sinodas pritaria tokiems sprendimams.“

Šioje šviesoje derėtų skaityti „Christus vivit“ primygtinį kvietimą pereiti nuo „elitinės“ jaunimo sielovados prie „populiarios“ – tai yra atviros visiems. Tai „lėtas procesas, pasižymintis pagarba, kantrybe, nepavargstantis, pilnas pasitikėjimo ir užuojautos“ (n. 236).

Jis lieka mūsų pusėje, kad ir kur mes eitume.

„Draugystė su Jėzumi negali būti nutraukta. Jis niekuomet mūsų nepalieka, nors kartais atrodo, kad tyli – tęsia popiežius. – Kai mums jo reikia, jis leidžiasi randamas. Jis lieka mūsų pusėje, kad ir kur mes eitume (plg. Joz 1, 9). Niekuomet nesulaužo savo sandoros. Jis tiesiog prašo, kad mes jo neapleistume: „Pasilikite manyje“ (Jn 15, 4). Tačiau net jei nutolstame, „jis lieka ištikimas, nes savęs jis negali išsiginti“ (2 Tim 2, 13)“ (n. 154).

Tai reiškia naują pedagoginį žingsnį: užuot susitelkus į tai, kaip perteikti gryną Bažnyčios mokymą, siekiama pirmiausiai gyvo ir abipusio santykio su žmonėmis. Tuo pasižymi homoseksualių asmenų sielovada, pirmą kartą prasidėjusi Insbruke, Austrijoje, dar 9-ajame dešimtmetyje, o šiandien paplitusi ne vienoje Europos valstybėje. Pirmuosius žingsnius Lietuvoje LGBT sielovada prieš porą metų žengė Vilniaus Bernardinų parapijoje.

Palydėjimas šiose grupėse skirtas padėti LGBT asmenims naujoje šviesoje pamatyti savo gyvenimo istoriją; laisvai ir atsakingai atsiliepti į pašaukimą, gautą per Krikštą; pripažinti troškimą priklausyti bendruomenei ir prisidėti prie jos augimo; įžvelgti, kokiais būdais galėtų geriausiai tai padaryti. Tokiu būdu kiekvienam jaunuoliui ištiesiama ranka sudėtingame uždavinyje – integruoti lytiškumą į savo asmenybę, ugdyti gebėjimą kurti santykius ir dovanoti save.

Sinodo dalyvių išsakyta parama šiai sielovadai yra be galo svarbi. Kol kas ji buvo tiesiog nedraudžiama ir palikta pavienių asmenų ar institucijų iniciatyvai. Suprantama, kad aiškių oficialių gairių nebuvimas apsunkina gyvenimą klebonams ir vyskupams, juk ne kiekvienas gali skirti laiko pats įsigilinti į klausimą. Panašu, kad teigiama tokių palydėjimo grupių bei asociacijų patirtis skina kelią sistemingesnėms sielovados formoms, įkvėps parengti specializuotų ugdytojų, palydėtojų. Jau vien dėl to, kad, katalikų atstumti arba ignoruojami, tokie asmenys dažnai randa prieglobstį kitose krikščionių bendruomenėse.

Ši tema svarbi ir galvojant apie jaunąją kartą. „Christus vivit“ n. 81 atkreipia dėmesį, kad „pasaulyje, kuriame pernelyg pabrėžiamas seksualumas, nelengva išlaikyti sveiką santykį su savo kūnu ir balansuotai išgyventi jausminius ryšius. Dėl šios ir kitų priežasčių lytiškumo moralė dažnai tampa „nesupratimo ir nusišalinimo nuo Bažnyčios pagrindu, nes ši suvokiama kaip teisimo ir smerkimo vieta.“ Tuo pat metu jauni žmonės „išreiškia aiškų norą aptarti klausimus, susijusius su vyro ir moters tapatybės skirtumais, vyrų ir moterų tarpusavio papildomumu, taip pat homoseksualumu“.

Apie sudėtingą homoseksualius vaikus auginančių tėvų padėtį jau esame rašę kiek anksčiau. Tad gal jau užtenka teorinių diskusijų apie homoseksualumo prigimtį bei virtualių kovų su gėjų lobistais. Atėjo metas kokybiniam šuoliui: atsigręžti į savo brolius ir seseris bei pasirūpinti jais taip, kaip šiuo metu sugebame ir mokame.

„Tegul Šventoji Dvasia jus ragina bėgti pirmyn, – rašo Pranciškus jaunimui, užbaigdamas „Christus vivit“. – Bažnyčiai reikia jūsų užsidegimo, jūsų intuicijos, jūsų tikėjimo. To mums reikia! O kai atvyksite ten, kur mes dar neatėjome, prašau – turėkite kantrybės mūsų palaukti.“