Kaip neužmėtyti akmenimis artimo savo

Iš žmogaus buvo tyčiojamasi kone dvi paras. Žiniasklaidoje, aukščiausiose valdžios tribūnose. Kultūros ministras – įsiklausykit, kultūros ministras – ne pirmą kartą jam neįtinkančius žmones išvadina pačiais bjauriausiais epitetais. Net neturiu drąsos juos kartoti. Šis visuotinis niekinimas neleido žmogui pasiaiškinti – nes kaipgi tu gali aiškintis, kai niekas neklauso? Jau nekalbu apie tai, kad negirdi. Nesistengia girdėti. Ir tik tada, kai užspardo, pasako – na, dabar kalbėk.

Taip, šiandien Vaidas Vyšniauskas jau yra pasiaiškinęs, apibūdinęs savo situaciją ir sprendimų motyvus. Galime juos priimti, galime ir nepriimti. Kiekvienas ir kiekviena sprendžiame pagal save. Kažkas manęs paklausė: o tu pats ar vyktum į Baltarusiją? Daugybė žmonių ten tebevyksta, tiesa, to neviešindami, nes juk bevizis režimas: apsiperka ir grįžta atgal. Aš pats negaliu atsakyti į tokį klausimą. Kai kiltų toks iššūkis – tada ir spręsčiau. Ir labai tikiuosi, kad spręsčiau atsižvelgdamas ne į minios reakciją, o į savo sąžinę. O jeigu taip nepajėgčiau, prisipažinsiu nuoširdžiai – jausčiausi labai blogai. Ar aš pajėgčiau? Nežinau. Nes visuomenės spaudimas ir baimė yra milžiniški.

Jūs žinote, kad Vaidas Vyšniaukas-Kristian Benedikt turėjo giedoti Bernardinų bažnyčios Kalėdų koncerte. Tą dieną, kai ponas Tapinas paviešino jo „nusikaltimą“, – sulaukiau gausybės skambučių. Reikalavimų, kad šiame koncerte jo nebūtų. Galima sakyti – neatlaikiau spaudimo. Nes, jeigu būčiau nesutikęs, kad Vaidas Vyšniauskas nedainuotų, koncerto tiesiog nebūtų buvę. Neturėjau drąsos ir neturėjau teisės atimti koncertą iš Lietuvos žmonių.

Situaciją, kokioje dabar visi esame, galima prilyginti autoritarinių visuomenių situacijai, kai svarbiau už asmenį tampa ideologinės nuostatos. Lietuvoje matau vis stiprėjančią tendenciją, kai valstybės pareigūnai kalba ne įstatymų, bet moralizuojančia kalba. O tai taip pavojinga. Ir taip liūdina. Atsiminkime, visos diktatorinės valstybės ir jų vadai kalba moralizuodami. Bet dar labiau liūdina krikščionių pozicija – ir pažįstamų, ir nepažįstamų. Tuomet aš prisimenu Jėzų, nusidėjėlę ir minią su akmenimis rankose. Padarykime tokią prielaidą: dainininkas Vaidas Vyšniauskas yra nusidėjėlis. Tiesą sakant, mes visi nusidėjėliai. Jis nusidėjo, stovi prieš mus – prieš krikščionis. Ir kaip su tais akmenimis? Atrodo, šiandienėje situacijoje nė vienas akmuo nenukristų žemėn – visi lėktų ir į nusidėjėlį, ir į Jėzų. Jau lekia.

Betgi gali būti kitaip. Gali būti kitoks asmens ir visuomenės santykis.

Galime kurti naują santykių kultūrą, kuri neleistų greitai sviesti akmens į artimą savo. Atvirkščiai, galime kurti tokią kultūrą, kuri leistų pajausti artimą savo kaip tą, kurį sutinkame gyvenimo kelyje, kad ir kokias pažiūras jis turėtų.

Šiandien, manau, vieni šviesiausių Lietuvos filosofų Kristupas Sabolius ir Nida Vasiliauskaitė kalba apie kitokią santykio tarp asmens ir visuomenės perspektyvą. Kai didysis gėris yra asmuo – ne sistema, ne algoritmas. Apie algoritmą ir vaizduotę įdomiai ir tiksliai rašo Kristupas Sabolius. O Nida Vasiliauskaitė – apie sistemas, kurioms mėginamas pajungti asmuo. Ir tada asmuo tampa nesvarbus – kad tik viskas būtų sistemiška arba, kitais žodžiais – pagal algoritmą. Kad viskas būtų taip, kaip reikia. Viena bjauriausių frazių, kokią esu girdėjęs: nepakeičiamų nėra. Nė viena ir nė vienas nėra pakeičiami. Kiekviena ir kiekvienas yra nepakeičiami. Tokie mes sukurti Dievo. Unikalūs.

Apie asmenį su savo kuriamais santykiais kalba dialogo filosofija, personalizmas. Asmuo be santykio neįmanomas, bet šis santykis neateina per kolektyvą, per elektronines mašinas, per bejausmius konsultantų atsakymus arba dar geriau – per virtualioje erdvėje užrašytus atsakymų variantus, kuriuos reikia pasirinkti. Santykis randasi tik susitikime su gyvu asmeniu. Mano supratimu, šiuo požiūriu genialiai įžvalgi popiežiaus Pranciškaus enciklika „Fratelli Tutti“, kuri mums sako: nėra politikos ten, kur nėra asmens. Mėginimas bendrystę pakeisti virtualybe yra esmingai pavojingas pačiai asmens egzistencijai. O bendrąjį gėrį paversti sistema, kuriai pajungtas konkretus asmuo, – vadinasi, išvis nesuprasti, kas yra bendrasis gėris.

Bendrasis gėris tiek visuomenę, tiek konkretų asmenį skatina skleistis, atrasti savo misiją, savo pašaukimą būti arti gėrio, arti Dievo, būti šventam. Būti šventam šiuo atveju reiškia ne askezės pratimus, bet tiesiog buvimą, nukreiptą į kitą.

Pamenate, Marijaus Gailiaus romaną „Oro“ („Odilė“, 2018 m.)? Ne veltui taip pavadintą – nes taip trošku toje distopinėje jo vaizduojamoje XXI a. pabaigos ateities visuomenėje. Kai žmogus taip nuvertintas, kad yra paverstas virtualių žaidimų marionete ir be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Trošku. Oro!

Šitai šiandien mes turime labai aiškiai išsakyti. Kad kur kas svarbiau yra asmuo – ne algoritmai.

Teisi yra profesorė Ainė Ramonaitė, savo knygoje „Posovietinės Lietuvos politinė anatomija“ („Versus Aureus“, 2007 m.), remdamasi sociologiniais tyrimais ir įžvalgomis, kalbėdama apie 2004 metais egzistavusį mūsų visuomenės troškimą turėti gerą, tikrą vadą. Iš tikro toks troškimas nukreiptas prieš asmenį, prieš asmenis, prieš galimybę būti kitokiam ir kitaip. Tik bendruomeniškame santykyje, nepaniekinant asmens ir nenustumiant jo kaip padargo, galima geriausia visuomenės kūryba.

Beje, viename naujesnių veikalų – Ingridos Gudauskienės „Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse“ („Tyto alba“, 2022 m.) – taip pat kalbama, kaip būti daugiau, o ne mažiau žmogumi. Daugiau – vadinasi, daugiau kitam. Ir tada tampi daugiau sau. Tokia Dievo svajonė apie mus – turime būti daugiau žmonėmis.

Tad pasvajokime apie visuomenę, kurioje egzistuoja daug skirtingų nuomonių, kurioje stengiamės išgirsti vienas kitą. Dienraštis „Bernardinai“ neseniai publikavo puikų kunigo Michelio de Meulenaer iš Tiberiados bendruomenės tekstą apie tai, kaip gyventi pasaulėžiūrų konflikte – kaip sutarti, kad nesutariame. O dar aštriau tariant – kaip neužmėtyti vieniems kitų akmenimis.

Tikiu, kad galime gyventi kitaip. Tikrai tikiu, kad galime – jeigu įstengtume keisti viešosios erdvės kalbėjimą, intonaciją, kaip piliečiai protestuoti prieš tam tikrą valstybės pareigūnų veikimą. Galiausiai turime rinkimų teisę – pagalvokime, mes daug galime. O krikščionys – ypač. Galime kurti naują santykių kultūrą, kuri neleistų greitai sviesti akmens į artimą savo. Atvirkščiai, galime kurti tokią kultūrą, kuri leistų pajausti artimą savo kaip tą, kurį sutinkame gyvenimo kelyje, kad ir kokias pažiūras jis turėtų. Arba net priešą – bet mes jį sutinkame. Kaip samarietis kadaise sutiko primuštą, sužeistą judėją ir nepraėjo pro šalį – pasirūpino juo, sutvarstė ir dar paliko pinigų užeigos savininkui.

Ir čia popiežius Pranciškus savo genialioje enciklikoje „Fratelli Tutti“ rašo: žiūrėkit, kaip institucija – užeiga šalia kelio – gali būti atkreipta į žmogų. Žinoma, institucijos gali būti ir išklydusios iš kelių, kuriais vaikšto žmonės. Bet aš tikiu, kad tai priklauso nuo kiekvienos ir nuo kiekvieno, nuo mūsų apsisprendimo savo kryžkelėse. Nuo krikščionių ir visų geros valios žmonių. Ir gera valia gali prabusti net ir tam žmogui, kuris jos dėl kokių nors priežasčių stokoja.

Linkiu, kad Naujieji metai mums atneštų tokią viltį ir kad tokios situacijos, jeigu kartotųsi, sulauktų bent deramo įvertinimo. Ir kad pasidarytų gėda. Gėda mums, kurie leidžiame joms vykti. Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris“ nuskamba žodžiai, kad autentiška, teisinga gėda taip pat gali išgelbėti pasaulį.

Kun. Arūnas Peškaitis OFM yra Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas.