Apie fobijas

Gana atsakingai ir vienareikšmiškai galiu sakyti, kad fobija, kaip neurozės forma, yra aiškiai apibrėžta visose psichoterapinėse mokyklose. Fobija – tai neracionali, nevalinga baimės būsena. Neracionali ta prasme, kad baimę sukelia objektai, kurie iš esmės žmogui niekuo negresia. Yra žinomos įvairios fobijos – skrydžių lėktuvais fobija, klaustrofobija, vorų fobija ir t. t.

Taip, visi šie objektai tam tikromis aplinkybėmis gali sukelti pavojų. Šiaip baimė yra racionali ta prasme, kad ji yra normalus dalykas, žmogų saugantis nuo jam pavojingų reiškinių ir objektų. Tačiau fobija nuo baimės skiriasi tuo, jog žmogui kyla visiškai nepagrįstas nerimas susidūrus su tuo objektu arba būsena. Nesvarbu, kokios yra sąlygos ar aplinkybės, žmogų ištinka panikos priepuolis, tachikardija, pakyla spaudimas, jis gali prarasti sąmonę. Taip pasireiškia fobijos.

Tuo metu, kai girdim terminus homofobija, transfobija, bifobija, pirma mintis tokia: ar mes kalbam apie žmones, kurie, susidūrę su homoseksualiais, transeksualiais ar biseksualiais asmenimis, patiria nepagrįstą, neracionalią baimę? Tada juos turėtų apimti baisus panikos priepuolis.

Tad turbūt mes visi suprantam, kad, kai kitus pravardžiuojame homofobais, transfobais ar bifobais, tai nėra kalba apie jokią fobiją. Tai yra kalba apie kažką kita. Tačiau, kai pavartojame žodį „-fobija“, kuris psichologinėje literatūroje turi labai apibrėžtą reikšmę, tada mes sakom: šitie žmonės yra už diskurso ribų.

Jeigu aš turiu skrydžių lėktuvais fobiją – ar galiu diskutuoti apie tai, kokia skrydžių kompanija yra geresnė? Negaliu. Nes arba aš visiškai neskraidau lėktuvais, arba skraidau komos būsenos. Turintieji tokią fobiją prieš skrydį be proto prisigeria arba vartoja labai stiprių psichotropinių vaistų, kad praktiškai būtų skraidinamas be sąmonės. Todėl toks žmogus negalėtų apie tai diskutuoti.

Kai diskutuojama apie tam tikrus teisinius, moralinius, socialinius, visuomeninius dalykus ir kai kas nors tave pavadina homofobu (nes tavo nuomonė nėra priimtina), tai tada su tavimi diskutuoti nėra ko. Nes tu esi ligonis. Šitas prasivardžiavimas, stigmatizacija yra labai pavojinga. Nes stigmatizuotieji nebeturi jokios vertės diskusijoje. Ir kai stigmatizacija ateina iš valdančios, vyraujančios ideologijos, ji užkerta kelią normaliai, dialogiškai diskusijai.

Tą pastebiu nuolat. Pagrindiniuose portaluose yra išvadinami -fobais visi, kurie turi kitokią nuomonę. Prieš kelias dienas skaičiau komentarą, kuriame žurnalistė rašo, kokie yra nepilnapročiai tie, kurie nesutinka su Civilinės sąjungos įstatymo projekto nuostatomis, nes tų žmonių naratyvas kyla iš fobijos. Tokie tekstai pritaikyti prie šiandienio naratyvo, kad visuomenės vienoks ar kitos pertvarkymas yra reikalingas, prasmingas, o tie, kurie tam priešinasi, yra neadekvatūs, -fobai.

Bet man toks mąstymo būdas reiškia ne ką kita, o grįžimą prie klasikinio marksizmo ar net bolševizmo. Nes mes galime dekonstruoti visuomenę, kaip sumanome – ir diskusijų būti negali. Žinoma, mes Lietuvoje kol kas nepatiriame tiesioginių represijų, nors yra atvejų, kai žmonės buvo kuriam laikui užblokuoti feisbuke dėl to, kad turėjo skirtingą nuomonę, kaltinamą fobija, neapykantos kurstymu ir neadekvačiu elgesiu. Toks kitokios nuomonės patologizavimas tampa tendencija, ir man tai šiandien kelia nerimą.

Popiežius Pranciškus kalba apie ideologijas, kurios redukuoja žmogų. Jos, norėdamos save parodyti kaip pažangias, apeliuoja į tai, kad tie, kurie su jomis diskutuoja, yra -fobai. Ypač nusitaikoma į jaunus žmones. Pavyzdžiui, dvidešimtmetis žmogus yra patyręs labai nedaug istorijos savo kailiu, jis nežino įvairių virsmų, buvusių visuomenės būsenų. Todėl šiandieninį naratyvą jis gali nesunkiai priimti kaip duotybę – o tie, kurie jai prieštarauja, tampa kvailiais.

O naratyvas gali būti visoks. Pirmiausia jis yra labai vartotojiškas: sakoma, jog realizuoti save gali jausdamas malonumą, kad įvairiais būdais turi įtvirtinti save… Toks banalybių rinkinys, kuris jauną žmogų pagauna. Mano kartos žmonės neišvengiamai prisimena, kai toks pat naratyvas (tik kitokiais būdais) būdavo pasakojamas sovietinėje Lietuvoje: tu turi prisidėti prie naujos visuomenės kūrimo; tu turi kovoti su buržuazinėmis atgyvenomis; tu turi visada būti pozityviai nusiteikęs! Nes negatyvus nusiteikimas yra liga.

Pamenu, kai studijavau universitete, mums patologinę psichologiją dėstė profesorė, kuri buvo viena iš tų, kurie pasirašė po pomirtine išvada, kad Romas Kalanta buvo psichiškai nesveikas. Kalbėdama apie negatyvias psichines būsenas, ji labai mėgdavo akcentuoti „filosofinę intoksikaciją“. Tai esą būsena, kuri pasireiškia, kai jauni žmonės (kažkodėl) prie žvakių gurkšnoja vyną ir kalbasi apie Sartre‘ą, Camus, Heideggerį. Jie, pasak profesorės, tada nugrimzta į negatyvą ir nieko negali pozityvaus duoti visuomenei… Panašu, kad ji tikėjo tuo, ką dėstė.

Šiandien matau panašius dalykus. Tendencija perkonstruoti visuomenę yra labai pavojinga. Manau, kad labai teisi yra filosofė Nida Vasiliauskaitė, kuri vienoje iš savo autorinių laidų kalbėjo apie tradiciją ir šeimą. Ji pasakė du, mano galva, labai svarbius dalykus. Pirmasis – kad tradicija egzistuoja. Mes galime svarstyti, kiek tai tradicijai metų – penkiasdešimt, šimtas, – bet ji egzistuoja.

Tai nėra tiesiogiai susieta su prigimtimi. „Prigimtinė šeima“, – dažnai sako tie entuziastingi šeimų gynėjai. Prigimtinė šeima reiškia natūrali, tai reiškia natūrą. Tai ne civilizacija, o natūra. Kiekvienas žmogus gimsta vyru arba moterimi, o prigimtinė šeima yra vienokia ar kitokia jų sąjunga – monogaminė, poligaminė, ekonominė (kas buvo Lietuvoje iki kokių 1950 metų) ar gimusi iš meilės, kas yra visai nesena.

Tuo metu tradicijos gali keistis, bet esmė tokia: tradicija išsivysto. Ji nenuleidžiama iš kažkur. Tradicija kyla, o ji neišvengiamai susieta su gamta ir prigimtimi. O Lietuvoje yra tradicija apie tai, kas yra šeima. Filosofė Nida toliau mini kalbą. Žmogus gimsta šeimoje, šeima yra ta, kuri gimdo. Šeimoje žmogus priima kalbą ir mąstymo būdą. Jeigu to nėra – tai jau nėra šeima.

Čia yra tikrai geras argumentas diskutuoti apie tai. Aš tikrai nesu prieš, kad reikėtų įtvirtinti tam tikrą teisinį reguliavimą žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvena kartu. Bet mane labai nemaloniai stebina valstybės noras žiūrėti į žmonių lovas. Man tas pats, ar du žmonės gyvena kartu, kad jie yra broliai, tėvas ir sūnus, motina ir dukra, ar jie draugai ar mylimieji – tai ne mano reikalas. Tai yra jų gyvenimo būdas, atsakomybė. Viskas čia gerai.

Dėl to labai gerbiu Seimo narį Paulių Saudargą, kuris pateikė alternatyvų projektą, kaip teisiškai sutvarkyti tokių žmonių santykius. Bet pretenduoti į šeimą – atsiprašau, bet tai yra bandymas perkonstruoti visuomenę. Ne siekis suvokti, kas yra tradicija ir kaip ji kyla, bet bandymas ideologizuotai viską nuleisti iš viršaus. Ir tada atstumiami tie, kurie mėgina diskutuoti. -Fobai!

Bandau galvoti apie save: jeigu turiu kitokią nuomonę, koks aš -fobas? Aš pats turiu ne vieną bičiulį, bičiulę, kurie yra homoseksualūs. Tačiau kodėl iš viso aš turiu apie tai kalbėti? Man gėda. Tai yra tų žmonių intymus reikalas, santykių ir pokalbių reikalas. Bet netgi ypatingas tokių dalykų pabrėžimas viešumoje jau netgi rodo intymumo išniekinimą.

Ir ne tik šioje srityje. Visa Lietuva dabar mėgsta skaityti tūkstančius muilo operų apie įžymių žmonių skyrybas. Nežinau, kodėl jie nori viešai pasakotis apie tai. Kodėl mes taip norime žiūrėti pro rakto skylutę. Kas čia darosi?

Čia prisimenu Evangelijos žodžius: „Nebarstykite perlų kiaulėms.“ Perlai – tai mūsų vidiniai dalykai, santykiai, kurie nebūtinai turi būti visiems pasakojami, išviešinami. Nes tada iš tikrųjų tie perlai tampa perlai kiaulėms – visiems, kurie mėgsta pasiknisti po kitų durimis.

Ką galime daryti dabartinėje situacijoje? Pirmiausia – nereikia prasivardžiuoti. Vaikystėje žinodavom patarlę: „Kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako.“ Aš manau, kad tai galioja. Kai pradedam atskirus žmones ar jų grupes vadinti niekinančiais pavadinimais, tokiais kaip -fobas, mes iškart juos pastatom už diskusijos ribos.

Aš net nesu matęs tikro homofobo (ta tikrąja, psichologine prasme), net būtų įdomu tokį sutikti. Manau, kad netgi ponas Gražulis nėra homofobas – jis tiesiog yra neapykantos nešėjas. Nes jeigu jis būtų homofobas, su homoseksualiais žmonėmis negalėtų kalbėti jokiomis intonacijomis, jis tiesiog bėgtų nuo jų.

Tad, kai žmogų pastatom už diskusijos ribos, mes tampame teisūs, o tie kiti – neadekvatūs.

Tai galioja ir kitais atvejais. Kai mes, krikščionys, homoseksualius žmones vadinam necenzūriniais žodžiais, tada juos pastatom už ribos – jie yra ligoniai ir su jais nėra ko kalbėtis. Deja, esu girdėjęs liudijimų, kaip kunigai, išpažinties metu išgirdę homoseksualių asmenų išpažįstamas nuodėmes, trenkia durimis ir išeina iš klausyklos… Bet vėlgi tai ne fobija, o neapykanta, kažkoks nepriėmimas. O jeigu nėra fobija – su juo tada įmanoma kalbėtis.

Neturiu recepto, kaip mažinti tokį susiskaldymą. Tik esu įsitikinęs, kad visais įmanomais būdais, ypač žiniasklaidoje, turi atsirasti vis daugiau dialogo. Pamenu, prieš keliolika metų buvo Prezidento Valdo Adamkaus palaiminto Pilietinės visuomenės instituto iniciatyva „Civitas klubai“. Mes važinėdavome po rajonus, provincijos miestus ir kalbėdavomės įvairiomis temomis. Kuo daugiau dialogo bus, kuo mažiau žmonės jausis atstumti nuo diskusijų stalo, tuo mažiau bus įtampos ir konflikto – „arba mes, arba jie“.

Įsiklausyti ir suprasti, kad žmogus, turintis skirtingą nuomonę, nėra savaime idiotas, neadekvatus ar –fobas, jau yra pradžia. Tai turime savyje ugdyti.