Nepatogus popiežius

Tik Jėzus nebuvo tas tarnas, kuris stengėsi įtikti visiems „ponams“. Anaiptol. Jis siekė pasitarnauti kiekvieno ir kiekvienos išganymui. O tam reikėjo būti nepalenkiamai griežtam. Kartais nepaisyti įpročių, papročių, juoba „prideramo tono“. Būtent šitaip elgėsi ir šv. Jonas Paulius: gailestingai, švelniai ir kartu radikaliai.

Kažkodėl iš popiežiaus Pranciškaus daugelis tikėjosi liberalumo ir nuolaidžiavimo. Gal suklaidino jo kalbėjimo ir elgsenos maniera, paprastumas, laisvumas. Kažkodėl tai itin siejama su liberalumu, nors šiandieniai liberalai yra ne kas kita kaip naujosios autokratijos, arba, popiežiaus žodžiais tariant, žmogiškuosius santykius „redukuojančių ideologijų“ nešėjai…

Popiežius Pranciškus jau pačioje savo pontifikato pradžioje stulbino jį atidžiai stebintį pasaulį. „Dorus ir teisingus“ krikščionis – taip pat. Jis Didžiojo ketvirtadienio apeigose ėmė plauti kojas kaliniams. Jis gyveno (ir tebegyvena) Šv. Mortos svečių namuose. Jis vyko į sekmininkų bendruomenę, kad jų atsiprašytų už ilgamečius įžeidinėjimus, prietarus ir pasityčiojimus, kurių ilgus dešimtmečius buvo apstu Katalikų Bažnyčioje. Jis buvo už homoseksualių asmenų pastoraciją ir kartu aiškiai pabrėžė šeimos vertę bei unikalumą. Jis praplėtė katalikiškos šeimos sampratą, pabrėždamas, jog viso gyvenimo nesutalpinsi net ir į labai išpuoselėtos kanonų teisės rėmus – dažnusyk tenka kliautis Dvasios laisve ir sava atsakomybe. Vėliau itin daug dėmesio skyrė visų kraštų emigrantams.

Paskui visą pasaulį užgriuvo pandemija. Popiežius skatino brolystės ir seseriškumo jausmus, priminė bendrojo gėrio principus. Taip pat pabrėžė, jog asmens laisvė rinktis savo gyvenimo ir jo supratimo perspektyvą niekuomet negali būti kvestionuojama. Jau atnaujinus viešas pamaldas ir susitikimus, neretai išeidavo „į žmones“ be jokios kaukės, už ką būdavo „baramas“ sekuliarios žiniasklaidos…

Visai kaip Jėzus: su nusidėjėliais, vyno gėrikais, muitininkais, „neliečiamaisiais“ samariečiais, prastos reputacijos moterimis – tikras papiktinimas visų laikų „tvarkingai tikintiesiems“. Ko gero laukti iš šitokio Jėzaus? Ko gera laukti iš tokio popiežiaus?

Būtent koronaviruso pandemijos kontekste pasirodo enciklika „Fratelli tutti“. Labiausiai mane joje nustebino, beje, popiežiaus griežtas tonas – apie neteisingą ir pragmatišką globalizmą, ignoruojantį žmogų bei istoriją, apie šiandienio pasaulio merkantiliškumą, apie tikrosios demokratijos prarastį Europoje (vadinamuosiuose „Vakaruose“). Ir apie tai, kad, jei negrįšime į brolystės kelią, mūsų lauks dar ne viena karų ir ligų „rykštė“.

Ir štai Europoje prasidėjo karas: Rusija užpuolė Ukrainą. Tragiškas karas. O mums Lietuvoje labai geografiškai bei emociškai artimas. Išgyvenamas. Tragiškai solidarizuojantis. Bet juk tai ne pirmas karas po 1945-ųjų: Europoje buvo Bosnija–Hercogovina, Serbija; Azijoje, Afrikoje, Amerikoje – nesuskaičiuojama daugybė karų ir karinių nusikaltimų. Baisūs genocido protrūkiai Ruandoje bei Kampučijoje.

Vakar „Bernardinai.lt“ savo publikuotoje medžiagoje negailestingai kritikavo popiežių. Klausiau ir klausiu savęs – kas tai? Sekuliarizmo dvasios pergalė krikščioniškoje erdvėje? Jis (popiežius), anot kalbėjusiųjų – „naivus pacifistas“, užsiiminėjantis nereikalingomis kelionėmis į Maltą, besiruošiantis į Kazachstaną ir niekaip nenuvykstantis į Kyjivą. O dar, pasirodo, neįvardija agresoriaus, abejoja „teisingo karo“ doktrina, nuolaidžiauja patriarchui Kirilui ir savo sumanymu dėl rusų bei ukrainiečių motinų bendro dalyvavimo Didžiojo penktadienio kryžiaus kelyje įžeidžia kažkieno orumą… Stop, žmonės. To jau per daug.

Taigi, apie viską iš eilės. Ir nuo pradžių. Nuo Jėzaus. Tai Jėzus sakė mylėti priešus ir melstis už juos. Tai Jėzus Kryžiaus akivaizdoje atleido visiems to neprašiusiems, nes jie nežinojo, ką darą. Tai Jėzus buvo už tai, kad atsuktume antrąjį skruostą… Tikras skandalas, ar ne? Popiežius Pranciškus „neįvardija agresoriaus“ – o ką, niekas nežino, kas tas agresorius? Popiežius būtinai ir BŪTINAI mums priimtinu būdu turi jungtis į bendrą mišrų chorą?

Priminsiu – popiežius nuolat meldžiasi už taiką, jis visiems rodo kruviną Ukrainos vėliavą, reikalauja stabdyti karą, kančias, nušluostyti ašaras. Ir susitaikyti. Kryžiuje. Marijos širdyje yra ir Rusija, ir Ukraina. Taip, popiežius, melsdamasis už taiką, savo maldą pradėjo vieno vyskupo malda: „Dieve, atleisk mums už karą mūsų širdyse.“ Juk tas karas yra pati tragiškiausia tikrovė, ištrykštanti nekaltų žmonių krauju frontuose. Taip metafizika tampa pačia tikriausia „fizika“. Popiežius žvelgia į blogio šaknį. Į piktąjį, besigviešiantį mūsų sielų. O jis juk taip netoli.

Mūsų – Lietuvos – žiniasklaida kupina neapykantos. Ponas R. Valatka drįsta rašyti nacistinius tekstus apie visus rusus kaip žemesnę rasę, kuri neturi nei tikrų jausmų, nei geba būti žmonėmis, „kultūros darbuotojai“ siūlo „uždaryti dangų“ visai rusų kultūrai Lietuvoje. O kaip su lietuvių, vokiečių, serbų kultūromis (Holokaustas, lietuvių baltaraiščių ir Vokietijos nacių vykdyti karo nusikaltimai, Serbijos valdžios ir kariškių nusikaltimai žmogiškumui) ir t. t., ir pan.? Tikrai norėtume, kad popiežius prisijungtų prie šitokio „choro“?

Apie 30 metų artimai bendravau su šviesaus atminimo profesore Irena Veisaite, nukentėjusia ir nuo nacių, ir nuo sovietų. Su moterimi, kurios daugybė artimųjų tiesiog buvo išžudyta. Ji man sakydavo: „Arūnai, mane suformavo aukštoji rusų ir vokiečių kultūra.“ Štai kaip.

Ir dar apie karus. Profesorius A. Jokubaitis sako: „Priešas gali būti moraliai geras žmogus ir, nepaisant to, jį galima nužudyti kare. Tai šokiruojantis faktas. Žmonės žudo moraliai gerus žmones, o kulkai ar artilerijos sviediniui nėra skirtumo tarp gero ar blogo žmogaus.

Žmonių protas ir jausmai yra prieš karą, tačiau karai dar niekada nepaliko žmonijos istorijos ir nepasibaigė. Mes nuolatos ruošiamės karui ir kare žudantys kariai yra ne žudikai, o didvyriai. Karas prasideda ne mūšio lauke, o mūsų šeimose, gatvėse, darbo kolektyvuose, parlamentuose ir universitetuose. Karas tik suteikia sankciją vienam kito naikinimui iki mirties. Kasdienybėje vyksta daugybė valstybės nesankcionuotų karų.“ Būtent apie tai kalba ir popiežius. Ir privalo kalbėti apie TAI ir TAIP. Nes tokia jo misija, pašaukimas ir tarnystė. Tik iš tokio kalbėjimo bei veikimo gali gimti tikroji, autentiška Bažnyčios politika ir taika pasaulyje.

Kun. Arūnas Peškaitis OFM yra Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas.