Kalbos redaktorė R. Bertašavičiūtė – apie mistinį kalbos jausmą, profesinę ligą ir katiną

„Apmaudu, kad klaidos ar nenuoseklumai dažnai vis dar suvokiami vos ne kaip moralinis klausimas: jeigu suklysti ar ką nors pražiopsai, pamiršti, tai esi beraštis ir tau turėtų būti gėda“, – sako šių metų Jaunojo grožinės ir humanitarinės literatūros redaktoriaus (-ės) premijos laureatė RIMA BERTAŠAVIČIŪTĖ.

Minint vasario 21-ąją – Tarptautinę gimtosios kalbos dieną – dienraštis „Bernardinai.lt“ kartu su R. Bertašavičiūte nagrinėja kalbos redaktoriaus profesiją – kasdien tikrinamą žodyną, retkarčiais užklumpantį vienišumą, kompromisinį santykį su autoriais ir tai, kodėl svarbu žinoti savas silpnybes.

Esate šių metų Jaunojo grožinės ir humanitarinės literatūros redaktoriaus (-ės) premijos laureatė. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Visada be galo smagu, kai tave pagiria ir įvertina, vis dėlto tai reliatyvus dalykas. Septynerius metus dirbau „Baltose lankose“, vienoje didžiausių Lietuvos leidyklų, vyriausiąja kalbos redaktore – mano pareiga buvo ne tik pačiai redaguoti, taisyti tekstus, bet ir ieškoti išorinių kalbos redaktorių. Tada ir pamačiau, kiek daug yra pačių įvairiausių redaktorių – daugybė vyresnių, jaunesnių, geresnių, drąsesnių už mane. Visada labai gerai pamatyti save tarp kitų, tada lieka mažiau fantazijų dėl savo darbo išskirtinumo ir sykiu mažiau įtampos, nepagrįstų reikalavimų sau ir kitiems.

Tie apdovanojimai labai didele dalimi priklauso nuo to, ar tie, su kuriais dirbi, tave nominuoja, pasiūlo, išdrįsta paprašyti, kad sudarytum savo darbų sąrašą. Man pasisekė: mane nominavo dvi leidyklos, su kuriomis dirbu, – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla, kurios redaktorė esu, ir leidykla „Rara“. Jos abi pasiūlė apdovanoti mane, ir komisijai tai, matyt, patiko.

Kada susidomėjote kalba? Turbūt mokykloje lietuvių kalba buvo mėgstamiausia pamoka?

Visada daug skaičiau, lietuvių kalba sekėsi gerai, galiausiai keliai nuvedė į Filologijos fakultetą. Neplanavau tapti kalbos redaktore, bet manimi pasitikėdavo universiteto dėstytojos, redaguodavau jų knygas, per studentų mokslinę praktiką pakliuvau į Lietuvių kalbos instituto mokslininkų Onos Aleknavičienės ir Giedriaus Subačiaus rankas, iš jų išmokau šio darbo pagrindų, man patikėjo redaguoti rimtą mokslinį žurnalą ir visą laiką prižiūrėjo, ugdė.

Taip pat skaitykite:

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Mirė rašytoja Violeta Palčinskaitė

„MO lauke“ poezijos skaitymų rengėjas Z. Pakštaitis: „Galbūt kai kam tai yra vienintelis sąlytis su šiuolaikine poezija“

Klausimas vasarai

Kadangi studijavau doktorantūroje, atrodė, kad pati dirbsiu mokslinį darbą, bet vėliau supratau, kad būtent redaguoti moku geriausiai ir geriau jau turbūt nieko nebeišmoksiu. Pamažu tos mintys apie mokslinį darbą pasitraukė, liko tik šis amatas.

Ar turite profesinę ligą, kai skaitote ne savo tvarkytą knygą ir galvojate: „Būčiau kitaip dariusi“?

Visada! Ypač įtemptesniu metu, kaip prieš Vilniaus knygų mugę ar Kalėdas, kai dirbi dieną naktį. Tada išėjusi į lauką einu, skaitau iškabą ir galvoju: žodžiai ne taip sudėlioti, reikia sukeisti jų tvarką. Kai reikia išvalyti galvą, skaitau anglų kalba, aprimstu ir nepuolu visko taisyti. Kita vertus, pati daug dirbdama žinau, kaip viskas reliatyvu. Vieną dieną pataisai nesklandų junginį ar žodžių tvarką, kitą dieną to paties jau nebepastebi. Tada supranti, kad lygiai taip pat dirba ir kiti: kai ką pastebi, kai ko ne. Bet, aišku, pasitaiko, kas baisiai nervina.

Reikia nuolatos viską tikrinti, todėl į žodyną lendu kasdien, o jei katinas nugraužia interneto laidą – darbas tą dieną baigiasi.

Kiek dažnai jums pačiai tenka pasikartoti lietuvių kalbos taisykles? Kaip nepraleisti visų naujienų, kad ir to paties autoriaus veltui netaisyti?

Tikslintis reikia visą laiką, ir ne tik todėl, kad pasimiršta, – kaip tik blogai, jeigu viską labai gerai atsimeni iš senų laikų. Aš irgi kai ką vis dar atsimenu ne tik iš paskaitų, bet ir iš mokyklos. Bet daug kas nuolat kinta. Pavyzdžiui, ką tik išleista atnaujinta „Praktinė lietuvių kalbos gramatika“, šiuo metu rengiamas ir vis skelbiamas naujasis „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ – jame teikiama daugybė žodžių ir jų reikšmių, kuriuos anksčiau laikėme taisytinais. Anksčiau net grožinėje literatūroje daug kas taisydavo „balių“ ar „bobą“, dabar jau ir žodynas pateikia krūvą vartosenos atvejų.

Fiksuojami naujažodžiai, keisčiausios anksčiau nematytos žodžių formos ir reikšmės, atnaujinamos rašybos, skyrybos taisyklės. Reikia nuolatos viską tikrinti, todėl į žodyną lendu kasdien, o jei katinas nugraužia interneto laidą – darbas tą dieną baigiasi.

Tradicinis klausimas – kas yra geras redaktorius? Ir kokia redaktorė esate jūs?

Kai ėjau pareigas, kur reikėdavo koordinuoti kitus redaktorius ir redaktores, maniau, kad geras yra tas arba ta, kurie žino savo silpnybes. Aš, pavyzdžiui, gerai žinau, kad esu labai žiopla. Jei leidykloje reikėdavo tikrinti naujienlaiškį, kur kolegė sudėlioja informaciją apie išleistas knygas su pavadinimais ir trumpais aprašymais, žinodavau, kad knygų pavadinimuose visada bus klaidų – paliktų ne kolegės, o mano. Skaitydavau tuos pavadinimus po šešis kartus ir vis tiek ką nors praleisdavau. Atrodo, kas čia tokio – geras žodis, nėra klaidų, bet niekaip nesuvedi, kad tikras knygos pavadinimas kitoks.

Vadinasi, gera redaktorė, jeigu žinote tuos minusus!

Gal šiuo aspektu ir gera (juokiasi). Šiaip kalbant apie vertimą, redagavimą, net rašymą dažnai minimas toks mistinis kalbos jausmas, laikomasi nuomonės, kad jei žmogus turi kalbos jausmą, jis arba ji gali dirbti. Man nėra aišku, kas tas kalbos jausmas – juk visi esame savo gimtosios kalbos vartotojai, visi ją tam tikru lygiu mokame, turime sau būdingą kalbėseną, žodžius ir posakius.

Gerai dirbi, kai daug skaitai, turi įvairios patirties ir neapsiriboji tik savo profesija. Tada platesnis akiratis, žodynas, kalbos vartosena gali pasiūlyti įvairesnių variantų, jei reikia. Čia daugiausia kalbu apie grožinę literatūrą, nes redaguojant mokslinius, dalykinius tekstus galioja kiti principai. Ten kaip tik viskas turi būti tikslu, šalutinis sakinys turi būti prijungtas tik prie to žodžio, kurį aiškina, turi būti sutikrintos datos ir pavadinimai, terminai. Tada reikalingi visai kiti geri bruožai.

Atrodo, norint suprasti rašytojo mąstymą, reikia tą patirti savu kailiu. Ar bandėte rašyti pati?

Rašau elektroninius laiškus, to labai nemėgstu, ir komentarus paraštėse, to irgi nemėgstu. Atsibosta – turbūt esu tik skaitytoja, ne rašytoja. Bet komentarus reikia rašyti, autoriai ir vertėjai džiaugiasi, kai daug prirašai, paaiškini, diskutuoji. O aš ką nors pasiūlau tekste ir paaiškinti dažnai pamirštu.

Prieš pradėdama dirbti su autoriais, ar turite nusistatytų taisyklių?

Esu labai mažai dirbusi prie originalios grožinės literatūros. Kai skaitai mokslinę literatūrą, paprasčiau: gauni knygą, pradedi skaityti, viską priimi už gryną pinigą, nebent užduodi kokį klausimą ar pasitikslini, jei nesupranti. Darbas prie grožinės literatūros vyksta kiek kitaip. Kartais iš pradžių suredaguoju kokius dešimt lapų, kad autorius, gal ir vertėjas pažiūrėtų, ar tinka toks darbas ir pastabos – gal reikia mažiau redaguoti, o gal daugiau. Paprastai ir autoriams būna ramiau pamačius, ką darai su jų tekstu.

Galvoji, ar žodis neišsišoka, ar senovinio stiliaus tekste neatsirado naujoviškos leksikos ir, atvirkščiai, jaunimo tekste – santrumpų iš sovietinės okupacijos laikų.

Savo taisyklių neturiu, stengiuosi prisitaikyti prie autoriaus, jį arba ją išgirsti: kokia žodžių vartosena, koks stilius – stilių sunku perimti, o ypač dirbant su grožine literatūra. Nesu gera stilistė. Šiemetinė „Auksinės lupos“ laureatė redaktorė Rita Dikavičienė čia daugiau papasakotų – ji redagavusi Rimanto Kmitos, Danutės Kalinauskaitės, Sigito Parulskio tekstus, sakė, su Kmita ir šiaulietiškai pasišneka.

Užtat labiausiai mėgstu, kaip turbūt ir visos redaktorės, dirbti su tekstais, kuriuos parašė ar išvertė draugės ir draugai, jų labai laukiu. Tada, atrodo, ir geriau supranti, ką žmogus sako, girdi jo ar jos frazes, gali iš naujo nustebti, kaip gražiai jis ar ji rašo, arba skaitydama tekstą išgirsti balsą. Tarsi atrodo, kad kalbiesi, tik kita forma. Naujausi tekstai, kuriuos pernai šitaip džiaugiausi skaitydama, buvo Jurgos Jonutytės puiki monografija „Sniego spalva per balta“ apie gyvenimo pasakojimus ir Aistės Kučinskienės verstos Claudios Piñeiro „Elena žino“, Alejandro Zambros „Vaikų literatūra“. Vienu metu skaičiau labai daug Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės vertimų, buvo labai smagus laikas, atrodė, kad kalbamės per knygas.

Autoriai yra linkę garbinti savo tekstą, branginti kiekvieną žodį. O tada darbas patenka į jūsų rankas – dar kita nuomonė ir požiūris. Kaip atrodo kompromisų paieškos?

Gyvuoja stereotipas, kad redaktoriai mojuoja taisyklėmis, nurodinėja ir rėkia. Gal yra ir taip dirbančių, bet dažniausiai teiki siūlymus atsižvelgdama į kontekstą. Galvoji, ar žodis neišsišoka, ar senovinio stiliaus tekste neatsirado naujoviškos leksikos ir, atvirkščiai, jaunimo tekste – santrumpų iš sovietinės okupacijos laikų.

Kai kalbame apie redaktoriaus darbą su autoriumi, jų susitikimą ir kartais konfrontaciją, paprastai galvojame apie du veikėjus. Man atrodo svarbu, kad šioje situacijoje būtų trečia instancija – leidykla ar kita institucija, galinti pateikti trečią nuomonę ir tarpininkauti esant konfliktinėms aplinkybėms. Neadekvačiai gali pasielgti tiek autorius, jeigu kas nors nepatinka ir atrodo netinkama, tiek redaktorius, jei laikosi įsikibęs savo varianto ir nenori nusileisti. Tačiau visiems turi galioti padorumo ir etikos normos, svarbu, kad būtų kas jas primena.

Nuolaidžiauja abi pusės, jei tenka pripažinti kito tiesą?

Nusileisti ir tartis – kiekvieno žmogaus kasdienybė, juo labiau dirbant. Retai būna situacijų, kai viskas vyksta tik pagal tavo valią ir visi aplink tuo džiaugiasi. Kasdien ieškai kompromisų. Dirbant prie tekstų taip pat nėra vienos tiesos. Net jei taisyklė ar rekomendacija užrašyta ir autoritetingai paskelbta, bet kurią iš jų galima laužyti ar tiesiog neatsižvelgti, jeigu to reikalauja situacija.

Dažnai girdite argumentą, kad autorystė yra svarbiau už vadovėlinę taisyklę?

Taip, ir tai yra teisingas argumentas. Lietuvoje autorių teisių įstatymas saugo ne tik autorius, bet ir vertėjus, kurių atsakomybė yra pasirinkti kalbos registrą, žodį ar strategiją. Tai yra jų tekstas, o tu, redaktorius, atlieki kvalifikuotą, kūrybišką, bet kartu ir techninį darbą. Negali visko kvestionuoti ir sakyti: „Bus taip, kaip aš sakau.“ Dažniausiai taikaisi, ieškai sprendimų. Tai svarbu atsiminti, aš irgi sau nuolat primenu, nes lengva pamesti galvą.

Tarp žurnalistų kolegų ne kartą girdėjau pasakymą, kad redaktorius tekstą nuredagavo. Ar turite vidinius stabdžius, kurie prireikus pristabdo nuo tokių situacijų ir tekstas lieka atpažįstamas?

Darbo pradžioje buvau labai radikali – viską norėdavau perrašyti, ypač jeigu išmokdavau naują taisyklę. Pavyzdžiui, vertimuose iš anglų kalbos dažnai piktnaudžiaujama įvardžiais – „ji nuėjo“, „jis pamatė“. Siūloma tų įvardžių mažinti, ir, kai apie tai sužinojau, pradėjau tuos įvardžius kaip išprotėjusi braukyti. Šiaip nutinka visaip: kartais nesutampa tavo ir vertėjos ar vertėjo žodžių vartosena, paaiškėja, kad jūs tiems patiems žodžiams suteikiate kitokias reikšmes.

Priklausote jaunųjų redaktorių kartai. Jeigu palygintumėte save su vyresniais kolegomis, ar jaučiate skirtingą požiūrį į kalbą?

Nebesu pačios pirmos jaunystės – kai studijavau Vilniaus universitete, dar galiojo Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, vėliau jis buvo atšauktas kalbininkų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva. Bet jau tada per leksikologijos seminarus dėstytoja Loreta Vaicekauskienė ir kiti aiškindavo, koks subjektyvus dalykas yra klaida: tas pats žodis viename kontekste bus klaida, kitame – ne. Apie tai buvo kalbama ir pirmoje „Redos“ konferencijoje 2023 metais. Apmaudu, kad klaidos ar nenuoseklumai dažnai vis dar suvokiami vos ne kaip moralinis klausimas: jeigu suklysti ar ką nors pražiopsai, pamiršti, tai esi beraštis ir tau turėtų būti gėda. Atrodo, toks požiūris pamažu ima keistis, ir tai džiugina.

Retkarčiais pasigirsta nuogąstavimų dėl mūsų kalbos ateities – jai anglėjant, liberalėjant gali grėsti išnykimas. Ar jaučiate pavojų?

Apie pavojų daugiau galėtų pasakyti mokslininkai: kalbininkai tiria ilgalaikius procesus, mato platesnes tendencijas, kurių aš, gana siauros srities praktinė kalbos vartotoja, nematau, todėl negaliu nuogąstauti. Aišku, tekstuose dažnai pasitaiko angliškų konstrukcijų, kartais jos skamba nenatūraliai, tuomet stengiesi, kad įvairių kalkių būtų mažiau, – jeigu pasitaiko kas antrame sakinyje, tai nukreipia dėmesį nuo turinio.

Man atrodo prasmingos tokios iniciatyvos kaip lyčiai jautri kalba, negaliai jautri kalba, lengvai suprantama kalba.

Kita vertus, man atrodo prasmingos tokios iniciatyvos kaip lyčiai jautri kalba, negaliai jautri kalba, lengvai suprantama kalba. Žinau, kad kalbininkai ir kalbininkės, pavyzdžiui, lyčiai jautrią kalbą vertina kaip gremėzdišką, prieštaraujančią kalbos ekonomijos dėsniui, nes laikantis jos principų pailgėja tekstas, dvigubinami žodžiai – vietoj „kalbėdami“ sakai „kalbėdami ir kalbėdamos“. Man atrodo gražu, kad kalba, milžiniška, tūkstančius metų gyvuojanti galinga sistema, vis tiek atsiveria ir įsileidžia naujoves – aš galiu vartoti dvigubas gimines, ir jūs mane suprasite.

Galiu vartoti ir negaliai jautrią kalbą, jeigu man rūpi, kaip jaučiasi žmonės, kurie mane girdi. Per vienus redagavimo kursus išgirdau, kad žodis „invalidas“ yra žodyne, todėl jį galima vartoti. Bet jei žmonės, turintys negalią, prašo jo nevartoti, stengsiuosi nevartoti ir nekaišiosiu to žodyno visiems po nosimi. Šios iniciatyvos rodo, kad kreipiame dėmesį vienas į kitą ir mėginame susikalbėti. Kaip ir dirbant su tekstu, redaguojant – galiausiai viskas atsiremia į dialogą su vertėju ir autoriumi, į bandymą rasti bendrą kalbą. Gera ta metafora – bendra kalba, ji labai daug ką apima.

Vadinasi, reikia išmanyti ne tik kalbos taisykles, bet tam tikra prasme ir žmogaus psichologiją?

Ir telepatiją! Redaktoriai ir redaktorės dažniausiai dirba iš namų, sėdi prie savo kompiuterių ir rašo komentarus, bando atspėti, kas ką turėjo omenyje – autorius, vertėjas, net tekstas. Tiesioginio bendravimo šiame darbe nėra daug, nebent turi kolektyvą.

Tai vieniša profesija?

Manau, taip. Ne veltui vis atsiranda iniciatyvų tai kompensuoti – burti redaktorių grupes, rengti seminarus, institutas „Lingua Lituanica“ dukart per metus organizuoja mokamus, bet labai naudingus kursus redaktoriams ir redaktorėms. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga dažnai organizuoja labai reikalingus seminarus, pavyzdžiui, apie drabužių pavadinimų vertimą arba tarmės pasitelkimą verčiant. Deja, pastarieji seminarai vyko tik gyvai, Vilniuje, o žmonės šį darbą dirba visoje Lietuvoje, kartais vienkiemiuose tarp miškų, ir tik internetu pasiekia pasaulį. Vienišumo yra, todėl ir tokį darbą turbūt dažniau renkasi tie, kurie gali taip gyventi.

Kita vertus, kol dirbau leidykloje, turėjau didelį ir labai smagų kolektyvą, bet buvo daug koordinacinio darbo, reikėjo nuolatos susirašinėti. Tai vis dėlto sunku. Redaguodama romaną turi įkristi į tekstą, jį mintyse išgirsti, perprasti stilių, ir staiga ateina dešimt laiškų. Greitai atrašai, o grįžusi prie teksto jau nebesupranti, kas ten vyksta. Tad profesijos nesocialumas šiek tiek padeda: tekstas apsigyvena tavo galvoje ir niekas jo neišblaško.

Mokytojai ne kartą skambino pavojaus varpais, kad šiuolaikiniai vaikai neskaito knygų ir jų raštingumas prastėja. Ar pastebite šią tendenciją?

Su mokiniais ar studentais nedirbu, bet draugės, dėstančios universitetuose, iš tiesų kalba apie didesnius teksto rašymo, atidumo iššūkius. Mano pačios darbas humanitarinis, turbūt natūralu, kad mane dažniau pasiekia raštingų žmonių ir gerai parengti tekstai.

Šiuo metu dirbant kompiuteriu elementarius rašybos, skyrybos netikslumus puikiai aptinka automatinės patikros priemonės, ir man tai atrodo labai svarbu. Juk neraštingumas – kompleksinis dalykas: viena vertus, galima sakyti, kad žmonės nevartoja lietuviškų rašmenų žinutėse ir nebežino, ką ir kaip rašyti, kita vertus, tik dabar atkreipiame dėmesį į žmones, kuriems tiesiog sunku rašyti dėl turimos negalios – disleksijos ir konkrečiai disgrafijos, trukdančios suvokti rašybos dėsningumus, atkreipti dėmesį į konkrečią raidę ir panašiai. Būtent jiems ir joms labai padeda rašybos patikros ar teksto įgarsinimo funkcijos, o jei reikia – žinoma, ir žmogaus redagavimas.

Nežinau, kaip su pavojaus varpais, bet pagalbos daugėja, įvairių gebėjimų žmonės turi daugiau galimybių lygiavertiškai dalyvauti visuomenėje. Tikiuosi, kad atskirtis mažėja.