Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 03

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

2022 10 03

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min.

Kardinolas A. J. Bačkis: ekonominiai sunkumai bus ypatingas artimo meilės laikas

Jeigu laiko mašina nusikeltume visai nedaug, į 2019-ųjų Lietuvą, ir žmonėms papasakotume, kas nutiks, – jie turbūt vargiai patikėtų, kaip vos per trejus metus viskas apsivers. Ir net kelis kartus.

Koronaviruso pandemija, migrantų iš Baltarusijos krizė, seniai matytas susiskaldymas visuomenėje, artimas karas Ukrainoje, branduolinio konflikto grėsmė – psichologinių išbandymų per akis. O šiemet daugeliui mūsų prasideda ir ekonominiai išbandymai dėl išaugusių elektros, dujų bei maisto kainų.

Kita vertus, kad ir kaip būtų sunku, Bažnyčia nuolat kviečia neužsidaryti neviltyje ir kiekvienoje situacijoje ieškoti galimybių, kaip padėti kitiems ir sau. Tokios linijos laikosi ir kardinolas AUDRYS JUOZAS BAČKIS, kuris apie Lietuvos ir pasaulio aktualijas davė interviu „Bernardinams“.

Pasak ganytojo, dabartinis laikas bus skirtas atkreipti dėmesį į tuos, kuriems sunkiausia. Taip pat kardinolas dalijasi mintimis apie karą Ukrainoje, mūsų požiūrį į migrantus bei vangiai vykusį Sinodinį kelią Lietuvoje.

Artėja šildymo sezonas, laukia didelės elektros ir dujų kainos. Taip pat brangsta ir maistas, žmonėms tai yra aktualu. O kokios nuotaikos čia, Nukryžiuotojo Kristaus seserų vienuolyne, kuriame gyvenate? Ar kalbatės apie tai tarpusavyje, ar yra nerimo, kad viskas brangiai kainuos?

Apie tai kalbam, šiek tiek nerimo yra. Dabar jau šalta darosi. Seselės vienuolės dirba darželyje, kuris sujungtas su vienuolynu, tai reikia prisitaikyti: vaikams reikia daugiau šilumos. Susirūpinimo yra. Pakeitėm lemputes visam koridoriuje, naujas įdėjom, kad mažiau elektros naudotų. Aš pats irgi dabar visuomet atsargiai užgesinu šviesas, kai iš kambario išeinu, stengiuosi nepalikti (šypsosi).

Prisimenu Paryžių, kur gyvenome, kai buvau mažas. Ten irgi buvo visko, degėm žvakes, kad galėtume taupyti elektrą. O dabar, manau, yra nerimo. Jis nelabai ryškus, nesam palikti gatvėje, prastai negyvenam. Bet vis tiek žiūrim į kainas parduotuvėse. Aš pats nueinu į turgų, matau, kaip kyla visos kainos. Taikau pirkti, kur yra akcija.

Tik ramiai į tai žiūrim, nekaltinam valdžios, nes ta problema yra visos Europos ir viso pasaulio problema – dėl sukelto karo. Kaip ir pandemija savo laiku iškėlė problemų ne tik dėl ligos, bet ir dėl socialinio bendravimo, solidarumo su kitais. Atsirado nuotolinis darbas. Visa tai pakeitė mūsų gyvenimo būdą. Tad ir dabar reikės žiūrėti to taupumo. Visi nepatenkinti valdžia – nuo privačių asmenų iki įmonių. Man tai suprantama. Bet sakau, čia yra viso pasaulio problema, sprendimas nepriklauso vien nuo mūsų. Gali prisiskolinti – ir tai bus našta ateities kartoms… Bet šiaip reikia taupyti.

Aš net stebiuosi, kad čia, Lietuvoje, žmonių dar nespaudžia dėl taupymo. Žiūrėkim, kaip yra Vokietijoje ir Prancūzijoje. Nustatyta temperatūra biuruose: bus nebe 22 laipsniai, bet 18; paminklai nebebus apšviečiami, ir pan. O pas mus dar to nėra, daliname energiją, lyg nieko nebūtų (šypsosi). Šventės, fejerverkai… Man atrodo, tai nėra tinkama laikysena.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Užsiminėte apie savo vaikystę Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais…

Prisimenu Paryžių, bet tai nebuvo taip blogai. Kad ir bombardavo tais laikais sąjungininkai vokiečius – tai vis tiek bombardavo įmones aplink Paryžių ar kokius tinklus. Bet paties miesto tikrai vengė. Būdavo nelaimių, nukrisdavo viena kita bomba. Tai žinoma, reikėdavo į rūsius bėgti kasnakt, būdavo periodų, kai sirenos kaukia. Man, mažam vaikui, tai nelabai patikdavo. Bet nieko, niekad nepajutau, kad ant mūsų būtų nukritusi kokia skeveldra.

Elektros trūkumas būdavo susijęs su taupymu. Buvo nustatyta: po tam tikro laiko nebėra elektros. Tai atsimenu, dažnai pamokas ruošdavom prie žvakių, skaitydavom knygas. Bet tai nebuvo tokia didelė kančia, kai pagalvoju apie mūsų brolius ukrainiečius, kurie gyvena savaites ar mėnesius ten, kur elektros infrastruktūros ir viskas aplink yra išsprogdinta. Tokio dalyko nesu patyręs.

Kaip Bažnyčia galėtų padėti žmonėms, kurie Lietuvoje sunerimę dėl to, kaip išgyvens artėjančią žiemą?

Bažnyčia neišspręs ekonominių ir energetinių problemų. Čia ne mūsų pareiga. Ką galim – tai padėti žmonėms, kurie labiausiai kenčia. Aš manau, kad visi turim truputį susispausti. Jeigu yra graži parapija, bendruomenė, kuri rūpinasi vargstančiais žmonėmis, – ji turbūt supras, kur yra kokia vieniša močiutė, kuri negali maisto nusipirkti ar pasišildyti namų.

Žiūrėkit, yra Betanijos valgykla. Aš bijau, ar nepadaugės žmonių eilės, kurie neturi ko valgyti… Tikrai reikia būti pirmoje eilėje, parodyti dėmesį vargstantiems žmonėms. O daugiau mes didelių sprendimų negalim padaryti. Atskiras klausimas dėl ukrainiečių pabėgėlių – juos reikia priimti. Seselės priėmė, iš pradžių buvo septyni žmonės, kurie išvažiavo po keturių mėnesių, susirado kitą vietą. O dabar vėl turime porą žmonių, kurie pabus kurį laiką. Tad kiekvienas turi būti atviras padėti kitam.

Nežinau, ar Bažnyčia turi kokius pareiškimus daryti ar raminti žmones – reikia konkrečių gailestingumo darbų. Parodyti, kad Bažnyčiai rūpi, kaip žmonės gyvena. Ir čia reikia fantazijos, visokių būdų tam yra. Ir, sakyčiau, reikia nebijoti raginti žmones, kaip sakydavo popiežius Benediktas XVI, turėti reginčią širdį. Tai ir  yra caritas – reginti širdis, kuri mato, kai kam nors skauda, trūksta, kai kas nors kenčia – ir eiti padėti. Tad reikia raginti eiti į didesnį solidarumą su tais, kurie labiausiai nukentės.

Aš bijau dėl to, kaip dabar vyksta reikalai. Atrodo, kad įmonės atleis daug darbuotojų tokiuose sektoriuose kaip restoranai ar viešbučiai. Čia yra šeimos reikalas, žmonės nebeturės darbo. Tai yra daug platesnė problema. Ir čia reikėtų mums susimobilizuoti. Aš netikiu bendrais pareiškimais, aš tikiu konkrečiu darbu: maldos grupių, parapijų…

Tai vyskupai neišspręs šitų problemų?

Vyskupai gali. Jie turi padėti „Caritui“. Nesakyti: „Jūs tvarkykitės“, bet padėti, ieškoti, kaip galima patiems stoti į pirmas eiles ir parodyti pavyzdį kitiems. Mes esame tarnaujanti Bažnyčia. Mes, vyskupai, pirmieji turim parodyti pavyzdį. Reikia meilės fantazijos. Ir palaikyti tuos, kurie daro gera. Dažnai būna iniciatyvų, kurios užgęsta labai greit. Tad Bažnyčia – vyskupai, kunigai ar parapijos – turėtų ne tik rinkliavas daryti, bet ir duoti suprasti, kad solidarumas ir tikra meilė reikalauja dalintis su tais, kurie nieko neturi.

Čia bus artimo meilės ir solidarumo laikas. Ypatingas. Ir tam turim pasiruošti.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Vienas iš Sinodinio kelio tikslų ir buvo, kad savo aplinkoje, parapijose, pamatytumėm žmones, kurie kenčia, kuriems sunku. Kad atsilieptume į poreikius tų žmonių, kurie galbūt rečiau lanko bažnyčią. Dabar baigėsi pirmasis Sinodinio kelio etapas – kaip Jūs jį vertinate iš to, ką žinot ir girdėjot? Jis labiau pavyko ar nepavyko Lietuvoje?

Nesu tiesiogiai įsijungęs, nedalyvavau tose grupėse. Tai galiu kalbėti apie tai, kiek turiu atgarsių iš parapijos ir žmonių. Skaičiau ir tas [Lietuvos vyskupų konferencijos] išvadas, apibendrinimą, kur viskas gražiai surašyta. Bet pirmiausia, aš jaučiau iš dvasininkų tam tikrą vangumą, gal nesupratimą, nepriėmimą tos idėjos: ką, jie nori, kad mes viską aptartume su pasauliečiais? Sakyčiau, buvo mažas dalyvavimas.

Man susidarė įspūdis, kad Sinodinis kelias labai sunkiai įsibėgėjo ir palietė mažai žmonių. Buvo gražių grupių, kurios dirbo, bet jos jau buvo organizuotos iš anksčiau. Pavyzdžiui, „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė, kurios esu globėjas, padarė daug susirinkimų ir labai gražių ir paprastų dalykų pasakė, ko jie laukia iš Bažnyčios, kaip jie jaučiasi. O kitiems tai galbūt buvo tik pirmi žingsniai mokytis įsiklausyti vieniems į kitus. Įsiklausyti, pirmiausia, ko Dievas, Šventoji Dvasia nori.

Labai graži Sinodo malda prieš kiekvieną susirinkimą: „Viešpatie, parodyk man kelią“. Tikrai, ar buvo ieškoma, ko Šventoji Dvasia laukia iš Bažnyčios? Ir kuo mes galim prisidėti – tikintieji, Bažnyčios nariai, kurie esam pakrikštyti, turim visuotinę kunigystę? Matau, kad trūksta didesnio bendravimo tarp pasauliečių ir kunigų – apie tai rašoma ataskaitoje. Aš pridėčiau – trūksta bendravimo ir tarp vyskupų, kunigų bei pasauliečių.

Esu jau pasakojęs apie tai, kaip [2015 m.] Romoje dalyvavau Šeimų Sinode. Minėjome 60 metų nuo Pauliaus VI įkurto Sinodo pradžios. Ta proga pas mus atėjo popiežius Pranciškus ir pateikė apverstos piramidės įvaizdį: aš, popiežius, nesu viršuje, aš esu tarnas. Viršuje yra Dievo tauta, žemiau – kunigai, vyskupai. Ir mes visi kartu sudarom Bažnyčią. O aš esu tarnų tarnas, turiu tarnauti kaip Kristus, kuris apaštalams plovė kojas.

Mums tada reikėjo pagalvoti, kaip vyskupas galėtų geriau tarnauti kunigams – nes vyskupas irgi yra kunigas. Ir kaip kunigai galėtų geriau tarnauti žmonėms, neužmiršdami, kad ir jie yra tikintieji. Kad Dievo dvasia veikia visur. O popiežius Pranciškus sako: Bažnyčios misija šiame XXI amžiuje yra eiti Sinodiniu keliu, visiems kartu.

Popiežius ne kartą pabrėžia sensus fidei – tikėjimo jausmą, kurį turi pasauliečiai. Jis sakė: „Mes rengiame Sinodą apie šeimą. Kas būtų, jeigu neįsiklausytume į šeimas?“ Kalbant apie Sinodinį kelią, čia tas pats. Mes turime įsiklausyti į Dievo tautą ir jai tarnauti.

Viską kartu sudėjus, man Sinodinis kelias pirmiausia yra įsiklausymas į kitą. Tai sunku – nes mūsų kultūra, sakyčiau, yra klerikalinė kultūra, kur kunigas yra parapijoje vadovas, šeimininkas. Ir to dar nesam atsikratę, dar negyvenam Vatikano II susirinkimo dvasia, kuri – visi popiežiai tą pasakė – yra communio, bendrystė, bendravimas tarp visų. Čia yra raktas. Popiežius šiuo Sinodiniu keliu ir sako: eikime tuo bendrystės keliu, išsiaiškinkime, kaip gali Bažnyčia tai išgyventi.

Popiežius Pranciškus renginyje „Pranciškaus ekonomika“, Asyžius. EPA nuotrauka

Aš atsimenu pastabą, pasakytą „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenėje. Vienas jaunas neįgalus žmogus pasakė: „Kai pirmoje vietoje pastatom doktriną, o ne Dievą, nebemokam išgirsti kitų.“ Aš matau tą problemą. Mes per daug turim Bažnyčioje požiūrio, kad viskas turi būti tvarkinga, pagal kanonų teisę, viskas sudėliota… O negirdime, ko Dievas šiandien nori iš mūsų Bažnyčios.

Truputį išeisiu iš temos. Šiandien Bažnyčioje jaučiasi fundamentalizmo tendencijos, kad reikia būtinai apginti doktriną, nes Bažnyčia, suprask, nueina nežinia kokiais keliais. Į viską sudedam tik tiesą: čia moralinė tiesa, čia doktrinos tiesa, o jei kas kiek nukrypsta – duokim jam per galvą. Ir ieškom savo idėjas primesti kitiems. Ne įtikinti, bet primesti. Manau, kad tai yra klaidingas kelias ir pavojus. Ir kai katalikai paskui nueina į politiką, pasidaro netolerantiški – mes vieninteliai teisūs, o visi kiti yra klaidoje.

Prisimenu vieną sakinį, kurį popiežius Jonas Paulius II pasakė Editos Stein (šv. Kryžiaus Teresės Benediktos) kanonizacijos metu. Jis sakė: nepriimkite kaip tiesos nieko, kame nėra meilės. Ir nepriimkite meilės ten, kur nėra tiesos. Viena be kitos sudaro pražūtingą melą.

Tad mes Bažnyčioje turime tiesą, bet ji visada turi būti išsakoma su meile. O jei pradėsim daryti meilės darbus, žmonės tikrai galvos, kad turim tiesą.

Grįžtant prie Jūsų klausimo – aš nedalyvavau, bet, kiek girdėjau, man atrodo, kad yra tam tikro vangumo. Bet tai normalu. Tai nėra mūsų tipiškas kelias Lietuvoje. Vadinkim tai klerikalizmu ar autoritarizmu, bet nesam įpratę prie sinodiškumo. Ką pasakys klebonas ar vyskupas – klausysim. Arba priešingai – nusigręšim ir eisim kitur.

Tai aš manau, kad padarėm pirmus žingsnius. Jei bent viena pasauliečių grupė per tą laiką suprato, kad turi savo vietą Bažnyčioje ir kaip nors gali prisidėti, priimti atsakomybę – dėkokim Dievui. Jei kas iš kunigų suprato, kad reiktų labiau bendradarbiauti su savo parapijiečiais, tikinčiaisiais, kurie aplink parapiją sukasi – dėkokim Dievui. Jei koks vyskupas Sinodo dėka suprato, kad reikia būti arčiau kunigų ir surado būdą tai padaryti – tai yra žingsnis sinodiškumo link.

Norėčiau Jūsų paklausti apie kitą aktualią temą – karą Ukrainoje. Ar sekat naujienas?

Aš su nerimu seku naujienas. Drįstu sakyti, kad visa, kas vyksta, jau yra velnio darbas. Man rūpi, kad taika būtų. Bet matom, kad tas, kuris turi sprendimą padaryti, nutraukti tą visą puolimą ir karą, eina tokiais keliais, kur nebegali sustoti. Nes jam reikia laimėti. Pergalės, prestižai, daugiau nieko – nesiskaito su niekuo, net su žmonių gyvybėmis. O viskas remiasi melu. Taikos melu negalima paremti.

Jonas XXIII yra pasakęs, kad taikos pagrindas yra tiesa, teisingumas, laisvė ir meilė. Popiežius Pranciškus sakytų: brolybė. O čia viskas pastatyta ant melo. Matom [Putino] istorijos interpretaciją: meluoja per akis, nori užgrobti kitą tautą… Sakau, tai yra baisus dalykas. Meldžiu Dievą, kad tai sustotų. Tik nematau, kad tai būtų įmanoma pasiekti diplomatiniais keliais. Vienintelis kelias, kuriuo einama, yra karinis: duokim daugiau ginklų, įveskim sankcijas – griaukim kito krašto ekonomiką… Tas tikrai greit neprives prie taikos. Taika yra ne tik karo nebuvimas, bet ir sugyvenimas.

Aš bijau, aš meldžiuosi, kad karas užsibaigtų. Širdyje suprantu ir palaikau ukrainiečius, kurie kovoja. Jie turi teisę kovoti dėl savo krašto, laisvės, nepriklausomo gyvenimo. Jų kova prieš priespaudą yra teisinga. Bet iš kitos pusės, Bažnyčia visada sakė, kad karas nėra išeitis išspręsti problemas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Benediktas XV pasakė, kad karas yra tuščios, bergždžios, beprasmės  (it. inutile) žudynės. [Karo metu] jis ir mirė, negalėdamas pakęsti to, ką mato. Visi sakom, kad taika – svarbiausias dalykas. Paulius VI apie taiką kalbėjo daugiau kaip apie teisingumą tarp tautų, kaip apie tautų išsivystymą. Kad tautų pažanga yra naujas taikos vardas.

Norėjau pasakyt, kad yra tiek nelygybės, tiek neteisingumo pasauly tarp tų, kurie turi, ir tų, kurie neturi. Mes kalbam apie atskirtį tarp žmonių Lietuvoje, bet, jei žiūri tarp tautų ir pasaulio mastu, tai matai prarajas tarp vienų ir kitų. Tas neteisingumas, tas pyktis – tai yra karai, pabėgėliai, dominavimas vienų prieš kitus. Tai sakau, jei liks žmonės, kurie tą karą pradėjo ir kurie žūtbūt nori laimėti, tai tęsis dar ilgai. Visi kentėsim.

Šv. Jurgio vienuolyno liekanos Dolynės kaime, Donetsko regione. Olego Petrašiuko / EPA-EFE nuotrauka

Nežinau, ką daryti. Vien maldos neužtenka. Kaip daryti? Viena vertus, norėti taikos, o kita vertus – gaminti ginklus?

Čia užtat buvo visokie popiežiaus pasisakymai, kuriuos ir jūs, „Bernardinai.lt“, aptarėt. Tai yra normalu. Iš vienos pusės, tu turi būti už taiką, o dėl to turi kalbėtis su tuo, kuris laiko rankose visus siūlelius. Jis pradėjo, reikia su juo kalbėtis. Dėl to buvo tokia dviprasmybė. Kad popiežius, iš vienos pusės, nori taikos, siūlo pagalbą, kokia tik įmanoma. Iš kitos pusės, jis tokiais žodžiais smerkia tą žiaurumą ir tą visą blogį.

Tačiau kaip tokią laikyseną išlaikyti tokiomis sąlygomis, kaip išvengti keršto, išvengti neapykantos? Kas bus pasauliui po to? Ar bus geresnis pasaulis? Koks bus santykis su rusų tauta? Kaip atstatyti Ukrainos kraštą, kuris dabar yra visiškai sugriautas? Aš nežinau. Aš nematau, kad kuo toliau, tuo viskas eitų geryn. Priešingai – einama vis gilyn. Pavyzdžiui, kalbama apie reparacijas, kad rusai turės viską atstatyti. Mes šiek tiek sugriausim jų ekonomiką, o paskui norėsim, kad jie mokėtų. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Taip spaudė vokiečius dėl reparacijų už Pirmąjį pasaulinį karą, kad žmonėms jau nusibodo jas mokėt. Tai nebuvo vienintelis motyvas naujam karui – palikim ideologijas – bet vis tiek buvo ir to nepasitenkinimo.

Kaip atstatyti gerus, normalius, broliškus santykius? Kaip atstatyti teisingą bendradarbiavimą? Aš bijau dėl ateities, žiūriu, kas bus toliau. Aš nematau, kad užsibaigtų karo veiksmai. Duok Dieve, kad užsibaigtų kuo greičiau. To linkiu. Bet kas po to? Mes matom visi – Jungtinės Tautos yra bejėgės. O jos įkurtos tam, kad taika būtų išsaugota. Bejėgės… Man daug klaustukų.

Aš prašau Dievo, kad padėtų tai ištverti. Ir žiūriu daugiau į Senąjį Testamentą. Kai Dievo tauta per daug gerai gyvendavo, tai Dievas leisdavo… Tvarkykitės jūs patys be manęs ir žiūrėkit, kur nueisit. Man atrodo, kad einam tokiu keliu, kai vyrauja grynai ekonominė kalba, kur be jokio moralinio vertinimo. Paverkšlenom dėl Bučos, ir tiek…

Galų gale, toji vyraujanti kalba yra jėgos kalba, ginklo kalba, technologijos kalba, komunikacijų, propagandos… Bet moralinės vertybės yra paliktos nuošaly, kaip ir Dievas. Tikiu, kad visi prašysim: „Dieve, pasigailėk mūsų.“ Kaip giedodavom anksčiau: „Nuo karo, bado ir maro gelbėk mus.“ Manau, kad šitaip ką nors išprašytumėm.

Per mažai prašom?

Nėra tokios nuotaikos pasaulyje. Yra daugiau tokia – nugalėti, įveikti, parklupdyti priešą. O čia reikia prašyti Dievą pagalbos. Sugyvenimo tarp žmonių. Reiks ieškoti, kaip išsaugoti taiką, teisingumą. Kai blogai, tai kiekvienas yra linkęs užsidaryti, kuo daugiau savo intereso žiūrėti. Savo šeimą, savo kraštą apsaugoti. Nesvarbu, kas už sienos darosi.

Atsiprašau, aš gal per daug filosofuoju, bet man visa ta pasaulio tvarka… Užtat popiežius Pranciškus ir gina brolystės idėją. Kad visi sutiktumėm, jog esam broliai, sesės, kad kažką bendro turim visi. Tuo turim būti įsitikinę ir Bažnyčių, religijų lygmeniu. Kad, nepaisant to, jog mes skirtingai suprantam Dievą, vis tiek esam broliai ir seserys. O tai turi veikti ir bendravimą tarp tautų.

Po karo, kai vyko Europos kūrimas, visa tai buvo paremta tikėjimu, krikščioniškomis vertybėmis. Bet jas jau išbraukėm, palikom nuošalyje. Sakyčiau, jei norim susitvarkyti be Dievo, ateis laikas, kai sakysim, kad mes esam bejėgiai.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kalbėjote apie popiežiaus Pranciškaus bandymus siekti taikos, susitikti su Putinu. Popiežius bendravo su patriarchu Kirilu. Kiek apsunkina Bažnyčios taikos misiją tai, kad karą palaiko net ir oficiali ortodoksų Bažnyčia Rusijoje?

Bažnyčia gali tik smerkti karą. Bet supraskit, ką gali padaryti karo kapelionas? Lydėti savo kareivius, juos paguosti ir sakyti: „Būkit narsus, jūs ginat motiną Tėvynę.“ Reikia suprast, iš vienos pusės, esam įsprausti į kampą. Žinoma, reikia išvengti viso žiaurumo, viso nežmoniškumo. Šitam karui trūksta žmoniškumo. Niekad taip nebuvo, kaip dabar, kaip rusai elgiasi. Baisu. Gal raudonieji khmerai taip darė. Kiti karai nebuvo priėję prie tokio nesiskaitymo su civiliais, su belaisviais.

Ką gali daryti Bažnyčia? Mes turim kovoti už taiką. Bet kaip dabar sudėt viską kartu? Taika įmanoma, jeigu bus nusiginklavimas. O dabar mes dar labiau gaminam ginklus. Dedam pagrindą naujam karui. Čia yra baisu.

Tas sienų statymas… Popiežius čia Lietuvoj atvažiavęs sakė, kad reikia tiltus statyti, o ne sienas. O deja, kas darosi.

Man čia yra svarbiausia, ką sakė popiežius Jonas Paulius II. Šventasis, kuris teigė, kad šis amžius turi būti gailestingumo laikas. Jis sakė, kad gailestingumas yra paskutinė, vienintelė užtvara blogiui, kuris plečiasi pasaulyje. Bažnyčia turi pasirodyti tikrai gailestinga visame, ką daro. Ne tik žiūrėdama į save, bet ir į savo ryšį su pasauliu. Duodama gailestingumo pavyzdį.

Bet vėl. Kas tai gali padaryti? Šv. Pranciškus, Motina Teresė – šventieji. Reikia mums naujų pranašų, kurie išjudintų žmonių sąžines.

Kalbant apie fizinę Lietuvos sieną su Baltarusija – kai Lietuvoje vyko vadinamoji migrantų krizė, Jūs buvot pirmasis iš ganytojų, kuris parodėte jiems dėmesį. Ar dar aplankot tuos žmones?

Deja, ne. Tie žmonės, ta grupė buvo Pabradėje. Dalis šių afrikiečių dingo. Jiems duoda laikinus leidimus išvažiuoti, ir jie dingsta. Be to, dabar išvežti į namelius, kitaip suskirstę.

Kalbėjau su klebonu, jau nebėra pas ką nueiti. Ten buvo gražu. Ypač su afrikiečiais. Turėjau džiaugsmo. Pakrikštijau tris, Sutvirtinimą suteikiau. Seselė Benedikta [Rollin] man padėjo, joanitų broliai. Tikrai buvo žmonių, kurie net ir atsivertė tenai. Kai kurie jų pasakė man žodžius, kuriuos buvau girdėjęs tik Lukiškių kalėjime kadaise iš nuteistųjų, atėjusių į koplytėlę: „Tai vienintelė vieta, kurioje jaučiuosi laisvas.“ Taip ir jie, kai buvo uždaryti tose klėtkelėse [narveliuose].

Vieną iš jų sutikau neseniai mieste. Jis turi giminaitį, kuris yra kunigas Italijoje. Jam pavyko išsivežt jį ten pas save.

Daugiau aš neturiu santykio.

Kas buvo mano dingstis ten nuvažiuoti? Buvo atvažiavęs vienas žurnalistas iš Lenkijos, iš „Tygondik Powszechny“. Jis buvo kaip tik ten nuvažiavęs prie sienos, kur girdėjo apie neramumus. Ir man papasakojo, kas ten darosi. O žmonės Lietuvoje tuo metu buvo karingai nusiteikę prieš visus tuos pabėgėlius. Kai kurie kunigai sakė, kad čia musulmonai ateina. Tas mane paveikė. Rimta padėtis, ir Bažnyčia turi ką nors daryti.

Po poros dienų ir nuvažiavau į tas užkardas – Adutiškio, Švenčionių. Ten klebonas, ačiū Dievui, užėmė tokią liniją – raminti žmones. Kiti irgi tai suprato. Kai kurie man paskambino privačiai ir klausė, ką daryti, kaip elgtis, nes negali žmonių atstumti.

Kard. Audrys Juozas Bačkis Pabradėje. Vilniaus arkivyskupijos Caritas nuotrauka

O dabar tai yra problema. Susiduria žmogaus teisės, žmogaus orumo apsaugojimas su krašto saugumu. Visur tai buvo, pavyzdžiui, Balkanuose prieš keletą metų. Statom sienas, tada prie Vengrijos – statom sienas. Liūdna, kad taip daroma. Iš Vidaus reikalų ministerijos vis ateina, kaip dabar madinga sakyti, naratyvas apie hibridinį karą. Daugiau nieko. Aš vis tiek klausčiau dėl žmoniškumo. Turėtume sakyti: mes viską darom, kad apsaugotume sieną, bet migrantai irgi yra žmonės, tokie kaip ir mes.

Visi tie žmonės, kuriuos sutikau, bėgo nuo ko nors blogo. O ne tik atėjo ieškoti geresnio gyvenimo. Taip, jie ieško, kur galėtų gyventi geriau, nes jų šalyse nėra kaip išgyventi, ten nėra saugu. Bet tai netinka į pabėgėlio kategorijas. Tai čia ta diskusija – kas yra teisėta, kas yra teisinga.

Bet aš atsimenu tą vieną šeimą, kur aš mačiau… Jazidų šeima, didelė šeima. Jazidai buvo žudomi islamo kariuomenės, tai jie pabėgo iš Irako (užmušė jų gimines, sudegino namus, neturėjo išeities), bet vyko į Kazachstaną. Išbuvo ten keletą metų, bet ten nematė ateities, paskui per Baltarusiją bandė patekti… Buvo mirties pavojus, jie juk nuo to bėgo ir prašo prieglobsčio, kad galėtų būti priimti ir gyventi. Tie žmonės, jie nėra visi blogi. To trūksta iš mūsų pusės – ne tiek artimo meilės, kiek žmogiškumo. Girdžiu iš kitų žmonių: a, šitie visi tinginiai, jų kultūra nesutinka su mūsų krikščioniškomis vertybėmis, taigi a priori jau jie atmestini, kaip svetimkūnis.

Popiežius parodė keturis punktus dėl migrantų: reikia juos priimti, reikia juos apsaugoti (nes jie atsidūrę pavojuje), tada skatinti, lavinti (ang. to promote), pamokyti atlikti kokį darbą ir tada integruoti. Popiežius irgi žino, kad čia yra tūkstantis kultūrinių, religinių ir politinių problemų. Bet vis tiek reikia eiti tuo keliu – bent priimti, priimti žmoniškai, kiek įmanoma. Buvome nepasiruošę tokiems dalykams, buvo toks puolimas [iš Baltarusijos] su politiniu atspalviu – bet pirmoj vietoj yra žmonės, kuriems reikia padėti.

Ačiū Dievui, nevyriausybinės organizacijos ir „Caritas“ prisidėjo, kartu dirbo. Jeigu būtų ir Vyriausybė iš pat pradžių daugiau bendradarbiavusi, resursų davusi toms organizacijoms, būtume galėję geriau integruoti kai kuriuos žmones. Kai kurie liko, bet jų labai mažai. Jie nepikti ant Lietuvos, bet aš galvoju: ar jie pajuto svetingumą, ar mes mokėjom priimti? O jie parodė tokių gerų gestų. Prisimenu, kai priėmė Komuniją, Mišių pabaigoje, afrikiečių grupė sugiedojo lietuvišką giesmę, kaip padėką.

Kaip reagavom į ukrainiečių pabėgėlius? Jie mums artimi, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės labiau pažįstami, negu sirai ar afganistaniečiai. Tai mums truputį trūksta tos krikščioniškos dvasios, atviros visoms tautoms ir visoms kultūroms.

Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Jūsų manymu, ar dabar reikia priimti rusus, kurie bėga nuo mobilizacijos?

Nežinau, ką pasakyti. Tai yra karo padėtis. Nuo ko jie bėga? Jie bėga nuo karo, dėl to, kad nenori būti paimti į kariuomenę, dėl savo saugumo ir t. t. Kai kuriems tikrai kyla pavojus – tiems, kas atsisako eiti į kariuomenę; pasipriešinsi – gali irgi nukentėti.

Aš suprantu, čia yra ir Lietuvos saugumo, ir to žmogaus saugumo, orumo reikalas. Čia yra dilema, priešprieša, kaip abudu sutaikyti. Neturiu savo nuomonės, suprantu, kad priimsime – tai reikės daryti labai atsargiai (čia man atrodo, kad gal teisinga), dėl krašto saugumo, ir turime teisėtų baimių – tarp tų žmonių gali būti visokių. Bet vis tiek man kiekvienas žmogus, koks jis būtų, turi visas teises – teisę į laisvę, teisę keliauti. Taigi suprantu dabartinę valdžios poziciją atsargiai viską daryti, bet man skaudu, kalbant apie kitus pabėgėlius.

Ačiū Dievui, kad aš nesu pasienietis ar jaunas kareivis, pasiųstas padėti pasienyje šiandien. Širdis plyštų. Man yra pasakoję, kaip sunkiai jaučiasi jie, kai vykdo įstatymus ir turi nuo sienos atstumti šeimas su vaikais, ir pan. Tikrai nesmagu yra. Ypač, kai ateis žiema (jau buvo ir ana žiema), turės žmonės miške nakvoti, sniege, be maisto… Tokios problemos jau nebepriklauso nuo pasieniečio, bet man jau būtų sąžinės konfliktas – kaip galima žmones atstumti. Turi konkretų žmogų prieš akis – gal vaiką, gal ligonį, dažniausiai kalbos nemoki, negali bendrauti. Matai ašaras, o gal tai krokodilo ašaros.

Taigi suprantu visus saugumo dalykus, kas yra daroma, bet reikia gerbti žmogaus orumą ir padaryti viską, kad padėtum. Kai kalbama apie apgręžimą – kad visus reikia grąžinti atgal – čia nėra išeitis. Suprantu baimes, bet nepraraskime žmogiškumo ir pagarbos kiekvienam žmogui. Nelegalus migrantas, kaip jis būtų patekęs į kraštą, yra žmogus ir turime gerbti jo orumą. Kaip tai įgyvendinti? Kur negali nieko oficialiai padaryti valdžia, kuri užbrėžė tokią liniją įsakymu, ji galėtų leisti laisvai dirbti „Caritui“ ar nevyriausybinėms organizacijoms – ir suteikti daugiau galimybių padėti migrantams.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Pabaigoje – apie vieną džiugią aktualiją. Naująja Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto paskirta menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, su kuria Jūs daug metų bendraujate, įsteigėte Bažnytinio paveldo muziejų. Tad ko Jūs, kaip diplomatas, palinkėtumėt būsimajai diplomatei Sigitai? Kokių savybių prireiks tokiame darbe? Ką ambasadorei patartumėt?

Aš džiaugiuosi, kad Lietuvai atstovaus asmuo, kuris savo gyvenimu ir darbu tiek daug nusipelnė lietuvių tautai, jos kultūrai ir Bažnyčiai – ypač kuriant Bažnytinio paveldo muziejų ir jam vadovaujant. Esu jai labai dėkingas.

Atgavus nepriklausomybę, Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje ir popiežiaus Pranciškaus apsilankymas 2018 m. liudija ypatingą Šventojo Sosto dėmesį, sakyčiau, tėvišką rūpestį, palaikymą ir įvertinimą Lietuvos žmonių ir Bažnyčios indėlio kovojant už žmogaus ir tautų teises ir laisvę.

Šiandien, kai vyksta tas siaubingas karas, diplomatinėje sferoje Šventasis Sostas ir Lietuva stovi kartu siekdami taikos, teisingumo, laisvės ir brolybės. Naujoji ambasadorė, studijavusi popiežiškajame Grigaliaus universitete, gerai pažįsta Vatikaną ir Romą. Esu įsitikinęs, kad ji padarys viską, ką gali, palaikydama ir stiprindama kuo glaudesnius saitus tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto.

Mano patarimų jai nereikia, bet palaiminau ją ir palinkėjau sėkmingos misijos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

 

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?