Karo psichologas M. Filistovičius: nuolatiniame informacijos sraute pametama tiesa 

Pasaulyje daugėja karų, dėl to taip pat kenčia žmonių psichinė ir emocinė sveikata, daugėja ir ieškančiųjų pagalbos. Lietuvoje karo psichologai nėra naujiena, tačiau jų nedaug.

„Karo psichologai pirmiausia yra profesinės karo tarnybos kariai ir Lietuvoje veikia pagal geografinį principą. Jie konsultuoja, veda mokymus, atlieka tyrimus, dalyvauja pratybose“, – aiškina Lietuvos kariuomenės Daktaro Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos atstovas, karo psichologas majoras MIROSLAVAS FILISTOVIČIUS.

Kaip karo fonas veikia civilius gyventojus ir karius, apžvelgia karo psichologas majoras M. Filistovičius.

Ko gero, ne visi žino, kuo skiriasi karo psichologas nuo įprasto šios srities specialisto. Kokie esminiai skirtumai? 

Karo psichologas pirmiausia yra profesinės karo tarnybos karys ir Lietuvoje veikia pagal geografinį principą. Jis konsultuoja, veda mokymus, atlieka tyrimus, dalyvauja pratybose. 

Svarbu pažymėti, kad karo ir taikos metu tokių specialistų vaidmuo struktūroje gali kisti. Karo psichologai Lietuvoje nėra naujiena, bet jų nedaug. Dabar daugelis jų priklauso karo medicinos tarnybai ir dirba tiesiogiai su padaliniais ir kariais, o kiti užsiima medicininiu vertinimu. 

Sovietinėje kariuomenėje tarnavę lietuviai, grįžę iš karinių veiksmų lauko, nežinojo arba skeptiškai vertino psichologinę pagalbą. Ar dabartinių karių požiūris į tokią pagalbą kitoks?

Man atrodo, labai svarbus ir daug paaiškinantis teiginys – kad nėra sveikatos be psichikos sveikatos. Tai yra nedaloma, nes neįmanoma fiziškai jaustis gerai nesijaučiant gerai psichologiškai. Šios dvi dimensijos yra šalia viena kitos. Man atrodo, bent jau per pastarąjį dešimtmetį įvyko tam tikras lūžis. Jaučiama nemažai stigmų, vis dėlto dabar jau nėra neįprasta kreiptis į psichologą – paslaugos prieinamos visą parą ir pačiam kariui tinkamiausiu būdu. 

Taip pat skaitykite:

Paramos vaikams centro atstovė: suaugusiesiems skaudu galvoti apie smurtą – ypač seksualinį – prieš vaikus

Skandalas po skandalo… Apie moralę po fakto

Kai klasėje nesaugu: kaip emocinė aplinka lemia mokinių ir mokytojų sėkmę?

Nutylimi ženklai: kodėl ankstyvoji psichozė dažnai nepastebima?

Psichologė V. Ivanauskaitė: kai kurie vieniši žmonės priverčia juoktis visą kambarį

Jūrinis ir galvijų kolagenas: kuo jie skiriasi?

Nematoma grėsmė: kaip genetiniai kraujo tyrimai gali padėti nustatyti ankstyvą vėžio diagnozę?

Viešumoje daugėja nepilnamečių smurto atvejų: „Svarbu ugdyti drąsą būti neabejingiems“

Ar Lietuvai sekasi tvarkytis karo fone? Kaip jis nušviečiamas ir kokią įtaką daro visuomenės reakcijai?

Ne veltui sakoma, kad esame antraščių visuomenė. Žmonės jas skaito, kartais nė nesigilindami į patį straipsnį. Jos patraukia dėmesį, kartu ir klaidina. Dabar juntamas nuolatinis didelis momentinis informacijos srautas, kuris suteikia labai daug neapibrėžtumo. Vieną dieną gali atrodyti, kad viskas labai blogai, o kitą – kad gal nieko blogo ir nebus. Tai labai vargina ir kelia įtampą. Be kita ko, prieštaringa informacija mažina pasitikėjimą, o tai veda prie esminio klausimo, kas iš tikrųjų yra tiesa.

Nemažai kalbama apie dezinformaciją. Jos dabar išties daugiau nei pirmaisiais Nepriklausomybės metais?

Propaganda sudaro iliuziją, kad gal iš tikrųjų taip yra. Dažnai iškraipomi faktai arba sakoma tik dalis tiesos. Tai veikia jau daugybę metų. Tiesioginio karo pas mus nėra, tačiau kibernetinį kariaujame jau seniai. Kinta retorika. Pasaulio lyderių mintys keičia suvokimą apie karą. Kita vertus, turime suprasti, kad retorika pritraukia žiniasklaidos dėmesį ir tai leidžia dominuoti informaciniame kare. 

O kritinis mąstymas?

Kritinis mąstymas labai svarbus, ypač šiais laikais būtina mąstyti. Mes pamirštame, kad yra ir kita – emocinė, jausmų – dalis. Būtent emocijų pagrindu – gebėjimu atpažinti, reguliuoti emocijas – ir vystosi, kuriasi mūsų psichika. 

Žinoti neužtenka, taip pat labai svarbu lankstumas, savęs pažinimas ir kiti dalykai. Įsivaizduokime: girdime, skaitome, matome penkias, dešimt ar daugiau žinučių apie karą. Nuo jų tiesiog pavargstame. Tuomet nepasitikime ne tik kitu asmeniu, bet ir institucija. Tai pavojinga, nes gali skatinti abejingumą. 

Kaip tinkamai išgirsti ir suprasti tą retoriką?

Manau, svarbu riboti informacijos srautą. Panašūs mechanizmai veikė ir pandemijos metu. Svarbu atsirinkti tik patikimus šaltinius. Antra, ne mažiau reikšminga, kad turime savo gyvenimą. Tad labai svarbi rutina. Reikia palaikyti ryšius, atsiminti, kad izoliacija ne tik nepadeda, bet ir kenkia.