Kelionė į Rytų Lietuvos kaimo peizažą: G. Grušaitė pristatys meninę instaliaciją „Ferma“

Vizualinė ekspozicija pristatoma menininkei itin svarbioje vietoje – buvusiame pramoniniame pastate Sarių seniūnijoje, kuris yra ir jos tėvo, skulptoriaus Mariaus Grušo, namai bei studija.

Įkvėpta lietuviškojo „Fluxus“ judėjimo dvasios, paroda lankytojams bus atvira tik vieną dieną – tai kolektyvinė kelionė į Rytų Lietuvos kaimo peizažą. „Ferma“, kaip iniciacijos ritualas, jungia asmenines ir istorines traumas, įpindama atmintį, kraštovaizdį ir paveldą į vieną bendrą pasakojimą.

„Artėjant mūsų kartos karui, kai dronų garsai įsiskverbia į sapnus, pagaliau pradedu suprasti, ką reiškia būti kilusiai iš paribio – vietos, kur socialinės tektoninės plokštės juda pirmiausiai. Judu kaip gandras, bet paribys įspaustas mano kraujyje. Čia nesaugu. Bet mes vis tiek augame: gyvūnai, augalai, paribio žmonės“, – teigia G. Grušaitė.

Kuratorinis žodis

Tai istorija apie tvirtovę, kurios valdos slypi Lietuvos kaimo glūdumoje. Jos gyventojai – daugiausia daiktai. Medis, plienas, geležis, tinkas, marmuras, stiklas, keramika, akmuo, terakota, pigmentai ir kitos medžiagos diena po dienos gyvena gyvenimą didžiulėje industrinėje erdvėje, įsikūnydamos į milžinišką natiurmortą. Natūralaus dydžio natiurmortą, kuris, pertekęs gyvybės ar mirties, peržengia žmogiškojo mastelio ribas.

Tai M. Grušo – menininko, išgarsėjusio „Medeinės“ skulptūra – pasaulis. Jo skulptūra vaizduoja Medeinę – lietuvių miškų ir medžioklės deivę, išdidžiai sėdinčią ant meškos nugaros. Įkurdinta Vilniaus senamiesčio gatvėje, ji primena miestui, kad šis kadaise buvo miškas – ir vis dar yra.

Viskas yra miškas. Net ir M. Grušo tvirtovė. O ši tvirtovė, kaip ir miškas, nepriklauso niekam. Jos neįmanoma suvaldyti, nes ji užvaldo, apsėda kiekvieną, peržengusį jos slenkstį. Tvirtovės šeimininkas yra imperijos, kurios jau nebėra, pavaldinys – arba baimės, kad imperija gali sugrįžti ir viską atimti, įkaitas. Tuo metu kiti šeimos nariai bando ištrūkti iš daiktų tironijos.

Taip pat skaitykite:

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Šioje istorijoje nėra nei karaliaus, nei karalienės. Nėra princų ir princesių, laukiančių išgelbėjimo. O jei ir yra princesė – ji išsigelbės pati, su Medeinės stiprybe ir malone.

Rugpjūčio 7 d. tvirtovės istorija prasideda iš naujo. G. Grušaitė grįžta į vietas, kurios paliko neišdildomą žymę jos vaikystėje, kad iš naujo perpaišytų asmeninį išgyvenimo žemėlapį ir pagaliau leistų jame apsigyventi kitiems.

Tirštam saugojimo ir sustingimo pojūčiui G. Grušaitė atsako horror pleni – pilnatvės siaubu. Jos žvilgsnis slysta per nesibaigiančio perviršio plyšius, ieškodamas perspektyvų ir pabėgimo krypčių, kurios anksčiau nebuvo prieinamos.

Žodžiai – menininkės pasirinkta terpė – šiame kūrinyje tampa naujo naratyvo audiniu, atskleidžiančiu ne tik jų pradinę kilmę, bet ir galimybę peržengti kalbos barjerą. Nors to galėtume tikėtis iš rašytojos, šį kartą G. Grušaitės tekstai ne įgauna knygos teksto formą, o persipina su videokūriniais ir piešiniais, kurie žymi architektūrinę erdvę ir ją plečia.

Tarp daiktais perpildytų angaro eilių menininkė filmuoja kadrų seriją, jos balsas už kadro atkartoja erdvės fizinį ir emocinį tankį. Vaizdo įrašas rodomas veidrodiniu principu abiejuose angaro galuose, taip sukuriamas aidintis išsiplėtimo pojūtis: aidas ir tęstinumas, prasiskleidimas ir klaustrofobiškumas vienu metu.

Atskirame kambaryje – vienintelėje tuščioje viso komplekso erdvėje – menininkė eksponuoja žemėlapio piešinį: asmeninį orientacijos įrankį lankytojui.

Šis pasivaikščiojimas tampa iniciacijos ir išsilaisvinimo ritualu. Jis kerta M. Grušo dirbtuvę, namus, fabriką, sandėlį – ir sujungia juos į vieną monumentalią meno kūrinio visumą, kuri peržengia pati save. Šis kūrinys – tarp paminklo ir griuvėsio, tarp realybės ir fikcijos, sąmonės ir pasąmonės, simptomo ir genialumo. Jis jau nepriklauso tėvui, bet dar nėra ir dukros.

Todėl, kad ši tvirtovė nėra asmeninė šeimos istorija. Daugiau nei tik intymi erdvė, savyje ji ne tik talpina vienos šeimos skausmą, bet ir atspindi visos postindustrinės, poagrarinės, posovietinės, pokapitaliptinės visuomenės, kuri nuolat atsiduria karo paribiuose, žaizdas.

Tai kvietimas į susitikimą. PTSD – potrauminio sindromo – susitikimą.

Gabija Grušaitė – lietuvių rašytoja ir menininkė, gyvenanti tarp Londono, Monte Argentario ir Vilniaus bei Pervalkos. Ji studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus praleido Malaizijoje, kur įkūrė nepriklausomą meno centrą Hin Bus Depot. Šiuo metu G. Grušaitė studijuoja skulptūros magistrą Karališkajame meno koledže Londone.

G. Grušaitė yra išleidusi tris romanus – „Neišsipildymas“ (2010, 2020), „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ (2017, 2024) ir „Grybo sapnas“ (2023). Ji taip pat yra knygos vaikams „Grožis ir Heizelis“ autorė.

Be literatūrinės veiklos, menininkė aktyviai kuria vizualiųjų menų srityse. „Ferma“ – vienas tokių projektų, kolektyviai apmąstantis vietą, kur susikerta asmeninės ir istorinės traumos. „Fermos“ ekosistemą kuria vaizdo ir garso instaliacijos, žemėlapiai, performatyvūs veiksmai ir piešiniai – literatūrinę vaizduotę papildo vizualiosios išraiškos.

Fancesco Urbano Ragazzi (FFUR) – kuratorinis duetas, susiformavęs 2008 m. Paryžiuje. Jų veiklos tikslas – atkurti ryšį tarp meno ir kasdienio gyvenimo, išplečiant parodų formatus už galerijų ir muziejų ribų – į erdves, formuojamas laisvosios rinkos. Duetas ilgai bendradarbiavo su menininku ir filmų kūrėju Jonu Meku, kuris juos taip pat supažindino su Lietuvos nepriklausomybės istorija.

Susiję:

Agnė Bykova

4 min

„Turėjau suprasti, kad mano vaikui čia ne vieta“ – autistiškų vaikų tėvai Vilniuje surengė performansą

Ugnė Tulaitė

7 min

Menas, kuris visada bus tarp žmonių. „Tartle“ parodoje – intuityvus žvilgsnis į skulptūrą

Austėja Mikuckytė-Mateikienė

6 min

„Vargonai ir Čiurlioniai“: vieno eksponato parodoje – Mikalojaus Konstantino vaikystė ir kontekstai

Inga Bartulevičiūtė

6 min

L. Jablonskienė apie parodą „Tarp aušrų“: ekspozicija kalba apie dešimtmečio kūrinius ir atspindi galerijos gyvybę per šį laikotarpį