Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 08

Indra Drevinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.
Poetas, filmininkas Jonas Mekas 2007 m. Andriaus Ufarto / „BNS Foto“ nuotrauka

2022 08 08

Indra Drevinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kino kūrėjas, poetas J. Mekas: „Aš visados degu Lietuva“

Indra Drevinskaitė yra Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyriausioji bibliotekininkė.

Ši publikacija yra vienas paskutinių Jono Meko (1922–2019) interviu, duotų lietuvių kalba. Skelbta leidinyje „Biržų istorijos apybraižos“ (2018 m.).

Tai, kas iš tiesų buvo daroma mano, ir tai, kas buvo daroma angelų, tapo viena, neatskiriama mano gyvenimo ir laikų dalimi. Tačiau, kol visa tai vyko, tikrasis aš – mažas kaimo berniukas, mažas žemdirbys – vis dar gulėjo po medžiais savo vaikystės miškely ant minkštų samanų, žiūrėdamas į mėlyną dangų, klausydamasis vabalų, paukščių, medžių lapų ir svajodamas… (Jonas Mekas)

Mažojo gimtųjų Semeniškių žemdirbio, Biržų garbės piliečio, pasaulio žmogaus, avangardinio kino kūrėjo, poeto JONO MEKO skaičių galia ir magija yra tokia: 2017 m. gruodžio 24 d. savo 95-ąjį gimtadienį jis šventė Niujorke, į kurį atvyko būdamas 27-erių; iš Lietuvos, Semeniškių, jis išvyko 1944-aisiais kartu su broliu Adolfu, kuris mirė 2011-aisiais; pasaulio megapolyje jis gyvena 68-erius metus, prieš tai penkerius praleidęs Vokietijoje, pabėgėlių nuo karo stovykloje.

1970 m. J. Mekas įkūrė kino filmų archyvą (Anthology Film Archives) – vieną didžiausių pasaulyje avangardinio filmo archyvų. Jis yra prestižinių mokslo ir akademinių įstaigų garbės daktaras bei profesorius, tarptautinių kino festivalių laureatas, apdovanotas reikšmingomis premijomis. 

Viena iš jų – tai 2017 m. gruodžio 3 d. Frankfurte prie Maino videomedijų bienalės B3 metu įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. 

Šio straipsnio autorei, 2017 m. pabaigoje ruošiantis J. Meko renginiui „Sniego ilgesys“ Biržų bibliotekoje, teko laimė susirašinėti su žymiuoju kraštiečiu. Jis sutiko atsakyti į keletą klausimų. Pats kūrėjas prie šio interviu pridėjo frazę, kad poetai žodžiais nesišvaisto, ir prašė, kad be jo žinios nebūtų pakeistas nė vienas žodis ir net kablelis…

Gerbiamas Jonai, kokiomis nuotaikomis gyvenate?

Gyvenu normaliai, nesiskubindamas, žingsnis po žingsnio, žiūrėdamas ne atgal, bet į priekį, ir grožėdamasis pasauliu.

Jeigu būtų galima atsukti laiką atgal, į 1944 metus, kai išvykote iš namų ir Lietuvos su broliu Adolfu, ar dabar pasielgtumėte taip pat?

Taip. Jeigu reikėtų pakartoti gyvenimą, jį pakartočiau lygiai taip, kaip dabartiniam gyvenime. Kodėl? Nes niekas nebuvo mano planuota. Viskas buvo suplanuota angelų. Aš nežinau, o jie žino.

Įsivaizduokime – jūs grįžtate į Semeniškių kaimą, pilną gyventojų ir judesio. Koks būtų pirmasis jūsų darbas kaime ir gimtojoje sodyboje?

Sustočiau ir pasakyčiau: čia įvyko stebuklas…

Tikrą, be stebuklo versiją galite matyti mano filme „Prisiminimai iš kelionės po Lietuvą“. Aš grįžtu namo. Ir pirmiausia einu prie šulinio atsigerti Semeniškių vandens! Ir sakau: O nerasi niekur tokio vandens kaip Semeniškių vanduo…

Poetas, filmininkas Jonas Mekas 2013 m. „BNS Foto“ nuotrauka

Viename savo interviu esate sakęs, kad pirmoji pažintis su kinu jus ištiko Biržuose, kai buvote gimnazistas. Simboliška, kad pats pirmasis jūsų pamatytas kino filmas buvo amerikietiškas. Ar tada, būdamas gimnazistas, galėjote nors kiek nujausti, kad pats tapsite kino kūrėju?

Ne, aš dar tada nebuvau Biržuose. Ketvirto skyriaus pabaigos proga Laužadiškio pradžios mokyklos mokytoja Šernienė (ji, beje, buvo pirma, kuri mane pavadino poetu…) nutarė mus nuvežti į Biržus, į kiną! Tai taip aš ir pamačiau pirmą filmą savo gyvenime, kažkokią melodramą. Nieko iš to filmo neprisimenu, bet prisimenu labai gerai trumpą filmą su Miki Mausu, kurį parodė prieš melodramą. O kad aš kada nors tolimoj ateity ir pats įsivelčiau į kiną, ta mintis buvo dar gerai paslėpta po angelo sparnu.

Kokie jūsų prisiminimai iš Biržų gimnazijos, kuri 2017 m. lapkritį šventė 100-ąsias metines?

Aš palyginti gana trumpą laiką praleidau Biržų gimnazijoje. Bet veidus prisimenu. Draugų. Mokytojų. Girdžiu juoką. Jaunystės pradžia. Ir konfuzija. Keli tušti suolai vieną rytą. Išvežimai. Knygos. Knygos.

Sakote, kad nefilmuojate, o videografuojate. Ką dabar videografuojate? O ką rašote?

Ką filmuoju, galite matyti internete: jonasmekasfilms.com. Ką rašau – ten pat. Gyvenimas eina toliau. Žingsnis po žingsnio…

Kai išvažiavau iš Lietuvos, aš išsivežiau savo vaikystę. O ji buvo didelė ir graži, nes mano vaikystė buvo Semeniškių Rojuje. Tai išsivežiau su savimi to Rojaus gabaliukus ir juos vis saugau, kartais pasidalinu su kitais.

Jūs vis dar puikiai rašote ir kalbate lietuviškai. Ar gyvenant tarp Soho menininkų, sėdint Manhatano kavinėse, klaidžiojant po beribį Niujorką ir pasaulį lietuvių kalba jums vis dar svarbi? Gal ir papilietišką tarmę pamenate?

Aš visados būsiu papilietis. Aš nu Popilia.

Ką nusinešėte į Ameriką ir pasaulį iš basų kojų kultūros? Tai jūsų posakis apie žmogaus vaikystę, kuri iš dalies ir nulemia tai, kas tokie esame.

Kai išvažiavau iš Lietuvos, aš išsivežiau savo vaikystę. O ji buvo didelė ir graži, nes mano vaikystė buvo Semeniškių Rojuje. Tai išsivežiau su savimi to Rojaus gabaliukus ir juos vis saugau, kartais pasidalinu su kitais.

Mielas Jonai, palinkėkite ką nors biržiečiams…

Gero vėjo biržiečiams ir papiliečiams! Iš Rojaus pusės!

Jonas Mekas Semeniškiuose 1995 m. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro archyvo nuotrauka
Jonas Mekas Semeniškiuose 1995 m. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro archyvo nuotrauka
Jonas Mekas pas brolį Kostą Neciūnuose 1995 m. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro archyvo nuotrauka

2018 m. vasarą, pratęsiant šį interviu, elektroniniais laiškais susirašinėdama su J. Meku, paklausiau jo, kodėl dažname straipsnyje užsimenama, kad jis nepalaiko jokių ryšių su Lietuva. Jis atsakė taip: 

Žmogus gali gyventi Lietuvoje ir neturėti jokių „ryšių“ su Lietuva. Dauguma lietuvių taip ir gyvena. Jie gyvena kokiame savo kampely, gatvelėje, kaimely ir dirba ką dirbę, ir jie laimingi, ir jiems jokie „ryšiai“ nesvarbu. Ir jie mirs laimingi ten, kur gimė, augo, vaikus augino, balsavo rinkimuose ir taip toliau… Galbūt ir ne šimtu procentų laimingi buvo / yra jų gyvenimai, bet tai normalūs gyvenimai. Jie gyvena ant žemės, jų ryšiai yra vietiniai, beveik po kojom. Iš jų susideda kraštas, kuris vadinasi Lietuva.

Bet yra kitų, kurių likimai / gyvenimai yra komplikuotesni. Kiekviena organizuota ar organiškai išsivysčiusi grupė žmonių turi miestus, vyriausybes, valdžias ir žmones, kurie kontroliuoja ir prižiūri visą kraštą taip, kad visi būtų laimingi… Ir jų, šitų „kitų“, ryšiai su kraštu, kuris vadinasi Lietuva, jau daug komplikuotesni. Likimas, ar galite tai vadinti ir Dievu, jiems yra davęs kitokius gyvenimus, atsakomybes, darbus, kad žmonija tęstų savo dvasinę ir materialinę evoliuciją į Šviesą ir Dangų, nors ir tas kelias yra pilnas minų. Bet, nepaisant visko, jų ryšiai su kraštu, kuris vadinasi Lietuva, yra lygiai tvirti, kaip ir tų, kurie stovi basom kojom ant juodos žemės; nors tie, kurie stovi basi ant juodos žemės, kartais ar ir dažnai mano, kad tie kiti jau yra praradę „ryšius“ su žeme… Jų ryšiai su kraštu, žeme, kuri vadinasi Lietuva, jau yra kitos plotmės, ne tiesioginiai, ne basų kojų ant juodos žemės ryšiai…

Man Visagalis parinko dar skirtingesnį likimą. Jis mane išmetė į pasaulį. Visagalis nutarė, kad man reikia nukirpt tiesioginį ryšį su kraštu, kuris vadinasi Lietuva, ir surišti mane su ja kitais, komplikuotesniais ryšiais, su kitu kūnu, kuris vadinasi Pasaulis; su kitokiomis atsakomybėmis, pareigomis, Likimo / Visagalio suplanuotomis. Nieko po saule nėra atsitiktino. Viskas yra duota, suplanuota, atvirai, bet absoliučiai nepakeičiamai. Aš nežinau, kodėl ir kas yra „tikra“ mano gyvenimo paskirtis, bet žinau, kad viskas turi gilesnę, man neatskleistą prasmę. Viskas, ką darau, yra susieta lygiai su tuo, iš kur atėjau (iš Semeniškių kaimo, iš krašto, kuris vadinasi Lietuva) ir kur esu (Pasauly).

Tu klausi, ir yra kiti jau manęs klausę, kodėl „nepalaikau ryšių“ su Lietuva!

Mano ryšiai su kraštu, kuris vadinasi Lietuva, yra absoliučiai nenutraukiami, nes jie nėra mano kontroliuojami. Jie negali būti nutraukti, nes jie, tie ryšiai, nėra ant materialios žemės: man yra likimo duotos visai kitokios pareigos, darbas, negu pirmųjų mano apibūdintų grupių tautiečių, tautos, kuri vadinasi Lietuva.

Mes, lietuviai, bet taip yra ir su visom mažom tautom, mes visi linkę greit „nurašyti“, išbraukti iš savo tarpo tuos savo kitus bendratautiečius, Likimo išmestus į tolimus kraštus, kurie tampa pripažinti kituose kraštuose, o kartas ir visame pasauly, savo darbais prisidedančiais prie pasaulinės žmonijos kultūros išsivystymo. Mes žiūrim į tuos savo tautiečius, lyg jie būtų jau nutraukę „ryšius“ su savo kraštu. Mes pamirštame, kad tautos yra viena didelė šeima, ir kad kiekviena tauta yra tiek svarbi pasauliniame tautų, žmonijos kontekste, kiek ji prisideda prie visos tautų šeimos dvasinio augimo, pakeliui į Šviesą.

Likimas išmetė mane iš Semeniškių be mano planų ar noro, kad aš ten, krašte, kuris vadinasi Amerika, dokumentuočiau lietuvių išeivių, emigrantų, karo ir politinių pabėgėlių gyvenimą, likimus filmuose AR BUVO KARAS, PRAPUOLĘS ir ROJUS DAR NĖRA PRARASTAS.

Likimas išmetė mane iš Semeniškių, kad vėliau dokumentuočiau filme PRISIMINIMAI IŠ KELIONĖS Į LIETUVĄ mano vaikystės lietuviško kaimo detales; mane Likimas išmetė iš Semeniškių, kad vėliau dokumentuočiau filme LIETUVA IR SOVIETŲ SĄJUNGOS SUGRIUVIMAS Lietuvos išsilaisvinimo laikotarpį pasauliniame kontekste. Ir Likimas mane išmetė iš kaimo, kuris vadinasi Semeniškiai, kad parašyčiau su skaudančia atmintim SEMENIŠKIŲ IDILIŲ ciklą, kuris daugiau negu bet kitas poezijos ciklas užfiksuoja lietuviško kaimo fragmentus, jo žmones, jų darbus, taip, kaip aš viską pergyvenau, gyvenau prieš Likimui mane išmetant į pasaulį.

Ir viskas, ką aš čia prabėgom išvardinu, yra mano „nematomi“, ne „materialūs“ „ryšiai“ su kraštu, kuris vadinasi Lietuva. Ryšiai, kurie riša mane su Lietuva, ir nėra tos savaitės, kai manęs kuri nors Lietuvos ambasada, konsulatas ar kuris nors muziejus – nuo Buenos Airėse iki Tokijo, iki Seulo, iki Romos, iki Toronto – neprašo siųsti jiems tuos filmus, tas knygas ir taip toliau, nes mes turim tiek nedaug, ką pasauliui apie save parodyti. Maži šitie ryšiai, bet jie tikri, jie žiūri ekrane, ir mato, ir žino, kad yra toks kraštas, kuris vadinasi Lietuva.

O jūs man tada sakote: O, tas Jonas Mekas jau ne lietuvis, jis nebepalaiko jau jokių ryšių su Lietuva… O aš šypsausi: tegu, tegu… Jie nežino, kad aš visados degu Lietuva. Bet jiems nereikia to žinoti. Mano likimas, mano darbai, mano gyvenimas yra planuojami Visažinančio absoliučiai taip, kaip reikia, kaip buvo suplanuota Pačioje Pradžioje ten, Iš Kur Atėjau. Tai aš šypsausi ir dirbu toliau. Tegu, tegu. Aš vis degu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.