Kultūros karų logistika

Kaip ir bet kuris kitas karas, kultūros karai kainuoja. Kad sprendimų priėmėjai Seime ar ministerijose būtų įtikinti palinkti į reikalingą pusę, kas nors turi rašyti straipsnius, administruoti feisbuko puslapius, kurti programas ir strategijas, eiti į susitikimus su valdžios atstovais ir darbo grupes ministerijose, organizuoti protestus, netgi rašyti komentarus socialiniuose tinkluose.

Visa tai užima laiko ir reikalauja pastangų. Ir jei žmonės tuo užsiimtų tik laisvu nuo pagrindinio darbo laiku, jie būtų labai neproduktyvūs. Tad kultūros karai tampa pagrindiniu profesionalių leftistų ir profesionalių konservatorių darbu.

Žinoma, už darbą žmonės turi gauti algą. Kultūros karų frontas nekuria jokios prekės, kurią būtų galima pelningai parduoti – išskyrus nebent tai, kad kai kuriais atvejais gali būti verslo grupių, kurios yra suinteresuotos vienokiais ar kitokiais sprendimais, ir itin išimtiniais atvejais žmonės moka pinigus, kad nueitų į susitikimą su kokiu nors Jordanu Petersonu. Bet paprastai kultūros karų frontą turi kas nors išlaikyti. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka įvairūs tarptautiniai fondai bei europinės lėšos. Tačiau vienas iš finansinių šaltinių, išlaikančių kultūros karų sektorių, yra ir Lietuvos valstybė – arba, kitaip tariant, mokesčių mokėtojai.

Manęs neįtikina mintis, kad žmonės daug laimi mokėdami už tai, jog nedidelė saujelė profesionalių progresyvistų bando juos ideologiškai perauklėti. Bet jei jau visa tai finansuojame, ar neturėtume viešai paskelbti paraiškos vertinimo kriterijų ir paraiškas vertinti pagal juos, nepriklausomai nuo organizacijos veiklos atitikimo ekspertų ar politikų pažiūroms?

Pavyzdžiui, Monikos Navickienės vadovaujama LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija administruoja Nevyriausybinių organizacijų fondą. Finansavimo prašančios organizacijos pateikia projektus, kuriuos analizuoja ir atrenka ekspertų komisija, NVO fondo taryba peržiūri ir galiausiai patvirtina SADM kancleris.

Šiemet iš šio fondo paskirta 14 250 eurų projektui „Nepatogaus kino klasė“ („švietėjų visoje Lietuvoje naudojama platforma, edukuotojams suteikianti prieigą prie daugiau nei pusšimčio dokumentinių filmų žmogaus teisių temomis bei darbo su šiais filmais metodologijų“), kurį organizuoja Lietuvos žmogaus teisių centras. Šio centro direktorė yra Lietuvoje žinoma kairioji aktyvistė Jūratė Juškaitė.

Vilniaus moterų namai – organizacija, be kita ko, kovojanti už Stambulo konvencijos ratifikavimą, – gavo 18 810 eurų projektui „Institucinė parama asociacijai Vilniaus moterų namai – lyčių demokratijos plėtra, stiprinant moterų pilietinę organizaciją“. Kad ir ką reikštų „lyčių demokratija“.

Fondas taip pat skyrė 54 824 eurus Lygių galimybių plėtros centro projektui „Lyčių lygybės ekspertizė – raktas į socialinį organizacijos verslumą ir finansinį tvarumą“. Kas tiksliai daroma šiame projekte? „Paslaugų modulių įmonėms rengimas, norinčioms formuoti ir įtvirtinti lyčių lygybės nuostatomis grįstą organizacinę kultūrą“; „Paslaugų sklaidos ir tvarumo užtikrinimas vykdant LGPC įvaizdžio transformaciją pasitelkiant technologinius ir dizaino sprendimus: parengta išorinės komunikacijos strategija, stiprinami organizacijos narių gebėjimai verslo konsultavimo ir išorinės komunikacijos srityse“.

Taip pat skaitykite:

Prezidentas norinčiųjų koalicijos susitikime Kyjive: Lietuva pasirengusi dislokuoti pajėgas Ukrainoje

V. Čmilytė-Nielsen apie G. Nausėdos kandidatus į LRT tarybą: buvome teisūs siekdami mažinti politikų įtaką

Į LRT tarybą paskirta L. Meškauskaitė: svarbiausia, kad transliuotojas vykdytų savo misiją

Prezidentas LRT tarybos nare paskyrė L. Meškauskaitę

Prezidento kandidatai į LRT tarybą – L. Meškauskaitė ir V. Turonis

Ministras: audra paveikė 400 kilometrų geležinkelių, neveikia „Oro navigacijos“ sistema

Premjeras sako, kad audra apnuogino senas problemas, žada imtis strateginių sprendimų

L. Savickas: turi būti spartinamas elektros kabelių tiesimas

Galbūt šį fondą valdantys žmonės mano, kad kiekvienas lietuvis kuo nuoširdžiausiai pradžiugtų sužinojęs, jog jo sumokėti mokesčiai naudojami jam niekada negirdėtos organizacijos įvaizdžio transformacijai, kurios dėka nauji technologiniai ir dizaino sprendimai leis didinti lyčių lygybę skatinančių paslaugų modulių prieinamumą. Kaip jie nustebtų sužinoję tiesą.

Tai – tik keletas pavyzdžių. Iki šiol į valstybinį finansavimą, jei tik turėdavo reikalavimus atitinkantį projektą, lygiai taip pat galėjo pretenduoti ir konservatyvios organizacijos. Bet šiandien – nebe.

Konservatyvi, prigimtinę šeimos sampratą ir religijos laisvę ginanti organizacija Laisvos visuomenės institutas irgi dalyvavo to paties Nevyriausybinių organizacijų fondo skelbtame konkurse. Ir kadangi tai yra už konservatyvias laikysenas pasisakanti organizacija, finansavimo ji negavo.

„Pala, pala, – sakysite. – Gal žmonės tiesiog parašė prastą projektą, o dabar lieja tulžį dėl to, kad negavo pinigų.“ Žinoma, pačiam ko nors iki galo nepadarius lengva ką nors kitą apkaltinti persekiojimu dėl pažiūrų.

Bet čia – ne tas atvejis. Paskirti ekspertai paraiškos net nevertino, nes, jų teigimu, LVI veikla „nepagrįstai varžo kitų žmonių teises ir laisves, susijusias su kitos lytinės orientacijos asmenimis“, „nuosekliai ir tendencingai diskriminuoja Lietuvoje gyvenančius asmenis dėl jų lytinės orientacijos“, „neskatina demokratiško dialogo ir diskusijos lytinės orientacijos teisių klausimais“.

Galite apie Laisvos visuomenės institutą galvoti, ką norite. Kalbama ne apie organizacijos gerumą ar blogumą. Kalbama apie tai, kad „neskatina demokratiško dialogo ir diskusijos lytinės orientacijos teisių klausimais“ yra priežastis išvis nevertinti nevyriausybinės organizacijos valstybiniam konkursui duotos paraiškos. Negi skatinti dialogą apie lytinę orientaciją dabar privaloma norint teikti paraiškas tokiuose konkursuose?

Man, pavyzdžiui, išvis ne visai suprantama, kodėl valstybė finansuoja kultūros karų sektorių. Tai galėtų būti privačių fondų ir mecenatų reikalas – juk jau dabar jie yra pagrindinis šio sektoriaus finansuotojas. Manęs neįtikina mintis, kad žmonės daug laimi mokėdami už tai, jog nedidelė saujelė profesionalių progresyvistų bando juos ideologiškai perauklėti. Bet jei jau visa tai finansuojame, ar neturėtume viešai paskelbti paraiškos vertinimo kriterijų ir paraiškas vertinti pagal juos, nepriklausomai nuo organizacijos veiklos atitikimo ekspertų ar politikų pažiūroms?

Nesutinki su komentarų autoriais? Siųsk savo komentarą e. p. redakcija@bernardinai.lt – redakcijos publikavimo politiką atitinkantys tekstai bus paskelbti portale „Bernardinai.lt“.

Susiję:

Milena Andrukaitytė

Ignas Jačauskas

2 min

Švietimo ministras profesinėms sąjungoms žada teikti atnaujintus siūlymus dėl algų kėlimo

Valdas Pryšmantas

2 min

I. Segalovičienė: daugiausia uždirbantieji gali labiau dalytis su valstybe

Darius Indrišionis

10 min

Sveiki, biudžetinių pelkių gyventojai

Šarūnas Sabaitis

7 min

Ekonomistai: kitų metų biudžeto išlaidos – Vyriausybės pažadams įgyvendinti