Kunigas D. Grigaliūnas: Taizė buvo viena svarbiausių mano kelionės į kunigystę patirčių

Kunigas DOVYDAS GRIGALIŪNAS gimė ir užaugo Klaipėdoje, tačiau šiandien tarnauja Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Jo gyvenimas lemtingai pasisuko per Taizė pamaldas Prancūzijoje. Prie to paties kryžiaus, kuris kabo studijoje.

Šioje „Rimo Piligrimo“ tinklalaidės dalyje kalbama apie jauno žmogaus kelią į kunigystę, piligrimines keliones ir intensyvią tarnystę labai didelėje Vilniaus Antakalnio parapijoje.

Kas tau yra Klaipėda?

Be Klaipėdos ir manęs nebūtų. Tėvas gimė ir užaugo Klaipėdoje, aš – taip pat. Ten prabėgo mano vaikystė, paauglystė ir, aišku, brendo tikėjimas, formavosi gyvenimo kelias. Tėtis buvo tautodailininkas, savamokslis menininkas, sovietmečiu daug darbavosi rezistencinėje aplinkoje. Per meną jis savotiškai skleidė religiją – darė kryžius, koplytstulpius, kūrė Orvidų sodyboje. Ten nemažai laiko praleidau ir aš.

Klaipėdoje praleistas laikas buvo labai įdomus. Mes matėme, kaip keitėsi šalis, žmonės, aplinka. Vienu metu buvome netgi savotiški maištininkai. Kovojome ir siekėme laisvės.

Turbūt Klaipėdoje augo ir pašaukimas leistis į kelionę. Dievas kalbino, ir piligriminė kelionė tapo pašaukimo kelione.

Taip pat skaitykite:

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Kieno galia?

Kaip išlikti Bažnyčioje, kai ji mus nuvilia?

Tais laikais buvo įvairių subkultūrų. Ir pankų, metalistų, rokerių judėjimas, kuris vėliau išsivystė į baikerius. Ar teko prie kurių nors prisijungti?

Na, taip. Tuomet labai domėjausi sportu. Mokyklos ir kiemo draugai – visi sportavome. Mūsų buvo sportininkų rajonas. Eidavome į futbolo varžybas palaikyti „Atlanto“ komandos. Netoliese buvo sporto rūmai, kur vaikinus visada traukė kovos menai. Atsirado Rytų kovos menai, boksas – tokie dalykai domino, ir įsitraukėme.

Tuo metu buvo didžiulis noras išeiti gyventi savarankiškai. Visi norėjo įsigyti gerą BMW ar sportinę mašiną, turėti gražią merginą. Tačiau vėliau keitėsi suvokimas, kad esmė visai ne ta. Tuo metu nesėdėdavome prie kompiuterių, nuo ryto iki vakaro laiką leisdavome lauke, prisigalvodavome įvairių žaidimų.

Bet kartkartėmis išvažiuodavome ir į piligrimines keliones. Žinoma, tik buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje – į Ukrainos vienuolynus, o Lietuvoje – į Kryžių kalną, Žemaičių Kalvariją, Orvidų sodybą. Tėvas draugavo su tėvu Stanislovu, kartais jis važiuodavo pas jį į darbus ir mane paimdavo. Girdėdavau, kaip jie bendrauja, ką kalba. Aš, aišku, daug ko nesuprasdavau, nes jie filosofuodavo. Galėdavo ir visą naktį taip prasėdėti – prie arbatos ar prie vyno – ir kalbėti. O man, vaikui, buvo labai įdomi ta aplinka.

Kitas etapas – paauglystė, kai norime viską spręsti patys. Man tėvas sakydavo: „Kol esi nepilnametis, aš tavimi rūpinuosi, noriu, kad tau būtų geriau, o paskui – kaip nori.“ Tad kai atėjo laikas, naudojausi laisve neiti į bažnyčią, užsiimti kuo nors kitu.

Kelias kunigystės link gali būti labai įvairus. Nuo ko prasidėjo paties klausimai? Kokių jų kilo?

Galiu papasakoti kelis tokius įvykius. Baigęs mokyklą, kaip ir kiti, svajojau išvykti kur nors į Vakarus. Tuo metu išgirdau, kad atsirado piligriminės kelionės į Taizė.

Mokykloje nebuvau iš tų labai drausmingų vaikų. Nei mokytojai, nei tėvai į mane nedėjo daug vilčių. Kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, pasirinkau profesinį išsilavinimą. Netoli namų buvo statybos apdailos mokykla, todėl nemažai mūsų, norėjome to ar ne, ten ir nuėjome. Pradėjome nuo apdailos darbų. Vėliau atsirado galimybių padirbėjus išvažiuoti į užsienį, kai ką pamatyti, užsidirbti. Taip mane kelias nuvedė į Prancūziją. Norėjau pamatyti Paryžių.

Tėtis, beje, buvo girdėjęs, kad vyksta kelionės į Taizė ir kad ten yra lietuvių. Jis davė man adresą. Tuo metu jau buvo galima keliauti autostopu. Nuvažiavome į Taizė pasižiūrėti, kas ten vyksta.

Vieta mane sudomino. Maniau, pabūsiu čia dvi tris dienas, apsižiūrėsiu. Bet taip patiko, kad likau savaitei. Ten sutikau nemažai lietuvių. Buvo toks brolis Robas, atsakingas už lietuvius. Jis pasakė: „Jeigu nori, lik ilgiau.“ Taigi likau dar savaitei.

Man šis metas buvo ypatingas lūžis. Pamačiau kitokią Bažnyčią. Mes augome šeimoje, kurioje turėjome daug draugų stačiatikių, nes Klaipėdoje gyvena daug rusakalbių. Su jais draugavome. Vienas geras mano bičiulis menininkas Viktoras vėliau tapo stačiatikių kunigu. Taigi ekumeninė aplinka taip pat labai papildė.

Taizė pamačiau gražų Rytų ir Vakarų Bažnyčių lydinį, jaunimo bendrystę ir tarsi Šventosios Dvasios pliūpsnį. Kai matai penkis tūkstančius jaunų žmonių, kurie gieda, klaupiasi ir nesijaudina dėl to, ar kas nors į juos žiūri ir ką apie juos pamanys. Jie nori giedoti.

Paskui vykdavo susitikimai, skaitydavome Šventąjį Raštą, kiekvienas dalydavosi, kalbėdavo apie tai, kas jį sujaudino, ką jis įžvelgė. Ir niekas nesigėdijo. Man tai buvo visiškai nauja patirtis. Tos giesmės, ta patirtis mane labai pakeitė. Pajutau didelį džiaugsmą ir supratau, kad esu ne vienas. Pamačiau, kad yra daug bendraminčių, daug jaunų žmonių, užsimezgė gražios draugystės.

Taigi toks buvo mano kelias ieškojimo, Dievo patirties link. Taizė buvo vienas iš svarbių mano kelio taškų. Atsimenu, grįžęs iš Taizė draugams sakiau: „O, chebra, žinokit, ten tokia vieta! Ten kitoks bendravimas, kitoks jaunimas. Reikia būtinai važiuoti!“