Kunigas K. Dvareckas: „Ateityje bus vis sunkiau būti miniažmogiu“

Dirbtinis intelektas jau keičia pasaulį: ekonomiką, švietimą, politiką, mūsų bendravimą ir net žmogaus savivoką.

Ne išimtis ir Lietuva. Technologijos žada patogesnį gyvenimą, tačiau kartu kelia vis daugiau klausimų. Ar žmogus sugebės išlaikyti ribą tarp pažangos ir priklausomybės? Ar dirbtinis intelektas taps tik įrankiu, ar ilgainiui pradės formuoti mūsų vertybes, mąstymą ir netgi tikėjimą? Kas laukia Lietuvos ateityje? Kaip gyvensime pasaulyje, kuriame vis daugiau sprendimų priima algoritmai? Ar sugebėsime išsaugoti žmogiškumą ir gebėjimą būti su kitu žmogumi? O gal technologiniai iššūkiai taps riba, kurios žmonija nebepajėgs suvaldyti?

Apie tai kalbamės su kunigu KĘSTUČIU DVARECKU.

Lietuva 2050 m.: kaukių kritimas ir Bažnyčios krizė

Pradėkime nuo paprasto klausimo, apie ką šis laidų ciklas ir bus – Lietuva 2050 metais. Kaip dvasininkas ir kaip vienas iš visuomenės lyderių, kokią Lietuvą norėtum matyti ateityje?

Didelė tikimybė, kad stebėsiu Lietuvą jau nuo debesies (šypsosi). Aš studijavau Vokietijoje ir pastebėjau, kad po dvidešimties metų pas mus atsikartoja panašūs procesai: pradedant euro įvedimu, baigiant imigrantų klausimais. Viena vertus, mums jų reikia, kita vertus – mes jų bijome. Apie integraciją garsiai kalbame tik teoriškai, o praktiškai, net jei žmonės ir nori integruotis, visur pridėta slenksčių, kurių vieni jie neperžengs.

Kryptis man atrodo labai aiški. Joje matau daug bauginančių dalykų, daug rizikų, ir nežinia, kas jas suvaldys. Tačiau yra ir džiugių momentų. Galvoju, kad bus daugiau aiškumo, tam tikro grynumo. Ateityje bus tiesiog sunkiau būti miniažmogiu.

Pažiūrėkime į Bažnyčią šiandien: mes gyvename tam tikroje sumaištyje, nebeaišku, kuo tikime. Pasiklausius apklausų – visi katalikai, tačiau uždavęs dešimt pamatinių klausimų supranti, kad tai niekaip nesuderinama su Evangelija. Net tie, kurie garsiai rėkia Bažnyčios vardu apie kažkokias vertybes, savo rėkimu demonstruoja, kad ten nėra net meilės kvapo, su krikščionybe tai neturi nieko bendro.

Taip pat skaitykite:

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Kieno galia?

Kaip išlikti Bažnyčioje, kai ji mus nuvilia?

Tikiuosi, kad iki 2050 metų šis etapas praeis, grimas nukris ir pasimatys, kas yra kas. Viskas taps tikriau. Bažnyčiai tai bus krizės laikas, bet aš į jį žiūriu labai pozityviai. Mes dabar esame baisiai apaugę, tiesiog instituciškai nutukę. Saugome tradicijas, kurios mus nebūtinai kalbina, jose trūksta gyvumo. Saugome veidą, įtaką, įstaigas, lyg jos būtų vertingos pačios savaime. Žvelgiant iš Evangelijos perspektyvos, viskas yra vertinga tik tiek, kiek tarnauja žmogui. O tam, kas jau atitarnavo, reikėtų leisti išeiti užtarnauto poilsio.

Mūsų laukia rimtos diskusijos, iššūkiai, galbūt net tam tikri skilimai, bet aš į tai žiūriu pozityviai. Kai medikai atlieka operaciją, jie griebiasi drastiškų, skausmingų dalykų, kad išgelbėtų gyvybę. Dėl Bažnyčios aš esu ramus – jos įkūrėjas tikrai ne žmogus. Jei viskas stovėtų tik ant žmonių pečių, jau seniai būtų pasibaigę. Tačiau yra Šventoji Dvasia, kuri net ir pačiame tirščiausiame keistų aplinkybių laike praveria naujus takus. Atsiras kažkas tikresnio, išeisime su palengvėjimu.

Iki 2050 metų turėtume tapti maži, aiškūs, mylintys, o ne teisiantys. Turime būti ne vertinimo komisija, kuri sėdi pasaulyje ir rašo pažymius, o meilės raugas, kuriuo ir esame pašaukti būti nuo pat pradžių.

Skaitmeninė religija ir bėgimas nuo atsakomybės

Kęstuti, minėjai, kad kartais nebeaišku, kuo mes tikime ir kaip traktuojame pamatinius dalykus. Šiais laikais, atsiradus socialiniams tinklams ir gyvenimui persikėlus į virtualią erdvę, išryškėjo naujas fenomenas – tikėjimas internetu. Technologijų verslininkai, vadinantys save pranašais, garsiai kalba apie tai, kad dirbtinis intelektas ateityje taps Dievu. Kaip tu visa tai vertini?

Kiek pamenu, nuo pat Pradžios knygos puslapių egzistuoja žmogaus mėginimas pačiam tapti Dievu, pajungiant viską aplinkui ir pabrėžiant savo išskirtinumą. Tačiau tai yra klystkeliai, už kuriuos visais laikais brangiai mokame. Visi karai kyla tada, kai kažkas susidievina ir pareiškia pretenzijas į galutinę tiesą arba nusprendžia, kad jo nuomonė – vienintelė teisinga.

Man liūdniausia ir šlykščiausia, kai Dievo vardu prisidengę apie patį Dievą mes net nekalbame. Studijų metais, ruošdamiesi egzaminams, iš streso juokaudavome: įdomu, ar atėjęs Kristus išlaikytų mūsų teologijos egzaminą? Ar Jis pats apie save žino tiek, kiek mes esame apie Jį prirašę?

Šie išmėginimai virtualioje erdvėje dabar turi kur kas platesnes galimybes, o skaitmeniniai burbulai leidžia daryti masinį poveikį. Atsiranda internetiniai pamokslavimai, internetinės bažnyčios. Tai yra ne kas kita, o priklausomybė. Jau kelerius metus nedrąsiai kalbu apie religinę priklausomybę, kai žmogus tiesiog mėgina pabėgti nuo atsakomybės už savo gyvenimą, savo jausmus ir pasirinkimus. Tai probleminis interneto naudojimas, kai ekrane tu esi veržlus, nesustabdomas, turintis aiškią nuomonę ir tūkstančius palaikytojų, o realybėje – tiesiog kompleksų maišas, kurį sunkiai pakenčia šalia esantys žmonės. Tie „patinka“ paspaudimai ekranuose tampa reikalingi kaip dozė narkomanui. Šie burbulai anksčiau ar vėliau sprogs.

Realybė yra smagi tuo, kad niekur nepabėgs. Tu gali įkišti galvą į svaigalus, technologijas, religiją be tikėjimo, bet anksčiau ar vėliau turėsi susidurti su tikrove. Priklausomybių atveju neigimas yra baisus variklis, ištęsiantis žmogaus degradaciją. Daugelis įtiki, kad kovoja už Dievą, bet prisiminkime Šventąjį Raštą: kai už Jį mokinys išsitraukė kardą, Kristus nepuolė jo girti. Laukia skausmingas prablaivėjimas. Kristų nužudė ne ateistai, ne bedieviai, ne kaliniai ar pabėgėliai, kurie Šventajame Rašte įvardyti kaip Dievo tikslinė grupė. Jį atmetė ir nukryžiavo religingi žmonės.

Šioje istorijoje matau pavojingą atsikartojimą – mums iš krikščionybės reikia daug ko, tik pats Dievas dažnai trukdo, nes Jo vietoje norime būti mes patys.

Zombinimo mechanizmai ir grįžimas prie kavos puodelio

Tai verčianti krūpčioti mintis. Mes pradedame labiau pasitikėti algoritmais, o dėmesio ekonomika nuolat maitinasi pykčiu ir emociniu spaudimu. Kaip tai veikia mūsų visuomenę šiandien?

Šiuo metu didžiausias problemas matau vyresnėje kartoje, kuriai kartais pritrūksta kritinio mąstymo. Šie žmonės užaugo su išankstiniu avansiniu pasitikėjimu: jei jau rodo per ekraną, negi meluotų į akis? Jie tampa lengvu grobiu ne tik finansiniams sukčiams, bet ir tiems, kurie atima jų ramybę, emocijas bei tapatybę. Matau žmones, kurie kartoja vienodus šūkius – jie yra kaip uniformuoti, truputį užzombinti.

Socialiniai tinklai mus puikiai pažįsta – mūsų pomėgius, silpnybes. Mes patys galime neigti savo priklausomybes, bet algoritmas nepamirš, kada ir kokį turinį mums pasiūlyti. Ir į šį taikinį mes atsistojame savo noru. Atgimsta atmetimo reakcija: Europoje jau atsiranda bendruomenių, kurios grįžta prie telefonų be interneto, skirtų tik skambinti, praktikuoja pasninką nuo skaitmeninio pasaulio.

Kai pavargstu, norisi paspoksoti į ekraną, pasijuokti, gauti patvirtinimą. Tačiau matau, kaip tai ėda laiką, emocijas, gimdo nerimą ir pasipiktinimą žmonėmis. Tokiomis akimirkomis viską išjungiu ir einu su bendruomenės nariais sodinti gėlių.

Aš ir pats savo kailiu patiriu tą bedugnę – kai pavargstu, norisi paspoksoti į ekraną, pasijuokti, gauti patvirtinimą. Tačiau matau, kaip tai ėda laiką, emocijas, gimdo nerimą ir pasipiktinimą žmonėmis. Tokiomis akimirkomis viską išjungiu ir einu su bendruomenės nariais sodinti gėlių – grįžtu į realybę, kurioje ne viskas prarasta. Priklausomybių gydyme sėkmės rodikliai nėra šimtaprocentiniai. Dalis žmonių net neatpažins, kad manipuliuojama jų gyvenimais, jie tiesiog neprablaivės, ir tai skaudės jų vaikams bei aplinkai.

Prasidėjus naujai karo Ukrainoje bangai, parapijoje mačiau baisias tragedijas: šeimos skyrėsi po keturiasdešimties bendro gyvenimo metų, nes viena pusė kategoriškai užėmė vieną poziciją, kita – kitą. Draugų šeimose vaikai nebepaliekami seneliams, nes šie elgiasi kaip užhipnotizuoti – užuot žaidę stalo žaidimus su anūkais, jie bando jiems instaliuoti Maskvos naratyvus. Prireikė kelerių metų visiško nebendravimo, kol buvo susitarta tam tikromis temomis tiesiog tylėti.

Skausmo mikrolygmenyje bus dar daug, bet jis privers mus tapti autentiškesnius. Nuo savęs nepabėgsi, kad ir kaip norėtųsi socialiniuose bunkeriuose pasislėpti.

Intelektas už pinigus ir Bažnyčios delsimas

Kalbant apie dirbtinio intelekto įsigalėjimą pasaulyje, minėjai profesoriaus Povilo Aleksandravičiaus susitikimą su įtakingais Silicio slėnio vizionieriais. Jų kuriamoje vizijoje pasaulis virsta nauja feodaline sistema, kur verslininkai valdo dirbtinį intelektą, o šis tampa naujuoju Dievu. Kaip tai vertinti iš krikščioniškos perspektyvos?

Labai ačiū, kad paminėjai Povilą Aleksandravičių. Jis yra gaivaus oro gūsis mūsų Bažnyčioje, demonstruojantis blaivų, nors nebūtinai visada malonų, žvilgsnį. Jo straipsnį skaičiau kelis kartus. Iš pradžių atrodė, kad tai visiška utopija, siaubas, bet labiau gilindamasis supranti, kad tie vizionieriai yra neįtikėtinai įtakingi ir intelektualūs. Jie perka ne tik dirbtinį, bet ir gyvąjį intelektą, tarnaujantį jų užmojams. Jų kelias eina net virš Dievo. Tai kelia siaubą.

Žmogus gali būti nuostabus didvyris, bet gali tapti ir žiauriu tironu, apsikamšiusiu religine atributika – vilku avies kailyje. Visada iškyla pamatinis klausimas: už kiek mes sutinkame parsiduoti ir ar apskritai sutinkame? Globalizacija leidžia netikriems pranašams užkrėsti milijonų žmonių protus visame pasaulyje ir dėl milžiniškų resursų labai ilgai laikyti žmogų savo tiesos versijos burbule. Jie pamažu kuria robotukus, nes nuo mūsų minčių priklauso mūsų pasirinkimai. Jei žmones normaliai prifarširuosi, turėsi armiją, kuri vykdo komandas, nes bijo įsiklausyti į save. Matau ir gražių dirbtinio intelekto galimybių, pavyzdžiui, medicinoje, bet grėsmės čia – kaip su narkotikais: jie gali ir gelbėti gyvybes, ir žudyti, priklausomai nuo to, kas ir kokiu tikslu juos naudoja.

Kartais viešojoje erdvėje išgirdus žmogų, kalbantį Bažnyčios vardu, man viduje viskas užsidega raudonai – suprantu, kad nė lašeliu tuo netikiu ir kitaip skaitau Evangeliją. Mums reikia išlįsti iš šarvų. Jei nepasidarote kaip vaikai, neįeinate į Dangaus karalystę.

Mane baugina Bažnyčios noras tiesiog išlaukti – pozicija „mes palauksime ir pažiūrėsime“. Tai pavojingas delsimas ir atsakomybės neprisiėmimas. Jei Bažnyčią suvokiame kaip krikščionių bendruomenę, pašauktą neišsižadėti tiesos jokia kaina, turime pripažinti, kad kartais tas tradicijas išduodame dėl sotesnio kąsnio, valdžios dotacijų ar savivaldybės palankumo. Bažnyčia nėra pastatai – tai žmonės, susiduriantys su tais pačiais iššūkiais.

Turime pedofilijos, pornografijos problemų, turime netikrų šeimų, kuriose kunigų vaikai auga vadindami tėvą „dėde“. Ir mes renkamės to nepastebėti, nes tas žmogus šiaip yra „fainas“. Tolerancija blogiui ir šie kompromisai baugina. Tačiau realybė išmuš mus iš šių kompromisų ir privers užimti aiškią poziciją. Bažnyčios atsinaujinimas visada vyko per grįžimą prie gyvos Evangelijos. Mes kartais bandome pačią Evangeliją pasikinkyti savo tikslams ir ja manipuliuoti, užuot leidę jai apšviesti mūsų kelią.

Tikiu, kad šis manipuliacijų ir teatro laikas baigsis, nes pakantumas tam mažėja, šviesos visuomenėje tampa per daug. Žiniasklaida užtikrina, kad nebeužteks tiesiog pakeisti kaimą norint tęsti nusikalstamą gyvenseną – dirbtinė pagarba nyksta, atsiranda kritiškumas, ir ačiū Dievui. Tai atveria duris autentiškam buvimui, o ne dekoracijoms.

Institucinėje Bažnyčioje šiandien jaučiu susiskaldymą, nevieningumą, juokingą konkurenciją dėl dalykų, dėl kurių konkuruoti neturėtume. Kartais viešojoje erdvėje išgirdus žmogų, kalbantį Bažnyčios vardu, man viduje viskas užsidega raudonai – suprantu, kad nė lašeliu tuo netikiu ir kitaip skaitau Evangeliją. Mums reikia išlįsti iš šarvų. Jei nepasidarote kaip vaikai, neįeinate į Dangaus karalystę. Dievas mūsų pasigailės ir ištrauks mus iš tų situacijų, kuriose patys renkamės būti.

Kokia būtų tavo pagrindinė žinutė ateities kartoms – tiems, kurie gyvens po mūsų?

Kad gyventi realybėje yra faina. Nuo mūsų pačių labai daug priklauso, kuo užpildome savo dienas. Ir svarbiausia – kad kitas ir kitoks žmogus yra ne priešas, kurį reikia žūtbūt įveikti, bet ženklas, kurį privalome perskaityti.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas