2020 09 04

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Liberalizmo triumfas ir žlugimas

Plakatas prieš Donaldą Trumpą pirkinių vežimėlyje
Unsplash.com nuotrauka

Liberali demokratija sekina kultūrinius, socialinius, net ir ekologinius išteklius, nuo kurių yra priklausoma, bet pati negali jų sukurti ar atnaujinti – nenauja tezė, tačiau neseniai lietuviškai išleistoje amerikiečio politinės filosofijos profesoriaus Patricko Deneeno knygoje „Kodėl žlunga liberalizmas“ ji ginama išskirtinai įtaigiai.

P. Deneenas knygoje įrodinėja, kad liberali politinė tvarka, dominuojanti Vakarų pasaulyje jau keletą šimtmečių, yra priklausoma nuo socialinio kapitalo ir kultūrinių normų, kurias ardo. Visuomenė pajungiama vis didesniam mobilumui ir gyvenimo spartai, todėl bendruomeniškas, stabiliais ryšiais grįstas gyvenimo būdas – prarandamas. Moralinis individualizmas naikina kultūrines normas, ankščiau padėjusias ugdyti pilietiškumą. Šių dienų Vakaruose besąlygiškai tikima mokslo ir technologijų jėga, sprendžiant visas kylančias problemas, nors iš tiesų technologijos problemas ir kuria, pradedant ekologinėmis bėdomis, baigiant priklausomybėmis nuo socialinių tinklų. Liberalizmas, anot Deneeno, neįgyvendino žadėtų idealų. „Politinė filosofija, turėjusi puoselėti didesnę lygybę, saugoti pliuralistinį skirtingų kultūrų ir įsitikinimų vitražą, ginti žmogaus orumą ir, be abejo, skleisti laisvę, praktikoje įtvirtino milžinišką nelygybę ir prievartinį vienodumą, skatindama materialinę ir dvasinę degradaciją bei pamindama pačią laisvę“, – teigia knygos autorius.

P. Deneeno knygą galima pavadinti tokviliška – joje jaučiama XIX a. filosofo Alexio de Tocqueville‘o įtaka, visų pirma dėl panašiai kaip žymiajame veikale „Apie demokratiją Amerikoje“ keliamo klausimo: vietoje senosios, ikiliberalios tvarkos buvo sukurta nauja liberali sistema – kaip ji paveikė žmonių gyvenimą? Ką padarė papročiams (ne Kūčių stalo žaidimų, bet ekonominių ir socialinių normų bei įpročių prasme)? Kaip mūsų politinė tvarka veikia mūsų tarpusavio santykius, mūsų požiūrį į darbą ir mokslą, mūsų gebėjimą imtis politinės veiklos?

Autorius siekia įrodyti, kad vyraujanti liberali mąstysena, ja paremtos politinio bei ekonominio gyvenimo taisyklės ir viešoji politika žmones išlaikina ir išvietina – skatina gyventi, tarsi nebūtų praeities ir ateities, be dėmesio bei dėkingumo praėjusių kartų pasiekimams ir be atsakomybės už ateitį, netausojant kultūros ir gamtos išteklių ateinančioms kartoms. Iš žmonių tikimasi vis didesnio judrumo – tiek darbo rinkoje, tiek mezgant asmeninius santykius – todėl nyksta ilgalaikės, patvarios bendruomenės (pavyzdžiui, galima iškelti banalų retorinį klausimą: kiek didžiųjų miestų gyventojų šiandien pažįsta savo kaimynus?). Tai, anot P. Deneeno, nėra šalutinis liberalizmo poveikis, o tik kitais žodžiais apibūdintas pagrindinis šios filosofijos tikslas.

Liberalai visada siekė įtvirtinti didesnį individualizmą. Ši mąstysena remiasi spontaniškos konkurencijos ir bendradarbiavimo metafizika: tikima, kad kuo laisvesis ir greitesnis darbuotojų, pinigų, prekių, paslaugų ir kitų ekonominių atomų judėjimas sukurs geriausią įmanomą ekonominį ekvilibriumą, arba kad didžiausia visuomenės laimė bus pasiekta atpalaidavus, pavyzdžiui, normas, reguliuojančias seksualinį elgesį, leidžiant individams laisvai judėti nuo vieno akimirkos troškimo prie kito. Rezultatas – daugybė ekonominių pralaimėtojų ir daugybė įskaudintų kūnų bei širdžių, tad vis didesnį vaidmenį visuomenės gyvenime tenka atiduoti visagaliam valstybės administraciniam aparatui. Ši istorija, P. Deneeno nuomone, atkartojama daugelyje sričių – pradžioje sunaikinamos neformalios chaosą padedančios suvaldyti taisyklės, tada chaosą tenka valdyti formaliomis taisyklėmis. Štai kodėl, anot autoriaus, biurokratinis aparatas daugelyje modernių valstybių yra linkęs pūstis be galo.

Žinoma, knygos autorius supranta, kad liberalizmas tik iš dalies yra vientisas reiškinys – liberalai skiriasi savo įsitikinimais. Autorius juos grupuoja į dvi stovyklas: klasikinius ir progresyviuosius. Pirmieji akcentuoja laisvos rinkos ekonomiką, nevaržomą teisę į privačią nuosavybę ir ekonominį efektyvumą, dėl to dažnai numojant ranka į istorijoje precedentų beveik neturinčią nelygybę ir ekologines problemas. Idėjiniais šios klasikinio liberalizmo stovyklos vėliavnešiais jis vadina Johną Locke‘ą, Frydrichą Hayeką ir JAV tėvus kūrėjus – Jamesą Madisoną, Alexanderį Hamiltoną ir Thomasą Jeffersoną. JAV politikoje šiai stovyklai atstovauja Respublikonų partija. Antrieji – progresyvieji liberalai – mano, kad didesnis ekonomikos reguliavimas padėtų geriau išpildyti individualios laisvės idealą ir nemažai dėmesio kreipia į seksualinės revoliucijos darbotvarkę. Šiai stovyklai priskiriami Johnas Stuartas Millis, Johnas Dewey‘is, Johnas Rawlsas ir JAV demokratų partija.

Nors ir skiriasi, šios dvi grupės yra vienijamos kai kurių bendrų prielaidų. Pagrindinė – laisvė suvokiama kaip nevaržomas savo individualių troškimų pildymas. P. Deneenas tokią laisvės sampratą priešpriešina senesniam Antikos mąstytojų ir krikščionių požiūriui, pagal kurį laisvė suprantama kaip gebėjimas save valdyti, mąstant apie svarbiausius gyvenimo tikslus ir įveikiant akimirkos troškimus. Šiuo atžvilgiu, tapdami panašūs į vienišus laukinius vilkus, netaptume laisvi – tik ugdymo dėka tampame laisvi apmąstyti, ko siekiame, ir suvaldyti chaotiškus troškimus bei formuoti laisvos asmenybės bruožus. Tik gyvendami tarp kitų žmonių esame laisvi atliepti savo bendruomenišką prigimtį.

Tačiau laisvės ugdymas, autoriaus teigimu, šiandieniame pasaulyje taip pat nyksta. Vienas iš didžiųjų liberalios sistemos nuostolių yra ugdymo, vadinamo „laisvaisiais menais“, praradimas. P. Deneeno nuomone, šiandienos universitetuose humanitarinės specialybės nustumtos į paribį, o svarbiausią vietą užima gamtos mokslai, technologijos, ekonomika, inžinerija ir matematika. Šios specialybės suteikia globalioje rinkoje paklausius darbo įgūdžius, tačiau nemoko, ką reiškia būti žmogumi. Tiesą sakant, ir humanitariniai mokslai beveik nebemoko, ką reiškia būti žmogumi – dažnu atveju jie užsiima klasikinio kanono perrašinėjimu pagal šiandien madingas nuostatas ir nepakankamai egalitariškų senųjų autorių pažiūrų knebinėjimu.

Tad ką daryti? Žinoma, negalime tiesiog grįžti į situaciją prieš liberalizmui pradedant dominuoti, tačiau šiokio tokio įkvėpimo pasisemti įmanoma. Remti kairiuosius ar dešiniuosius autoritarus, žaidžiančius nusivylusių, ekonominio nesaugumo ir nuolatinės gyvenimo kaitos išvargusių žmonių jausmais – pavojinga alternatyva. P. Deneenas teigia, kad dabar labiau nei geros politinės filosofijos reikia geros praktikos: sugrąžinti atsakingo požiūrio į laisvę bei pagarbos kultūrinėms tradicijoms ugdymą ir kurti lokalias, ilgalaikes bendruomenes, apsaugančias nuo liberaliose visuomenėse plintančio susvetimėjimo. Žinoma, kaip pripažįsta pats autorius, tai tik gairės laikinam sprendimui – sisteminio atsakymo jis nepateikia.

2018 metais anglų kalba pasirodžiusi knyga sulaukė įvairių reakcijų. Kaip žurnale „New York Times“ pažymi apžvalgininkė ir literatūros kritikė Jennifer Szalai, ne kasdien knygos apie politiką sulaukia pagyrimų tiek iš konservatorių (tokių kaip „The American Conservative“ redaktorius ir apžvalgininkas Rodas Dreheris), tiek iš socialistų (tokių kaip filosofas ir aktyvistas Cornelis Westas). Į savo rekomenduojamų knygų sąrašą knygą įtraukė ir buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, teigdamas, kad, nors ir nesutinka su daugeliu knygoje pateikiamų išvadų, Deneeno darbas jam pasirodė „povokuojantis mąstyti“. Kita vertus, knyga susilaukė ir priekaištų – dažniausiai dėl to, kad esą neįvertina liberalizmo pasiekimų, kuriant didesnę ekonominę gerovę ir dėl puse lūpų išsakyto skeptiško požiūrio į didesnio moterų įtraukimo į darbo rinką politiką.

Knygos autorius Patrickas Deneenas yra Notre Dame universiteto JAV politikos mokslų profesorius, jau išleidęs keletą knygų apie politinę teoriją, demokratiją ir konservatyvią politiką Amerikoje. Be to, jis itin aktyvus elektroninėje erdvėje. Jei knyga „Kodėl žlunga liberalizmas“ sudomino, ir norėsis pasidomėti daugiau, angliškai kalbantys skaitytojai gali rasti nemažai įdomios medžiagos – nuo paskaitų įrašų jutube iki straipsnių bei minčių tviterio žinutėse.

Mano nuomone, „Kodėl žlunga liberalizmas“ – išskirtinai lietuvių skaitytojų dėmesio vertas darbas. Sklandžiai išverstą (nepaisant keliose vietose redaktorių pražiopsotų anglicistinių griozdų kaip „turėjau pokalbį“) knygą perskaičiau su ypatingu malonumu, ne taip dažnai patiriamu skaitant politinės teorijos darbus. Parašyta paprastu stiliumi, suprantama ne tik politinės filosofijos žinovams, bet ir visiems susidomėjusiesiems, nors, tiesą sakant, joje nemažai amerikietiško kultūrinio ir politinio konteksto, tad bent šiek tiek gaudytis jame padėtų geriau suprasti knygą. Svarbiausios liberalios politinės sistemos prielaidos knygoje permąstomos ir aiškiai, ir gyvai. Ji iš mažai aptariamų aspektų paliečia daugelį šiandien aktualių problemų – nuo aplinkos taršos iki aukštojo mokslo. Net jei šiemet imtumėtės skaityti tik vieną knygą apie politiką – ši verta būti ta vienintele.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.