Lk 24, 46–53 – „Palaimino juos ir pakilo į dangų“

Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams:

„Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai.

Ir štai aš atsių siu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių.“

Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Evangelijos komentaro autorius – kun. Vytautas Sadauskas SJ

Šiandien švenčiame Kristaus žengimo į dangų šventę, vadinamą Šeštinėmis. Ši diena – ypatinga. Ji gali atrodyti kaip atsisveikinimas su Kristumi, tačiau iš tikrųjų tai yra didingas Kristaus buvimo su mumis išplėtimas. Šią mintį gerai iliustruoja Jėzaus žodžiai: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Taip pat skaitykite:

Mk 6, 17–29: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“

Mt 25, 1–13: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“

Mt 24, 42–51: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“

Mt 23, 27–32: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

Mt 23, 23–26: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

Jn 1, 45–51: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“

Mt 16, 13–20: „Tu esi Petras, tau duosiu Dangaus Karalystės raktus“

Mt 23, 1–12: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“

Kristaus žengimas į dangų yra ne Jo atsiskyrimas nuo mūsų, bet kitoks Jo buvimas su mumis. Įsikūnijimo stebuklas, kai Dievas tapo žmogumi, reiškia, kad Jėzus patyrė viską, ką patiria žmonės, tačiau ne dėl to, kad mus paliktų, bet kad mus praturtintų savo nuolatiniu buvimu. Iš esmės Kristaus žengimas į dangų yra įsikūnijimo tęsinys, nes Jis įžengė į dangų, kuris tam tikra prasme yra pasiekiamas per žmogišką mūsų patirtį. Tai yra kiekvienos mūsų žmogiškos patirties gelmė. „Nebe aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“, – sako apaštalas Paulius. Kristus yra su mumis ir mumyse tam, kad „nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24).

Taigi, žengimas į dangų atvėrė mums prieigą prie dar intymesnio santykio su Dievu. Laiške žydams sakoma, kad Kristus savo auka sunaikino nuodėmę ir atvėrė naują ir gyvą kelią į Dievo artumą. Kristaus kūnas tapo užsklanda, kuri buvo perplėšta, kad mes galėtume artintis prie Dievo ne tik kaip Jo kūriniai, bet ir kaip Jo šeima, kaip broliai ir seserys Kristuje. Vadinasi, dabar galime kreiptis į Jį kaip į savo Tėvą: Abba – „Tėti“.  

Dėl Kristaus žengimo į dangų mūsų tikėjimas ir viltis turi tvirtą pagrindą. Mes žinome, kad Jis yra gyvas ir veikia mūsų gyvenime. Todėl esame kviečiami išlaikyti viltį, nes patikimas tas, kuris davęs pažadus.

Jėzus prieš žengdamas į dangų laimina mokinius. Tai dar vienas ženklas, kad Jis niekada mūsų nepaliks. Jis pažada siųsti Šventąją Dvasią ir gyventi širdyse tų, kurie laikysis Jo žodžio: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“

Švęsdami Šeštines, mąstykime apie Kristaus buvimą mūsų gyvenime. Jis nėra tolimas ar neprieinamas; mes esame jame, jis yra mūsų taika, stiprybė ir viltis. V a. krikščionių teologas šv. Augustinas akcentuoja Dievo artumą žmogaus sielai, pabrėždamas, kad Dievas yra intymesnis ir artimesnis nei mūsų vidinis „aš“, kartu ir pranokstantis žmogišką prigimtį.

Džiaukimės, kad per Kristų esame pašaukti į tokį artimą santykį su Dievu!