Lk 4, 16–30: „Viešpaties dvasia su manim, nes jis patepė mane“

Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šeštadienį, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą.

Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų.“ Užvertęs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį.

Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“

Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?!“

O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume.“

Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taipogi pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas.“

Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn.

Taip pat skaitykite:

Mt 16, 21–27: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs“

Mk 6, 17–29: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“

Mt 25, 1–13: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“

Mt 24, 42–51: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“

Mt 23, 27–32: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

Mt 23, 23–26: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

Jn 1, 45–51: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“

Mt 16, 13–20: „Tu esi Petras, tau duosiu Dangaus Karalystės raktus“

Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.

XXII eilinio sekmadienio Dievo žodis.

Evangeliją komentuoja Justinas Balbieris:

„Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.“ Ir šiandien šis posakis galioja ne mažiau nei tada, kai buvo ištartas prieš du tūkstančius metų. Jis taikomas ne tik anų laikų žydams, bet ir mums, šių laikų krikščionims. Kiek kartų per šv. Mišias girdėdami Dievo žodį priimame jį kaip tikrai tokį – Gerąją Naujieną savo gyvenime? Ši yda pavojingiausia ne tiems, kurie bažnyčią lanko tik per šventąsias Kalėdas ir Velykas, bet tiems, kurie joje būna kiekvieną savaitę ar net dieną. Atbukti Dievo žodžio aštrumui yra ne mažesnė nuodėmė, nei visai jo neklausyti.

Juk mokymosi pagrindas yra ne klausytis, o suprasti: „Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau. Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi“ (Mt 13, 14–16).

Labai gerai yra skaityti, klausytis ar net kalbėti apie Dievo žodį, bet galutinis tikėjimo praktikos matas yra vienintelis – kiek aš išgyvenu tai, ką girdžiu? Koks didis pasaulis atsiveria tam, kuris girdi ir supranta: žiūrėdamas į garstyčios grūdelį jis regi Dangaus karalystę, bendraudamas su artimu – Viešpaties meilę, o klūpodamas prieš Eucharistiją – Dievo artumą.

Todėl nepraraskime smalsumo kiekvienam Dievo žodžiui, kiekvienam garstyčios grūdeliui ir kiekvienam žmogui. Juk Jėzus kiekvieną akimirką beldžiasi į mūsų širdies duris – išdrįskime išgirsti šį beldimą ir jas atverti.