Mt 16, 21–27: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs“

Anuo metu Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštų jų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.

Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“

O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“

Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?

Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.“

XXII eilinio sekmadienio Dievo žodis.

Evangeliją komentuoja Justinas Balbieris:

Jėzaus tapatybė yra begalinė. Skaitydami grožinę literatūrą gana lengvai galime nusakyti vieno ar kito veikėjo bruožus, perprasti jų mąstyseną, nuspėti istorijos tėkmę, tačiau žiūrėdami į Kristų tampame akli. Jis neturi ribų, neturi ydos, neturi mums apčiuopiamos pradžios ar pabaigos. Iš tiesų mes negalime Jo suprasti ar Jį priskirti patogiai kategorijai. Galime džiaugtis tik tuo, kad esame ne pirmieji, susiduriantys su šia problema.

Taip pat skaitykite:

Mk 6, 17–29: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“

Mt 25, 1–13: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“

Mt 24, 42–51: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“

Mt 23, 27–32: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

Mt 23, 23–26: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

Jn 1, 45–51: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“

Mt 16, 13–20: „Tu esi Petras, tau duosiu Dangaus Karalystės raktus“

Mt 23, 1–12: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“

Per amžius Bažnyčioje vyko daugybė diskusijų apie Jėzaus tapatybę, Jo prigimtį, protą bei sielą, ir mes esame šios senos tradicijos palikuonys. Net artimiausi Jo mokiniai, tie, kurie kasdien Jį matė, girdėjo ir lietė, nesuteikia mums daug užtikrintumo. Ribotas kūrinys neribotą savo kūrėją gali suprasti tik tiek, kiek šis pats jam leidžia.

Evangelijoje, Dievo žodyje mums, Jėzus mokinių klausia, kas Jis yra. Mokiniai nedrįsta atskleisti savo minčių, ir tik Petras drąsiai paskelbia: „Tu esi Mesijas, Dievo Sūnus.“

Šiandienos skaitinys yra iškart po šios akimirkos. Apaštalai džiaugiasi – pagaliau atėjo ilgai lauktas Mesijas, didis pranašas, aukščiausiasis kunigas ir šlovingas karalius. Jie neklysta: Jėzus iš tiesų turi visus šiuos titulus, tačiau negalima painioti dalies su visuma. Apaštalai džiaugiasi pergale, bet nežino, kokia bus jos kaina; džiaugiasi išvadavimu, bet nėra pasiruošę išsivaduoti iš savo gyvenimo. Suprasdami, kad mes visada patiriame tik dalį Kristaus tapatybės pilnatvės, susiduriame su Jo keliamu klausimu: ar tai, ką matau žiūrėdamas į Jėzų, pasako daugiau apie Jį, ar apie mane?

Apaštalas Petras, kuris ką tik skelbė Jėzaus Mesijo šlovę, dabar bando Jį drausminti, kad šis negali gėdingai mirti ant kryžiaus. Petras negali susieti šių dviejų radikaliai priešingų – šlovės ir nusižeminimo – vaizdinių.

Mums lengva skaityti šias eilutes šypsantis – aš, išsilavinęs katalikas, niekada taip nepasielgčiau. Tačiau Petras – tai mes. Taip, žvelgdami atgal žinome Kristaus gyvenimo kelionę, Jo žeminamą mirtį ir šlovingiausiąjį Prisikėlimą, tačiau tai neapsaugo mūsų nuo žmogiško aklumo. Petras troško Kristų matyti kaip Mesiją, išgelbėtoją iš visų jo visuomenės ir asmeninių negandų, kurias lėmė Romos imperija. Vertėtų susimąstyti – ar ir mes žvelgiame į Kristų ne visiškai atvertomis akimis? Galbūt ir mes žiūrime į kryžių norėdami pamatyti tik savo troškimų atspindį?

Priešingai nei apaštalo Petro laikais, mums daug lengviau matyti kitą Kristaus gyvenimo pusę: Jo gailestingumą, pasiaukojimą ir tarnystę. Ekstremaliais, tačiau šiomis dienomis dažnai pasikartojančiais atvejais vaizduojame Jį tik kaip išmintingą mokytoją, gerą žmogų ar korumpuotos sistemos auką. Bet juk katalikų tikėjimas yra ne apie tai.

Tas pats Jėzus, prieš du tūkstančius metų subaręs Petrą, šiandien žvelgia į mus. Jo istorija nesibaigė išmintingais mokymais, asmenine moraline dorove ir socialine tarnyste – tai buvo tik dalis Kristaus kelionės iš apačios į viršų, iš paniekos – į šlovę, iš mirties – į amžinąjį gyvenimą.

Neturime likti suklydę kaip Petras, turime keliauti tiesos keliu – ne tos tiesos, kurią norime matyti, bet tos, kurią savo gyvenimu mums atskleidžia pats Kristus. Jis tapo auka, kad mus atpirktų, tapo kankiniu, kad karaliautų, tapo žmogumi, kad mus sudievintų. Tas pranašas, kunigas ir karalius, kurio šlovę apaštalai iš tolo pažino savo džiaugsme, savo pilnatvę atskleidžia tik per kryžių.

Nelikime primityvioje silpnojo ir galingojo paradigmoje, neužsidarykime vienoje eilutėje – matykime visą gyvenimą. Pats Kristus palieka mums raktą, kaip skaityti Jo ir savo gyvenimo istorijas iki galo: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“