2021 01 02

Liauda Mažeikienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Mergina, išdrįsusi klausyti savo širdies

Portretas.
Poetė Indrė Valantinaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kultūros pasaulyje besiskleidžianti talentinga kaunietė INDRĖ VALANTINAITĖ įsitikinusi, kad dvasinė disciplina – būtina sąlyga, norint kasdienybę paversti turiningu laiku. To ji pradėjo mokytis jau mokykloje.

Apdovanota kūrybine laisve

Indrė – poetė, dainininkė, žurnalistė, kultūros laidų autorė ir vedėja, 2002 m. pabaigė Kauno jėzuitų gimnaziją. Vėliau žinių sėmėsi VU Kauno humanitariniame fakultete studijuodama kultūros vadybos bakalaurą, VDA, UNESCO kultūros vadybos ir politikos magistrantūrą.

„Studijų metais žurnalams ir laikraščiams rašiau įvairiomis kultūrinėmis temomis, tad labai natūraliai pradėjau kurti kultūrinę laidą interneto televizijoje. Pasisekė, turėjau visišką kūrybinę laisvę. Visą tą laiką greta studijų ir kitų veiklų rašiau poeziją ir dainavau“, – savo profesinį kelią apibūdina pašnekovė.

Indrės kūryba yra įvertinta ne viena premija: 2006-aisiais ji laimėjo „Pirmosios knygos“ konkursą, knyga „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ pelnė Jaunojo jotvingio apdovanojimą, o „Trumpametražiai“ – Salomėjos Nėries premiją. Neseniai pasirodė ketvirtoji autorės knyga „Apsisiautusios saule“. Indrės poezija yra išversta į keturiolika užsienio kalbų. Paprašyta pasigirti savo pasiekimais, autorė kukliai atsako, kad jai tai yra galimybė dalintis tuo, kuo tiki, ne tik per knygų puslapius, bet ir gyvų susitikimų metu.

Kurį laiką užburiančio balso savininkė svajojo būti dainininke, atstovaudavo gimnazijai respublikiniuose konkursuose, būdavo kviečiama padainuoti įvairiuose projektuose ar roko operose. Šiuo metu Indrės gyvenimas kultūros aplinkoje kasdien „išaušta su naujų ir įvairių darbų sąrašu“. Kadangi ji yra Lietuvos rašytojų sąjungos projekto „Literatūros pamoka“ redaktorė, Indrei tenka atlikti įvairias kūrybines užduotis. Apibūdindama savo kasdienybę, moteris priduria kasdien skirianti laiko dvasinei disciplinai, nes tai „nuolatinis kiekvienos dienos pamatas“.

Portretas.
Poetė Indrė Valantinaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dvasinę laikyseną padėjo formuoti mokytojai

Pašnekovė teigia labai vertinanti tai, kad turėjo galimybę augti tikinčioje aplinkoje, kuri lėmė jos vertybių formavimąsi, tvirtino dvasinę laikyseną.

„Gražu prisiminti, kad ir mokyklos metais, būdama paauglė, turėjau galimybę Jėzuitų gimnazijoje rytą pradėti malda ar giesmėmis, vykti į rekolekcijas, tai tapo natūralia, kasdienybę praturtinančia patirtimi, net nesusimąstant, prie kokio lobio prisilieti“, – dalinasi Indrė.

Tikėjimas – Indrės gyvenimo ašis ir „prioritetas tiek vertybių sistemoje, tiek dienotvarkėje“. Tuos, kurie skeptiškai vertina dvasinį ugdymą, Indrės patirtis priverčia susimąstyti, nes, nors ir mokykloje ji tiesiog pakluso mokytojų reikalavimams, elgėsi taip kaip visi, nepakankamai įvertindama tikėjimo svarbą, tačiau ji liudija apie momentą savo gyvenime, kuris atveria akis: „Tuo metu tikrai ne visada tai įvertindavau, tačiau prieš keletą metų įvykęs lūžis viską sudėliojo į savo vietas ir priminė kadaise gimnazijoje išgyventą patirtį.“

Indrė jaučiasi labai dėkinga ją ugdžiusiems mokytojams. Ji įsitikinusi, kad „didžiausią įtaką turi mokytojų asmenybės ir pokalbiai su jais, gyvenimiškos patirties kaupimas, įkvėpimas, o ne sausi rašto darbai. Kontroliniams iškaltos datos ir formulės pasimiršo, o mokytojų veidai – išliko atminty“.

Indrė teigia, kad paauglystėje ją supo unikali atmosfera, tai ji suprato tik prabėgus keleriems metams po mokyklos baigimo: „Ypač tai įvertinau pradėjusi studijas universitete. Tie, kurie mūsų klasėje buvo vadinami didžiausiais „škadininkais“, palyginti su tais, kuriuos teko sutikti už mokyklos sienų esančiame pasaulyje, atrodė lyg tikri „geriečiai“. Prisiminusi bendraklasius, Indrė teigia, kad jos laida buvo itin kūrybinga – daugelis klasėje ir mokykloje rašė poeziją, dainavo ar grojo roko grupėse.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Išdrįsti klausytis savo širdies

Visiems dabartiniams gimnazistams Indrė linki to, kuo vadovaujasi pati – turėti drąsos klausyti širdies, leistis jos vedamiems ir sekti „paskui Šviesą“. Pašnekovė nedvejodama pataria jaunuoliams „nesirinkti studijų dėl prestižo ar pinigų, iš baimės nepateisinti tėvų lūkesčių, bet pagalvoti ir nuoširdžiai sau atsakyti į klausimą, kur deramai su džiaugsmu pasitarnauti žmonėms ir aplinkai“.