Minesotos modelis. Priklausomybės sutrikimų gydymo pradžia ir istorinės ištakos

Jolanta Ugnė Vilkaitė yra Respublikinio priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė.

Kaip sako pavadinimas, turėtume nusikelti už Atlanto maždaug į XX a. vidurį, kai keliose tuomet veikusiose institucijose JAV Minesotos valstijoje – Vilmaro regioninio gydymo centre ir Hazeldeno terapinės bendruomenės centre, susiformavo naujoviškas humanistinis požiūris į priklausomybių sutrikimus ir jų gydymą. Pirmiausia priklausomuosius nuo narkotikų ir alkoholio šie gydymo centrai atskyrė nuo kitų psichikos ligonių, jie nebebūdavo uždaromi už užrakintų durų, nebebūdavo gydomi insulino šokais ir kitais drastiškais metodais.

1949 m. buvo įsteigtas Hazeldeno fondas, įkvėptas revoliucinės idėjos sukurti humanišką terapinę bendruomenę priklausomiems nuo alkoholio ir narkotikų asmenims. Duris atvėrė svečių namai priklausomiems nuo alkoholio vyrams. Ši istorinė naujovė buvo kaip alternatyva kalėjimui, psichiatrijos ligonei ir benamystei. Modelis pradėtas kurti nuo kelių paprastų taisyklių gyventojams – pacientams: elgtis atsakingai, lankyti paskaitas apie dvylika anoniminių alkoholikų (AA) žingsnių, kalbėtis su kitais pacientais, pasikloti lovą ir išlikti blaiviam.

Vilmaro ligoninės teritorija XX a. pradžioje priklausė šeimai, valdančiai geležinkelio kompaniją, kuri ten 1907 m. ir pradėjo privačiai gydyti savo kompanijos darbininkus. Vėliau nuosavybė perduota Minesotos miestui. 1912 m. Vilmaro ligoninė priėmė pirmuosius pacientus. Tuo metu gydymas buvo apibūdinamas kaip ugdymo procesas, naujo charakterio formavimas, skatinantis susilaikymo nuo alkoholio įprotį, naują požiūrį į gyvenimą, kad pacientai išsiugdytų pareigos jausmą sau, savo šeimai ir kaimynams. Gydymas rėmėsi keliais svarbiausiais principais: daug dirbti lauke; laikytis reguliarios dienotvarkės; laikytis disciplinos; tinkamai maitintis; laiku ilsėtis.

XX a. penktajame dešimtmetyje besivystant įvairioms priklausomybių gydymo alternatyvoms, Vilmaro ligoninė tapo cheminių priklausomybių gydymo modelių lydere. Suburta komanda, kurioje buvo gydytojai, slaugos personalas, psichologai, dvasininkas ir sveikstantis alkoholikas. Nuo 1954 m. JAV atsirado nauja specialybė – priklausomybių konsultantai, kuriems pagrindiniai reikalavimai buvo bent treji metai blaivybės ir buvimas anoniminių alkoholikų bendruomenės nariu. Šiuo pagrindu buvo plėtojami ir plito įvairūs gydymo metodai pačioje JAV ir už jos ribų.

Blaivybės judėjimai Lietuvoje ir pasaulyje

Vakarų pasaulyje jau kelis tūkstančius metų gyvenimas neatsiejamas nuo ritualinio ir kasdienio alkoholio vartojimo. Kova su girtavimu taip pat vyksta nuo seniausių laikų, tačiau moderniosios blaivybės idėjos ir judėjimai prasidėjo daugiau kaip prieš 200 metų – 1808-aisiais JAV įsikūrė pirmoji blaivybės draugija. Europoje blaivybės idėjos itin sparčiai plito XIX amžiuje.

Taip pat skaitykite:

Kūno nuovargis ir sielos nuovargis: ar mokame juos atskirti?

Vėžiu sergančioms moterims kompensuojami du nauji vaistai nuo vėžio

Paramos vaikams centro atstovė: suaugusiesiems skaudu galvoti apie smurtą – ypač seksualinį – prieš vaikus

Skandalas po skandalo… Apie moralę po fakto

Kai klasėje nesaugu: kaip emocinė aplinka lemia mokinių ir mokytojų sėkmę?

Nutylimi ženklai: kodėl ankstyvoji psichozė dažnai nepastebima?

Psichologė V. Ivanauskaitė: kai kurie vieniši žmonės priverčia juoktis visą kambarį

Jūrinis ir galvijų kolagenas: kuo jie skiriasi?

Lietuvoje pirmasis blaivybės idėjas propagavo Vilniaus gydytojas Jokūbas Šimkevičius (1775–1818) veikale „Knyga apie girtavimą“. Tai davė pradžią blaivybės sąjūdžiams Lietuvoje ir Lenkijoje. 1858-ieji laikomi oficialia blaivybės sąjūdžio pradžia Lietuvoje, o vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) – jo pradininku ir puoselėtoju. Blaivybė pagal M. Valančių buvo suprantama kaip atsisakymas vartoti stipriuosius alkoholinius gėrimus, o vynuogių vyną, midų, alų vartojant saikingai. Sąjūdis nuslopo, kai po 1863 m. sukilimo caro valdžia uždraudė blaivybės brolijas.

Kovos su girtavimu idėja Lietuvoje atgaivinta 1908-aisiais Kaune įsteigus Lietuvių katalikų blaivybės draugiją. Tarpukario metais draugija organizavo konferencijas, leido blaivybei skirtą spaudą, 1937 m. įsteigta Lietuvos blaivinimo sąjunga.

1940 m. sovietams užėmus Lietuvą, blaivybės draugijos ir sąjūdžiai nustojo egzistuoti. Tik 1981-aisiais įkurtas tuo metu pogrindinis blaivybės klubas „Sąjūdis“, kuris drąsiau veikti pradėjo po to, kai sovietų valdžios centro komitetas 1985 m. išleido nutarimą „Dėl priemonių girtavimui ir alkoholizmui įveikti“. 1989-aisiais buvo atnaujinta ir tarpukariu veikusios Blaivinimo sąjungos veikla.

Nuo 1985-ųjų tuometiniame Higienos institute, atsižvelgiant į Sovietų Sąjungoje vykdomą antialkoholinę kampaniją, ypatingas dėmesys buvo skiriamas priklausomybei nuo alkoholio, o vėliau – priklausomybės nuo narkotikų paplitimo tyrimams ir su šia priklausomybe susijusioms problemoms spręsti.

1988 m. Lietuvoje įsikūrė ir pirmoji anoniminių alkoholikų grupė, kuri rūpinosi knygų „Anoniminiai alkoholikai“ ir „Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų“ vertimu į lietuvių kalbą, pradėjo rengti susirinkimus Vilniuje. Nors dalis visuomeninių blaivybės iniciatyvų sunyko, anoniminių alkoholikų, narkomanų, lošėjų ir kitų priklausomų asmenų savipagalbos grupės išlieka aktualios ir palaiko sveikstančius priklausomuosius.

Be visuomeninių iniciatyvų, nuo XX a. devintojo dešimtmečio vidurio prasidėjo mokslo ir medicinos pokyčiai. Nuo 1985-ųjų tuometiniame Higienos institute, atsižvelgiant į Sovietų Sąjungoje vykdomą antialkoholinę kampaniją, ypatingas dėmesys buvo skiriamas priklausomybei nuo alkoholio, o vėliau – priklausomybės nuo narkotikų paplitimo tyrimams ir su šia priklausomybe susijusioms problemoms spręsti.

Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje pavienes iniciatyvas buvo bandoma pamažu sujungti, suvienyti, įdiegti mokslinius ir gerosios praktikos taikymo, tyrimo bei reabilitacijos principus priklausomybių gydymo srityje. Taip apie tuometinę perversmo ir permainų atmosferą kalba gydytojas psichiatras, ilgametis Vilniaus priklausomybės ligų centro, o dabar Respublikinio priklausomybės ligų centro direktorius dr. Emilis Subata: „1990 metais Lietuva paveldėjo priklausomybių gydymo įstaigų tam tikrą infrastruktūrą ir žmogiškuosius resursus – specialistus. Vilniuje ir Klaipėdoje buvo atskiri savivaldybėms priklausantys priklausomybės ligų centrai, o Kaune ir Šiauliuose – psichiatrijos ligoninės padaliniai.

Nuo 1987-ųjų, prasidėjus politiniam atšilimui, Lietuvą lankė keliolika anoniminių alkoholikų (AA) grupių, kurios padėjo įkurti tais metais ir Lietuvos pirmąsias AA grupes. <…> Tuometinis sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas pasirašė raštą, kuris leido priimti buvusius pacientus į darbą socialiniais darbuotojais ir taip papildyti specialistų komandą. Gydymo dienotvarkėje atsirado grupinė psichoterapija, padedanti pacientams identifikuoti savo simptomus ir socialinių įgūdžių trūkumą. Atsirado platus edukacinis komponentas – paskaitos ir videofilmai apie priklausomybę kaip ligą, pagalbos būdus, AA žingsnius. Buvo parengtos pirmosios savarankiško darbo knygos (vadinamosios „baltosios“) su savarankiško darbo užduotimis pacientams.“

Nuo 1992 m. Vilniuje priklausomybės ligų centre pradėta steigti pirmoji Lietuvoje novatoriška gydymo metodika priklausomiems asmenims – Minesotos modelio programa.

„Esamoje infrastruktūroje pavyko įgyvendinti Minesotos gydymo modelį: Vilniuje – 1992 metais, kiek vėliau Kaune ir Klaipėdoje. Prie to prisidėjo Vilniaus centro darbuotojų trijų savaičių stažuotė 1993-iaisiais, finansiškai paremta privataus asmens Jorgeno Nisseno. Prieš tai, 1992-aisiais, man teko stažuotis Floridoje (JAV), gavus Atviros Lietuvos fondo ir kai kurių JAV lietuvių privatų finansavimą“, – prisimena Respublikinio priklausomybės ligų centro direktorius dr. E. Subata.

Pirmojoje komandoje su pacientais darbavosi gydytoja psichiatrė Irena Kaševska, socialinis darbuotojas Česlavas Laikovskis ir slaugytoja, kelis dešimtmečius dirbusi skyriaus slaugos administratore, Rima Čedrauskienė.

„Pradėjau dirbti 1990-aisiais Narkologiniame detoksikacijos skyriuje, iš viso tokių skyrių buvo trys. Iš pradžių visi pacientai buvo gydomi apie tris mėnesius, po detoksikacijos dirbdavo statybose ir mėsos kombinate. Darbo terapiją įkūrė gyd. Banaitis, toks gydymo modelis tada buvo pirmasis visame Baltijos regione“, – savo karjeros pradžią prisimena slaugytoja R. Čedrauskienė.

Pirmoji stacionarinės Minesotos programos vedėja I. Kaševska taip prisimena pokyčius teikiant naujas paslaugas priklausomybės sutrikimais sergantiems asmenims: „Iki 1992 metų buvo normalus gydomasis skyrius. O po to ėmė važinėti amerikonai, ir su ministerijos palaiminimu pradėjom steigti programą. Iš pradžių E. Subata leido rinktis AA grupei Narkologijos centre. Į Minesotos programą pirmasis atėjo Česlavas Laikovskis kaip AA narys, lankęs ir kūręs tą grupę. Jis važiavo kartu su manimi ir gydytoju Algirdu Mižutavičiumi į Lenkiją, į stažuotę.

Grįžtant atgal iš stažuotės Lenkijoje sakau: „Česlavai, ateik pas mus dirbti, kai kas nors čia jau vyks.“ O jis taip ir padarė, nuėjo pas direktorių ir buvo įdarbintas. Iš pradžių dirbo vienas gydytojas, sveikstantis alkoholikas ir psichologas. Skyriuje iš pradžių buvo vien vyrai, atvaryti žmonų. Iš pradžių mes visi kaip akli viščiukai kūrėmės iš nieko. Visko buvo – ir barnių, ir juoko.“

R. Čedrauskienė prisimena, kad vyko daug mokymų, daug stažuočių – į Daniją, Lenkiją, JAV. 1992 m. lapkričio mėn. direktorius oficialiai paskelbė, kad pradeda veikti naujas – Minesotos programos – paslaugų skyrius.

„Viskas prasidėjo nuo kelionės į Ameriką, po jos viskas ir užsivedė… Pradžioje pats direktorius E. Subata ateidavo vesti grupių, kol buvo priimtas psichologas. Po to – vėl kelionės, stažuotės, mokymai. Tuometinė vedėja I. Kaševska, aš, kartu su mumis dar 14 žmonių iš centro, net Detoksikacijos skyriaus personalo, tarp jų ir ministerijos atstovė bei dvi vertėjos, buvome išvykę į stažuotę Danijoje“, – prisimena slaugytoja R. Čedrauskienė.

Apie kūrimosi laikotarpį dalinasi ir pirmasis Minesotos programos socialinis darbuotojas, AA narys ir vienas iš pirmųjų savipagalbos grupių kūrėjų Č. Laikovskis: „Dirbau nuo 1991-ųjų iki 1994 metų centre (dabartinio RPLC Vilniaus filialas – aut. past.). Bet AA Lietuvoje pradėjo kurtis 1988-aisiais. Iki tol pats sovietmečiu du kartus gydžiausi narkologiniuose skyriuose. 1988 m. Detoksikacijos skyriaus vedėja nusiuntė mane į Šeštąją polikliniką, nes ten atvažiavo anoniminiai alkoholikai amerikonai. Aš pagalvojau, kad jie atvažiavo mūsų „verbuoti“. Bet išklausęs kelių AA narių istorijas supratau, kad jie pasakoja mano istoriją.

Pradžioje direktorius E. Subata paskyrė patalpą AA susirinkimams. Netrukus buvau pakviestas dirbti. Buvo paskirta salė, pradėjau įgyvendinti 12 žingsnių programą. Lietuvių kalbos gerai nemokėjau, iš pradžių viską patiems teko verstis iš lenkų kalbos. Vedėja I. Kaševska labai padėjo, rūpinosi ir vertimu, taisyklių kūrimu. Kurį laiką nežinojo, kaip mane įforminti – terapeutu, koterapeutu, priklausomybių konsultantu, bet niekas tuo metu netiko, nes buvo neoficialu. Tai pasiūlė tapti socialiniu darbuotoju, taip ir liko, tapau pirmuoju priklausomu AA nariu, socialiniu darbuotoju.“

Iki 2017 m. Lietuvoje egzistavo penki atskiri priklausomybės ligų centrai – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Nuo 2017-ųjų, sujungus regioninius priklausomybės ligų centrus, įsteigtas Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC) su penkiais filialais didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos filialuose sėkmingai veikia trys stacionariniai Minesotos skyriai.

Skyriuose su pacientais dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, slaugytojos, psichiatrai, teikiamos ergoterapeutų, visuomenės sveikatos specialistų paslaugos, kartu išlaikomos pagrindinės modelio ypatybės – savistaba, atsakomybė už savo sveikimą, aiški struktūra, pagalba šeimos nariams, supažindinimas ir darbas su 12 žingsnių programa bei savitarpio pagalbos grupėmis, savarankiškas darbas su užduotimis, psichologų vedamos grupės ir specialistų paskaitos bei pagarba pacientui ir pasitikėjimas pagalbą teikiančiuoju.

Pagalbos čia gali gauti turintieji priklausomybės sindromą nuo psichoaktyviųjų medžiagų, alkoholio, vaistų, lošimų. Vilniaus filiale jau apie dešimtmetį kai kurie pagrindiniai Minesotos programos principai – aiški struktūra, specialistų pagalba ir 12 žingsnių terapija, taikomi ambulatoriškai Dienos psichiatrijos stacionare pagal Ambulatorinės Minesotos programą.

Besikeičiant priklausomybių suvokimui ir atsiradus naujoms diagnostinėms kategorijoms – elgesio priklausomybėms, pagalba pacientams teikiama toliau, taikomasi prie pacientų ir jų šeimų poreikių, plečiasi paslaugų tinklas, jų įvairovė. Tai, kas buvo sukurta, yra svarbus pagrindas, nuo kurio galime žengti tomis kryptimis, kurios dar nėra išbandytos, kartu išlaikydami tai, kas veikė ir veikia iki šiol.

Susiję:

Jurga Žiugždienė

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

54 min

„Atėjau su didžiausia mėlyne veide, o eisena buvo kaip girto žmogaus.“ Medikės kova su alkoholizmu

Jurga Žiugždienė

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

32 min

Amfetaminas – dvylikos, depresija ir paranoja – keturiolikos. Martyno kova už blaivumą

Kostas Kajėnas

Jurgita Jačėnaitė

Jurga Žiugždienė

Martynas Stankevičius

60 min

Kun. K. Dvareckas apie naujas psichoaktyviąsias medžiagas: įsileidžiame Trojos arklį, kuris ištaško žmogų iš vidaus

Gabija Kavaliauskaitė

6 min

Toksikologas R. Badaras: „Psichoaktyvių medžiagų vartojimas – rusiška ruletė“