Muziejus, parodęs tarpukario Kauno gyvenimą: retas architektūros stilius, įsiterpęs tarp modernizmo ir „art deco“

„Visas interjeras ir suplanavimas išlikęs toks, koks buvo – mes atkūrėme kiekvieno kambario seną funkciją, – pasakoja verslininkas, būsto šeimininkas Karolis Banys. – Visos durys išlikusios: durų stiklai, parketas, grindjuostės. Sienos nudažytos ta pačia spalva, kaip buvo atrasta polichrominių tyrimų metu.“

Pokalbis su ekskursijos elementais su buto šeimininkais KAROLIU BANIU ir PETRU GAIDAMAVIČIUMI – apie namo gyventojus bei jų istoriją ir pačią muziejininkystę.

Muziejaus atsiradimas

Buto šeimininkai pasakoja, kad anksčiau vertėsi IT elektronine prekyba, kuri leido pakankamai susitaupyti, įsigyti, restauruoti ir įrengti tarpukario butą. „Vėliau didelis žmonių susidomėjimas mūsų veikla paskatino juos įrengti iki tokio lygio, kaip yra čia“, – dalinasi K. Banys.

Jis teigia, kad niekuomet neplanavo atidaryti vieno ar kito muziejaus. „Įsigijome vieną butą Gedimino gatvėje, jis virto Art Deco muziejumi, tada įsigijome šį sau ir po visų atradimų supratome, kad visgi ne – reikia dalintis tais atradimais. O šis formatas atspindi tai, ko mes patys gal norėtume iš kultūros patirčių“, – pasakoja gidai.

Prieš remontą butas buvo itin prastos būklės: duryse nagais giliai įdrėkstas purvas, pakeisti plastikiniai langai, kelis kartus dažytos sienos, pavojingos elektros instaliacijos. Paklausti, iš kur kyla motyvacija kurti, šeimininkai pasakoja, kad sužavėjo pats butas. P. Gaidamavičius pabrėžia, kad apleistas jis daugiau žadina fantaziją – sutvarkytame ar restauruotame bute turi ribas, negali ko nors papildomai sumąstyti.

„Bet šiame bute ar Art Deco muziejaus bute išliko, mūsų nuomone, didžiausia vertybė – originalus suplanavimas, pagal kurį gali suvokti, koks čia buvo gyvenimas, kokia kasdienybė, buitis – tos sienos buvo antraeilis dalykas“, – dalinasi K. Banys.

Taip pat skaitykite:

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Abu verslininkai pabrėžia ir nusistovėjusius stereotipus – kad visi Lietuvos protėviai vertėsi tik žemdirbyste: „Bet Pirmoji Respublika ir yra tokia patraukli, nes ten buvo labai daug laisvės, daug pokyčių – ir pramonės, ir miesto kultūros.“

Amsterdamo architektūra

Ne taip kaip art deco, Amsterdamo mokyklos architektūra yra retas reiškinys – šis butas yra vienintelis toks ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje. Pačią Amsterdamo mokyklą XX a. pirmojoje pusėje sukūrė architektų ekspresionistų grupė, veikusi Nyderlanduose. Jai būdingi mūriniai pastatai, tradicinis masyvumas ir sudėtinga pastato elementų sistema viduje bei išorėje. Šis stilius dažnai buvo taikomas darbininkų klasės gyvenvietėse, vietos įstaigose ir mokyklose.

Kaip jis atsirado Lietuvoje? Įkūrėjai pasakoja, kad tai buvo pačių savininkų noras – jie kilę iš nepasiturinčių Vilijampolės žydų šeimos. „Atrodo, kad šie žmonės labai daug dirbo, stengėsi, ir jiems pasisekė“, – teigia K. Banys.

Įkūrėjas mano, kad jie norėjo taip parodyti savo sėkmę ir sukurti sau ką nors tokio, ko nebuvo aplinkui: „Architektas kaunietis Jokūbas Peras padėjo įgyvendinti svajonę – jiems labai patiko Amsterdamo fasadai. Taip tas Amsterdamo mokyklos architektūros stilius ir atitekėjo iki to meto Lietuvos.“

Ekskursija

Tik įėjęs į butą jautiesi kaip svečiuose – net batus tenka nusiauti. Taip susikuria namų atmosfera, kurią užpildo ir grindų girgždėjimas.

Valgomojo ir svetainės sienos nuspalvintos ultramarinu. „To meto klasika – suveriamos durys, tik šitos ne menkos, o didelės. Turime išlikusias spynas, kurios leidžia ištraukti rankeną iš angos. Iki tokių detalių žmonės susikūrė savo buitį, patogią ir gražią“, – dalinasi K. Banys. Stovi fortepijonas, fotelis, staliukas, sofa – lietuviški restauruoti baldai, kai kur ir originalūs langai.

Keliaujant į miegamąjį, matosi ir išlikusios durys, atidaromos į abi puses. „Čia atskiriama privati zona. Jeigu šeimininkai kviesdavosi svečius, tai iš karto į darbo kambarį arba svetainę, o privati zona likdavo uždaryta. Čia galėdavo vaikučiai, šuniukai lakstyti ir netrukdyti rimtiems pokalbiams“, – pasakoja šeimininkas.

Miegamasis. Pradžioje, pastačius namą 1928-aisiais, jis buvo skirtas svečiams. K. Banys pasakoja, kad vėliau buto šeimininkas su šeimininke susilaukė dukrelės, ir šis kambarys tapo Rachelės miegamuoju.

Stebina kambarių spalva – pirmasis nudažytas ultramarinu, antrasis – tamsiai raudonas, o trečiasis – šviesiai violetinis. P. Gaidamavičius dalinasi, kad ši spalvų paletė kėlė nuostabą ir jiems patiems: „Šitaip suderinti spalvas reikia turėti labai daug žinių. Mes nesusidraugavę taip su spalvomis. Ir kai atlikti polichrominiai tyrimai parodė, kad šiame kambaryje bus tokia tamsiai raudona spalva, išsigandome – kaip pas mus bus tokia spalva?“. Šeimininkas prideda, kad nudažius originaliais silikatiniais dažais šio kambario spalva tapo viena gražiausių.

Apsilankau ir pačių šeimininkų – Henuko (Henach Pumpijanskis) ir jo žmonos Soros – prabangiame miegamajame. Čia sienų pastelinį purpurą puošia ir auksinė juostelė. Kambarys didelis, su mažais langeliais, kurie užtikrina, kad būtų tylu ir ramu, pasakoja šeimininkai. „Kai kurie paveikslai, kaip šis, pavyzdžiui – be turinio. Būtent todėl, kad didžioji dalis namo gyventojų – žydų tautybės Lietuvos piliečiai. Taip mes simbolizuojame, kad yra šimtai tūkstančių žmonių, apie kuriuos mes daugiau nieko nesužinosime dėl Holokausto“, – pasakoja K. Banys.

Namo istorija

Aplankant tarpukario virtuvę ir vonią su inovatyviais elementais, kurių nerastume šiandieniuose namuose, gidai pasakoja ir šeimininkų istorijas. Kitame bute gyveno Hermanas Perelšteinas – „Ąžuoliuko“ choro įkūrėjas, jo vadovas, Lietuvos dainų švenčių jungtinio vaikų choro vyriausiasis dirigentas, vėliau emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas.

„Po šių mūsų atradimų kažkas iš žydų bendruomenės apsilankė ekskursijoje ir prieš porą mėnesių jam atidengė atminimo lentą“, – pasakoja K. Banys. Jis priduria, kad šis namas turėjo itin daug Lietuvai nusipelniusių gyventojų, tik ilgą laiką retas juo susidomėdavo: „Aišku, mes pasakojimu pagerbiame žmones, kurie čia gyveno. Nebūtina visų namų apkarstyti lentomis.“

„Šiame muziejuje kalbame ne tik apie Amsterdamo mokyklos architektūros stilių, bet ir apie žydų bendruomenės indėlį į Pirmosios Lietuvos Respublikos klestėjimą. Be to, kalbame ir apie LGBT. Vieno iš namo savininkų (jų tikriausiai buvo du, bet apie vieną žinome tikrai daug faktų) gyvenimas buvo aprašytas net „Raudonmedžio rojuje“. Yra įvairių liudijimų, kad namo savininkas, gyvenęs tiesiai po mumis antrame aukšte, buvo homoseksualus“, – dalinasi K. Rugys.

Jis priduria, kad „Kaunas2022“ programos metu apsilankiusi menininkė iš Londono su partnere pastebėjo, kad skulptūros, pastatytos ant fasado – queer stiliaus (angl. queer – „keistas“, tačiau šiandien šis terminas apibūdina LGBT žmonių tapatybę) – Hefaistas ir Merkurijus. „Gal nenuostabu, nes fasadas atspindi namo savininkus. Tokios manieringos skulptūros išsiskiria iš visų kitų skulptūrų konteksto Lietuvoje. Tarpukariu gyvenimas turėjo būti žiauriai sudėtingas, tikriausiai reikėjo turėti įvairias priedangas“, – pasakoja šeimininkai.

Paklausus, ką šis butas pasako apie žmones, gyvenusius jame, verslininkai pabrėžia, kad yra atradimų, kurie įkvepia juos pačius, todėl jie nori tuo pasidalinti su kitais. „Namo savininkai, kaip jau minėjome, buvo kilę iš nepasiturinčių šeimų – buvo tokie, kaip ir mes, paprasti žmonės. Bet kaip įdomu – nors buvo labai jauni, atrodo, neieškojo priežasčių, kodėl turėtų atsitraukti – daug dirbo, stengėsi, atsirado tinkamoje vietoje tinkamu laiku“, – pasakoja buto šeimininkai.

„Būdami vos 24 metų jie įkuria audinių fabriką „Liteksas“, kurio pastatai stovi Kauno „Akropolyje“. Fabrikas pasirašo sutartį ir siuva aprangą Lietuvos kariuomenei. Atrodo, jie iš to užsidirba pakankamai pinigų ir gali pasistatyti šį daugiabutį – aišku, pasiimdami paskolas iš banko, bet, būdami 27–28 metų, pasistato tokį daugiabutį sau. Patys gyvena antro aukšto butuose, o visus šiuos nuomoja“, – pasakoja K. Banys. Jis pabrėžia, koks tai neįtikėtinas pavyzdys: „Nesvarbu, kad kažkas rašo, kad tu netinkamas ar nepageidaujamas – šie žmonės ne tik kad nepasidavė, jie neleido kitiems savęs nurašyti ir gal net turėjo dar daugiau motyvacijos stengtis įrodyti, jog yra kitaip. Mes iš jų tarsi pasimokėme, nusprendėme irgi surizikuoti ir įsigijome dvarą.“

Apie šiame bute gyvenusį Henuką verslininkai žino iš istorinių tyrimų – jis įkūrė pervežimų bendrovę, įmonę „Lietbenzin“, ta įmonė aptarnavo Kauno autobusus, tiekė degalus. „Lietuvos archyvuose ieškant informacijos, jeigu žmogus buvo katalikas lietuvis, tai tos informacijos galima rasti daugiau ar mažiau, tačiau jeigu žydas – informacijos nulis“, – dalinasi K. Rugys. Dėl vykusio Lietuvoje Holokausto daugelis šaltinių, tokių kaip žydų daiktai, dokumentai, buvo sudeginti, išvogti: „Taigi mums ilgą laiką iš viso nieko nepavyko rasti apie Henuką.“

Vėliau jiems pavyko atrasti, kad Henukas susituokė su kauniete Sora. „Ir visai neseniai, tik prieš Kalėdas, sužinojome, kad jie susilaukė dukrelės Rachelės. Ir tada dieną iki Kalėdų gauname laišką iš jo anūkės“, – pasakoja buto šeimininkai. Jų šeima išsigelbėjo – 1940-ųjų pavasarį, matydami, kad sovietai jau čia, palieka Lietuvą, išvyksta į tuometinę Palestiną ir išsigelbėja: „Henuko proanūkiai gyvena ten – tai mums buvo stebuklas, nes manėme, kad, kaip ir daugumos žydų, jų likimas tragiškas, o, pasirodo, Henukas išsigelbėjo. Taigi šis butas turi daug optimizmo.“

Kaip baldai atsirado patys

Daugelis baldų, atkeliavusių į butą-muziejų, šeimininkai pasakoja, atrodo, kad atsirado patys. „Mes pirkome šiuos baldus nematydami jų. Nežinodami, rizikuodami, iš nepažįstamo antikvaro. Atsivežę juos pamatėme, kaip jie nuostabiai čia dera – formos su fasadu, su kolonomis ir šios bangos. Tada atsidarome vieną iš spintelių ir pamatome prekės ženklą – A. Šapiro mechaninė baldų dirbtuvė, Mažeikiai. Žydų dirbtuvės baldai atkeliavo į šį žydų namą. Mus aplankė stebuklas, – dalinasi P. Gaidamavičius. – Kur dar rastumėte tokį miegamąjį, kur sutilptų tokia spinta, lova ir dar toks bufetas? Čia reikėtų žiauriai didelio miegamojo – tai labai reta. O jeigu miegamajame nebūtų šio bufeto, atrodytų, kad kažko trūksta. Šie baldai atkeliavo, lyg čia turėjo būti.“

Tame pačiame miegamajame stovi ir senas, nerestauruotas fotelis, ant kurio man pasiūlo prisėsti. K. Banys pasakoja, kad šis fotelis buvo išvalytas, bet paliktas senas audinys. Tai rodo jo istorija. Iš tiesų fotelis itin patogus. P. Gaidamavičius prideda, kad, kai jis pats prisėdo, suprato, jog lietuviai mokėjo gaminti ne tik kietuosius, bet ir minkštuosius baldus: „Jeigu mes jį restauruotume, restauracija būtų labai brangi, užtruktų ilgai, ir negalėtume leisti žmonėms atsisėsti. Tai jau geriau pasimėgauti autentišku audiniu, nors ir nerestauruotu, ir leiskime prisėsti.“

Amsterdamo mokyklos muziejus – antrasis verslininkų Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus istorinis muziejus. Jie įkūrė ir Art Deco muziejų Gedimino gatvėje, taip pat jau rengia ekskursijas Kaimelio dvare, Šakių rajone.

Susiję:

Austėja Zovytė

8 min

Neegzistuojantis Krasnuchos rajonas: buvęs geležinkelis, tautų katilas ir stotelėje pardavinėjami burokėliai

Milda Miniauskaitė

7 min

Iš kino teatro liko tik „kinas“?

Augustas Kalinauskas

5 min

Kauno tarpukario architektūra – ką primena ir kam įkvepia?

Bernardinai.lt

5 min

Istorinis pripažinimas: Kauno tarpukario architektūra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą