Operos solistas V. Vyšniauskas: „Dievui nereikia mūsų ašarų, Dievui reikia mūsų sprendimų“

V. Vyšniauskas, kurio sceninis pseudonimas – Kristian Benedikt, dabar daugiausia jėgų ir laiko atiduoda Europos operos teatrams ir tarptautiniams projektams. Svetur pripažintas dramatinis tenoras į Lietuvos sceną grįžta su malonumu, tačiau iš lėto. Dar neseniai Vaidui gimtojoje šalyje teko sunkus išbandymas.

Daugiau apie V. Vyšniausko pastarųjų kelerių metų istoriją, pripildytą intrigų, misijų Ukrainoje, naujų vaidmenų ir dar jaunystėje pamiltos popklasikos, – išskirtiniame interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“.

Regis, jums jau savo vertės įrodinėti nebereikia. Sukūrėte daugybę vaidmenų ir Lietuvoje, ir prestižiniuose pasaulio teatruose. Tačiau po savo apsilankymo Minske 2022-ųjų gale staiga tarsi dingote. Pats atsitraukėte dėl kilusio triukšmo ar buvote iš scenos išstumtas?

Iš muzikos pasaulio nedingau. Kaip tik pastaruosius porą metų labai intensyviai dirbau įvairiuose pasaulio teatruose, dalyvavau tarptautiniuose festivaliuose, operų premjerose. Tačiau Lietuvoje patyriau tai, kas vadinama cancel culture, t. y. atšaukimo kultūrą, kalbant paprasčiau – kolektyvinį susidorojimą.

Teatrai, renginių organizatoriai turbūt ne tik nenorėjo, bet greičiausiai ir negalėjo manęs kviesti dainuoti. Tik nežinau, ar tuometis kultūros ministras Simonas Kairys pasirašė kokį nors dokumentą, ar jo nurodymas meno įstaigoms manęs nesamdyti buvo žodinis, ar jos pačios bijojo man siūlyti koncertuoti. Giedojau tik bažnyčiose.

Puolimas prasidėjo, kai pasklido dezinformacija apie mano viešnagę Baltarusijoje. Andrius Tapinas paskelbė, kad važiavau koncertuoti Aliaksandrui Lukašenkai. Tai buvo visiškas melas. Iš tiesų vykau į Minską dalyvauti evangelikų bažnyčių konferencijose, pamaldose, kur dauguma pastorių ir jų vyskupas yra mano tikėjimo broliai. Taip pat dalyvavau kalėdiniame GALA koncerte Minsko operoje, tačiau tai nebuvo politinis renginys.

Taigi, siekiant daugiau paberti druskos, buvo sumanipuliuota įvykiu. Dalis žmonių tokiems žurnalistiniams triukams pasidavė. Kai kurie šiaip buvo užvaldyti piktdžiugos, jiems patinka pamazgos. Todėl ant manęs ėmė ristis didžiulė neapykantos lavina iš įvairiausių visuomenės sluoksnių pusės – nuo eilinių komentatorių iki Lietuvos kultūros įstaigų ir kultūros ministro.

Taip pat skaitykite:

Režisierių asistentė R. Garuolytė: „Galima dirbti iki mirties, pokšt – ir numirti scenoje. Bet pagalvojau, tai – nepadoru“

Prezidentas pasveikino dirigentę M. Gražinytę-Tylą jubiliejaus proga

Naujas kultūros sezonas – ką matysime koncertų salėse?

Režisierius Ž. Vingelis apie „Naująjį nuomininką“: „Tai turbūt bus vienas poetiškiausių, teatrališkiausių ir nemadingiausių mūsų spektaklių“

Kauno scenos susitinka: penki teatrai pristatė 2026–2027 m. sezono naujienas

Eidama 81-uosius metus mirė JAV kantri muzikos legenda Dolly Parton

LIMBO – performatyvus eksperimentas Vilniaus senajame teatre

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

Žmonės grasino su manimi susidoroti. Sulaukiau įspėjimų geriau gatvėje nesusitikti, taip pat „patarimo“ krautis lagaminus ir varyti iš Lietuvos. Kai kurie veikėjai net siekė, kad būčiau išbrauktas iš mūsų šalies kultūrinio gyvenimo, nors jau daugiau nei 15 metų garsinu Lietuvos vardą žymiausiose pasaulio operos scenose. Per visą tą šmeižto laikotarpį labiausiai kentėjo mano šeima. Patyrėme daug neapykantos, nemažai draugų ir kolegų ignoravo mus arba net viešai nuo mūsų atsiribojo.

Kuo prasikaltau, jei aš niekada nepalaikiau jokios agresijos? O Rusijos karą prieš Ukrainą išvis laikau tragedija. Tačiau bičiuliai ir tikėjimo broliai man yra svarbūs, nepaisant to, kurioje šalyje jie būtų ar kokį režimą išgyventų. Todėl rizikuodamas palaikiau protestantų dvasininkus Baltarusijoje, kuriuos valdžia traktuoja kaip JAV agentus, persekioja, konfiskuoja bažnyčių patalpas.

Paramą Ukrainos žmonėms reiškiu ne tik žodžiais. 2023 m. vykau į misijas joje: lankiau daugybę miestelių, vietiniams dalijau labdarą, daug koncertavau, giedojau cerkvėse, dalyvavau operų premjerose, su sopranu Liudmyla Monastyrska Kyjive įrašiau dainą ir vaizdo klipą. Viską dariau neatlygintinai, nė karto neėmiau jokio honoraro.

Apskritai esu vienas iš vos kelių viso pasaulio operos solistų, kurie, būdami neukrainiečiai, dalyvavo paramos kelionėse į karo niokojamą Ukrainą, ir turbūt vienintelis iš užsienio artistų, tuo metu lipęs į profesionalią operos sceną. Koncertavau su Odesos filharmonijos orkestru, dainavau šventiniuose koncertuose Dnipro operos teatre, ten pat debiutavau Radameso vaidmeniu Giuseppe Verdi operoje „Aida“.

Jokie sukrėtimai nepraeina nepalikę pėdsako. Kokias išvadas po čia minimo skandalo padarėte?

Manau, kad vykti į Minską koncertuoti operos teatre buvo žmogiška klaida. Patyręs šio vizito pasekmes to nepakartočiau. Man tai buvo proga permąstyti savo vidinius įsitikinimus. Per tuos apmąstymus atradau: nors ir padariau naivumo klaidą, įsitikinęs, kad niekas neskleis apie mane melo (tiesą sakant, nė negalvojau, kad taip gali atsitikti), tačiau savo sąžinės nesutepiau. Visų pirma į Minską vykau bičiulių iniciatyva, o ne Baltarusijos vyriausybės kvietimu. Tai yra esminis dalykas. Kalėdiniame koncerte, kuriame dainavau, nedalyvavo nei jokie vyriausybės atstovai, nei prezidentas.

Apskritai šio koncerto tradicija ilgametė. Anksčiau jame pasirodė ne vienas lietuvių operos solistas, bet niekam tai lig tol neužkliuvo, ir nebuvo išprovokuota tokia agresyvi reakcija kaip mano atveju. Suprantu, kad man išpuolęs metas buvo jautrus. Pripažįstu, kad buvau naivus, ir noriu atsiprašyti visų, ką įskaudinau ar papiktinau. Tačiau mane liūdina, kad Lietuvoje nėra tokios demokratijos, kokia dauguma yra įtikėję. Mūsų politinėms grupuotėms mano pasiaiškinimai visiškai nerūpėjo. O juk labai svarbu aplinkybės ir detalės.

Kai dabar pagalvoju apie man mestus kaltinimus, esą aš prokremliškas tik todėl, kad važiavau į Baltarusiją pas draugus, atsigręžiu į netolimą praeitį. Galima retoriškai klausti: ar visi lietuviai, kurie sovietmečiu gyveno Lietuvoje, buvo lojalūs Maskvos režimui? Arba prisiminkime, kai laikais arti Sąjūdžio Vilniuje, Šiaurės miestelyje, dar tankai stovėjo. Ar tai reiškia, kad visi lietuviai buvo lojalūs Maskvai? Lygiai taip pat ne visi baltarusiai, kurie gyvena savo šalyje, joje jaučiasi saugiai ir būtinai tarnauja režimui.

Manau, kad vertinant žmogų reikia pirmiausia žiūrėti ne į jo pase įrašytą tautybę, o į tai, kuo jis kvėpuoja. Viešėdamas Ukrainoje pastebėjau, kad ten yra ir prorusiškai nusiteikusių individų. Man net plaukai šiaušėsi.

Ne kilmė, ne gyvenamoji vieta būtinai lemia žmogaus nuostatas. Nėra pasaulyje tokios tautos, kurioje būtų vien didvyriai ir nebūtų nė vieno niekšo ar būtų vien niekšai, bet nebūtų nė vieno didvyrio. Taip pat nėra nė vienos valstybės, kur pastatyti tik kalėjimai ir nėra nė vienos šventovės, arba atvirkščiai: stovi tik šventyklos ir visai nėra jokių kalėjimų.

Yra toks sovietinis terminas uravnilovka. Nesivadovaukime juo. Reikėtų vengti radikalių apibendrinimų, tarkim, kad visi vyrai kiaulės, kad romai blogi, o lietuviai – žydšaudžiai. Mes neturėtume dėti lygybės ženklo tarp kokios nors talentingos ar istorinės nusipelniusios asmenybės ir, tarkim, žydšaudžio arba komunisto. Kiekvienas įneša vis kitokį indėlį į tautos genofondą ir kultūrą. Taip pat ir rusų, ir gudų yra visokių.

Kaip krikščionims mums derėtų imti pavyzdį iš Viešpaties. Jėzus Kristus, priešingai nei jo amžininkai iš tos pačios aplinkos, neklasifikavo žmonių į žydus ir nežydus. Susitiko prie šulinio jis moterį, ir toji stebėjosi, kad Kristus bendrauja su samariete, ir dar su moterimi.

Jėzus sėdėjo prie vieno stalo ir su muitininkais, ir su paleistuvėmis, bet ne tam, kad dalyvautų nuodėmėse, o kad būtų pasiekiamas visiems. Jis žmones skirstė tik į gerus ir blogus. Kalbėdamas apie pasaulio pabaigą, jis sakė, kad žmonija bus padalinta į ožius ir avis, bet neiškėlė ir nesumenkino jokios tautos, nes kiekvienas asmeniškai atsakingas už sielos išsigelbėjimą.

Dabar suaktyvėjęs leftistinis atšaukimo „kultūros“, tiksliau, agresijos, judėjimas visur pasaulyje. Galbūt pastebėjote, kokios intrigos vyksta užkulisiuose tarp jums gerai pažįstamos Vokietijos ar kitų Europos šalių, kuriose dainuojate, menininkų ir kultūros biurokratų?

Papasakojau savo istoriją garsiam Slovakijos tenorui Peteriui Dvorskiui, kai jis buvo atvykęs į Vilnių pirmininkauti Virgilijaus Noreikos konkurse. Jis buvo apstulbęs. Vokiečių operos solistė Manuela Uhl, su kuria dar 2021 m. kartu dalyvavome Klaipėdos festivalyje, ir jos vyras Hansas, radijo laidų apie muziką vedėjas, irgi buvo priblokšti. Jiems buvo sunku patikėti, kad pas mus, Lietuvoje, tokiu lygmeniu išvešėjęs piktybinis žmonių supriešinimas ir atmetimas. Taip išeina, kad mūsų demokratija „demokratiškesnė“ už kitų Europos šalių demokratijas?

Dar vienas palyginimas: Vokietijos teatrų repertuaruose yra rusų kompozitorių kūrinių ir operų. Į Vokietijos teatrus kviečiami dirbti rusų kilmės solistai. Net ir Rusijos Federacijos piliečiai tampa kviestiniais svečiais Vokietijos, Italijos, kitų Europos šalių operose. Ten jie ir tie, kurie su jais dainuoja, vertinami pagal talentą, o ne pagal tautybę.

O kokiomis nuotaikomis gyvenate šiuo metu?

Po truputį grįžtu į Lietuvos sceną. Tarp išvykų į Vokietijos teatrus šiuos metus baigiu naujiena Lietuvos publikai – dueto su jauna, talentinga atlikėja Deina Sforza gimimu. Iš pradžių įrašėme dainą lietuvių kalba „Vilties spindulys“, kurios teksto autorius – Shimonas Peresas.

Kaip tik tuo metu buvau persismelkęs Ukrainos žmonių jausmais, alsuojant mirčiai jiems į nugarą. O dar prisidėjo išpuoliai Izraelyje, po kurių dalyvavau Izraelį palaikančiame koncerte Jeruzalėje. Todėl tą kūrinį išjaučiau labai giliai, tarsi maldą už visus, kurie patiria karą ar jo grėsmę arba aršų puolimą, kokį teko išgyventi ir man.

Išleidę ir dainos klipą, kuris nufilmuotas man brangaus Išlaužo Dievo dvaro apylinkėse, su Deina nusprendėme parengti visą popklasikos repertuarą. Atliekame XX amžiaus legendines dainas, tokias kaip „Vivo per lei“ ar „Somos novios“. Siekiame, kad jų klausydama publika atsipalaiduotų ir pajaustų melodijų bei jausmų įvairovę – nuo vilties iki meilės. Artimiausiu metu planuojame išleisti CD albumą ir jau pradedame galvoti apie koncertinį turą po Lietuvą.

Suprantama, kad Deina, tik pradėdama žengti pirmuosius žingsnius muzikinėje karjeroje, atvira tokiam lengvesniam žanrui, tačiau jūs juk pirmiausia – operos solistas. Kuo popklasika, visiškai kitokia nei operinis dainavimas, jums patraukli?

Opera ir popklasika iš tikro labai kontrastuoja. Vien technika labai skiriasi. Vadinamasis popsas – tai alsavimas į mikrofoną, jis išdidina kiekvieną atodūsį. Operoje dainuojama be mikrofonų. Be jokio pagarsinimo, vien savo pastangomis dainininkas turi lygiavertiškai skambėti šalia orkestro. Tad operinį dainavimą palyginčiau su lėktuvo pilotavimu. Sutikite – tai daug sudėtingiau nei, tarkim, važiuoti dviračiu.

Tačiau jokiais būdais nemenkinu popmuzikos. Joje yra kitokių reikalavimų. Pavyzdžiui, dainuojant reikia ne stovėti kaip įbestam, bet kūnu jausti kiekvieną muzikos virpesį. Ir popso, estrados atlikimas nereiškia nusipiginimo ar nusichaltūrinimo. Muzikos negalime skirstyti į geresnę ir prastesnę pagal žanrus, nes ir skirtingų žanrų kūriniai gali būti atliekami skirtingai – aukštu lygiu arba nekokybiškai.

Aš būtent nuo popklasikos pasinėriau į operinę muziką. Niekad nemėgau lėkšto popso, bet iki klasikinio dainavimo studijų buvau „Hiperbolės“ fanas, daug klausiausi „Pink Floyd“, „Queen“. Tiesą sakant, kol nepakliuvau į Kauno muzikinį teatrą, kuriame spektaklius kaip Juozo Gruodžio konservatorijos studentai galėjome žiūrėti nemokamai, tol nebuvau lankęsis operoje. Po to taip susižavėjau operos menu, kad iš klasikinio dainavimo perėjau į operinį. Iš pradžių įstojau į parengiamąjį kursą pas Eduardą Kaniavą tuometėje Lietuvos muzikos akademijoje, o bakalaurą ir magistrantūrą toliau studijavau pas profesorių Virgilijų Noreiką.

Bet popmuzika visada buvo šalia. Žavėjausi Luciano Pavarotti, Placido Domingo duetais su pasaulio popgarsenybėmis. Taip pat man labai patiko anuomet Lietuvoje visiška naujovė – Virgilijaus Noreikos ir Luko kartu įrašyta daina „Laikas“. Todėl duetu su Deina tiesiog grįžtu prie savo pomėgio, lydinčio mane nuo jaunystės.

Jūsų, kaip operos solisto, pakilimas prasidėjo nuo Otelo vaidmens. Kai daugybę kartų šį vaidmenį kūrėte su skirtingais režisieriais iš skirtingų kultūrų, tai iš Otelo galėjote išsiauginti jau kone monstrą. O jei rimtai, kaip su juo jums pavyksta gyventi jau beveik dvidešimt metų?

Otelas man – ypatingas vaidmuo. Dar kai studijavau pas Noreiką, nusišypsojo laimė 1992 m. su kitais studentais dainuoti pastiprinamajame chore Čikagos lietuvių operoje „Otelas“. Dar ir turėjome koncertą, kuriame kiekvienas galėjome atlikti po ariją ar kokią kitą dainą. Įsivaizduokite, kokia išvis buvo laimė jaunuoliams Nepriklausomybės pradžioje nuvykti į Ameriką.

Taigi, prieš pasirodymus buvo daug repeticijų, prasidainavimų. Trynėmės koridoriuose, ten niūniavome kas kokias melodijas. Aš sau Otelą dainavau. Ir eina pro šalį Noreika. „Dainuosi šitą partiją, dainuosi“, – pasakė maestro. Jo žodžiai tapo pranašyste, nors tuo metu maniau, kad man iki Otelo – kaip šuniui iki Mėnulio, koks jis sudėtingas atrodė.

2008 m. operinio dainavimo pradėjau tobulintis pas italų operos solistą Gianfranco Cecchele (irgi šviesaus atminimo). Po metų repetavau Giaccomo Puccini operos „Madam Baterflai“ Pinkertono partiją. Pamenu, Cecchele sustabdo pianistą ir sako: „Man atrodo, jam tiktų Otelo vaidmuo.“ Pianistas stebėjosi, kad tokiam jaunam jau segamas Otelas. Bet dėstytojas šyptelėjo: „Kam laukti pensijos?“ Cecchele buvo dar vienas svarbus mokytojas mano gyvenime, kuris man prognozavo Otelą.

Su pirmuoju savo Otelu debiutavau 2011 m. Eimunto Nekrošiaus pastatytoje operoje. Po premjeros jis, nedaugiažodžiaujantis režisierius, priėjo prie manęs ir pasakė: „Dainuosi, bus gerai“, o po vieno iš spektaklių žiūrėdamas, kaip tas mano vaidmuo tarsi koks vaikutis auga, tarė: „Važiuosi.“

Dar po poros metų su šiuo vaidmeniu triumfaliai debiutavau Italijoje, Pavarotti teatre Modenoje. Dabar iškart po Naujųjų man prasidės repeticijos Tel Avivo operoje. Tai man bus jau dvidešimt šeštas operos „Otelas“ pastatymas. Lig šiol scenoje esu dainavęs 122 „Otelo“ spektakliuose.

Man Otelą teko atlikti ir Italijos operos teatruose, ir Miunchene, ir Švedijos karališkojoje operoje, taip pat Kanadoje, Čilėje. Kiekvieną kartą – vis kitas režisierius iš kitos kultūros. Dirigentai irgi vis kiti. Todėl atvykus į naują vietą pas dar nepažįstamą režisierių atrodo, kad personažo kūrimas prasideda iš naujo. Čia tas pats, kas tą patį patiekalą ragauti vis kitur – vis kitame restorane ar regione jo sudėtis, prieskoniai gali labai skirtis.

Dabar jaukinatės ir vokiečių kompozitorių muziką. Ką vokiškasis repertuaras reiškia solistui, augusiam su itališkomis operomis?

Tai yra tam tikra branda, nes vokiškos operos – sudėtingos atlikti. Tačiau niekas negimsta jau mokėdamas, čia tik įgūdžių klausimas. Todėl dainavimą vokiečių autorių operose tobulinu pačioje Vokietijoje, kur režisieriai – vokiečiai, dirigentai – vokiečiai, dauguma kolegų – irgi vokiečiai. Štai lapkričio mėnesį debiutavau Bakcho vaidmeniu Richardo Strausso „Ariadnėje iš Nakso“. Man prodiuseriai sakė, jog taikoma didelė išimtis, kad vokiečių pastatyme Vokietijoje man, nevokiečiui, patikėjo šį vaidmenį.

Prisijaukinęs vokiškąjį dainavimą, buvau pakviestas ir Tanhoizerio vaidmeniui Richardo Wagnerio operoje. Dabar jau repetuoju „Lohengriną“. Šios Wagnerio operos premjera Bavarijoje numatyta 2025 m. vasarą.

Ko vokiečiai bijo, kodėl taip saugo savo operą nuo kitataučių?

Vokiečių kalba, jos gramatika – daug sunkesnė nei, tarkim, italų. Be to, vokiškas dainavimas turi specifinį stilių. Norint jį įvaldyti, reikia įdėti daug pastangų. Kai buvau jaunesnis, kiek teko dalyvauti Vokietijoje perklausose, girdėdavau vis tą patį, kad mano balsas geras, bet stilius ne tas. Štai palyginimui: jei žodis prasideda balsiu, jį turi gebėti imti atskirai, iš naujo, o ne jungti, kaip tai įprasta itališkam dainavimui.

Kai dirbi su vokiečių akompaniatoriais, mokytojais, jie tave stabdo kone ties kiekvienu skiemeniu ir gaida, taiso kiekvieną natelę, taip gludini kiekvieną subtilią smulkmeną. Laikui bėgant, perpranti tuos principus ir niuansus.

Dažnai apie operos dainininko balsą sakoma, kad jis yra dieviškas ir esą tai Dievo dovana. Kaip jūs, kaip tikintysis, šiuos epitetus suprantate?

Operiniame dainavime svarbu balso lavinimas, vokalinė technika. Bet svarbi ir būsena. Žmogaus būsena, jei jis pripildytas Šventosios Dvasios, kone dieviška. O nusivylusio ar puolusio į depresiją siela sklidina menkiausių vibracijų. Man gyvenime teko patirti abi būsenas.

2003 m. buvo laikotarpis, kai beveik nedainavau. Po to buvau pakviestas į Kauno muzikinį teatrą dainuoti Franzo Leháro operetėje. Turėjau atgauti formą. Susitikau su pianistu repeticijoms. Praveriu burną, ir iš jos išeina tarytum ne mano balsas. Net akompaniatorius buvo nustebintas sklindančios energijos. Jis klausė, kas čia pasidarė. Ėmiau dainuoti sudėtingiausias arijas – ir Radamesą, ir Calafą. Balsas skambėjo galingai.

Turiu ir blogos patirties. Skyrybas su pirmąja žmona išgyvenau labai sunkiai. Mažai miegodavau, praktiškai tik snausdavau. Baisi būsena – tarsi mėsa nuo kaulų būtų atšokusi. Net sunku žodžiais apibūdinti. Atrodė, kad pamiršau dainuoti. Tai tik parodo, kad mentalinė būsena dainuojant atsispindi tiesiogiai ir turi įtakos dainavimo kokybei.

Daugybė šiuolaikinių istorijų liudija, kad žmogus į Dievą įsikimba arba nuoširdžiai kokį nors tikėjimą priima per didelę krizę ar po traumos, gal mėgindamas atsikratyti priklausomybių ar dėl išgyventos tragedijos. Kokia buvo jūsų gilesnio ryšio su Dievu ir Bažnyčia pradžia?

Sąmoningu krikščionimi tapau tik būdamas dvidešimties. Pakrikštytas buvau dar vaikystėje, bet visai kas kita, kai tavo Dievas nėra uždarytas bažnyčioje, kai pradedi suvokti, kad visur Jis tave lydi ir visur Jis yra su tavimi. Priėmęs Šventąją Dvasią, esi laisvas kreiptis į Dievą ar mąstyti apie Jį bet kur ir bet kada.

Kiekvieno žmogaus prigimtis yra nuodėminga. Nuoširdus žmogus pripažįsta savo nuodėmingumą. Jis pasireiškia įvairiais būdais. Bet kokia neteisybė yra nuodėmė. Aš, pavyzdžiui, rūkiau maždaug nuo penkerių metų su pertraukomis, o dvylikos traukiau jau kaip kaminas. O dar tos atsitiktinės pažintys, palaidas gyvenimas, būdingas daugumai jaunuolių, kuris į kasdienybę įneša daug chaoso: tai paskaitą pramiegi, tai vaikštai visas apsiblausęs. Tokia būsena tave skandina.

Tuo metu mano mama sakydavo: „Pagalvok, tu esi vienas tik iš penkių Noreikos mokinių, o pas jį patekti svajoja gal šimtai.“ Supratau, kad privilegija mokytis pas Noreiką man yra šansas, kurį suteikė gyvenimas ir Dievas. Ir ne knygutėse perskaičiau, o supratau, kad manyje yra jėga, kuri verčia mane daryti tai, ko nenoriu. Tada pradėjau galvoti, kaip pažaboti tą jėgą. Turime gerą posakį: norėjosi kaip geriau – išėjo kaip visada. Čia ir atsiskleidžia žmogaus netobulumas. Tai ir yra nuodėmingumas, ir jį savyje užčiuopiau.

Tačiau mes, lietuviai, ne visai teisingai suprantame sąvoką „nuodėmė“. Mums ji skamba tarsi kažkoks nusikaltimas. Žmogui primetamas kaltės, dėmės šešėlis. O žydams šis žodis iš tikro reiškia „prašauti pro šalį“ ir „nepataikyti į dešimtuką“.

Ir atgailos sąvoka pas mus iškreipta – ji tapatinama su apgailestavimu. Tai nėra atgaila. Žmogus gali apgailestauti, kad apsivogė, tik todėl, kad jį pagavo. Kas kita – nustoti vogti. Atgaila – tai sąmoningas krypties pakeitimas gyvenime.

Man patinka sveikas mokymas, kad Dievui nereikia mūsų ašarų, apgailestavimų, Dievui reikia mūsų sprendimų. Krikščionybė – ne kažkokios ašarėlės, o tiesos pažinimas ir sprendimų priėmimas. Per Dievo žodį galime priimti kitą prigimtį.

Kristus sakė: „Aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą ir turėtumėte jo apsčiai“. Žodis „gyvenimas“, skambantis Kristaus lūpose, reiškia aukštesnę būties kokybę ir sau pačiam keliamus aukštesnius standartus.

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

Susiję:

Arūnas Peškaitis

7 min

Operos solistas K. Benedikt: balsas yra mano dovana, ir jis turi tarnauti visiems

Augminas Petronis

7 min

Kai susitinka tikėjimas ir džiazas. Pokalbis su džiazo pianistu D. Žeromsku

Bernardinai.lt

4 min

„Naujosios operos“ įkūrėjas J. Sakalauskas kviečia operą patirti kitaip, netradiciškai

Renata Baltrušaitytė

4 min

Ukrainos nacionalinės operos sopranas – apie ryšius su Lietuva, sudegusius vaikystės namus