Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 06

Kun. Arūnas Peškaitis OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Operos solistas K. Benedikt: balsas yra mano dovana, ir jis turi tarnauti visiems

Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas). Roko Lukoševičiaus / „BNS Foto“ nuotrauka

Skelbiame br. ARŪNO PEŠKAIČIO OFM pokalbį su vienu žymiausių Lietuvos operos solistų, tenoru KRISTIAN BENEDIKT (Vaidu Vyšniausku), lapkričio 6 d. mininčiu savo gimtadienį.

Pirmas klausimas – nors gal banalus ir įprastas, bet reikalingas – kaip prasidėjo Jūsų kelias į muziką?

Kaip kiekvienas viščiukas ar kačiukas reiškia savo prigimtį, taip ir kiekvienas vaikas vaikystėje mėgsta ar piešti, ar šokti, o mane traukė dainavimas. Tėvai kilę iš Molėtų krašto, nuo Inturkės. Nors jie ir nebuvo profesionalūs muzikantai, bet buvo muzikalūs. Mano tėvukas su broliais net buvo subūręs grupę, grodavo per vestuves. Buvo daininga giminė.

Kai gimiau, tėvai jau gyveno Vilniuje, Šeškinėje. Pirmas dvi klases mokiausi mokykloje Konarskio gatvėje, o nuo trečios klasės – 48-ojoje vidurinėje Šeškinėje. Ši mokykla sovietmečiu garsėjo muzikos pamokomis. Mokytojas Juozas Lazauskas pastebėjo, kad esu gabus muzikai, priėmė mane į chorą.

Mano tėvas, tuo metu dirbęs „Lėlės“ teatro vairuotoju, susipažino su grupės „Hiperbolė“ nariais ir daug metų juos vežiojo. Visi „Hiperbolės“ muzikantai buvo choro „Ąžuoliukas“ auklėtiniai, Hermano Perelšteino mokiniai – Michailas Garberis ir kiti. Kartą jie išsišnekėjo – kad yra toks choras, mokykla. Tėvas jiems užsiminė, kad sūnus turi muzikinių gabumų. Buvau kokių 10–11 metų, kai į duris pasibeldė „Hiperbolės“ būgnininkas Arvydas Šnaras: „Tėvas namie?“ – „Ne, nėra“, – sakau. „Tai tu nori į tą chorą?“ – „Noriu.“ – „Tai aš suorganizuosiu.“ Mokytojas Vytautas Miškinis patikrino ritmo pojūtį, klausą ir priėmė į chorą. Baigdamas vidurinę jau supratau, kad reikia rinktis muzikos kelią. Augau su „Hiperbolės“, „Pink Floyd“ ir „Queen“ dainomis, tuo metu buvau ir pats baladžių sukūręs.

Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas). Gretos Skaraitienės / „BNS Foto“ nuotrauka

Taigi nusprendžiau stoti į konservatoriją. Ateinu į konsultaciją, o ten paaiškėja, kad reikia turėti aukštesnįjį muzikinį išsilavinimą. Vaikų muzikos mokyklos neužtenka. Nebent stočiau į solinį dainavimą. Aš norėjau visapusiško muzikinio išsilavinimo, ir chorinis dainavimas man buvo tinkamas. Tėvukas nuvedė mane, 17-metį, pas prof. Edvardą Kaniavą, tuometinį  Dainavimo katedros vedėją, o aš jam porinu: „Štai dabar įstočiau į parengiamuosius kursus, o po to pereičiau į choro dirigavimą.“ Tačiau niekada taip nėra buvę, kad kas iš solinio dainavimo pereitų į choro dirigavimo specialybę – tik atvirkščiai. Vis dėlto buvo pasakyta, kad aš per jaunas (į mokyklą pradėjau eiti šešerių). Nusiminiau, bet prie manęs priėjo J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos (dab. Konservatorijos) vokalo skyriaus vedėja J. Bukauskaitė ir sako: „Jeigu tavęs nepriims, atvažiuok pas mus.“

Tėvukas nuvežė mane į Kauną, direktorius patikrino klausą, ritmiką ir priėmė mane į antrą kursą (studijavau pas Gediminą Šmitą). Metus mokiausi Kaune, buvo puikios sąlygos. Mes, studentai, turėjom galimybę vaikščioti nemokamai į visus Muzikinio teatro spektaklius. Gal ir ne visus spektaklius salėje stebėdavom (gal ir kavinėje ar rūkomajame), bet į teatrą tikrai vaikščiojom. Ten aš pirmąkart pamačiau operą (buvau buvęs gal tik balete) – tai buvo W. A. Mozarto „Don Žuanas“. Paliko didžiulį įspūdį – kaip vaidina, dainuoja be mikrofono. Labai pravertė ir mokyklos fonoteka – ten susipažinau su daugelio garsių dainininkų įrašais. Tai mane tiesiog panardino į vokalo pasaulį, ir man būdinga, kad į tai, ką veikiu, neriu stačia galva.

Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas). Roko Lukoševičiaus / „BNS Foto“ nuotrauka

Metus pasimokęs Kaune, nusprendžiau grįžti į Vilnių. Mane perklausė prof. Virgilijus Noreika (jis tuomet buvo ir Operos teatro direktorius), taigi vėl stojau į parengiamąjį, bet buvau paskirtas pas prof. E. Kaniavą. Po metų nusprendžiau (kadangi esu tenoras), kad man geriau būtų mokytis pas tenorą. Taigi pasiprašiau pas prof. V. Noreiką, peršokau antrą parengiamąjį kursą ir buvau priimtas į stacionarias studijas.

O po baigimo – tiesiai į Operos teatrą?

Taip, iškart atėjau į teatrą dirbti statistu. Tai buvo graži tradicija, nežinau, ar ji dabar tęsiama. Būti prie scenos greta dainuojančių operos grandų – tiesiog fantastika. Tai buvo vakarinis darbas, kartais reikia rytais parepetuot, bet buvo galima derinti su studijomis. Tačiau 1994 m. kovo 26 d. įvyko ir mano debiutas – debiutavau Gastono vaidmeniu G. Verdi operoje „Traviata“. Po pusės metų jau turėjau ir kitų vaidmenų, taip pat ir Kauno muzikiniame teatre – nuo 1995 m. dainavau pagrindinius vaidmenis L. Bernsteino miuzikle „Vestsaido istorija“, J. Strausso „Čigonų barone“ – taigi mane labiau siejo su lengvesniais žanrais – operete, miuziklu.

Taigi galima sakyti, kad tuomet ir prasidėjo sėkminga karjera?

Krikščionišku požiūriu geriau sakyti ne sėkmė, bet pasekmė – ką esi pasėjęs, vėliau pjauni. Tačiau perėjau daug įvairių etapų. Tarkim, studijų laikais buvo proveržis, kai turėjau daug vaidmenų, bet nuo didelio krūvio pervargau. Patyriau rimtą krizę, kai paliko pirmoji žmona – tuomet porą metų tiesiog nebegalėjau dainuoti. Bet paskui grįžo noras vėl kurti, vėl dainuoti.

Prie to turbūt prisidėjo ir kelionės į užsienį, naujos pažintys?

2002 m. užsienyje dariau tokio nedidelio vaidmens įrašą su Placidu Domingu, o 2004 m. Amsterdame pastatytame G. Verdi „Don Karle“ dainavau porą frazių. Tame pastatyme buvo labai daug pasaulinių žvaigždžių. Jie visi labai padėjo, davė pamokų, ir niekas neėmė pinigų. Vienas iš jų juokavo: „Kai padainuosi Metropolitan operoje, aš prisiminsiu ir paimsiu su procentais.“ Taip patyriau, kad operos pasaulyje labai daug tokio kolegiškumo, noro padėti – jeigu jau dainuoji kartu, vienoje sudėty. Suomis sako: „Pradėsiu dėstyti Talino konservatorijoje, būsiu katedros vedėjas. Kadangi matau, koks esi užsidegęs, atvažiuok pas mane, duosiu pamokų.“ Taip pas jį ir važinėjau, kol jis patarė susirasti ką nors Lietuvoje. Taigi po pertraukos grįžau tobulintis pas V. Noreiką (pas jį buvau baigęs 1997 m.).

Savotišką etapą turbūt žymėjo ir Lietuvos televizijos muzikinis projektas „Triumfo arka“?

Tuo metu Lietuvoje darbo neturėjau, vis važinėjau į kitas šalis. Vasarą dainavau Žagarės „Vyšnių festivalyje“, ten apie būsimą projektą pasakė koncertą vedusi Edita Mildažytė. Perklausoje į projektą rugpjūčio viduryje reikėjo padainuoti keletą kūrinių. Kai padainavau „Nessun dorma“ (Kalafo arija iš G. Puccini „Turandot“), visi sujudo skambinti ir kviesti. O „Triumfo arkoje“ gražiai pasirodėme su Liudu Mikalausku ir Vaida Genyte – publika buvo labai patenkinta ir geromis programomis – dainuodavome po vieną ariją, fragmentus iš operečių, miuziklų, populiarias dainas.

Dainininkė Vaida Genytė ir operos solistas Vaidas Vyšniauskas. Andriaus Ufarto / „BNS Foto“ nuotrauka

2009 m. buvau priimtas į Operos teatrą jau „Traviatos“ pastatymui. Per dramatinį vaidmenį labiau atsiskleidė mano prigimtis. Kitą sezoną iškart gavau kitų vaidmenų – Pinkertoną iš „Madam Baterflai“, Chozė iš „Karmen“, Hercogą (G. Verdi „Rigoletto“).

Užsiminėt apie kolegiškumą užsienyje, o ar mūsų operos teatre jo yra tarp artistų?

Visada esama tam tikrų žmogiškų faktorių, priklauso nuo žmogaus. Viename kolektyve gali būti tvirta bendruomenė, bet gyvuoja nuostata: „Aš tave pažįstu kaip nuluptą ir žinau, ko iš tavęs tikėtis.“ Neseniai dainavau Pietų Korėjoje, kolegas mačiau pirmą kartą, tačiau jie priima tave ne pagal etiketes – tiesiog iš karto kuriasi santykiai. Čia kaip kamertonas – jis suskamba, ir tada pagal jį derinasi visas orkestras. Pirmas kamertono suskambėjimas buvo pagarbos ir pripažinimo – aš buvau vienintelis solistas ne korėjietis, taigi reiškia, kad gal pakviestas ne be reikalo.

Taip savotiškai pildosi evangelinis posakis: „Savame krašte pranašu nebūsi“. Dabar priminkite, kaip susikūrėte pseudonimą Kristian Benedikt?

1998 ir 1999 m. dalyvavau keliuose operų pastatymuose su užsienio režisieriais. Mano pavardę visada iškraipydavo. Supratau, kad reikia labiau tarptautinės, lengviau ištariamos. Kai savo vaikams duodavau vardus, siekiau, kad būtų prasmingi (Viktorija – pergalė, Teodoras – Dievo dovana, Beatričė – nešanti palaiminimą). Kadangi esu krikščionis, tikintis Kristumi, norėjau irgi prasmės, taigi pasirinkau vardą Kristian, o Benedikt reiškia „palaimintas“.

Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo tikėjimas?

Buvau tikintis nuo vaikystės. Už tai esu labai dėkingas savo močiutei, kuri buvo uoli katalikė. Ji išmokė mane pirmųjų maldų. Inturkėje darbavosi kunigas Juozapas Dobrovolskis. jis buvo įdomi, stipri asmenybė. Ruošdamas Pirmajai Komunijai, jis mokymui panaudojo piešinius, vaizduojančius iškankintą, sumaitotą Kristaus kūną. Tai paskatino kažkaip kitaip pažvelgti į tikėjimą, domėtis, nors žinių neturėjau. Kai mokiausi Kaune, buvo toks studentas, pasirinkęs vargonų specialybę. Jis grojo bažnyčioje. Iš jo pasiskolinau Naująjį Testamentą, bet skaityti taip ir nepradėjau. Daug didesnę įtaką man padarė „Tikėjimo žodis“. Viena moteris iš Operos teatro choro papasakojo, kad kažkur renkasi jauni žmonės, skelbia gyvojo Dievo žodį. Ji man atnešė pasižiūrėti vaizdajuosčių su Benny Hinnu. Ten atsiskleidė Šventosios Dvasios realumas – buvau šokiruotas visos meldimosi formos, nuoširdumo.

Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas). Andriaus Ufarto / „BNS Foto“ nuotrauka

Paskui atnešė įrašą su vienos Reinhardo Bonnkes komandos maldininkės mokymais apie maldą. Ji mokė pasisukti į kaimyną, uždėti ant jo rankas ir melstis vienam už kitą. Vėl šokas – mano močiutė bažnyčioje neleisdavo nė atsigręžti pažiūrėti, kas gieda! Trečioji kasetė buvo įrašas su Katheryn Kulhman tarnavimu Las Vegase – pažiūrėjęs ją jau tiesiai nubėgau į bažnyčią, į susirinkimą. Labiausiai įstrigo ten įvykęs stebuklas, kai nuo gimimo kurčiam mokslininkui atsivėrė ausys. „Kas jus čia atvedė?“ – „Smalsumas.“ – „O Dievą ar tikit?“ – „Ne, esu ateistas.“ – „O dabar tikėsit?“ – „Dabar jau pradedu.“ Aš tada pradėjau raudoti, kad Dievas toks gailestingas ir išgydė net ateistą.

Kiek žinau, su Katheryn Kulhman visada dirbdavo medicininės komisijos, o ji turėjo ir Pauliaus VI palaiminimą.

Taip, beje, ji ant nieko nedėdavo rankų – tai irgi rodo, kaip veikė Šventoji Dvasia. Ta pati moteris iš choro mane kvietė prisijungti sekmadienį į susirinkimą. Atvažiavau į Sporto rūmus ir iškart – į pirmą eilę, iškart giedu. Visi stebėjosi – dažniausiai pradžioje visi eina į galą, stebi. Prisimenu, buvo labai stiprus pamokslas tema „Pažink velnio klastas ir joms priešinkis“. Po pamokslo iškart įsitraukiau į maldą, maldai vadovavęs Giedrius Saulytis klausia: „Kas nori gauti Šventąją Dvasią?“ Pradėjom melstis, ir aš pradėjau melstis kitomis kalbomis. 1992 m. sausio 5 d. išėjau iš Sporto rūmų jau kitoks, viską pamačiau kitomis spalvomis. Atsivertimas buvo labai drastiškas. Kai dabar tiek laiko praėjo, matau Šventosios Dvasios veikimą ir vedimą. Po buvo dar ilgas kelias, daug pokyčių – „Tikėjimo žodyje“ keitėsi doktrinos dalykai, 2001 m. grįžo Gintautas Abarius, važiavom į Rygą pas pastorių Aleksejų Lediajevą. Tada pradėjau mokytis  Rygos biblijos mokykloje, spontaniškai vėl norėjosi būti dvasiškai aktyviam. Iš to noro gimė namų grupė, vadinamoji ląstelė.

Dalis mano pažįstamų dainininkų atsivertę paliko pasaulietinį dainavimą ir atsidėjo tik religiniam. Ar Jums nebuvo tokios pagundos?

Buvo, ypač kai buvau toks degantis. Naujo pakilimo metu dainavau miuziklo „Erškėčių krūmas“ pastatyme. Nemažą įtaką mano gyvenimui ir dabartinei šeimai padarė ne tik pastorius Aleksejus Lediajevas, bet ir pastorius iš Nigerijos Anselmas Madubuko. Susipažinau su juo konferencijoje Vokietijoje – mane pakvietė ir pagiedoti, ir jį pavežioti (turėjau tuomet prabangų audi). Man jis pasakė, kad balsas yra mano dovana ir jis turi tarnauti visiems – taigi nusprendžiau neapsiriboti.  

Jūsų repertuare jau turbūt nuo „Triumfo arkos“ projekto laikų atsirado ir populiarių dainų, šansonų. Ar tokia muzika patinka?

Taip, aš su populiariąja muzika esu išaugęs. Norėčiau išleisti tokių dainų, atliekamų su orkestru, kompaktinę plokštelę. Taip pat man labai patinka sakralinė muzika – pavyzdžiui, jau du kartus tarnavau Palangos bažnyčioje. Pianistė Audronė Juozauskaitė užsiminė, kad parapijos namams reikia naujų langų, tai aš pasiūliau surengti labdaros koncertą. 2020 m. surengėme, nors ir nedaug lėšų surinkome, bet klebonui patiko, pakvietė vėl – 2021 m. vasarą buvau nuvažiavęs. Man labai patinka atlikti tam tikrą repertuarą su vargonais, kaip ir maestro V. Noreika yra daręs.

Taigi skirtingų žanrų nesikratau, nors, aišku, mano stiprioji pusė yra opera. Pereinu prie sunkesniosios – dabar turiu pasiūlymų dainuoti ne tai, kas įprasta (pavyzdžiui, „Turandot“), bet Wagnerį, kuriam dainuoti jau reikia didelės brandos. Nešiojuosi „Tristano ir Izoldos“ klavyrą, pradėjau mokytis „Parsifalį“. Šio kūrinio Wagneris net nevadino opera – tai kaip Mišios prieš Velykas, o Parsifalis – Kristaus alegorija. Visa tai tikrai labai jaudina, negali būti tik stebėtojas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.