Politologas V. Mačkinis apie santykių su Kinija normalizavimą: nuolaidžiavimas kinams vien dėl santykių atkūrimo neatitinka mūsų krypties

Tarptautinei krepšinio federacijai leidus Rusijos ir Baltarusijos krepšininkams, treneriams ar teisėjams individualiai dalyvauti FIBA varžybose, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija apgailestauja dėl tokio sprendimo, tačiau ragina Lietuvos sportininkus neboikotuoti varžybų su šių valstybių sportininkais. 

Šalies vadovai tikisi santykių su Kinija normalizavimo iki Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai. 

„Kinija turi savo interesus, reikalavimus ir derybinę galią, todėl mums nereikėtų pradėti derėtis su savimi ir atsisakyti Lietuvos pozicijų vien tam, kad Pekinas imtų su mumis kalbėtis. Pasirengimas pragmatiškam dialogui yra būtinas, kontaktų palaikymas, žinoma, reikalingas, bet tai neturi pažeisti esminių mūsų ir mūsų partnerių interesų“, – teigia politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorės pavaduotojas mokslui dr. VILIUS MAČKINIS.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) narė Laura Matjošaitytė sulaukė kritikos dėl nedeklaruotų ryšių su partija „Nemuno aušra“.

Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys siūlo peržiūrėti Europos Sąjungos sprendimų priėmimo ir paramos Ukrainai principus. 

Prezidentui Gitanui Nausėdai teigiant, kad problemų sprendimas švietimo sistemoje yra tik imituojamas, švietimo ministrė Raminta Popovienė tokią kritiką atmeta.  

Šiuos ir kitus svarbiausius besibaigiančios savaitės Lietuvos politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas V. Mačkinis.

Taip pat skaitykite:

L. Savickas: šildymo sezonui ruošiamės iš anksto, PVM lengvatos grąžinimas nesvarstomas

Prezidento patarėjas: situacija dėl likusių be elektros gyventojų yra kritinė

R. Kaunas: visuotinis šaukimas turi būti diegiamas įvertinus kariuomenės galimybes

Kauno rajono savivaldybė pradėjo tyrimą dėl dviejų darbuotojų, susijusių su Raudondvario dvaro istorija

J. Olekas kritiškai vertina FIBA sprendimą: Rusijos ir Baltarusijos sportininkų nereikėtų įsileisti į varžybas

I. Skuodienė: stiprinant seksualinio smurto prevenciją rengiami mokymai specialistams mokyklose

L. Matjošaitytė sako negavusi nė vieno euro iš „Nemuno aušros“ už konsultacijas

Prezidentas: kritika švietimo ministrei nereiškia, kad reikia ją pašalinti iš pareigų

Pradėkime nuo to, kad Tarptautinei krepšinio federacijai panaikinus draudimą Rusijos ir Baltarusijos krepšininkams dalyvauti tarptautinėse varžybose Seimo vadovas Juozas Olekas nepritaria tokiam sprendimui ir ragina nesportuoti su minėtų valstybių krepšininkais. O Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skatina Lietuvos sportininkus neboikotuoti varžybų užsienyje, bet ir neįsileisti Rusijos ir Baltarusijos sportininkų į Lietuvoje rengiamas varžybas. Kaip vertinate išsiskiriančias pozicijas dėl boikoto?

Man atrodo, pozicijos nėra smarkiai išsiskiriančios, turint galvoje, kad Seimo pirmininkas minėjo, jog palieka tai spręsti pačiai sporto bendruomenei.

Šiuo atveju pabrėžčiau du dalykus. Pirma, aplinkybės, dėl kurių šios valstybės ir jų sportininkai buvo izoliuoti, nepasikeitė: karas prieš Ukrainą tęsiasi, o Baltarusija yra šios agresijos dalis. Lietuvai svarbiausia išlaikyti poziciją, kurią deklaruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, – sporto normalizavimas negali aplenkti politinės ir saugumo realybės, kurioje gyvename.

Mano vertinimu, ministerijos ir visos Lietuvos sporto diplomatijos užduotis – ieškoti bendraminčių Europoje bei kitose šalyse ir daryti spaudimą tiek tarptautinėse federacijose, tiek priimant tolesnius sprendimus dėl Rusijos ir Baltarusijos rinktinių bei klubų. 

Kartu reikėtų neskriausti pavienių sportininkų, kad iš jų nebūtų atimta galimybė aktyviai sportuoti vien dėl asmeninės pozicijos, – ją iš esmės galima suprasti ir palaikyti. Tačiau palikti šį klausimą vien sportininkams apsispręsti būtų neteisinga iš valstybės ir sporto politikos pusės. Manau, reikia priešintis kartu su bendraminčiais – politiniais sprendimais ir veiksmais, o ne tik simboliniais sportininkų boikotais.

Kalbant apie politinius sprendimus, Vyriausiosios rinkimų komisijos narė Laura Matjošaitytė sulaukė kritikos dėl nedeklaruotų ryšių su „Nemuno aušra“. Matjošaitytė kritiką atmetė ir akcentavo negavusi nė vieno euro iš partijos už konsultacijas. Kokią įtaką komisijos narei gali daryti ši situacija ir ką tai rodo apie VRK darbą? 

Šioje vietoje reikėtų atitraukti dėmesį nuo sutelkto klausimo dėl finansinio atlygio – nors tai tikrai svarbi aplinkybė, esminis klausimas čia kitas: ar susidarė interesų konflikto ir šališkumo regimybė tokioje institucijoje kaip Vyriausioji rinkimų komisija?

Tai ypač jautrus dalykas, nes iš esmės komisijos autoritetas remiasi visuomenės įsitikinimu, kad rinkimų taisyklės visiems politiniams dalyviams taikomos vienodai. Net jeigu teisiškai ir nebus pripažintas Matjošaitytės interesų konfliktas, vien jo regimybė jau sukuria aplinką, kurioje menksta pasitikėjimas tiek VRK, tiek kitomis valstybės institucijomis.

Kokie turi būti tinkami tolesni žingsniai šioje situacijoje, kad pasitikėjimas nesugriūtų? 

Mums reikia sulaukti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vertinimo ir pačios VRK pozicijos išsakymo. Panašioje situacijoje jau buvome prieš keletą metų, kai Seimo opozicija inicijavo nepasitikėjimą, pabrėždama aukščiausius skaidrumo, nešališkumo ir etikos reikalavimus tuometinei VRK vadovei.

Ką šiuo atveju norime išgirsti iš Matjošaitytės? Ar ji, būdama tokios komisijos narė, laikosi standartų, kurių mes tikimės iš tokios institucijos, ar ne? Jai reikėtų priimti sprendimą: jeigu ji jų laikosi, tokia akivaizdi konflikto regimybė turėtų reikšti kaltės prisiėmimą.

Nuo Lietuvos pereikime prie užsienio politikos. Šią savaitę viešojoje erdvėje nuskambėjo teiginiai, kad šalies vadovai tikisi santykių su Kinija normalizavimo iki Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai. Prezidentas Gitanas Nausėda ir ministras pirmininkas Mindaugas Sinkevičius nurodė, kad pasiekti bent tarpinius rezultatus per likusius kelis mėnesius realu. Kiek šis siekis, jūsų vertinimu, iš tiesų yra realus ir ko reikėtų jam įgyvendinti?

Svarbu nemanyti, kad Kinija Lietuvos laukia išskėstomis rankomis ir kad užteks vien mūsų noro pagerinti santykius.

Kinija turi savo interesus, reikalavimus ir derybinę galią, todėl mums nereikėtų pradėti derėtis su savimi ir atsisakyti Lietuvos pozicijų vien tam, kad Pekinas imtų su mumis kalbėtis. Pasirengimas pragmatiškam dialogui yra būtinas, kontaktų palaikymas, žinoma, reikalingas, bet tai neturi pažeisti esminių mūsų ir mūsų partnerių interesų. Mes turime išsaugoti savo užsienio politikos principus, įskaitant teisę savarankiškai plėtoti ekonominius ir kitus praktinius santykius su Taivanu.

Manau, čia tikėtis proveržio sudėtinga: dialogas reikalingas, bet turime nepamiršti savo pačių priimtų sprendimų, vertybių ir savų bei mūsų partnerių saugumo interesų, ir tarp jų neturėtų būti nuolaidžiavimo Kinijai.

Turint mintyje tai, apie ką kalbate, kodėl tiek prezidentas, tiek premjeras nori tų esminių pokyčių per tokį trumpą laiką? 

Čia, aišku, jiems patiems klausimas, iš kur kyla šis interesas: ar tai nepamatuotas situacijos vertinimas, ar klausimas iš dabartinės darbotvarkės, kiek čia esama interesų grupių spaudimo ir poreikio.

Visko nežinome, o ir ministras pirmininkas yra minėjęs, kad kuo mažiau viešų eskalacijų ir galimybių Kinijai skaldyti visuomenę šiuo klausimu, tuo bus lengviau derėtis. Tai rodo, kad Kinija turi aiškų interesą, o kiek mes turime diplomatinės ir derybinės galios atstovėti savąjį – jau priklauso nuo prezidento ir, žinoma, užsienio reikalų ministro.

Kalbant apie užsienio reikalų ministrą, Kęstutis Budrys siūlo peržiūrėti Europos Sąjungos sprendimų priėmimo ir paramos Ukrainai principus. Neformaliame užsienio reikalų ministrų susitikime Airijoje jis paragino grįžti prie diskusijų dėl įšaldyto Rusijos turto panaudojimo. Kaip vertinate tokį siūlymą?

Mano nuomone, tai labai aiškus užsienio reikalų ministro siūlymas išlaikyti šį klausimą darbotvarkėje. Akivaizdu, kad tolesnė karo eiga, Ukrainos sėkmė ir mūsų pačių saugumas priklauso nuo mūsų bei visos Europos paramos ukrainiečiams. Todėl nė vienas klausimas, galintis tą paramą sustiprinti, neturėtų būti pamirštas.

Tai labai aiškus tokio požiūrio tęsinys – būtinas vien tam, kad derybos ir kalbėjimasis dėl įšaldyto Rusijos turto išliktų, siekiant aptarti rizikas ir galimą jų valdymą visos Europos lygmeniu. Manau, tai tiesiogiai su mūsų saugumu susijęs klausimas, ir jo sprendimas saugumą gerokai sustiprintų.

Grįžtant prie Lietuvos aktualijų, prezidentas sako matantis daug iššūkių švietimo srityje, todėl jam kyla klausimų, ar švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė nebando imituoti šių problemų sprendimo. Vis dėlto po kelių dienų šalies vadovas pareiškė, kad išsakyta kritika ministrei nereiškia, jog ją reikėtų pašalinti iš pareigų ar, jo žodžiais tariant, kirsti galvas. Tuo metu premjeras ministrę gina. Kaip reikėtų vertinti tokią prezidento retoriką? Ir kokia, jūsų nuomone, šiuo metu yra ministrės politinė padėtis?

Švietimo problemos yra senos, klausimas visiems žinomas, todėl stipresnė prezidento pozicija švietimo klausimais yra laukiama ir reikalinga. Jo noras matyti ne tik planus, programas ar pertvarkų pavadinimus, bet ir apčiuopiamus rezultatus siekiant švietimo kokybės – labai suprantamas.

Veto dėl vadinamųjų PUPP parodo, kad vis dėlto rūpi išlaikyti šį principą – turi egzistuoti aiški akademinių pasiekimų kartelė. Nors sprendimo įgyvendinimas atidėtas iki 2029 metų, šiuo atveju svarbiausia yra pats principas.

Manau, šį prezidento komentarą turėtume vertinti kaip postūmį reikalauti rezultatų. Kai kalbame apie mokinių pasiekimus, mokytojų problemas, administracinę naštą ar mokyklų sustiprinimą, ministrės pasakymas, kad darbai vyksta, nieko nepasako apie rezultatą. Prezidento komentaras apie darbų imitavimą būtent ir atskleidžia pačią problemą, o griežta formuluotė yra bandymas priversti tiek ministeriją, tiek ministrę dirbti bei siekti rezultatų švietimo kokybės srityje.

Švietimo pasaulyje turime išties nemažai pasipiktinimo ir skandalų, susijusių su šios ministrės sprendimais – kad ir dėl dešimties taškų pridėjimo sistemos. Ko reikia, kad ministrė prisiimtų atsakomybę? Nes, kaip ir pats minėjote, dažniausiai atsakoma, kad darbai vyksta, tačiau atsakomybė, atrodo, neprisiimama net ir tada, kai konstatuojama, jog sprendimas buvo neteisėtas. 

Čia du klausimai susijungia į vieną. Vienas iš jų – kad švietimo sistemai reikalingas gerokai stipresnis postūmis ir pertvarkymas siekiant sistemos sustiprinimo. Šiuo atveju iš valdančiųjų pozicijos tai gali atrodyti nepopuliaru, nes reikalauja mokyklų tinklo peržiūros ir kitų reformų, kurios, žinoma, sukuria įtampą vietos bendruomenėse. Manau, tai išspręstų tik lyderystės prisiėmimas ministerijoje.

Jokie kosmetiniai pataisymai to nepadarys, o dengtis vykstančiais procesais galima visada. Tačiau tai tiesiogiai susiję su Vyriausybės interesais ir jos programos įgyvendinimu. Jeigu Vyriausybė neturi tikslo iš esmės pertvarkyti sistemą, tai mes ir toliau skęsime procesiniuose elementuose. O ginti tokią politiką bus natūralu tiek premjerui, tiek ministerijai.

Galiausiai Seimo valdybai nepritarus parlamentarų Igno Vėgėlės ir Rimo Jono Jankūno komandiruotei į Briuselį, kur jie ketino susitikti su Kinijos atstovais Europos Sąjungoje, Seimo nariai į kelionę žada vykti savo lėšomis. Kodėl valdyba komandiruotei nepritarė ir kaip vertinate parlamentarų priimtą sprendimą vis dėlto vykti į susitikimą? 

Aš pačią iniciatyvą vertinčiau kaip problemišką vien todėl, kad čia atsiranda su Užsienio reikalų ministerija nesuderinti lygiagretūs kontaktai. Kyla rizika, kad Kinijos pusė gaus skirtingus signalus apie Lietuvos poziciją, galės pasirinkti jai politiškai patogiausią pašnekovą ir perteikti mūsų valstybės poziciją sau patogiu naratyvu. Užsienio politika, tiesiogiai atliepianti mūsų saugumą, mano nuomone, negali būti kelių tarpusavyje konkuruojančių Lietuvos politikų projektas.

Kai kalbame apie saugumo rizikas, kurias aiškiai įvardija Valstybės saugumo departamentas – su tuo, manau, susijęs ir Seimo valdybos sprendimas, – visą situaciją reikėtų vertinti būtent šių rizikų kontekste. Valstybės saugumo departamentas skelbia apie Kinijos interesą rinkti informaciją apie Lietuvos vidaus bei užsienio politiką ir daryti poveikį sprendimams. Tokie kontaktai, kai neaišku, kam atstovaujama ir kokia pozicija perteikiama, kai jie būna nekoordinuoti ir neturi aiškaus mandato, silpnina Lietuvos užsienio politikos nuoseklumą ir kuria nereikalingas saugumo rizikas.