Psichologė V. Klimaitė: ne visiems kapai yra vieta, kurioje gali pajusti ryšį

Tradiciškai gedėjimas yra išskaidytas į penkias stadijas: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą. Šios stadijos turėtų padėti suvokti gedėjimo emocijas, tačiau viskas nėra taip paprasta. Gedulas – individualus procesas, kurį kiekvienas išgyvena skirtingai. Vietoj linijinio proceso netektį patyręs žmogus gyvena tarsi ant amerikietiškų kalnelių, kai negalioja taisyklės, laiko trukmė ar penkių žingsnių seka.

„Žmonės gedi labai skirtingai, todėl reikia priimti individualumą: tai, kaip aš jaučiuosi, yra teisinga, ir taip mano psichikai reikia tvarkytis“, – tikina Vilniaus universiteto Psichologinio konsultavimo ir mokymo centro konsultantė, socialinių mokslų daktarė ir Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėja dr. VAIVA KLIMAITĖ.

Artėja lapkričio 1-oji, kai prisiminsime ir kapuose lankysime išėjusiuosius. Natūralu, kad kartu su prisiminimais daugelį aplanko ir skausmas bei liūdesys. Kaip išbūti su šiais jausmais ir kaip nelengvą dieną paversti prasminga?

Nereikėtų kelti sau reikalavimo, kad ta diena būtų lengva. Natūralu, kad prisimename, sugrįžta jausmai, ypač jeigu netektis patirta neseniai. Reikėtų priimti tokią dieną įprastai, duoti sau laiko ramiai pabūti, pagalvoti, galbūt išsiverkti, atlikti ritualą, kuris padeda ir sieja su mirusiuoju. Neatsitiktinai būtent šią dieną važiuojame į kapus.

Jeigu ne į kapus, tai žmogus galbūt turi individualių prisiminimų ir atlieka su tuo susijusius veiksmus, pavyzdžiui, žiūri nuotraukas, rašo laišką, kalbasi mintyse ar aplanko anksčiau bendrai mėgtą vietą ir tokiu būdu tarsi pabendrauja, susitinka su mirusiuoju. Visa tai yra labai svarbu, tik mes dažnai nuvertiname ritualų ir tradicijų naudą gedint.

Gedėjimo procesas dažnai siejamas su psichiatrės Elisabeth Kübler-Ross teorija, kuria išskiriamos penkios gedėjimo stadijos. Tačiau ar kiekvienas gedulą išgyvena tarsi pagal programą? Ir ar tokia teorija vis dar aktuali?

Žmonės gedi tikrai ne pagal programą. Teorija gražiai parodo, kokių jausmų žmogus gali tikėtis, patirti ir išgyventi, bet gedulas nėra linijinis procesas, stadijos gali kartotis ir vėl sugrįžti – nėra nuoseklumo.

Taip pat skaitykite:

Su naujais mokslo metais grįžta ir virusai: kada dėl dažnų vaiko ligų reikėtų sunerimti?

Vyriškumo temą nagrinėjantis žurnalistas D. Rakutis: vyrą nuo berniuko skiria prisiimama atsakomybė

Kūno nuovargis ir sielos nuovargis: ar mokame juos atskirti?

Vėžiu sergančioms moterims kompensuojami du nauji vaistai nuo vėžio

Paramos vaikams centro atstovė: suaugusiesiems skaudu galvoti apie smurtą – ypač seksualinį – prieš vaikus

Skandalas po skandalo… Apie moralę po fakto

Kai klasėje nesaugu: kaip emocinė aplinka lemia mokinių ir mokytojų sėkmę?

Nutylimi ženklai: kodėl ankstyvoji psichozė dažnai nepastebima?

Šiuolaikiniai mokslininkai nebesiremia šia teorija, daugiau kalbama apie įveikos procesą, gedulo darbą, apdorojimo mechanizmą. Man labiau patinka pasakymas „įveika“, kai tampa svarbu prisiminti su netektimi, mirusiuoju, savimi pačiu susijusius aspektus. Taip pat gebėti nuo šitų permąstymų atsitraukti – susitelkti į kitus žmones, veiklas ir save. Gedulas baigiasi, kai gebame ir lanksčiai permąstyti, prisiliesti prie netekties išgyvenimo, ir nuo jo atsitraukti.

Gedulas gali užstrigti ar komplikuotis, jeigu žmogus vien tik permąsto jį, jeigu jam dėl įvairių priežasčių nepavyksta nuo jo atsitraukti arba pats sau to neleidžia. Ir atvirkščiai – jeigu žmogus nesiryžta prisiliesti prie netekties jausmų ir užstringa laike.

Gedulas gali užstrigti ar komplikuotis, jeigu žmogus vien tik permąsto jį, jeigu jam dėl įvairių priežasčių nepavyksta nuo jo atsitraukti arba pats sau to neleidžia. Ir atvirkščiai – jeigu žmogus nesiryžta prisiliesti prie netekties jausmų ir užstringa laike. Tuomet gedulo jausmai lieka neapdoroti, o netektis neįtraukiama į bendrą autobiografinę atmintį.

Ar gedulas turi galiojimo datą? Kada galima nuspėti proceso pradžią ir baigtį?

Patyręs netektį žmogus yra ištiktas didelio šoko, ir tai jau yra gedulo, susitaikymo su netektimi pradžia. Nors žmogus dar nesuvokia, kas įvyko, ir jam reikia laiko, kol pradės įsisąmoninti, kad artimojo nebėra tarp gyvųjų.

Kiek laiko procesas gali trukti – labai individualu. Kartais kalbame apie mėnesius, kartais apie metus, bet tai gali trukti ir keletą metų. Jeigu sukakus tam tikram terminui žmogus vis dar gedi, vadinasi, jis yra užstrigęs. Kalbame labiau apie žmogaus pojūtį ir galėjimą toliau gyventi, funkcionuoti pasaulyje – jeigu praėjus tam tikram laikui vis dar sunku užsiimti kokia nors veikla, niekas nedomina, sunku susitelkti net į buities darbus, visomis jėgomis bandoma atsikratyti minčių apie netektį. Ir atvirkščiai – jeigu nepertraukiamai galvojama apie mirusįjį. Tuomet jau galima sakyti, kad šis išgyvenimas trukdo funkcionuoti kasdieniame gyvenime ir reikėtų specialisto pagalbos.

Ar gedėjimas gali prasidėti dar iki žmogaus mirties?

Galėtume svarstyti, kad gali, jeigu žiūrėtume iš tos pusės, kad artimasis labai ilgą laiką yra ligos patale, todėl žmogus gali pradėti ruoštis susitaikyti su netektimi. Bet aš nemanau, kad tokiu būdu prasideda pats gedulas. Žmogus negali gedėti asmens, kuris dar gyvas, o netektis įvyksta netikėtai, net jeigu buvo laiko tam pasiruošti ar artimieji sako – taigi žinojai. Taip, galima žinoti, kad mirtis artėja, bet žinoti, kada tiksliai tai įvyks – neįmanoma.

Netektis yra didelis, konkrečiai nenumanomas sukrėtimas, tad kaip toks pasiruošimas gali atrodyti? Gali būti permąstoma, galvojama, kaip aš jausiuosi ir kaip pasaulis atrodys netekčiai įvykus, bet to dar negalime vadinti susitaikymu. Žmogus išgyvena pailgintą procesą, mirties artėjimą ir tik vėliau patį gedulą.

Kaip gali skirtis netekties išgyvenimas susiduriant su staigia mirtimi, pavyzdžiui, eismo įvykio metu ar patyrus širdies smūgį, nuo lėtos, prognozuotos mirties?

Šiek tiek skiriasi. Įvykusi staigi mirtis – per eismo įvykį, patyrus infarktą, insultą, savižudybę ar žmogžudystę – labai apsunkina gedulą, nes gedinčiajam kyla klausimas: kas čia įvyko ir kodėl? Būna labai daug kaltės jausmo, beprasmiškumo, žmogus permąsto savo veiksmus, ar galėjo pastebėti signalus apie gresiantį infarktą ar savižudybę, galbūt galėjo sustabdyti, kad nesėstų į automobilį, dar neįvykus eismo įvykiui.

Kai netenkame artimojo dėl ilgos ligos, klausimų, kodėl taip įvyko – nebekyla. Akivaizdu, kad žmogus sirgo. Tad mirties staigumas, netikėtumas yra vienas iš rizikos veiksnių, galinčių apsunkinti gedulą.

Būna žmonių, kurie išgirdę žinią apie mirtį patiria šoką: negali prakalbėti, nevalingai juokiasi ar nesugeba verkti per laidotuves. Kodėl kyla tokia reakcija?

Tai yra apsauginė mūsų psichikos funkcija, reakcija į labai didelį sukrėtimą, krizės patirtį, didelį šoką. Tai galime pastebėti ir kasdienybėje, jeigu patiriame didesnį stresą ar įvykį, kuris nėra susijęs su mirtimi. Reaguojame labai skirtingai: vienų reakcija – imtis veiksmų, kiti panyra į didelį liūdesį, permąstymą, sąstingį, rečiau – ir į visišką sąstingį, kai atrodo, kad žmogus visiškai nebereaguoja į aplinką.

Tokia gynybinė psichikos funkcija apsaugo nuo to, ko galbūt nepakeltume, kad aplinkos, jausmų turinys ir mintys neužgriūtų vienu kartu. Psichika mus pristabdo, leidžia arba patirti jausmus, arba orientuotis į sprendimus, ir tik vėliau sukyla visos kitos emocijos, kurios dėl gynybinės funkcijos buvo atidėtos.

Aplinkiniams gali būti sunku tai suprasti, juk praėjo tiek laiko, tad kodėl tik dabar pradedi išgyventi, liūdėti ir verkti?

Žmonės dalijasi, kad patyrus labai skaudžią ir netikėtą netektį tikras ir aiškus suvokimas, kas įvyko, ateina tik po kelių savaičių ar mėnesių, kai užplūsta ypač skausmingi, širdį draskantys jausmai. Aplinkiniams gali būti sunku tai suprasti, juk praėjo tiek laiko, tad kodėl tik dabar pradedi išgyventi, liūdėti ir verkti? Tai yra visiškai natūrali reakcija, todėl nevertėtų savęs kaltinti, kad reaguojate ne taip kaip kiti, atsidūrę toje pačioje situacijoje. Kiekvieno psichika ginasi skirtingais būdais.

Ypač tie, kurie ilgą laiką rūpinosi sunkiai sergančiu artimuoju, po mirties neretai vietoj skausmo ir liūdesio jaučia palengvėjimą. Ar toks jausmas yra normalus ir ar vertėtų nerimauti dėl tokios būsenos?

Visiškai natūralus jausmas, apie kurį dažnai girdžiu kalbant terapiniame kabinete. Žmonės linkę save kaltinti, gėdinti, kad, įvykus netekčiai, ypač po ilgos, varginančios ligos, pajuto palengvėjimo pojūtį. Palengvėjimas gali būti juntamas ir dėl savęs, kad nebereikės tiek daug rūpintis, slaugyti, ir dėl ligonio, kad jis nebepatirs kančios, skausmų ar beprasmybės pojūčio, būdamas sąmoningas, bet gulėdamas patale ir negalėdamas savimi pasirūpinti. Tai siaubingas išgyvenimas, tad užplūstantis palengvėjimas yra žmogiškas pojūtis. Geriau pagalvojus, kaip kitaip jaustis?

Kaip reikia susitaikyti su artimiausio žmogaus netektimi, įžvelgti mirtyje prasmę ir neieškoti kaltųjų?

Esminis dalykas gedint yra neskubinti savęs, nespausti, iš savęs kažko nereikalauti. Jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi, negaliu savęs priversti jaustis kažkaip kitaip. Jeigu man labai sunku, nors praėjo jau dveji metai – tebūnie. O gal atvirkščiai, jau galiu gana ramiai galvoti apie mirusįjį, nors praėjo tik pusmetis – irgi gerai. Nereikia lyginti, ar gedžiu teisingai, pagal visas įmanomas stadijas, taip pat kaip ir mano artimieji. Žmonės gedi labai skirtingai, todėl reikia priimti individualumą: tai, kaip aš jaučiuosi, yra teisinga, ir taip mano psichikai reikia tvarkytis. Tai yra pagrindinis dalykas, o ne savęs spaudimas.

Jeigu jaučiate, kad labai sunku, norisi vengti prisiminimų, susijusių su mirusiu artimuoju, žiūrėti nuotraukas ar aplenkti vietas, keliančias asociacijų, tai gali būti signalas, kad sudėtinga permąstyti netekties faktą. Tokiu atveju geriausia pagalba sau ir būtų ne vengti jausmų, o juos permąstyti. Vien tik bėgant ir neišgedint susitaikymas neateina.

Šiuolaikiniame pasaulyje ritualas taip nuvertinamas ir laidotuvės būna tokios trumpos, kad žmogų norisi vos ne rytojaus dieną palaidoti. Manau, kad tokiu būdu gedintieji save apvagia.

Pakalbėkime apie pačias laidotuves. Jūsų akimis, kokia yra jų prasmė? Pagarbos atidavimas velioniui ar būtinas žingsnis, padedantis susitaikyti su mirtimi?

Ir tai, ir tai. Visose šalyse yra įvairių mirusiojo palydėjimo ritualų, ir jie tikrai turi daug prasmės. Šiuolaikiniame pasaulyje ritualas taip nuvertinamas ir laidotuvės būna tokios trumpos, kad žmogų norisi vos ne rytojaus dieną palaidoti. Manau, kad tokiu būdu gedintieji save apvagia, nes tai trukdo palengva išlydėti mirusįjį, su juo atsisveikinti, įsisąmoninti, kad jis tikrai mirė, o ne kažkur išvyko ir tuoj įeis pro duris. Tad laidotuvės yra labai reikalingas ritualas, kad galėtume iš tiesų sau padėti gedėti.

Pažvelgus į praeitį, mūsų senelių ir prosenelių laikais laidotuvės prilygdavo rimtoms apeigoms, trunkančioms iki trijų dienų. Šiandieną, kaip ir minėjote, šis procesas tapo gerokai trumpesnis. Ką tokie pokyčiai sako apie mūsų šiuolaikinę visuomenę?

Tai gali sietis su didesniu visuomenės gyvenimo tempu, negu būdavo anksčiau. Gyvename gerokai greičiau, daugiau veikiame, skubame, dirbame, siekiame greitų rezultatų, pagerėjimo, paleidimo. Visko norime čia ir dabar.

Laidotuves galime pagreitinti, bet gedulo proceso, deja – ne. Gali būti, kad tokiu būdu net ir padarome sau blogiau, nes atimame galimybę iš tiesų suvokti mirties faktą ir gerokai sulėtiname gedėjimo procesą.

Amžinas klausimas yra vaikai ir jų supažindinimas su mirtimi. Kaip pranešti jiems žinią apie netektį ir ar reikia vaikus vestis į laidotuves?

Manau, kad tai labai svarbu. Žinoma, kalbėti vaikui apie netektį reikia pagal jo amžių ir paaiškinti tai tokiais žodžiais, kokius jis sugeba suprasti. Mažesni vaikai gali dar nesuvokti pačio mirties koncepto, bet labai svarbu tai įvardinti – gali užtekti pasakyti, kad žmogus mirė ir mes jo daugiau niekada nebepamatysime. Vėliau augant kils daugiau klausimų, ir į juos bus galima atsakyti.

Kitaip vaikui tai lieka tarsi paslaptis, ir jis tai jaučia. Kodėl mama ir tėtis verkia, o man sakoma, kad senelis tik išėjo į parduotuvę ir tuoj pareis? Tai yra apgaulė, ir vaikas auga nesuprasdamas realybės.

Suaugusieji tokias žinias dažnai slepia, nes patys nemoka paaiškinti, kas atsitiko. Deja, tokiu būdu susidaro paslapties fonas, kurį jausdamas vaikas dar labiau nesupranta, kas darosi. Išsiaiškinus tokius dalykus vyresniame amžiuje, jis gali reaguoti labai skaudžiai ir jaustis ne apsaugotas, o apgautas ir apsunkintas.

Šį savaitgalį tūkstančiai žmonių vyks į kapus, degs žvakutes, tvarkys aplinką. Kokią reikšmę turi kapai? Ir ar tie, kurie kapus aplanko tik per Vėlines ar apskritai jų nelanko, turėtų jausti kaltę ir savigraužą?

Nesvarbu, ar tai kapai, kur žmogus užkastas į žemę, ar urna sienoje, – tai yra vieta, kur artimasis dar gali jausti ryšį su mirusiuoju – ateiti atsisveikinti ar pasikalbėti.

Ne visiems būtent kapai yra ta vieta, kurioje gali pajusti ryšį, pavyzdžiui, tai gali būti ir bendrai su išėjusiu artimuoju mėgtos vietos. Tinka viskas, svarbu, kad gedintis žmogus turėtų vietą, kurioje jaustų, kad gali apsilankyti mirusįjį, atsisveikinti. Tad kapų prasmę matyčiau kaip ritualinę.

Jeigu kapai tampa tarsi prievolė, kurioje būtina persodinti gėlytes ir lapus nugrėbti, žmogus ten važiuoja tik iš pareigos, o ne vidinio jausmo, tada tikrai nėra būtina jų lankyti. Ypač jeigu žmogus ryšį su mirusiuoju jaučia ne kapuose, o kažkur kitur.

Projektas „Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 32 tūkst. eurų.

Susiję:

Austėja Zovytė

11 min

Slaugytoja L. Baršauskienė: „Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad po mirties bus faina ir man ten labai patiks“

Austėja Zovytė

9 min

Persekiojantis traumos šešėlis: kas yra potrauminio streso sutrikimas?

Austėja Zovytė

11 min

Hospise dirbanti A. Gurnevič: „Tik Dievas žino, kada yra tinkamiausias laikas pasišaukti žmogų į amžinybę“

Austėja Zovytė

9 min

Psichologė apie gyvenimą šalia psichikos sutrikimo: svarbu matyti ne tik ligą