2021 09 17

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Tai, kas žavėjo J. R. R. Tolkieną: drakonai germanų mitologijoje

Unsplash.com nuotrauka

„Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną, kuris yra jūroje“ (Iz 27, 1).

Pasakojimų apie drakonus rasime įvairių tautų mitologijose visame pasaulyje. Milžiniškas, į gyvates panašias (ir neretai sparnuotas) būtybes jau senų seniausiai buvo aprašę šumerai, babiloniečiai, senovės graikai ir egiptiečiai, kinai, indai… Net ir actekai kitoje pasaulio pusėje, dabartinėje Meksikoje, tikėjo Kecalkoatliu – dievybe, kuri kartais vaizduojama kaip plunksnuota skraidanti gyvatė.

„Bernardinų“ pašnekovė dr. Rasa Baranauskienė, nuo vaikystės su džiaugsmu skaitydavusi pasakas, šiandien labiausiai domisi senąja skandinavų literatūra. O joje, patikėkite, yra ką atrasti drakonų mylėtojams. Apie tai Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro darbuotoja visiems norintiesiems papasakos jau rytoj, rugsėjo 18 d., sostinėje įvyksiančiame fantastikos gerbėjų suvažiavime „Lituanicon“ (daugiau informacijos rasite renginio interneto svetainėje). Mokslininkės pranešimo tema – „Apie pabaisas ir žmones: išbandymas drakonu“.

Drakonas, paslaptinga būtybė, minima ir Biblijoje, ne tik audrina vaizduotę, bet ir perteikia įvairių prasmių, simbolių bei senų gyvenimo tiesų. Taigi dr. R. Baranauskienę pakalbinau apie tai, koks yra drakonas Vakarų kultūroje, ką jis reiškia – ir kodėl pasakojimus apie drakonus taip pasiutusiai mėgo krikščionys.

Gustave’as Doré, „Leviatano sunaikinimas“, 1865 m. Wikipedia.org nuotrauka

Ne tik neša mirtį, bet ir stabdo ekonomiką

Senųjų kalbų tyrinėtojai vartoja terminą „pusiau universalieji mitai“; taip vadinami mitai, kurių turi visos tautos. Kodėl drakonas juose toks „populiarus?“ Į šį klausimą atsakyti gana sunku, tačiau, kaip sako mokslininkė, tam gali būti kelios priežastys (kurios viena kitai neprieštarauja). „Matyt, žmonėms didžiulį įspūdį paliko kadaise rasti dinozaurų griaučiai. Manau, kad ši versija yra visiškai teisinga, nes tų kaulų rasta visame pasaulyje. Tiesa, senovės skandinavai jų beveik neaptiko, bet ši tauta, kaip indoeuropiečių kilmės, šį mitą turbūt bus „atsinešusi“ iš dar senesnių laikų“, – svarsto R. Baranauskienė.

Kita versija – baisingas, paslaptingas ir vargiai nugalimas drakonas įkūnija chaosą. Įdomu tai, kad senovėje chaosas sietas su pačia visata. O drakonas, kaip ir visata, turi visus keturis elementus: jame yra vandens (nes gyvatė dažnai siejama su vandeniu), žemės (nes turi keturias letenas, panašias į žvėries), ugnies (nes juk spjaudosi ugnimi) ir oro (nes turi sparnus). „Tai yra „sugyvintas“ chaosas, chaosas viename“, – sako pašnekovė. Matome, kad drakonas – ne šiaip gyvūnas, bet tas, kuris jau susijęs su kažkokia slėpininga anapusine tikrove. Tad mitiniuose pasakojimuose susidūrimas su šiuo padaru turėjo būti be galo baisus.

VU mokslininkė pritaria minčiai, kad drakonas gali turėti sąsajų ir su religijotyrininkų terminu mysterium tremendum („šiurpinantis slėpinys“) – tai yra anapusybės potyris, kai, susidūręs su kažkuo Kitu, jautiesi nejaukiai, išsigandęs ir menkas. Kaip pasakoja R. Baranauskienė, mituose dažnai skaitome, kad drakonas „ateina iš tamsos“, kad jis pats yra tamsa – ir yra daug mokslininkų, kurie prilygina drakoną mirčiai arba susidūrimui su mirtimi.

Šiek tiek nukrypstant į biblinius pasakojimus, atkreipkime dėmesį, kad mysterium tremendum pavyzdys galėtų būti Senojo Testamento kunigų baimė užeiti į Šventų Švenčiausiąją (šventyklos vietą, kur apsireikšdavo Dievas). Izraelitai tikėjo, kad Dievo neįmanoma pamatyti ir paskui likti gyvam – nes žmogiškasis protas ir juslės tiesiog „nepakeltų“ už juos kur kas tikresnės, „tirštesnės“ Tikrovės. Todėl Mozė, iš degančio krūmo išgirdęs, kad į jį kreipiasi pats Viešpats, „užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą“ (Iš 3, 6).

Mysterium tremendum aptinkame ir Naujajame Testamente: prisiminkime istoriją, kai valtyje esantis Jėzus sutramdo baisią audrą. Izraelitai supranta, kad oro reiškinius valdyti tegali tik Dievas… Tada juos „pagavo didi baimė“ (Mk 4, 41), nes ką tik susidūrė su Kažkuo, kas yra anapus šio pasaulio ribų (ir fizikinių dėsnių). Rimta!

„Mušḫuššu“ (arba Sirušas), gyvatiška drakoniška būtybė iš Mesopotamijos mitologijos. Jis turi gyvatės kūną ir kaklą, liūto priekines letenas ir paukščio kojas. Allie_Caulfield / Wikipedia.org nuotrauka

Germanų mitologijos specialistė toliau pasakoja apie vieną bjaurią drakono savybę – jis užkerta žmonėms kelią į turtus, jis neleidžia jiems cirkuliuoti. Slibinas tik pats tuos lobius kaupia ir niekam neduoda. „Galima sakyti, jis stabdo ekonomiką, – juokiasi R. Baranauskienė. – Pačiuose seniausiuose, indiškuose, mituose drakonas labai dažnai užtvenkia vandenį, neleidžia jam nutekėti į laukus, kad šie sužaliuotų.“

Kodėl drakonas taip negarbingai elgiasi – iki galo neaišku. Mokslininkė spėja, kad tai gali būti susiję su gamtos ciklais. Juodasis stagnacijos laikotarpis – žiema – įprasminamas gulinčiu drakonu. Jis snaudžia neilgai – atėjus pavasariui, baisūnas sulauks galo. Mituose jį nužudys arba dievas, arba žmogus karžygys.

„Drakonas neleidžia pasauliui sužydėti – bet, kai jis nužudomas, vanduo vėl patenka į laukus, viskas sužaliuoja, išauga puikus derlius. Šis mitas padeda patirti metų ciklą. O vėlesnėse kultūrose drakonas pradedamas sieti ir su turtais. Jis guli ant aukso ir neleidžia tam turtui cirkuliuoti“, – sako specialistė.

Rasa Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip tas pavasarinis drakono nukovimas būdavo konkrečiai vaizduojamas, įkūnijamas senųjų tautų ritualuose? Deja, informacijos apie tai tyrėjai neturi.

Nuo kirmėlės iki roplio

Kitas klausimas – kodėl drakonas visose kultūrose panašus į milžinišką gyvatę? Viena iš populiarių versijų – gyvatė yra senas žmonijos priešas, dar priešistoriniais laikais bauginęs dvikojus savo mirtinais įgėlimais. Gyvatė, kaip ir drakonas, tūno tamsoje (įsiraususi į kokį urvelį), tyko aukų. Dėl to dalis žmonių šiais laikais, net ir gyvendami mieste, iš savo protėvių yra „paveldėję“ gyvačių baimę. Tad gyvatiška drakono išvaizda mito klausytoją ar skaitytoją galbūt įspėja apie gresiantį pavojų.

Skandinavistė R. Baranauskienė iš dalies pritaria šiai hipotezei – tačiau sako, kad būta ir kitų nemalonių gyvūnų, į kuriuos buvo panašūs slibinai. Pavyzdžiui, germanų pasaulyje drakonas susijęs su žodžiu wyrm – kirminas. Tiksliau – kirmis.

„Matyt, tie kirminai žmonėms irgi asocijuodavosi su mirtimi, su kirmėlėmis lavonuose, – svarsto mokslininkė. – Labai dažnai drakonas ir reiškia kirmėlę, tik be galo, be krašto padidintą. Skandinavai drakoną vadina dviem skirtingais žodžiais. Pirmasis – tai ormr (primena angl. worm), o kitas, „tikrasis“ – dreki. Bet tai jau yra vėlyvas, šaltiniuose rečiau registruojamas žodis.“

D. Revoy paveikslas 2010 m. David Revoy / Blender Foundation / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Beje, dreki vadinami ir senovės skandinavų karo laivai (turime lietuvišką terminą – drakarai). Jie buvo ilgi, su uždedamomis (greičiausiai medinėmis, raudonai nudažytomis) drakonų galvomis priekyje. Jeigu vikingai tą galvą nuima – vadinasi, plaukia nusiteikę taikingai. O jeigu drakono galva užmauta – plauk nuo tokio laivo kuo toliau, nes bus bėdų.

Pašnekovė Rasa, kaip minėta, įsigilinusi į germanų mitologiją. Iš germanų kilo islandai, danai, norvegai, švedai, vokiečiai, anglai, olandai ir flamandai. Šios tautos aprašo dar vieną drakono savybę – tai yra blogas ir piktas padaras. Štai garsiojoje anglosaksų epinėje poemoje „Beovulfas“ aptinkame drakoną, su kuriuo karžygys Beovulfas susikimba jau būdamas senas. Bevardis slibinas šiame kūrinyje – nebylus naktinis sutvėrimas, kaupiantis turtus, žiaurus ir kerštingas, alsuojantis ugnimi. Žodžiu, „tradicinis“ drakonas, kokių šiais laikais dažnai matome fantastiniuose filmuose.

Kodėl verta klausytis drakono?

Kitas garsus „germaniškas“ drakonas – tai skandinavų epe, „Poetinėje Edoje“, senąja islandų (angl. old norse) kalba aprašytas Favniras, visas švytintis ir ant galvos užsidėjęs kažkokį „baimės šalmą“, kurio prasmė iki šių dienų neaiški.

Tačiau įdomiausia slibino savybė – jis šneka žmonių kalba! „Nežinau, kaip Azijoje, bet germanų drakonai šiaip nebylūs, jie tiesiog yra žvėrys, pabaisos. O Favniras labai įspūdingas, prakalba – ir tą daro jau mirštantis. Žinot, kaip operose būna – nuduria žmogų, ir jis prieš mirtį dar sugieda ilgą ariją“, – šypsosi R. Baranauskienė.

Kaip drakonas nužudomas? Skandinavų legendinis herojus Sigurdas (o pasakojimą „pasiskolinusioje“ Nybelungų giesmėje – Zigfrydas) pasislepia duobėje, ją užmaskuoja – ir, kai virš jos nieko neįtardamas prašliaužia Favniras, karžygys iš apačios smeigia padarui tiesiai į širdį.

Hermannas Hendrichas, „Sigurdas ir Favniras“, 1906 m. Wikipedia.org nuotrauka

Dabar – du įdomūs faktai. Pirmasis: mitologijos tyrėjai iki šių dienų nesutaria, kaip (pagal anų laikų supratimą) pasielgė Sigurdas – protingai (sakytume, panaudojo gerą taktiką) ar bailiai, neišdrįsęs su drakonu susikauti akis į akį. Antrasis faktas: šį epizodą savo kūriniui „Silmariljonas“ akivaizdžiai panaudojo skandinavistas, garsusis rašytojas J. R. R. Tolkienas. Jis rašo, kaip žmogus Hurinas, vadovaudamasis tokia pat taktika, nusmeigia nedorąjį, baisiai dvokiantį (ir taip pat kalbantį, beje) drakoną Glaurungą.

Taigi skandinavų drakonas Favniras, po netikėto dūrio supratęs, kad jo minutės suskaičiuotos, pradeda kalbėti. Pasak mokslininkės, tai yra labai svarbu – nes skandinavai tikėjo, jog prieš mirtį žmogus visada pasako tiesą. O kokia drakono tiesa? Ko gero, pati svarbiausia yra ši: jis kelis kartus įspėja Sigurdą: „Žibantis auksas, prašmatnūs žiedai tave pražudys.“

Kad turtai užtraukia nelaimę, drakonas žino iš savo patirties. Čia R. Baranauskienė primena tai tartum įrodančią pabaisos istoriją, kurią randame kitame skandinavų kūrinyje, Snorio Sturlusono „Edoje“.

Nežinomas autorius. Pirmasis istorijoje nupieštas vakarietiškas drakonas (fragmentas), 1260 m. Wikipedia.org nuotrauka

Favniras, pasirodo, iš pradžių buvo žmogus! Ir turėjo labai neįprastą šeimą. Jo tėvas buvo vardu Hreidmaras – tiek apie jo asmenybę ir težinome. Tačiau jis augino tris sūnus. Kalvis Reginas – pusiau dvergas, (dvergo ūgio; kažkas panašaus į nykštukus, nors iki galo neaišku, kaip tie dvergai „atrodė“). Kitas sūnus – minėtasis Favniras, žmogus. O trečiasis brolis Otras yra… ūdra. Juk sakiau, kad keista šeimynėlė.

Taigi pasakojama, kad trys skandinavų dievai – Lokis, Odinas ir Heniras – vienąkart pamato plaukiojantį, lašišą pasigavusį, Otrą. Klastingasis Lokis nei iš šio, nei iš to užmuša vargšę ūdrą. Pavakare trys dievai apsilanko pas Hreidmarą, ir Lokis giriasi, kad vienu smūgiu užmušė ir žvėrelį, ir lašišą.

Hreidmaras, supratęs, kad žuvo jo sūnus, pasikviečia Favnirą bei Reginą. Šiedu dievus „supakuoja“, paima į nelaisvę ir reikalauja išpirkos. Tėvas liepia patiesti amžinatilsį ūdros kailiuką ir dievams jį apipilti auksu – kad nebesimatytų nė vienas plaukelis. Tik šitaip trijulė gaus laisvę. Ką gi – Lokis išsiunčiamas ieškoti aukso. Jis susiranda dvergą Andvarį, paima į nelaisvę ir priverčia atiduoti visus savo turtus – net ir ypatingą žiedą, kuris jam tuos turtus gausino. Netekęs visko, Andvaris atimtą turtą prakeikia – kas tik jį turės, mirs smurtine mirtimi.

Lokis parneša lobį Hreidmarui kaip „kompensaciją“ už sūnų – ir trys dievai pagaliau laisvi. Bet istorija čia tik įsibėgėja: tėvas nenori dalintis lobiu su savo sūnumis, už tai Favniras jį nužudo ir pasisavina visą auksą. Tada jis atsigula ant lobio ir… virsta drakonu. Jo brolis Reginas dar bando pareikšti ir savo teises į turtus, bet Favniras tik pasijuokia – jeigu nužudžiau savo tėvą, tai atimti gyvybę tau bus vieni niekai. Reginas nepuola prieštarauti (nes priešinimasis piktam drakonui kenkia sveikatai), tačiau lobio neužmiršta: jis nusisamdo Sigurdą, nukala jam kardą ir duoda užduotį nugalabyti brolį slibiną.

Taigi į širdį nudurtas Favniras prakalba, įspėja Sigurdą (ir visus mus) saugotis turtų vilionių, nes tas troškimas pražudo žmogų. Deja, jaunam įžūliam kariui šie žodžiai nė motais – vis tiek anksčiau ar vėliau visi mirsime, tad ko čia jaudintis. Kaip vėliau paaiškės, jis mirs anksčiau.

Senovės skandinavų likimo deivės nornos (fragmentas)., 1892 m. L. B. Hansen / Wikipedia.org iliustracija

Tačiau Sigurdas vis dėlto pasinaudoja proga išgauti iš drakono tiesą – ir ima jį klausinėti įvairių dalykų. „Pavyzdžiui, jis klausia apie trijų deivių – nornų – prigimtį. Tai yra deivės, kurios skiria likimus. Jų vardai, paprastai išvertus, yra Praeitis, Dabartis ir Ateitis. Trys moterys, kurios aprėpia visą žmogaus gyvenimo „teritoriją“. Drakonas apie jas pasako labai įdomų dalyką – kad visos jos yra skirtingos kilmės. Tai nėra seserys, viena norna kilusi iš asų (skandinavų dievų), kita – iš elfų giminės, o trečioji – iš dvergų. Bet mes nežinom, kuri yra kuri. Taigi tokios informacijos apie nornų prigimtį niekur kitur skandinavų mitologijoje nerasime. Drakonas žino dalykus, kurių nesuvokia niekas kitas“, – pasakoja R. Baranauskienė.

Jurgis… t. y. Sigurdas ir drakonas

Pašnekovė teigia, kad Sigurdo ir slibino istorija buvo be galo populiari viduramžiais Vakarų Europoje. Šalia visos ligšiolinės simbolikos, drakonas krikščionybėje įgauna dar vieną prasmę – jis siejamas su pačiu šėtonu, tykančiu praryti užsižiopsojusias sielas.

„Viduramžiais krikščionys kone dievina Sigurdo legendą, o jis traktuojamas beveik kaip šv. Jurgis, kuris nukauna drakoną. Norvegijoje ant vienos bažnyčios fasado neatsitiktinai vaizduojama Sigurdo legenda, – sako mokslininkė. – Sigurdas simbolizuoja gerąją jėgą, kuri kovoja su šėtonu.“

Ramsundo runų akmuo (arba Sö 101), kuriame išraižyta legenda apie Sigurdą. Wikipedia.org nuotrauka

„Anksčiau vyko didelė diskusija (dabar ji išsikvėpusi) apie senovės skandinavų runų akmenis. Labai dažnai tuose akmenyse išraižyti gyvatės, drakono motyvai – o štai raižinys ant Ramsundo uolos vaizduoja Sigurdo legendą. Tai milžiniškas, įspūdingas akmuo Švedijoje, ant jo matome legendos veikėjus – ūdrą, arklį, nužudytą kalvį Reginą, drakono širdį ant laužo kepantį Sigurdą. O pats išraižytas drakonas „įrėmina“ visą pasakojimą, kurį sekti reikia pradedant nuo drakono galvos.

Anksčiau buvo ginčijamasi, ar raižinys tame akmenyje yra pagoniškas, ar krikščioniškas įrašas. Aš manau, kad krikščioniškas, nes krikščionys Sigurdo istorijoje atrado labai daug sau artimų dalykų, jie labai gerai „suprato“ mito esmę.“

Ką reiškia žudyti?

Germanų mitologijoje pasikartoja motyvas, kad karžygys, nukovęs drakoną, kovoje miršta ir pats. Taip nutinka Beovulfui, Sigurdui (nors ir netiesiogiai) ar dievui Torui, kuris nukauna Pasaulio gyvatę, bet ir pats žūsta. Kodėl?

„Mintis yra labai gili ir labai sena, – atsako R. Baranauskienė. – JAV lingvistas Calvertas Watkinsas parašė fantastišką knygą „How to Kill a Dragon“ (Kaip nužudyti drakoną). Joje kalbama apie indoeuropiečių formules, kurios kartojasi visose mituose. Viena iš jų tokia: žmogus nužudė gyvatę, o kita – tas, kuris nužudė, bus nužudytas. Pastaroji formulė gaji jau pačiuose seniausiuose indoeuropiečių mituose.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Yra ir dar viena abipusės pergalės (ar abipusio pralaimėjimo) prasmė: tie, kurie žudo pabaisas, bei pačios pabaisos mituose apibūdinami tais pačiais epitetais. Pavyzdžiui, Beovulfas ir siaubūnas Grendelis vadinami aglæca, kas reikštų pabaisą. „Tam, kad žudytum, reikia tam tikro „pabaisiškumo“, tu pats turi būti monstras. Manau, kad mitas kalba, jog turi būti ypatingos „sandaros“, kad galėtum žudyti. Sigurdo legendoje drakonas apibūdinamas kaip „šviečiantis“ – bet ir Sigurdas taip pat šviečia. Nužudęs slibiną, jis tartum susitapatina su juo – užsideda „baimės šalmą“, geria jo kraują, suvalgo širdį… Netgi atsigeria ir Regino, kurį vėliau nužudo, kraujo.“

Paskaičius Tolkieną

Įkvėptas legendų, apie drakonus, garbę, mūšius bei panašius smagius dalykus rašė minėtasis J. R. R. Tolkienas, kuris savo raštais siekė sukurti šiuolaikinį mitą (žinant tai, kiek sveiko proto žmonių šiandien visgi eina iš proto dėl elfų, orkų ar hobitų, galime sakyti, kad jam pavyko).

Davidas Demaretas, „Smogas“ (šiuolaikinė J. R. R. Tolkieno knygos „Hobitas“ interpretacija), 2012 m. Wikipedia.org nuotrauka

„Hobite“ sutinkame godųjį kalbantį slibiną Smogą, o „tamsesniuose“ kūriniuose „Silmariljonas“ ar „Hurino vaikai“ susiduriame su Glaurungu (ir kitais drakonais, apie kuriuos, tiesa, nedaug teparašyta. Kita vertus, pakanka vos kelių sakinių, kad įsivaizduotum, koks milžiniškas turėjo būti drakonas Ankalagonas – kai jį nukovė, krisdamas žemyn iš dangaus sugriovė kalnus). Profesoriaus kūryba – nuostabi, tačiau R. Baranauskienė kviečia skaityti ir tuos tekstus, kuriais gėrėjosi pats Tolkienas:

„Jis puikiai išmanė šaltinius, nes buvo skandinavistikos ir keltologijos profesorius. Jis pats yra rašęs, kad kalbantys drakonai sukurti pagal Sigurdo mitą. Bet tie, kurie skaitė senuosius šaltinius – mitus ir sagas – gali matyti, iš kur įkvėpimo Tolkienas sėmėsi. Žinoma, jis įspūdingai sudeda skirtingus pasakojimus į vieną naratyvą. Iš jo neatimsi gebėjimo sujungti visas mitologijas – tarp jų ir drakoną, kuriuo profesorius žavėjosi.“