Teologas diak. B. Ulevičius: net ir pandemijos akivaizdoje galime rinktis nepajudinamą džiaugsmą

Tuo įsitikinęs katalikų teologas, diakonas dr. Benas Ulevičius. Pasak pašnekovo, tikintieji kviečiami į neramų pasaulį nešti nesumeluotą džiaugsmą ir viltį – ir šiai misijai turi tvirtą pagrindą.

Teologas sako, kad dabar tinkamas laikas pasiryžti autentiškam santykiui su Dievu ir pasauliu – ir bent trumpam atsisakyti menkaverčių išorinių dirgiklių. Jei tai pavyks – pandemija tada mums gali padėti dvasiškai prablaivėti ir patirti tikrą džiaugsmą, o karantinas – tapti tobulėjimo ir savęs pažinimo „kursu“.

Apie krikščioniško džiaugsmo, taikos ir ramybės paieškas – pokalbis su dr. Benu Ulevičiumi.

Apie krikščionybę galima pasakyti labai daug. Bet vienas iš apibūdinimų, kuris man labai įsiminė, – kad tai yra džiaugsmo religija. Net ir Evangelija vadinama Gerąją Naujiena. Iš kur tas džiaugsmas krikščionybėje, ką tai reiškia?

Mes, krikščionys, esame vieni iš nedaugelio, kurie tikime, kad šita tikrovė, kurioje gyvename, yra paskirta gerai pabaigai. Jei nėra amžinybei mus kviečiančio Dievo ir Jo valios, kuri išryškėja per Kristų, visos mūsų pastangos ir nuotykiai niekur neveda, neturi nei geros, nei blogos baigmės. Jei esi mąstantis žmogus, supranti, kad tokiu atveju visa nebeturi prasmės.

Tada tenka pačiam susikurpti įvairias nedideles gyvenimo prasmes, kartu suprantant, kad tai tėra tavo pastangų rezultatas, nepagrįstas jokia didesne Prasme. Tai – labai nuviliantis pasaulio vaizdas.

Tad krikščionio gyvenimą galima palyginti su kelione. Ji gali būti labai sunki, sudėtinga, gali tekti patirti skausmo ir išbandymų – bet tos kelionės krantas egzistuoja, kryptis yra. Ir tai teikia vilties, kad kiekvieną dieną mano pastangomis žengiamas naujas žingsnis veda į Kažkur ir turi prasmę. Manau, tai yra stipriausias džiaugsmo pagrindas.

Įdomu, kodėl mes tą džiaugsmą kartais linkę prarasti? Būna, žmonės, kurie nelabai susiję su krikščionybe, tikinčiuosius (turbūt pagrįstai) kritikuoja – kad būname susiraukę, kažkuo nepatenkinti, bambantys, ir pan. Kokios čia galėtų būti to priežastys? Kodėl mes pamirštame Tavo minėtą viltį – ar ją prarandame?

Dėl daugybės priežasčių, be abejo. Viena iš jų – krikščionys gyvena tame pačiame pasaulyje kaip ir kiti žmonės ir patiria visas laikmečio įtakas. Mes neturime kažkokio stebuklingo imuniteto laikmečio mąstymui. O šiuo metu ryški mąstymo tendencija – gauti visus dalykus, nemokant jokios kainos.

Pavyzdžiui, siekiame, kad galėtume nuolat maloniai stimuliuoti skonio receptorius visai ne dėl alkio. Šiuolaikinės technologijos leidžia mums bet kurią akimirką neribotai klausytis tobuliausių muzikos kūrinių, kurie gimė iš realių žmonių išgyvenimų, skausmo, kančių ar džiaugsmo, tačiau patys nenorime mokėti netgi elementariausio dėmesio, klausomės išsiblaškę, lyg tai būtų foninis triukšmas. Jaučiamės turį teisę į visus seksualinius malonumus, bet nesutinkame įsipareigoti ištikimam tarpasmeniniam santykiui su kitu žmogumi.  Kompiuteriniuose žaidimuose siekiame patirti keliones, nuotykius ir įtampas, neišliedami nė lašo prakaito ar kraujo, nepatirdami tikrų pavojų. Nenuostabu, kad visiškai nemokame patirti tikro džiaugsmo. Nes tikras džiaugsmas plaukia iš tikro gyvenimo, o ne simuliacijų.

Ši yda nepalieka nuošalyje ir krikščionybės. Dažnai susižavime krikščionybės idėja, ji mus patraukia, bet, kaip esame įpratę, mėginame gauti dvasinio gyvenimo džiaugsmus lyg vartotiną produktą. Pamirštame, kad dvasinis džiaugsmas plaukia iš tikro gyvenimo aukos, tikro nesuvaidinto gyvenimo. Tuomet mūsų krikščionybei trūksta autentiškumo. Tad ir džiaugsmas netampa pergalingas, nenustelbia pykčio, susierzinimo, baimės, nevilties.

Tai nėra nauja problema. Apie tai įspėja pats Jėzus ir apaštalai bei vėlesnių amžių šventieji. Pvz., šventasis Kryžiaus Jonas skundėsi, kad pradedantieji dvasinę kelionę dažniausiai siekia persisotinti įvairiomis dvasinėmis patirtimis, apsikrauna dvasinėmis knygomis, gausybe visokių šventų žaislų, daug daugiau, nei reikia šventumui siekti. O iš tikrųjų tereikia vieno – pažinti Dievą praktikuojant maldą ir meilę.

Kita vertus, piktą krikščionį galima suprasti ir net atjausti. Taip, jis prasilenkia su Kristaus džiaugsmo tikrove. Tačiau jis gyvena šiandieniame pasaulyje, kuriame išorinė tikrovė rėksmingesnė, agresyviau atakuojanti nei dvasinė patirtis. Dvasinis gyvenimas reikalauja tam tikro dėmesio ir  išorinių procesų valdymo. Mūsų juslės linkusios kabintis į spalvas, garsus, išorinius dirgiklius. Jos sunkiai pasiduoda  dvasinio gyvenimo reikalavimams. Juolab kad gyvename tikroje stimuliavimo priemonių perkrovoje. Net ir krikščioniui tokioje tikrovėje lengva paskęsti, prarasti orientyrus.

Todėl ypač šiandien krikščionis turi dėti pastangas, kad periodiškai sustabdytų rėksmingus išorinius procesus ir grįžtų į gilios maldos bei bendrystės su Dievu patirtį. Svarbu tai daryti nuolat. Tik taip įmanoma neprarasti šaltinio, iš kurio trykšta džiaugsmas.

Kartu norisi paklausti – iš ko susidarome įspūdį apie tuos nervingus ir džiaugtis nemokančius krikščionis? Dažniausiai – iš socialinių tinklų. Būtent čia matome daugybę pykstančių žmonių. Socialiniai tinklai taip ir sugalvoti, kad sužadintų vartotoją, jį suerzintų, priverstų viešai išsilieti. Labai dažnai žmogus, kuris socialiniame tinkle gali rašyti piktai ir nepagarbiai, realiame gyvenime taip nesielgtų. Internetas jam suteikia galimybę išsiburbėti, išlieti neigiamas emocijas – ir grįžti į realų gyvenimą. Gali būti ir taip. Labai gaila, jei dėl tokio išsiliejimo sudaromas prastas krikščionio vaizdas. Iš krikščionių visi reikalauja daugiau. Ir tai suprantama, nes skelbiame Kristų – pačią Dievo išmintį.

Paklausiu asmeniško dalyko. Tu pats visur aktyviai dalyvauji, turi begalę darbų, ir tie įvairūs išoriniai dirgikliai Tau puikiai pažįstami. Tačiau Tave pažįstu kaip vieną linksmiausių, viltingiausių ir taikos labiausiai siekiančių žmonių. Net ir socialiniuose tinkluose, kai krikščionys pradeda išsakyti nerimą dėl vienų ar kitų dalykų – Tu visada ramiu tonu, primindamas Evangeliją, bandai kitus nuraminti. Kaip Tau pavyksta išlaikyti tokią viltį ir ramybę?

Man tikrai ne visada pavyksta, bet džiugu, kad susidaro toks vaizdas (šypsosi). Viena vertus, tai nėra joks mano nuopelnas – manau, kad daugiausia tą lemia šviesios gyvenimo patirtys vaikystėje ir tam tikra genetinė medžiaga.

Tokį lyg ir didelių pastangų nereikalaujantį šviesumą lydi ir kai kurie trūkumai. Pavyzdžiui, negebėjimas būti griežtam, kai to griežtumo reikia. Polinkis glaistyti situacijas net ir tada, kai būtent reikia išryškinti problemas.

Gyvenime esu išmėginęs įvairius požiūrių ir pasaulėžiūrų. Pagaliau padariau išvadą, kad mano pasaulio matymas linkęs į kraštutinumus, perdėtą entuziazmą – ir iš to plaukiantį siaurumą. Todėl pasirinkau Katalikų Bažnyčios mokymą kaip gydomą priemonę. Bažnyčia tikrai išmano ir aprėpia daugiau nei aš – vien jau šitokio žvilgsnio praktikavimas teikia savotiško kuklumo ir susivaldymo, kai norisi viską išlieti, pasakyti daugiau, nei derėtų.

Paprastai mėginu gaudyti savo mintį, vos tik ji šmėsteli, ir ją įvertinti. Stengiuosi būti kiek įmanoma objektyvus – net ir tada, kai emocijos verda ir reikalauja išlieti negatyvą socialinėje erdvėje. Stengiuosi šiek tiek atsitraukti nuo to, ką rašau, nerašyti „kūnu ir krauju“, bet su atsakomybe, atstovaudamas platesniam požiūriui. O tam padeda gana paprasta priemonė: parašius tekstą stabtelėti ir palaukti bent dešimt minučių, o kartais ir ilgiau. Po to dar kartą perskaityti, ką parašiau, ir tik tada paspausti „Enter“. Kai pavyksta, šis metodas mane išgelbsti nuo daugybės gėdos akimirkų (juokiasi). Aišku, pavyksta ne visada.

Kita vertus, padeda ir tam tikra atjauta. Gyvenime pažinojau daugybę skirtingų žmonių. Nemažai mano draugų turi labai įvairius požiūrius, nėra katalikai. Bendravimas su jais leidžia suprasti paprastą dalyką – kad kiekvienas žmogus gali turėti savo pasaulėžiūrą, kuri jam tiek pat brangi kaip ir man – manoji. Blogiausia, ką gali padaryti – mėginti žmogų įžeisti, kalbėdamas apie jo pasaulėžiūrą ir jausmus. Tai visada griauna santykius. Pagaliau, barniuose iššvaistoma daug laiko, o man laikas brangus. Tad, jeigu nori išsigryninti savo mintis ar kurti dialogą, pagelbėja nuoširdūs ryšiai su įvairiais žmonėmis. Jei tie ryšiai žengia koja kojon su nuolankiu įsiklausymu į Bažnyčios mokymą, įmanoma išvengti dviejų kraštutinumų – tiek bestuburiško pataikavimo visiems, tiek ir kitų kapojimo savo tiesos kardu.

Grįžkime prie džiaugsmo ir viltingumo. Prisimename pirmąjį karantiną – nuotaikos vyravo gan slogios. Neaišku, kaip bus dabar, kai vis daugiau Lietuvos rajonų vėl karantinuojami, o reikalai dėl COVID-19 smarkėja. Koks gali būti krikščioniškas „atsakas“ į šią situaciją? Ar Bažnyčios mokymas čia turi ką pasiūlyti? Kaip išlaikyti džiaugsmą ir viltį – be abejo, nepamirštant visų atsargumo priemonių?

Bažnyčia šioje situacijoje tampa labai svarbi, nes jos pagrindinė žinia – kad viską lems ne tai, kas išorėje, bet kas žmogaus širdyje. Mūsų reakcija į tikrovę yra labai nepastovi. Mums mūsų problemos vienaip atrodo vėlai vakare, kitaip jas pamatome anksti ryte. Vienaip galvojame, kai esame alkani, kitaip – kai sotūs. Tačiau po šiais paviršiniais svyravimais slypi nepajudinamas savasties pamatas. Jei tą suprantame, galime pasirinkti, su kuo tapatintis – kintančiais jausmais, banguojančiomis emocijomis, ar su tuo gilesniuoju „aš“, kurį nepaliaujamai džiugina Dievo Dvasia. Galime pasirinkti nepajudinamą džiaugsmą.

Nekalbu apie tokius atvejus kaip klinikinė depresija, kur reikalinga specialistų pagalba. Kalbu apie įprastą žmogaus gyvenimą. Bažnyčia nuolat pabrėžia, kad gyvenimas prasmingai priklauso nuo to, ką pasirinkai ir kam save padovanojai. Džiaugsmas taip pat priklauso nuo to, į ką sutelki savo mintis, kam dovanoji savo dėmesį. Ko labiausiai bijai netekti? Kas tavo gyvenime yra vertybė, dėl kurios aukoji visa kita? Kol ta vertybė nėra tai, kas tave viršija ar bent yra tau lygu (pvz., grožis, tiesa, kitas asmuo, Kristus, Dievas) – nepatirsi tikro džiaugsmo. Praeinantys dalykai nėra blogi, bet nesuteikia tvirto pamato gyventi ir džiaugtis. Jei savo viltis sudėsi tik į juos, tapsi panašus į mobilųjį telefoną, kuris mėgina pasikrauti iš nusėdusios baterijos.

Tad šiais laikais, kai pabrėžiama teisė sekti savo kintančius impulsus su skambiu šūkiu „follow your heart“ (sek savo širdį), Bažnyčios balsas labai svarbus. Ji visada pabrėžė apsisprendimo jėgą. Jos požiūriu meilė ir džiaugsmas taip pat kyla iš apsisprendimo. Sakyčiau, ši karantino situacija duoda gerą galimybę tai suprasti. Tiesa, savo požiūrio dažnai nevaldome, nes esame linkę save stimuliuoti veiklomis, kurios mums dovanoja dopamino pliūpsnių, greito malonumo patirčių. Tai gali būti išmaniojo telefono minkymas ar šlaistymasis po miestą atliekant savo neva reikšmingas veiklas. Karantinas suteikia galimybę sulėtinti tempą ir atlikti dopamino detoksikaciją, t. y. apsivalyti nuo to nepaliaujamų dirgiklių poreikio, susiaurinti savo lūkesčius. Tik tada pavyks prablaivėti ir atkreipti dėmesį į tai, kas tikrai svarbiau.

Pavyzdžiui, jei nuolat pietaujame pačiuose brangiausiuose restoranuose, labai greit mūsų visiškai nebepradžiugins paprastas sumuštinis. Bet jis labai pradžiugina, kai esame išalkę žygyje – tada, atrodo, nieko geriau negali būti už sumuštinį. Karantinas teikia galimybę grįžti atgal prie džiaugsmų, kurie ne tokie rėksmingi. Galimybę sumažinti savo poreikius ir skirti laiko apmąstyti svarbius dalykus. Ne visiems, bet daugeliui žmonių atsiras šansas tai padaryti. Vieni tuo šansu pasinaudos, kiti jį praras.

Ne visiems karantinas reikš ramesnį gyvenimą. Daugeliui teks praleisti ištisas dienas šurmulingoje namų aplinkoje, vaikams mokantis nuotoliniu būdu ir pan. Siūlyčiau tai priimti kaip puikią galimybę išugdyti naujų situacijų valdymo įgūdžių, kūrybingai strateguoti, naujai džiaugtis intensyvesne bendryste. Ir vėl daug kas priklausys nuo požiūrio. Net ir galimybė sumažinti savo egoizmą, ugdyti kantrybę – neįkainojama. Daugybę šimtmečių žmonės specialiai ryždavosi bendruomeniniam gyvenimui vienuolynuose, kad „nušlifuotų“ savo egoizmo kampus. Šiuo atveju tokią privilegiją suteiks karantinas. Galima tai priimti kaip vargą. Bet galima ir kitaip – kaip tobulėjimo ir savęs pažinimo kursus. Už kuriuos paprastai daug mokama. Šiuo atveju viskas taip pat, tik mokėti nieko nereikės (juokiasi).

Galų gale epidemija suteikia progą prisiminti savo trapumą, pagalvoti apie ligos ir mirties realumą. Tokios mintys gali pradžioje prislėgti. Tačiau taip pat jos gali pastūmėti ieškoti atramos dvasiniuose dalykuose.

Kai mus ištinka sudėtingesnės situacijos, išgąsdinti krikščionys neretai pradeda reaguoti: „Pasaulio pabaiga“, „apokalipsė“, „paskutinieji laikai“, ir pan. Bet gal bijome be reikalo? Atrodytų, kad krikščionis kaip tik yra tas, kuris laukia pasaulio, laikų pabaigos. Juk ir pačioje visos Biblijos pabaigoje skaitome žodžius: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20)

Pasaulio pabaigos aprašymus Šventajame Rašte lydi pasakojimai apie didžiulius išbandymus, persekiojimus ir nelaimes. Šiuo požiūriu, tai nėra tai, ko džiaugsmingai lauki – tartum savaitgalio po darbų (juokiasi).

Kita mintis – turbūt labiausiai blaivinanti – kad, užuot laukus pasaulio pabaigos, kiekvieną akimirką reikėtų prisiminti, jog kiekvienas vakaras yra mano „mažoji pasaulio pabaiga“. Niekada nežinau, ar pabusiu kitą rytą. Blaivus žmogus nuolat mėgina suprasti, kad jo gyvenimas labai trapus.

Karantinas nieko naujo neatskleidė. Mes visi sergame, visi turėsime mirti. Tik dabar turbūt išryškėja didesnė atsakomybė už kitus – ar esu jautrus kitų poreikiams? Ar pagalvoju apie kitų gyvenimus, ar apsaugau nuo nepageidaujamų ligos situacijų? Tikrai ne visi bijo ligos dėl savęs pačių. Daugybė žmonių galvoja apie savo vaikus ir tėvus, supančiuosius, jaučia didelę atsakomybę prieš juos. Tas pat ir su nepažįstamais žmonėmis. Niekada negali žinoti, ar greta esantis žmogus neturi lėtinių ligų, ar nepatiria nuolatinio ryšio su senyvo amžiaus ar silpnos sveikatos žmonėmis. Pasipūtimas, arogancija čia visiškai ne vietoje. Tokioje situacijoje privalome elgtis jautriau, kukliau ir su didesne atsakomybe.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad turime pasiduoti baimei. Tačiau galima nebijoti atsakingai. Ir elgtis atsakingai be baimės.

Galbūt krikščionims šituo laikotarpiu netgi atsiranda pareiga būti vilties balsais – tiek savo aplinkoje, tiek ir minėtuose socialiniuose tinkluose? Kai pagalvoji – kas, jei ne mes, turintieji aiškią amžinojo gyvenimo viltį, gali geriau liudyti ir  žemiškąją viltį?

Tikrai taip. Viešpats ir apaštalai mus ragina ypatingam jautrumui, būtent, kad stiprieji turi atsižvelgti į silpnųjų silpnybes. Mes negalime pykti dėl kitų pykčio, bijoti dėl kitų baimės. Bet mes kviečiami atjausti kitų žmonių baimes bei pyktį – ir padovanoti šviesos. Kaip šventojo Pranciškaus maldoje – nešti viltį, kur braunasi nusiminimas, šviesą, kur užgulusios tamsybės. Jeigu krikščionys nėra pasaulio druska, ypač savo darbovietėse ar tarp giminaičių, tada pasaulis netenka svarbios atramos.

Tą sakau ne norėdamas sukelti mums, krikščionims, kaltės jausmą. Taip jau yra, kad, ištikus visuomeniniams smūgiams, mes, krikščionys – lygiai taip pat, kaip ir visi kiti – pamatome, kad esame pilni baimės, įsikibę į savo komfortą, kurio nenorime prarasti. Bet mes ir skiriamės nuo kitų. Tas nubudimas, kai visa tai suvokiame, mus iškart bloškia į atgailą, į naują situacijos įvertinimą. Mes prašome Dievo pagalbos, suprantame, kad nesame tokie žmonės, kurie turėtume būti pagal Dievo širdį.

Manau, dėl tokių pandemijos ir panašių išbandymų mes žaibišku greičiu koreguojame savo gyvenimo kelią. Pasakome reikiamus „atsiprašau“, „meldžiu“ – ir tada naujomis jėgomis stojamės ant Evangelijos bėgių. Labiausiai būtų liūdna, jeigu Bažnyčiai ir kiekvienam krikščioniui net ir pandemija nepadėtų to padaryti. Tada būtų galima įtarti, jog širdis tiek užkietėjusi, kad ją supurtyti galėtų tik baisios betarpiškos mirties pavojus. To tikrai nesinorėtų.

Tad galima matyti pandemiją ir karantiną kaip kvietimą nubusti, prablaivėti, peržiūrėti savo vertybes – ir dar kartą pasidairyti, kurgi tas horizontas, į kurį Dievas mus visus kviečia.