Tolerancijos sąmokslo teorijoms!

Sąvoką „sąmokslo teorija“ nuo 2020 metų vis dažniau aptinkame viešajame diskurse. Tonas beveik kaskart toks pat: sąmokslo teorijos „nerealios ir kvailos“, „kenksmingos ir klaidinančios“, „liūdnai pagarsėjusios“, beveik tapačios melagienoms, dezinformacijai ir pramanams, plintančios kaip pavojingas virusas. Jos tikintį žmogų „paverčia protiniu ligoniu“, jose „nerasime nė lašo racionalumo“. Tikėti tokiomis teorijomis yra „gilesnės problemos simptomas“. Tarsi tai būtų dar viena mūsų dienų epidemija.

Rugsėjo 20 dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose buvo atidaryta paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“. Ji suteikė viltį, kad į šį fenomeną pagaliau bus pažiūrėta rimčiau ir objektyviau. Teko nusivilti.

Pirmasis nusivylimas: paroda nepateikia jokio argumento, kodėl visos sąmokslo teorijos laikytinos blogomis

Filosofas ir „Vilnius Tech“ lektorius Alfredas Buiko parodos katalogo įžanginiame straipsnyje „Trumpa sąmokslo teorijų istorija“ rašo, kad viena iš sąmokslo priežasčių yra „baimė, esą kažkur kažkas galingas ir nematomas siekia tau blogo“. Autorius duoda suprasti, kad būtent dėl to sąmokslo teorijos nelaikytinos racionaliomis. Bet argi taip baimintis negali būti pagrįsta? Juk blogio siekiančių žmonių tikrai esama ir net labai galingų. Juolab kad dažniausiai tie galingieji patys rankų nesitepa, o galią išnaudoja per kitus, kartais net per daugelį, taip išlikdami šešėlyje.

A. Buiko konkrečiai paaiškina, kas yra tos sąmokslo teorijos: „Tai naratyvai apie sąmokslus, t. y. apie slapta veikiančias bent dviejų asmenų grupes, kurių nariai siekia sau naudingų tikslų kitų asmenų […] sąskaita. Kitaip tariant, sąmokslo teorijos yra pasakojimai apie tai, kad a) kažkas b) kažkur c) slapta d) daro bloga.“ Būtent! Piktų ketinimų turintys pasislėpę veikėjai rezga savo planus – argi to negali būti?

Teorijos apie tariamus sąmokslus gali atsirasti dėl trijų priežasčių: pirma, kai nepavyksta tobulai paslėpti piktų planų ar veiksmų ir į viešumą nutrupa šiek tiek (klaidingos arba neklaidingos) informacijos. Pavyzdžiui, JAV žurnalistas Seymouras Hershas teigia gavęs informacijos iš vieno šaltinio apie 2022 m. rugsėjį įvykusį „Nordstream“ dujotiekio sprogimą. Vokiečių žurnalistai iš informatoriaus valdžios aparate taip pat teigia sužinoję apie savo šalies tarnybų užslaptintą šio sprogimo tyrimą. Štai ir turime jau kelias konkuruojančias sąmokslo teorijas apie praeitų metų įvykį Baltijos jūroje.

Antra, kai sunkiai paaiškinami faktai bei keisti reiškiniai kelia klausimų ir įtarimų, kad vyko (ar vyksta) sąmokslas. Pavyzdžiui, ar JAV prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy žudikas Lee Harvey Oswaldas tikrai galėjo net septynis kartus šauti į prezidentą ir priekyje sėdėjusį Teksaso gubernatorių? Ir trečia, kai sąmokslas neturi jokio pagrindo tikrovėje, o teorijos apie jį gimsta vien tik žmonių vaizduotėje. Pavyzdžiui, esą žydai apnuodydavo krikščionių šulinius.

Taip pat skaitykite:

Pokalbiai su Tėvu. Dvi Lietuvos temos

Šluota prie durų

Draugystė be draugų, arba Postdraugystės visuomenė

Kodėl mes vis dar kariaujame?

Saugumas karo Ukrainoje kontekste ir pavojus klimato krizės akivaizdoje – Radvilų rūmų dailės muziejaus parodoje „(Ne)saugumo ribos“

Tauta, kurią auginame: tarp Mindaugo karūnos ir prarastos tiesos

Kas bendra tarp universiteto ir protesto?

Kultūra ir jos masinis vartojimas

Visa tai rodo, kad sąmokslo teorijų esama įvairių: visai piktybiškų, kai juodinami nekalti žmonės; niekam tikusių, nes prastai pagrįstų; ir daugiau ar mažiau visai neblogų, keliančių rimtus klausimus, padedančių ieškoti tiesos apie paslėptus nusikaltimus ir pan. Tokia įvairovė yra visų mokslo sričių bruožas. Tačiau muziejaus pranešime spaudai teigiama: „Šia paroda siekiame ne tik supažindinti, bet ir skatinti kritinį mąstymą, atsparumą propagandai bei sąmokslo teorijoms.“ Jeigu jau siekiama atsparumo, vadinasi, sąmokslo teorijos iškart kvalifikuojamos kaip negeros, žalingos ir vengtinos – juk neraginsi būti atspariam geram dalykui.

Mantas Martišius savo straipsnio parodos kataloge pabaigoje prideda dar daugiau: „Nėra lengvų, paprastų ir efektyvių būdų atpažinti, dekonstruoti ir užkardyti sąmokslo teorijas.“ VU docentas siūlo sąmokslo teorijas užkardyti. Ir ne kai kurias, o visas. Vienas ES dokumentas („Sąmokslo teorijų atpažinimas“) užsimoja dar griežčiau. Oficialiame jo vertime į lietuvių kalbą tiesiai parašyta, kad norima piliečiams padėti jas atpažinti, paneigti „ir išnaikinti“. Išnaikinti visas sąmokslo teorijas! (Būtų labai įdomu pamatyti, kokiu būdu tai padarytų…) O iki tol, matyt, turėsime gyventi su mintimi, kad sąmokslo teorijos iš esmės yra blogas dalykas. Kodėl? Neatsako nei paroda, nei katalogas.

Tiesa, A. Buiko vienoje savo straipsnio vietoje užsimena, kad „dalis jų tyrinėtojų bando atskirti „geras“ arba vertas dėmesio sąmokslo teorijas nuo „blogų“, neracionalių, keistų ir neįmanomų sąmokslų teorijų“. Tačiau, anot jo, neverta eiti jų pėdomis. Mat tai, kurias „sąmokslo teorijas šie tyrinėtojai laiko „geromis“, o kurias „blogomis“, dažniausiai tiesiogiai priklauso nuo jų pačių asmeninių politinių simpatijų ir pažiūrų“.

Kitaip tariant, tyrinėtojų asmenybės ir pažiūros daro įtaką moksliniam darbui, dėl to, žinoma, gali iškreipti rezultatus, pakenkti objektyvumui ir t. t. Bet ką tai turėtų įrodyti? Juk tai galioja visoms mokslo sritims. Su šiuo pavojumi ar polinkiu susiduria visi mokslininkai. Kodėl tai turėtų būti priežastis neatskirti gerų nuo blogų sąmokslų teorijų? Atsakymo nėra.

Antrasis nusivylimas: paroda nepateikia nė vieno pavyzdžio tokios sąmokslo teorijos, kuri pasitvirtino

Parodos katalogo mokslininkų straipsniuose keliose vietose pripažįstama, kad sąmokslai egzistuoja. Vadinasi, aišku, kad ir apie šį kaip apie kiekvieną mūsų gyvenimo fenomeną kalbama, sukuriama naratyvų, legendų ir teorijų. Išvada turėtų būti tokia, kad ne visos sąmokslo teorijos yra be pagrindo. Kitame leidinyje pats A. Buiko pripažįsta, „kad sąmokslo teorijos kartais būna teisingos“ (Lrytas.lt, 2023 10 20). Kadangi ne visi sąmokslai amžiams išlieka paslaptyje, kartais ateina laikas, kai viena ir kita teorija pasirodo esanti teisinga. Kodėl, bent jau siekiant balanso, parodoje nepateiktas nors vienas pavyzdys?

Būtų buvę galima prisiminti 1953-iuosius ir paminėti net kelis sąmokslus, kurie gerokai vėliau išaiškėjo. Tų metų rugpjūčio mėnesį Mohamedas Mosadikas, 1951 m. tapęs Irano ministru pirmininku, buvo pašalintas kariniu perversmu. Pagrindinė priežastis – kad jo vadovaujama vyriausybė, nacionalizavusi Anglijos–Irano naftos bendrovę, negaudavo pakankamos dalies pelno. Didžioji Britanija taip baisiai tuo pasipiktino, kad reikalu susirūpino ir JAV. Valstijų CŽV suorganizavo perversmą, kuriam net pats prezidentas Dwightas Eisenhoweris paskyrė nemažai pinigų. Irano monarchas, šachas, buvo įtrauktas į šį žaidimą ir iki Irano revoliucijos išliko ištikimu JAV sąjungininku. Kas tiksliai tampė virveles, dešimtmečius buvo tik spėliojama. Bet atėjo 2009-ieji. Prezidentas Barackas Obama pirmą kartą patvirtino tai, ką CŽV dešimtmečius neigė: „Šaltojo karo įkarštyje Jungtinės Valstijos prisidėjo prie demokratiškai išrinktos Irano vyriausybės nuvertimo.“ 2013 m. buvo išslaptinti M. Mosadiko pašalinimo sąmokslo dokumentai.

1953 metai žymi ir „MK-Ultra“ programos pradžią. Ankstyvuoju Šaltojo karo laikotarpiu CŽV manė aptikusi, kad komunistai atrado narkotiką ar technologiją, galinčią daryti įtaką žmonių protams. Reaguodama į tai, ji pradėjo slaptą programą, pavadintą „MK-Ultra“, pati siekdama surasti narkotikų ar kitų būdų, leidžiančių kontroliuoti žmonių valią bei veiksmus, ir panaudoti juos prieš priešą. Projektas pradėtas CŽV direktoriaus Alleno Dulleso įsakymu 1953 m. balandžio 13 d. Vykdant programą buvo atlikta daug neteisėtos veiklos, be kitų dalykų, JAV ir Kanados piliečius įtraukiant į kenksmingus bandymus, pridengtus neva atliekamais moksliniais tyrimais; buvo įtraukta daugiau kaip 80 institucijų, įskaitant ligonines ir kalėjimus. Bet jau septintame dešimtmetyje dėl nesėkmės programa buvo sustabdyta. Nors į viešumą „MK-Ultra“ nepateko, sklandė galybės įvairių teorijų apie mind control ir brainwashing. Tik aštuntajame dešimtmetyje JAV parlamento komitetas programą ištyrė ir paviešino skandalinguosius metodus.

Tiesa, M. Martišius mini „MK-Ultra“, bet tik giliai „paslėpęs“ savo ilgo straipsnio pabaigoje; į pačią parodą šis pavyzdys, deja, nepateko. Bet ir straipsnyje tik sakoma, kad „įtarimai […] pasitvirtino“. O juk galėjo tiesiai pasakyti, kad ši sąmokslo teorija buvo teisinga. Kiti du jo minimi pavyzdžiai yra nesenas Vokietijos „Dyzelgeito skandalas“ ir „Votergeito skandalas“ JAV. Abu „skandalus“ tiktų pavadinti sąmokslais. Bet tuomet kodėl kitame katalogo puslapyje sąmokslo teorijos kaip tokios ir vėl tapatinamos su pramanais?

Dar vienas pavyzdys iš visai netolimos praeities. Parodos koronaviruso dalies pradžioje rašoma: „Netrukus po epidemijos protrūkio pasipylė spėlionių, kad virusas galėjo patekti iš Vuhano virusologijos instituto.“ Šios „spėlionės“ būtent buvo tos, kurias būtinai reikėjo užgniaužti. Mokslo žurnale „The Lancet“ dar 2020 m. vasario 19 d. – beveik mėnesį prieš pandemijos paskelbimą – dvidešimt aštuoni mokslininkai paskelbė atvirą laišką, kuriame teigė: „Greitam, atviram ir skaidriam dalijimuisi duomenimis apie šį protrūkį dabar kelia pavojų gandai ir dezinformacija apie jo kilmę. Kartu griežtai smerkiame sąmokslo teorijas, kad COVID-19 nėra natūralios kilmės.“

Signalas visiems tyrinėtojams buvo aiškus: netirkite viruso kilmės; mes nustatome ir tvirtiname, kad laboratorijos hipotezė atmestina. Laimė, Hamburgo universiteto profesorius Rolandas Wiesendangeris nesileido įbauginamas ir vis dėlto viruso kilmę patyrinėjo. 2021 m. pradžioje jis paskelbė savo darbo rezultatus: atsižvelgiant į viruso sudėtį, labai tikėtina, kad jis kilo iš laboratorijos. Žinoma, R. Wiesendangerį bemat užgriuvo kritikos ir paniekos lavina, bet dabar jo pozicija jau yra plačiai įsitvirtinusi ir pagrįsta daugelio kitų mokslininkų. Net JAV FTB dabar mano, kad ši teorija tikėtina. Pagaliau pasirodė, kad minėtieji 28 virusologai patys rezgė tikrą sąmokslą ir tyčia darė spaudimą, bandydami nuslėpti tiesą.

Koronaviruso pandemija pateikė parodos rengėjams daug medžiagos, bet jie pasirinko valstybių tarnybų naratyvą. Tad, žinoma, kad nė žodžio nepasakoma apie vėliau paviešintą Vokietijos vidaus reikalų ministerijos dokumentą, kuris dar 2020 m. pavasarį tiesiai ragino valdžios institucijas imtis veiksmų aktyviai keliant baimę visuomenėje. Šiandien šitokį veiksmą jau galima interpretuoti kaip valdžioje rengtą tikrą sąmokslą tyčia išpūsti pandemijos pavojaus mastą ir taip gąsdinti žmones.

Dar vienas nesenas ir daug įtarimų keliantis pavyzdys byloja apie Europos Komisijos pirmininkę, sugebėjusią sunaikinti savo SMS su „Pfizer“ vadovais – jau labai tikėtina, jog būtent dėl to, kad nesužinotume, kokį sąmokslą buvo surezgusi su šiuo farmacijos milžinu. Bet prokuratūra dirba. Ateis metas, tikėkimės, ir apie tai ką nors sužinosime. Kodėl parodoje nei apie šiuos, nei apie kitus atskleistus sąmokslus nekalbama, klausimas lieka neatsakytas.

Žinoma, kai kurios sąmokslo teorijos yra menkai pagrįstos arba visai be pagrindo. Tačiau manyti, kad dauguma ar net visos yra klaidingos, tikrai neracionalu (juolab kad jos egzistuoja, o kai kurios yra atskleidžiamos). Tokia nuostata trukdo ieškoti tiesos. Juk tas, kuris iškart daro prielaidą, kad visos sąmokslo teorijos yra klaidingos, niekada neatskleis sąmokslų.

Trečiasis nusivylimas: paroda menkina kai kurias sąmokslo teorijas, jas pristatydama neigiamoje šviesoje

Vienas iš būdų sąmokslo teoriją sumenkinti yra ją pristatyti neigiamoje šviesoje. Ketvirtos parodos dalies („Niekuo nepasitikėk!“) pradžioje minimas JAV valstybės vadovo J. F. Kennedy nužudymas 1963 m. lapkritį: „Daugelis amerikiečių manė, kad už prezidento Johno F. Kennedy (1917–1963) nužudymo slypi sąmokslas.“ Bet pridedamas ir šis sakinys: „Jie abejojo ir misijų į Mėnulį sėkme.“ Atseit kiekvienas, kuris yra toks kvailas, kad abejoja nusileidimo Mėnulyje faktu, taip pat tiki, jog Kennedy tapo sąmokslo auka. Kam prijungiama niekaip tiesiogiai nesusijusi Mėnulio tema? Akivaizdu, kad siekiant diskredituoti įtariančiuosiuos sąmokslą dėl prezidento nužudymo.

Panašiai elgiasi ir A. Buiko: „Neatrodė įmanoma, kad [prezidento tariamas žudikas – J. H.] Osvaldas veikė vienas, todėl sklido vis daugiau ir daugiau naujų teorijų.“ Parodos aprašyme teigiama, esą daug kas prieštaravo „oficialiai versijai, kad tai buvo vieno žmogaus darbas“. Kodėl prieštaravo? Anot A. Buiko, esą dėl to, jog kai kam atrodo neįmanoma, kad vienas Oswaldas savo trimis šūviais (dviem taikliais) nužudė JAV prezidentą. Kodėl šitokia abejonė bloga? Ar kad kažkam žalą daro, ar kad „oficialios versijos“ neatitinka? Visos kitos versijos parodoje šluojamos nuo stalo, esą „joms trūksta įtikinamų įrodymų ir didžioji dalis istorikų jų nepripažįsta“. Ar tikrai „didžioji dalis istorikų“ visas alternatyvas (suprask, sąmokslo teorijas) atmeta? Kas tuos istorikus suskaičiavo? O net jeigu ir tikrai dauguma pasiliktų prie vieno žudiko teorijos – nuo kada istorinės tiesos klausimus lemia dauguma?

Paroda tiesiog nutyli labai rimtų įtarimų keliančius faktus, dėl kurių būtų visai protinga manyti, kad J. H. Kennedy iš tikrųjų tapo sąmokslo auka. Kažkodėl visiškai neminimas Abrahamo Zapruderio filmas su paties nužudymo momento kadrais; kaip ir nė žodžio apie jau minėtą vadinamąją „stebuklingąją kulką“, palikusią net septynis sužeidimus (turint omeny, kad pagal oficialią versiją Oswaldas šaudė vienas). Vadinasi, galėjęs būti bent dar vienas šaulys. Na ir, žinoma, neminimas vienas iš JAV parlamento komiteto 1979 m. atliktų tyrimų, kuriuo per trejus metus prieita išvada, kad sąmokslas prieš prezidentą yra tikėtinas.

Gali būti, kad šaulys tikrai buvo vien tik komunistas Oswaldas (tuo įsitikinęs Geraldas Posneris, Case Closed; tą atmeta Josiah Thompsonas, Last Second in Dallas). Bet faktas, kad iš karto po nužudymo CŽV ir FTB sunaikino įrodymus, kelia įtarimą, jog taip tarnybos norėjo paslėpti savo nesėkmę (žinodamos nemažai apie Oswaldą negebėjo užkirsti jam kelio; žr. Philipo Shenono A Cruel and Shocking Act).

Kad ir kaip būtų buvę, JAV tarnybos J. H. Kennedy byloje pasirodė labai prastai. Todėl diskusijos vien dėl jų vaidmens tebesitęsia iki šiolei. Bet A. Buiko kažkodėl viską verčia juokais, esą sąmokslo teoretikai mano, jog J. H. Kennedy nužudė „NASA, CŽV ir FTB atstovai, nes jis norėjo atskleisti informacijos apie sandorį, kurį JAV pasirašė su ateiviais[!]“. (Lrt.lt)

M. Martišius primeta sąmokslo teorijų skleidėjams, esą jiems „visa tai, ką stebime aplinkui, kas matoma plika akimi, yra nereikšminga“; atseit jie ieško vien tik užkulisinių, nematomų, paslėptų dalykų. Bet juk dažnai yra kaip tik atvirkščiai. Čia priskirčiau, pavyzdžiui, rugsėjo 11-osios įvykius, kai JAV po lėktuvų atakų sugriuvo ne tik du dangoraižiai, bet tą dieną po pietų nugriuvo ir dar vienas, netoli stovėjęs aukštas pastatas, vadinamasis WTC 7.

Plika akimi buvo matyti (ir kadrai užfiksavo), kaip jis sklandžiai ir lygiai tarsi prasmenga žemėn, nors jokie lėktuvai į jį nebuvo atsitrenkę. Šis labai keistas regimas fenomenas iki šiol kelia nemažai klausimų – juolab kad 2004 m. oficialios tyrimų komisijos didžiojoje ataskaitoje WTC 7 griūtis keliose vietose tik minima, bet niekaip nepaaiškinama. 2008 m. NIST specialiojo tyrimo ataskaitoje oficialia griuvimo priežastimi minimas gaisras. Tačiau nemažo būrio JAV mokslininkų ir inžinierių gaisro teorija visai neįtikina. Jie kelia kitą versiją apie sprogimą ir reikalauja pakartotinio tyrimo. Kol kas visuotinai manoma, kad oficialioji sąmokslo teorija (kad atakas organizavo vien „Al-Qaeda“ su Osama bin Ladenu) yra tiesa.

Ketvirtasis nusivylimas: parodoje nepateikiama jokių kriterijų, kaip racionaliai įvertinti sąmokslo teorijas

Žinoma, kai kurios sąmokslo teorijos yra menkai pagrįstos arba visai be pagrindo. Tačiau manyti, kad dauguma ar net visos yra klaidingos, tikrai neracionalu (juolab kad jos egzistuoja, o kai kurios yra atskleidžiamos). Tokia nuostata trukdo ieškoti tiesos. Juk tas, kuris iškart daro prielaidą, kad visos sąmokslo teorijos yra klaidingos, niekada neatskleis sąmokslų. Lygiai kaip ir tas, kuris daro prielaidą, kad moterys nevykdo žmogžudysčių, niekada neišaiškins moterų įvykdytų žmogžudysčių. Galvojantieji, kad visos sąmokslo teorijos yra atmestinos, per gyvenimą eina dėvėdami rožinius akinius ir dėl to matydami valstybės valdžios institucijas bei kitus galingus veikėjus rožinėje šviesoje.

Kaip teisingai vertinti sąmokslo teorijas, paroda mums nepadeda, kadangi visas jas nuo pat pradžių tiesiog atmeta. O juk sąmokslo teorijas galėtume įvertinti kaip bet kurią kitą teoriją. Pavyzdžiui, norėdami patikrinti, ar banko apiplėšimą įvykdė X, Y ir Z, turite surasti kuo daugiau įrodymų, atlikti savo stebėjimus ir apklausti galimus liudininkus, o tada viską apibendrinti ir padaryti išvadas. Norint ką nors racionaliai įtikinti, kad banko apiplėšimą įvykdė X, Y ir Z, reikia savo tezę pagrįsti, pateikti tam reikalingų argumentų ir paneigti stipriausius kontrargumentus.

Kartais sąmokslo teorijos būna paremtos melu. Tačiau negalima melo priskirti tik vienai teorijų grupei ar vienai politinei santvarkai. Tiesa ir melas yra konkrečių teiginių bruožas, ir nesvarbu, kokioje aplinkoje ar kokiame politinės sistemos kontekste jie egzistuoja. Visada ir visur fenomenus reikia atidžiai ištirti ir labai atsargiai įvertinti.

Pavyzdžiui, šių metų spalio 8 d. buvo sugadintas dujotiekis „Balticconnector“ tarp Suomijos ir Estijos. Žvilgsniai iš karto nukrypo į Rusiją (Suomijos leidiniai spėliones dėl rusų kaltės dar pakurstė). Tačiau visai netrukus buvo apsispręsta dėl kito įtariamojo – kinų laivo, esą savo inkaru išplėšusio skylę vamzdyje. Nors prie šios versijos tebėra apsistota, britų žurnalistui Edwardui Lucasui nesutrukdė dar spalio pabaigoje dalintis pirmine (apie rusus) sąmokslo teorija: „Povandeninis sabotažas – naujausias Rusijos ginklas.“

Kaip BNS naujienų agentūros pranešimas rašinys pasirodė visuose svarbiausiuose naujienų portaluose. Kodėl E. Lucasą taip traukia pirmoji versija? Vienintelis jo atsakymas: „Privačiai [Suomijos] pareigūnai teigia, kad Kremliaus dalyvavimo įrodymai yra neginčijami.“ Tokie neginčijami, kad suomiai nusprendė juos verčiau pasilaikyti vien sau…

Šiame kontekste tinka paminėti ir M. Martišiaus vieną ypatingą pasamprotavimą: „Moksle yra būtina atkartojimo sąlyga.“ Remdamasis šia aksioma, jis pateikia šitokį argumentą: „Sąmokslo teorijoje neįmanomas pats atkartojimas, nes viskas slapta ir duomenys, kuriais remiantis daromos toli siekiančios išvados, yra neprieinami.“ Atseit todėl sąmokslo teorijoms trūksta moksliškumo.

Kas gi tai per argumentas? Atkartojimo sąlyga galioja gamtos mokslų srityje; fizikoje ir chemijoje galima atlikti eksperimentus ir juos pakartoti. O sąmokslus rengia žmonės istorijos tėkmėje, mes apie juos sužinome, kai visi istorijos įvykiai jau būna nutikę ir nepakartojami. Istorijos mokslui veikiau būdingas domėjimasis pavieniais ar specifiniais įvykiais negu dėsniais ar apibendrinimais. Interpretuojant tokius istorijos veiksmus visuomet dalis duomenų lieka nežinoma. Todėl istorijos mokslas, labiau negu gamtos mokslai, lieka atviras naujoms įžvalgoms bei interpretacijoms.

Sąmokslo teorijų skleidėjai visada kaltinami už visko matantys blogį ar „aukštesnes“ jėgas. Ir kodėl gi jų nematyti, jeigu jos egzistuoja, netgi gausiau negu anksčiau? Palyginus su XX amžiaus pradžios situacija, valstybės aparato įtaka visuomenės gyvenimo srityse dabar yra gerokai išaugusi.

Žiniasklaidos požiūris į sąmokslo teorijas dažnai pasirodo tiesiog apgailėtinas ir retai turi ką nors bendro su mokslo pagrindais. Paroda šios tendencijos, deja, nestabdo. Neseniai išspausdintas vienas Lrt.lt portalo straipsnių apie sąmokslo teorijas prasideda taip: „Visgi sklinda ne tik dezinformacija, bet ir sąmokslo teorijos: Egipto piramides pastatė ateiviai, nusileidimas Mėnulyje buvo surežisuotas, „Hamas“ yra Izraelio produktas, atakas inscenizavo žiniasklaida […].“ Vėliau cituojamas minėtasis A. Buiko: „Šiuo metu yra teigiančių, esą Izraelio valstybė leido įvykti „Hamas“ teroro aktui […].“

Eilinį kartą pašaipiai pokštaujama, žmonėms nė kiek nepadedant tų įvykių suprasti bent šiek tiek geriau. Juk jau nėra sunku nors trumpai atsakyti į klausimą, ar „Hamas“ tikrai yra Izraelio produktas. Seniai žinoma (ir buvę Izraelio kariškiai bei kiti valdžios atstovai viešai apie tai kalba), kad prie „Hamas“ lopšio devintame dešimtmetyje Izraelio valdžia dar ir kaip pastovėjo. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius ypač „Likud“ partijos premjerai rėmė islamistinį konkurentą pasaulietinei PIO ir jos pagrindinei grupuotei „Fatah“ su Yasseru Arafatu priešakyje – pagal principą divide et impera. Taigi apie sąmokslo teoriją net nėra ko ir kalbėti.

Ar Izraelio valdžia leido „Hamas“ teroristams peržengti sieną ir kelias valandas beveik netrukdomai siautėti valstybės teritorijoje? Tai iš tiesų kol kas yra sąmokslo teorija, labai rimta teorija, nes įtartinų aplinkybių jau žinoma itin daug. Šiuo metu ir patys izraeliečiai kelia daug labai kritiškų klausimų. Kadangi nemažai piliečių smarkiai nepasitiki savo šalies premjeru (Benjaminu Netanyahu), todėl neatmeta tokio nusikaltimo galimybės. Labai tikėtina, kad Izraelio visuomenė pati pareikalaus kruopštaus tyrimo, ir pamatysime, ar teorija pasitvirtins.

Penktasis nusivylimas: į du populiarius dabarties naratyvus parodoje žiūrima ypač šališkai

Daug vietos parodoje ir kataloge užima naujojo koronaviruso, kovido bei pandemijos tema. Skyriuje su antrašte „Kaukės kaip kontrolės forma?“ rašoma: „Jų priešininkai dažnai reiškė abejones dėl naujojo koronaviruso egzistavimo ar jo keliamo pavojaus, o prievolę dėvėti veido kaukes laikė pirmuoju žingsniu link diktatūros įvedimo.“

Kaukių „priešininkai“ bendrai pristatomi labai neigiamai, nors jie nuo pat pradžių kėlė visai normalius ir reikalingus klausimus. Kas čia tokio, kad iškart atsirado būrys žmonių, kurie suabejojo kaukių veiksmingumu išvengiant užsikrėtimo respiratoriniu virusu? Juk gripo sezono metu niekada jokių kaukių nedėvėdavome, o koronavirusas nuo gripo užkratumo požiūriu iš esmės nesiskyrė. Kas gi čia keisto priešintis, kai, kaukių vajui įsisiautėjus, jų buvo pareikalauta net lauke?! Ir išties juk žmonės priešinosi ne tiek dėl kaukių, kiek dėl to absurdo, kuris iš jų buvo daromas; argumentų neturėjimo, negebėjimo ir nenoro paaiškinti, nesiklausymo, institucinio represyvumo bei atviro gąsdinimo. Tai gal mintis apie diktatūrą ir nebuvo visai iš piršto laužta?!

Parodoje stiklo aptvare eksponuojama vokiečių mokslininkų Karinos Reiss ir Sucharito Bhakdi knyga „Korona: netikras pavojus?“ su tokiu prierašu: „Šioje knygoje pateikiamus medicinos teiginius mokslininkai ekspertai laiko tendencingais arba neįrodomais; daugelis manančiųjų, kad pandemija yra vyriausybių ar farmacijos kompanijų suorganizuotas sąmokslas, jiems pritaria.“

Leidykla „Kitos knygos“ investavo į knygos vertimą, pasirūpino teisėmis, maketavimu, tačiau jos į rinką taip niekada ir nepaleido; ir bibliotekose šios knygos nerasite, kadangi buvo išleisti tik keli pavyzdiniai egzemplioriai. Bet parodoje, žinoma, apie tai nė žodžio. Gali būti, kad leidyklai buvo „rimtai patarta“ atsisakyti knygos platinimo – žodžiu, buvo daromas vienoks ar kitoks spaudimas. Tai kam tuomet rodyti knygą, kuri Vokietijoje tapo bestseleriu, o lietuvių kalba tiesiai niekaip neprieinama – ir ją dar priskiriant prie sąmokslo teorijų?! O gal čia jau šitaip prasideda išsvajotoji kova su dezinformacija?

„Visuomenės nuodijimas?“ – dar viena kovidinės temos antraščių. Po ja rašoma: „Vakcinos prieš COVID-19 buvo svarbus etapas kovojant su pandemija. Šių vakcinų kūrimas pagrįstas novatoriškomis technologijomis […].“ Šios vakcinos padeda žmogaus imuninei sistemai su virusu „kovoti bei apsisaugoti nuo sunkių ligos komplikacijų ir taip sumažinti COVID-19 plitimą. Jų svarbos visuomenei neįmanoma pervertinti. Skiepijimas suvaidino lemiamą vaidmenį stabdant viruso plitimą, gelbstint žmonių gyvybes ir leidžiant bendruomenėms atgauti normalią būseną. Nepaisant to, kad COVID-19 vakcinos yra nepaprastas mokslo pasiekimas, sklido teorijos, neva jos esančios nepatikrintos, nesaugios ir kenkiančios visuomenei.“

Šitoks atviras vakcinų šlovinimas dabartiniu metu jau skamba tarsi tikėjimo išpažinimas, todėl tinka prie parodos pavadinimo: „tikėti ar netikėti“. Tačiau į šį religinį požiūrį apie žmonijos gelbėtoją jau tikrai nėra ko gilintis, kadangi šis stabas yra žlugęs. Esu tikras, kad šiuo metu jau nė vienas iš citatos teiginių nei yra teisingas, nei turi kokią nors prasmę.

Tvirtinti, kad kovidinės vakcinos yra patikrintos ir saugios, buvo ir tebėra politinis sprendimas. Jau kurį laiką niekam neturėtų būti paslaptis, kad vykdomas globalinio masto eksperimentas, kurio pasekmės kol kas nėra žinomos. Nežinoma nei tiksli naujųjų vakcinų sudėtis, nei jų poveikis, nei ilgalaikės pasekmės. Esama nemažai ženklų, kad visos šios skiepijimo kampanijos tikslas iš tikrųjų tebuvęs tik prastumti naująją mRNA (ar tiksliau modRNA) technologiją. Dėl to ir suprantama, kodėl alternatyvūs gydymo būdai ir natūraliai įgytas imunitetas nuo pat pradžių buvo taip smarkiai diskredituojami, o vakcinacija kaip vienintelis kelias į normalumą buvo ex cathedra paskelbta dogma.

Nežinia ir ką ši vakcinų šlovinimo giesmė turi bendro su moksliškumu. Bet yra dar blogiau. Nuo 2021 metų nemažai žmonių nuo naujų vakcinų rimtai nukentėjo, ir to neįmanoma ignoruoti. Gali būti (ir jau kaupiasi daugybė įrodymų), kad „novatoriškoji“ eksperimentinė technologija galėjusi ne vienam net ir gyvybę kainuoti. Gamintojas „Pfizer/BioNTech“ savo atnaujintame ilgame produkto aprašyme buvo priverstas pripažinti, kad po injekcijos „pasitaiko ir mirčių“ (o dar 2021 m. Andrius Tapinas išdidžiai skelbė, kad naujos vakcinos yra visų laikų „saugiausios“). Akivaizdu, kad nukentėjusieji ar mirusiųjų artimieji šioje parodoje yra nepageidaujami. Matyt, ne vien tik sąmokslo teorijų pasaulyje „riba tarp realybės ir fikcijos dažnai išnyksta“ (mintis iš parodos kuratorės pratarmės). Tai gal ir patys parodos rengėjai laikosi fikcijos?

Akivaizdu, kad stengiamasi suformuoti ir įtvirtinti tam tikrą tiesos monopolį, užkardant ar net kriminalizuojant naratyvui netinkamas nuomones viešojoje erdvėje, imantis veiksmų prieš socialines grupes, prieštaraujančias vyraujančioms pažiūroms.

Prie šio nusivylimo iškart pridedu ir parodos dalį apie klimatą – nes tai lygiai tokia pat duobė. Čia rašoma: „Dominuojančios sąmokslo teorijos teigia, jog klimato kaitos idėją bruka Jungtinės Tautos, liberalai, komunistai ar autoritarai – didelės organizacijos ir visuomenės grupės, planuojančios panaudoti klimato kaitą kaip priedangą ir plačiu mastu kontroliuoti pasaulį. Toks klimato kaitos atmetimas sąlygoja atsainų požiūrį į problemą […].“ Turint aiškų tikslą iš karto diskredituoti bet kokią mintį apie galimą sąmokslą, daugybė dalykų tiesiog plakama į draugę – atsirink, kad gudrus. Klimato kaita kaip žemės vidutinės temperatūros didėjimas yra regimas faktas. Bet kokios teorijos ir prognozės iš tikrųjų yra teisingos? Ką iš tiesų sako tyrėjų duomenys? Kokios išvados tikrai pagrįstos? Būtina atskirti klimato tyrėjų mokslo darbų kompleksiškus rezultatus nuo supaprastintų ir kartais dramatizuojančių santraukų, skirtų politikams, kurias, beje, iš dalies jie patys ir pasirašo…

Norintiesiems tikrai pasigilinti labai rekomenduoju Steveno E. Koonino Unsettled: What Climate Science Tells Us, What It Doesn’t, and Why It Matters ir Bjorno Lomborgo False Alarm (jutube rasite daug jo puikių pranešimų).

Parodoje eksponuojama Michaelo Shellenbergerio knyga „Apokalipsės nebus“ („Kitos knygos“, 2021) ir rašoma, kad knyga „sukuria iliuziją, jog tai rimtais tyrimais paremtas leidinys, nors dauguma literatūros yra pasenusi, o išvados, menkinančios klimato kaitos įtaką, nepagrįstos“. Nevyniosiu į vatą, bet toks knygos pristatymas diskredituoja visą parodą. Šioje dalyje jos šališkas įžūlumas tiesiog atima žadą. M. Shellenbergeris yra puikus žurnalistas ir autorius, o jo knyga yra viena geriausių apie šią sudėtingą temą, puikiai parašyta ir pagrįsta tyrimais – ir visiškai ne „klimato neigėjo“! Žinoma, jo knyga nėra šventraštis; jos teiginius galima ir reikia patikrinti. Esu tikras, kad autorius tokį darbą tikrai pasveikintų. Bet įtraukti jo knygą į kvailų ar net pavojingų teorijų kontekstą yra grynas šmeižtas. Parodos kuratorės juk galėjo ją nors šiek tiek pavartyti ir, savo pačių patarimu, bent truputį įsigilinti…

Kodėl to nepadaryta, kataloge išaiškėja jau kitame puslapyje. M. Shellenbergerio (ir B. Lomborgo bei S. E. Koonino) mirtina nuodėmė yra teigti, kad klimato apokalipsės nebus, ir pulti į paniką dėl kylančios temperatūros nėra reikalo – nes tai tiesiai prieštarauja šventosios Gretos iš Švedijos paskelbtam šūkiui „Noriu, kad jus apimtų panika!“. Antrašte „Kova su dezinformacija“ pristatoma „klimato kaitos aktyvistė“ Greta Thunberg kaip „viena ryškiausių figūrų kovoje su klimato kaita. Jos „Klimato knyga“ yra reikšmingas įnašas į šią kovą“. Be to: „Thunberg aktyviai kovoja su klaidinga informacija apie klimato kaitą, kuri dažnai yra pagrindas sąmokslo teorijoms.“ „Ji jaunimui yra įkvepiantis pavyzdys, parodantis, kad kiekvienas gali prisidėti prie sprendimų dėl klimato kaitos.“

Ar Gretos troškimas regėti valdžių paniką yra vienintelis padorus atsakas į klimato kaitą? Parodoje šalia M. Shellenbergerio knygos guli The Climate Book – storas dešimčių mokslininkų sudarytas trumpų iliustruotų straipsnių rinkinys. G. Thunberg jame parašė skyrių įžanginius žodžius. Nelengva M. Shellenbergeriui šalia tokios impozantiškos plytos… O dar sunkiau į visa tai žiūrėti iš šalies. Ypač visiems žinant, kad ir pati G. Thunberg skleidžia dezinformaciją bei veikia manipuliatyviai. Norėčiau paklausti katalogo straipsnio autoriaus ir VU docento M. Martišiaus, parašiusio storą monografiją „Atsargiai: propaganda“: jeigu iš tikrųjų norite skatinti „atsparumą propagandai“, tai kodėl šioje parodoje nuo to ir nepradėjote?

Šeštasis nusivylimas: paroda nutyli gerų sąmokslo teorijų svarbą sparčios technologinės pažangos amžiuje

Sąmokslo teorijų skleidėjai visada kaltinami už visko matantys blogį ar „aukštesnes“ jėgas. Ir kodėl gi jų nematyti, jeigu jos egzistuoja, netgi gausiau negu anksčiau? Palyginus su XX amžiaus pradžios situacija, valstybės aparato įtaka visuomenės gyvenimo srityse dabar yra gerokai išaugusi. Dėl labai smarkiai pakilusio mokesčių lygio ir „dekretinių“ pinigų sistemos vyriausybės šiandien disponuoja milžiniškomis sumomis, apie kurias ankstesnės valdžios (ir diktatoriai) galėjo tik pasvajoti.

Be to, kai kurios privačios įmonės, tokios kaip „Big Tech“ milžinai, dėl savo kartais net pasakiškos akcijų vertės turi tiek įtakos pasaulyje, kad jai negali prilygti nemaža dalis valstybių. Nepamirškime ir „Big Pharma“ bei tokių didelių turto valdymo kompanijų kaip „BlackRock“ ar „Vanguard“, kurios disponuoja astronominio dydžio pinigų kiekiais. Tendencijos rodo, kad net ir tokie precedento neturintys galios centrai dar planuoja jungtis, nes tapo madinga pasisakyti už viešojo ir privataus sektoriaus artimą bendradarbiavimą (angl. public private partnership – vienas iš PEF vadovo Klauso Schwabo šūkių).

Dar pridėkime ir didelę technologijų pažangą, pasiektą per pastaruosius dešimtmečius. Iš principo šią raidą reikėtų vertinti pozityviai, tačiau kiekviena technologinė naujovė implikuoja ir tam tikrą riziką. Nes technologijos nėra neutralios, skatindamos vieną elgesį, jos slopina kitą. Šiandien dėl neregėtų technologinių galimybių piktnaudžiavimo galiomis rizika taip pat yra gerokai išaugusi. Paraleliai jų kontrolės įrankiai, deja, pasilikę XX a. lygio ir yra beveik tie patys. Tokie patys moralumo prasme, deja, yra pasilikę ir žmonės.

Jeigu didelis amoralumas susijungia su dideliais gabumais, gebėjimu suvaidinti gerutį ir reikiamu šaltakraujiškumu – superblogietis ante portas (paroda iš sąvokos „superblogietis“, deja, šaiposi). Žala, kurią tokie žmonės gali sukelti, šiandien potencialiai paliestų milijardus žemės gyventojų. Todėl neigti supergalių įtaką yra neprotinga. Visa tai byloja, kad šiandien sąmokslų teorijų (gerų!) kaip tik gal reikia labiau nei anksčiau. Nes sąmokslo teorijos užveda variklį – minčių, idėjų, prielaidų, išvadų, veiksmų, diskusijų ir t. t., – skatinantį ieškoti tiesos, siekti atskleisti tai, kas paslėpta. (Koks skirtumas tarp sąmokslo teorijos ir tikrovės? Poros mėnesių laikotarpis.)

Paroda ragina mąstyti kritiškai. Ką tai reiškia iš mokslo pusės? Veiksmingiausia mokslinės kritikos forma yra alternatyvių teorijų gretinimas. Todėl jų būtina turėti. Kuo daugiau skirtingų idėjų, tuo gyvesnė ir vaisingesnė gali būti pliuralistinė jų konkurencija. Negalime statyti jokių kliūčių skirtingoms teorijoms, stebėjimams ir faktų analizei apie bet kuriuos mūsų gyvenimo fenomenus. Kvietimas sąmokslo teorijas užkardyti, naikinti ir menkinti būtent ir veda prie idėjų konkurencijos menkinimo bei mokslinio diskurso nuskurdinimo.

Akivaizdu, kad stengiamasi suformuoti ir įtvirtinti tam tikrą tiesos monopolį, užkardant ar net kriminalizuojant naratyvui netinkamas nuomones viešojoje erdvėje, imantis veiksmų prieš socialines grupes, prieštaraujančias vyraujančioms pažiūroms. Regis, šios agendos įrankiu ir veikėja bus tapusi ir ši paroda.

„Kodėl Amerikoje sąmokslo teorijos tokios populiarios?“ – Lrytas.lt klausia viename interviu mokslininko A. Buiko. Jis atsako: „Amerika buvo sukurta religinių pabėgėlių – puritonų – ir kitų grupių, kurios pasižymėjo tuo, kad velnią ir blogio jėgas matė beveik visur.“ Čia mokslininkui tenka priminti, kad visi krikščionys tradiciškai tiki, jog velnias bei blogio jėgos iš tikrųjų ir veikia „visur“. A. Buiko nežino ar nesako, kad puritonai ir kitos Europoje diskriminuotos ir persekiotos religinės mažumos buvo sąžinės laisvės skelbėjos.

Šios protestantų minties pradininkas buvo Martinas Lutheris. Jau veikale „Apie pasaulietinę valdžią“ (1523) jis konstatavo, kad kunigaikščiai negali „tvarkyti sąžinės bei tikėjimo reikalų“. Vėliau presbiterijonų 1647 m. „Vestminsterio tikėjimo išpažinimas“ patvirtino: „Tik Dievas yra sąžinės Viešpats.“ Anglijos valdovo Oliverio Cromwellio didysis šūkis buvo būtent „Sąžinės laisvė!“. Tad JAV filosofas Johnas Rawlsas (1921–2002) buvo teisus sakydamas, kad liberalizmo „ištakos siekia reformacijos laikus ir religinės tolerancijos ginčų karštąjį laikotarpį, trukusį XVI ir XVII amžiuose. Nuo tada pradėjo klostytis modernioji sąžinės ir minties laisvės samprata.“ („Politinis liberalizmas“)

„Amerika – šalis, kurioje labai gerbiama laisvė sakyti ką nori ir nebūti už tai nubaustam valstybės“, – tęsia A. Buiko tame interviu. Bet čia jis šio teiginio su protestantų ir puritonų tikėjimu jau nesieja. Anot jo, Amerikoje atsirado terpė, „kurioje įvairūs keisti įsitikinimai tiesiog plinta“. Taip A. Buiko nutolsta nuo savo pradinio teiginio (cit. pastraipos pradžioje) ir jau nebemano, kad „laisvė sakyti ką nori“ yra gerai. O juk būtent laisvėje sakyti ką nori ir atsiranda tie „keisti įsitikinimai“. Būtent tam ir reikia minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės, nes kitaip nesužinotume, kokie įsitikinimai yra keisti, o kokie labai priimtini ir protingi.

Pabaigoje vienas svarbus klausimas.

Kas kuo nepasitiki?

Viename LNM straipsnyje spaudai apie parodą rašoma: „XXI amžiaus žmogus, paveiktas daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais.“ Parodos ketvirtos ir penktos dalies pavadinimai akcentuoja tą patį: „Niekuo nepasitikėk!“ ir „Prarastas pasitikėjimas“. Taip formuluojant tvirtinama mintis, kad sąmokslo teorijos bendrąja prasme ardo pasitikėjimą, o tai yra blogai.

Ir tikrai blogai, kadangi nepasitikėjimas tarp žmonių yra neigiamas reiškinys, o pasitikėjimo didinimas yra pageidautinas bei skatintinas. Tačiau pažvelkime giliau bei atidžiau ir paklauskime: kas kuo nepasitiki? Štai sakoma, kad sąmokslo teorijos skatina nepasitikėjimą viešosiomis institucijomis, vyriausybėmis ir valdžios tarnybomis bei kitomis reikšmingomis organizacijomis. O iš kur tas nepasitikėjimas atsiranda? Ar ne iš ten pat, iš kur atsiranda ir pačios sąmokslo teorijos? Iš pirmesnio minėtųjų institucijų ir organizacijų nepasitikėjimo žmonėmis, uždarumo, užslėpto veikimo. Visos valdžios (jeigu jos rinktos) įgyja galią, kuria, deja, neretai linksta piktnaudžiauti. Tai sukelia žmonių nepasitikėjimą. Ir gerai, kad sukelia, nes tai rodo, jog nuo piktnaudžiavimo sauganti imuninė sistema dar veikia.

Biblijoje piliečiai raginami paklusti valstybės įstatymams. Tačiau joje niekur nerastume raginimo valdžia pasitikėti. Kaip tik rastume priešingai – žinoma, ne nepasitikėjimo, o skepsio. Užtenka tik paskaityti 1 Samuelio knygos aštuntame skyriuje aprašytą izraelitų norą turėti karalių. Dievo šis jo tautos noras visai nepradžiugina, ir Jis ją įspėja dėl pasekmių: maždaug tik per daug nepasitikėkite monarchais. Čia daugelis sakytų, kad šiandien gyvename liberalioje demokratijoje, todėl turėtume labiau pasitikėti valstybės tarnautojais. Turėtume, bet ar galėtume? Pastaruosius trejetą metų aiškiai matome, kad nei liberalioji, nei demokratija, nei jos tarnautojai pasitikėjimo ne tik nedidina, bet baigia visiškai sužlugdyti. Akivaizdu, kad pasitikėjimo iš politinės sistemos kildinti niekaip negalime.

Demokratija nereiškia, kad prie valdžios vairo stoja vien tik geri žmonės. Ji yra gera politinio valdymo forma, kadangi visi žmonės, įskaitant ir valdančiuosius, iš esmės yra blogi. C. S. Lewisas 1943 m. esė „Lygybė“ provokuojamai rašo tikįs demokratija dėl žmogaus nuodėmingumo, o ne dėl jo gerumo: „Dauguma žmonių puolę taip žemai, kad nė vienam negalima patikėti neribotos valdžios savo artimo atžvilgiu.“ Tad visų valdžių galia turi būti griežtai ribojama ir akylai kontroliuojama.

Demokratinė santvarka yra savotiška institucionalizuoto nepasitikėjimo sistema, primenanti ir liepianti niekam nesuteikti per daug galių, o jų vis dėlto suteikus įvesti kuo daugiau valdymo kontrolės elementų (rinkimų, rotacijų, daugiapakopių institucinių barjerų, tokių kaip parlamentai, konstitucijos ir teismai). Būtent tai ir yra liberaliosios demokratijos esmė! Iš to gali gimti ir gimsta pasitikėjimas. Mūsų politinė sistema yra (ir turi išlikti) paradoksali: nepasitikėjimas (žmonėmis) gimdo pasitikėjimą (politine santvarka). Todėl, smerkiant visą ir bet kokį nepasitikėjimą (ir skeptiškumą), kenkiama demokratijos pagrindams.

Sistema gerai veikia tol, kol jos pamatai tvirti. O demokratijoje beveik viskas priklauso nuo dviejų (ar trijų) institucijų laisvės: žiniasklaidos ir teismų; čia galima pridėti ir mokslo institucijas, įsipareigojusias tiesai bei tyrimų laisvei. Deja, šiuo metu tie pamatai intensyviai ardomi. Teisės viršenybė aktyviai naikinama, nes teismai neatlieka vykdomosios valdžios griežtos kontrolės. Virš žiniasklaidos jau kuris laikas kabo politinės cenzūros Damoklo kardas, ir ji pasiduoda „atstūmimo kultūrai“ (angl. cancel culture).

Tai kaip tokioms aplinkybėms esant pasitikėti? Ir kas gi čia keisto, kad vis daugiau žmonių „nebepasitiki niekuo“?! O dėl to kaltinti sąmokslo teorijų skleidėjus yra pigu, banalu ir net kvaila. Nes viskas tik dar labiau pablogės, jei ir toliau bus siaurinama diskurso erdvė bei vis labiau ribojama minties ir žodžio laisvė. ES pernai priimtas Digital Services Act (DSA, Reglamentas dėl bendrosios skaitmeninių paslaugų rinkos) parodo, kad kova su dezinformacija ir sąmokslo teorijomis gali tapti priedanga rimtai, sovietmečio lygio cenzūrai. Apie tai gerai rašoma spalio mėnesį paskelbtoje „Vestminsterio deklaracijoje“: „Cenzūra vardan „demokratijos apsaugos“ apverčia atstovavimo sistemą, turinčią būti grindžiamą principu iš apačios į viršų, padarydama ją ideologinės kontrolės principu iš viršaus į apačią. Ši cenzūra galiausiai duoda priešingą rezultatą: ji sėja nepasitikėjimą, skatina radikalizaciją ir delegitimuoja demokratinį procesą.“ (Westminsterdeclaration.org)

Sąmokslo teorijų skleidėjai kaltinami kurstantys nepasitikėjimą. Bet siekis užkardyti sąmokslo teorijas argi nėra paremtas nepasitikėjimu piliečiais? Parodos kuratorės ragina: „Kelkite klausimus, įsigilinkite ir mąstykite kritiškai.“

Apžiūrėjęs parodą (t. y. įsigilinęs, pamąstęs kritiškai ir iškėlęs klausimų) pamatai, kad šis raginimas nėra sąžiningas. Parodos katalogo pratarmės pabaigoje rašoma: „Pasirinkimas – tikėti ar ne [sąmokslo teorijomis] – iš tiesų priklauso tik nuo Jūsų!“ Iš tikrųjų niekas nuo mūsų nepriklauso, nes paroda pasirinkimą jau padarė. Iš tikrųjų jos lankytojas neskatinamas nei kelti klausimus, nei mąstyti apie sąmokslo teorijų teisingumą, nei pasidaryti savas išvadas. Čia patiekalas jau visiškai paruoštas, tereikia tik priimti ir nuryti.

Įsigilinus ir pamąsčius kritiškai, kyla tik vienas klausimas: kodėl parodos antraštėje rašoma „tikėti ar netikėti“, kai parodos turinys vienareikšmiškai perduoda vieną vienintelę žinią: netikėkite šiomis teorijomis – nė viena! Katalogo autorių A. Buiko ir M. Martišiaus ilgi straipsniai taip pat neturi tikslo padėti skaitytojams racionaliai apsispręsti – tikėti ar netikėti. Jų užduotis savo buvimu sukurti moksliškumo aurą, atseit tikėkite mokslu, o ne tomis kvailystėmis.

Nors sąvoka „sąmokslo teorija“ yra neutrali, parodoje jai akivaizdžiai norima suteikti vien neigiamą konotaciją ir taip susiaurinti reikšmę. Tai dar vienas siekis kontroliuoti kalbą, tvirtinti mąstymo klišę ir valdyti viešąją nuomonę. Toks bandymas kenkia laisvoms diskusijoms, nes kalbos okupavimas oponentus stumia iš viešojo diskurso į pogrindį. Paroda ir beveik visų pagrindinių naujienų portalų kalbėjimas apie ją ir bendrai apie sąmokslo teorijas rodo didelį, gilų bei tvirtą nepasitikėjimą žodžio ir minties laisve, o tai reiškia nepasitikėjimą žmonėmis.

Tikėti ar netikėti sąmokslo teorijoms? Po parodos man atrodo kur kas svarbiau paklausti: ar siekiame tiesos? Ar mylime tiesą? Ar trokštame ją sužinoti – nesvarbu, kokiu klausimu? Ir atvirkščiai: ar vengiame netiesos? Ar šalinamės jos ir ja bodimės? Meilė tiesai ir dorai veda į pažinimo nuolankumą, arba, kaip sako Nikolajus Kuzietis, į „mokytą nežinojimą“. Savikritikos idealas ir nuolankumo dorybė sąmokslo teorijų kontekste turėtų visus apsaugoti nuo neteisingo dogmatizmo, atvesti į diskusijas, gilinimąsi ir klausimų kėlimą.

Susiję:

Bernardinai.lt

2 min

Istorijų namuose duris atveria tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“

Bernardinai.lt

2 min

Paroda apie sąmokslo teorijas kviečia pasitikrinti budrumą ir kritinį mąstymą

Arvydas Grišinas

4 min

Melagienos ir sąmokslo teorijos: kodėl žmonės jomis tiki ir koks tikrasis jų tikslas?

Povilas Aleksandravičius

3 min

Dar vienas virusas – sąmokslo teorijos