Poetė Daiva Čepauskaitė. Vlado Braziūno nuotrauka

Tavo eilėraščių knygos išleidžiamos kas šešeri metai: „Bevardžiai“, 1992; „Suvalgiau vieną spanguolę“, 1998; „Nereikia tikriausia būtina“, 2004; „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. Daiva Čepauskaitė“, 2010. Po Marijampolės vidurinės mokyklos baigimo šešerius metus studijavai Kauno medicinos institute, praėjo šešeri metai po pirmosios knygos ir tapai Lietuvos rašytojų sąjungos nare... Jauti kažkokias kūrybos ir skaičių sandūrų įtakas, paslapties dvelksmą?

Nesidomiu numeracija, ir man tie skaičiai tėra atsitiktinumas. Man atrodo, kad lygiai taip pat kiekvieno gyvenime galima surasti ir dvejetų, ir trejetų, ir net visokių trupmenų. Taip, mano knygos išėjo kas šešeri metai. Tiesiog per tiek laiko susikaupė, subrendo, gimė tie tekstai. Plius laikas pačiai leidybos procedūrai (dialogas su leidėju, finansinės pusės išsprendimas ir t.t.). Žiūri, jau ir šešeri metai prabėgo. Ir tikrai nepuolu žegnotis, pamačiusi šešetų pasikartojimą. Taigi, nesistengiu įžiūrėti čia jokios mistikos, nei „kūrybos ir skaičių sandūrų įtakos“, nei ypatingos paslapties. Normalus kūrybinis procesas, ir tiek. Kitiems jis spartesnis, o man toks...

Koks buvo rinktinės „Poezijos pavasario bibliotekėlėje“ struktūros sumanymas pradedant dėlioti knygą? Ar jis toks ir išliko? Kodėl atrinkai šiuos penkiasdešimt, – iš knygų ir naujai parašytus, – o ne kitus eilėraščius?

Rinktinės sudarymas iš trijų plonų poezijos rinkinių man pačiai kėlė kreivą šypsnį. Ypatingo sumanymo nebuvo, norėjau parodyti tai, ką ligi šiol parašiau, ir kaip tas rašymas keitėsi (jeigu keitėsi). Sudėjus ankstyvuosius ir brandesnius tekstus į vieną vietą, tos slinktys geriausiai matomos. Todėl eilės sudėtos beveik chronologine parašymo tvarka. O kodėl atrinkau tuos, o ne kitus tekstus – tuo metu man jie atrodė ryškiausi, labiausiai pasiilgti. Jei sudarinėčiau šiandien, gal dėčiau jau kitus.

Ar skaitydama poezijos tomelius atkreipi dėmesį į metriką: sudarė, redaktorius, dailininkas, tiražas? Tau pačiai tai svarbu? Neturėjai ketinimų, kad Tavo rinktinę sudarytų kuris nors bičiulis-autoritetas, leisdamas į save pažvelgti lyg ir iš šalies?

Dėmesį atkreipiu, bet tai šalutinė informacija, nedaug veikianti požiūrį į tikrąjį knygos turinį. Pagrindinis veikėjas vis tiek yra pati poezija, o sudarytojas, redaktorius, dailininkas – tik pagalbininkai poezijai skleistis. Aišku, priklauso ir nuo autoriaus. Jei tai pradedantis rašytojas, redaktoriaus indėlis gali būti labai nemažas. Bet juk visur taip, ir poezijos kampelis šiuo atžvilgiu niekuo neypatingas. Sudarant savo rinktinę joks redaktorius ar sudarytojas į procesą nesikišo, nes tokia buvo leidėjų ir šios knygų serijos sumanytojo Petro Palilionio idėja – tekstus atrenka patys autoriai ir kokiu nori principu. Man pačiai visada įdomu dirbti su redaktoriumi ir mielai būčiau su kuo nors bendradarbiavusi. Ne tik dėl to, kad gauni patarimų ar išgirsti kito nuomonę. Dialogas man visada įdomiau už monologą, kaip ir scenoje daug įdomiau vaidinti su partneriais, nei plėšytis monospektaklyje.

Esi nepriekaištingai įvaldžiusi klasikinį ketureilį, sklandžiai rimuoji, tokių poetų trečiojo tūkstantmečio pradžioje nėra daug. Iš ko mokeisi, kas žavėjo, kieno posmus ir šiandien galėtum padeklamuoti?

Manau, kad tas rimavimas yra natūraliai įgimtas. Kaip ir muzikinė klausa, – vieni ją turi, kiti – ne. Galima kažkiek išlavinti įgūdžius, bet vienam reikia didžiulių pastangų ir triūso, o kitam pavzksta savaime. Taip ir mano didelio nuopelno čia nėra, tokia gimiau, ir tiek. Niekada nedėjau ypatingų pastangų, kad išmokčiau rimuoti. Man tie žodžiai patys ausyse skamba ir prisišaukia sau artimus. O mokiausi iš gyvenimo, bet šiuo klausimu geriau už Aidą Marčėną niekas nepasakys. Galėčiau tik pasirašyti po kiekvienu jo eilėraščio „Įtakos“ žodžiu:

man darė įtaką lietus
ir jaunas buninas, ir vėjas,
ir šventas jonas – du kartus,
ir tris kartus – šviesos kūrėjas

ir keturis kartus kadai,
o ne, penkis – Tarkovskio kinas,
ir kokį trisdešimt – baltai
kasmet pražystantis jazminas

kelis kartus, sakykim, mūzos,
bet daug dažniau – mėlynė, guzas
ir daugel panašių dalykų

iliuzijos, pegasų karčiai,
ir vieną sykį – šitas karčiai
saldus gyvenimas už dyką

Kokia Tavo nuomonė apie verlibrą, baltąsias eiles? Kartais poetai, ypač jaunieji, įsiklampina į neregėtų negirdėtų formų ieškojimus, tačiau keblu atpinklioti lyrinio subjekto mintis... Įdomu? Žvelgi santūriai? Erzina?

Nuomonė apie verlibrą? (Šypsosi) Puiki, kaip ir apie silabotoninę ar kitą eilėdarą. Viena ar kita eilėdaros sistema pati savaime negali būti nei gera, nei bloga. Yra geri arba blogi eilėraščiai. Blogų rimuotų eilėraščių yra ne mažiau nei blogų, parašytų laisvomis eilėmis. „Atpinklioti lyrinio subjekto mintis“ dažnai sunku ir tarp rimų. O kad „jaunieji įsiklampina į neregėtų negirdėtų formų ieškojimus“ – labai gerai. Toks jų „darbas“ – ieškoti, rizikuoti, bandyti. Mane labiau erzina ne jaunųjų išdaigos, bet brandi grafomanija.

Eilėraščiuose labai grakščiai sujungi gyvenimu patikrintą išmintį ir geraširdišką šypsnį. Ar tai poetės savigyna nuo kasdienybės smogo, ar natūralus būvis? Buvimas, kaip pasakytų Donaldas Kajokas, ir tiek?

Oi, tikrai sunku kalbėti apie tai, ką aš sujungiu savo eilėraščiuose. Tai literatūrologų darbas. Koks skirtumas, kaip pavadinsi – tai ir savigyna, ir saviplaka, ir saviraiška, ir savisauga, ir savianalizė, ir savimyla, ir savimonė, ir savikritika arba saviveikla. Tiesiog tai yra tai, ko negaliu pasakyti kitaip, tik poezijos forma. Vienus dalykus galima tik sugroti smuiku, kitus perduoti tik eilėraščiais. Mano siela transliuoja tokiu diapazonu. Galima tai pavadinti ir tiesiog buvimu.

Kokios knygos šiuo metu po ranka? Ką ir kada mieliausiai skaitai? Kurie Lietuvos autoriai Tau įdomiausi? O užsieniečiai?

Arčiausiai dabar yra „darbinės“ knygos, tos, kurios reikalingos būsimos pjesės (įvardinti dar ne laikas) kūrimui. Kadangi ruošiuosi rašyti pjesę, kurios veiksmas susijęs su konkrečiu Lietuvos istorijos laikotarpiu, tai tenka pastudijuoti to meto įvykius, dokumentus, liudininkų atsiminimus. Malonumui skaitau daugiausia lietuvių autorius. Rankos atstumu yra ir Sigitas Parulskis, ir Giedra Radvilavičiūtė, ir Laura Sintija Černiauskaitė, ir Donatas Petrošius, ir Antanas Šimkus, ir Viktorija Daujotytė, ir Kęstutis Kasparavičius ir dar daug kas. Kurio tą dieną labiausiai pasiilgstu, tą ir atsiverčiu. Užsieniečius rečiau. Tiesa, neseniai atradau labai įdomią gruzinų poetę Elą Gočiašvili. Net norėčiau pamėginti išversti į lietuvių kalbą (laukiu pažodinių vertimų iš Gruzijos, nes šios kalbos, deja, nemoku).

Kol neauginai dukrelės, buvai Kauno kamerinio teatro aktorė, bet ir anuomet rašei pjeses, premijas už jas pradėjai gauti prieš gerą dešimtmetį. Tačiau ne apie apdovanojimus klausimas. Kokius gyvenimo džiaugsmus jaukiausia gvildenti rašomose pjesėse ir kokie skauduliai labiausiai gildo širdį?

„Viskas, kas žmogiška, man nesvetima...“ Įdomiausia rašyti apie dalykus, kurie nesensta ir neišsenka; apie žmogaus gylį, siekiant pažvelgti ir į jo dugną, ir į aukščiausią skrydžio viršūnę, apie ilgalaikes vertybes, tik tada pjesė gali turėti tam tiką išliekamąją vertę. Sąmoningai nerašau apie jokias politines dramas ar vienadienius skandalus, kurių sklidina televizija. Nors tai irgi apie žmogų. Bet daugiau apie žmogaus buitį, kurios problemas turėtų spręsti atitinkamos institucijos – Seimas, policija, teismai ir kitos tarnybos. Manau, kad tai ne meno objektas. Meno „tarnyba“ rūpinasi ne buitimi, o būtimi. Kalbu turbūt klišėmis, bet kad sunku kažką naujo apie tai pasakyti. Tarkim, žmogus negali susimokėti už šildymą – tai buitis, ir tai yra žurnalistinio reportažo tema. O kaip tame nešildomame kūne gyvena žmogaus siela? Čia jau galima ir pjesę arba eilėraštį rašyti.

Kaip nusakytum teatro, poezijos, visokios kūrybos poveikį dvasiškai sujauktam, materialiai leisgyviam, nuo vargų fiziškai palūžusiam žmogui?

Žiauriai sunkus klausimas. Būtent, žiauriai. Aš nežinau...Turbūt žmogui, kuris nežino, kuo rytoj galės pamaitinti vaikus, siūlyti nueiti į teatrą ar atsiversti knygą, būtų netgi ciniška. Valgyti yra gyvybinis poreikis. O pamaitinti sielą? Ne gyvybiškai svarbu? Juk turim šiuos du indus, ir abu privalom kažkuo užpildyti. Materialinis skurdas visiems bado akis, o dvasinis skurdas? Galbūt ne visi jaučia tą kultūros poreikį, bet tam ir yra valstybės galvos, kurios turėtų mąstyti ir formuoti prioritetus.
Tarkim, yra tokie „maisto bankai“, kur sukaupti maisto produktai dalijami negalintiems jų nusipirkti. Kodėl negalėtų būti ir panašių kultūros bankų? Kodėl, tarkim, knygų tiražai, kurie neišpirkti dulka lentynose, negalėtų būti tiesiog išdalyti tiems, kurie negali tos knygos nusipirkti? Bet jei kas šiandien paskelbtų apie nemokamai dalijamas kruopas ir šalia suorganizuotų dykai dalijamų knygų „kromelį“, neabejoju, kad prie pirmojo taško nusidriektų eilės, o prie antrojo stypsotų vienas kitas nesuprastas tipas. Atrofuojasi poreikis.

Bet jeigu žmogus nuo mažų dienų gautų ne tik košės, bet ir literatūros, dailės, muzikos, teatro dozę kaip gyvybiškai būtiną produktą? Gal būtų mažiau ir nusikaltimų, ir avarijų keliuose... Nes menas ir kultūra skatina mus mąstyti, o mąstymas ir skiria žmogų nuo kitų gyvybės formų Žemėje. Kol nesuvoksim, kad dvasinis maistas yra ne prabanga, ne pramoga, ne pasilinksminimas, be kurių, susiveržus diržus, kurį laiką galima ir pakentėti, o gyvybiškai svarbus kaip duona, tol žvėrėsim toliau. Manau, toks ir yra tas kūrybos poveikis – gaivina ir palaiko tai, kas žmogų skiria nuo gyvulio. Kūrybos poveikį dvasiškai sujauktam žmogui dar įsivaizduoju kaip atsvarą šitoje kreivų veidrodžių karalystėje, t. y. deformuotų vertybių pasaulyje. Tarkim, jei kuri nors jauna dama užpildė savo krūtinę silikonu, savaime nėra nieko blogo, tačiau, kai šis faktas pateikiamas kaip gyvenimo tikslas ir prasmė arba kad ir priemonė „didžiam“ tikslui pasiekti, darosi juokinga. Viename interviu girdėjau, kaip tokia herojė rimtu veidu porino, kad šiam rimtam žingsniui ji ruošėsi daug metų, apie tai ilgai galvojo, svarstė, domėjosi... Tegu, jei tai teikia pilnatvę ir palaimą. Bet norėtųsi dažniau matyti žmones, kurie kankinasi ir dėl ko nors kito. Pavyzdžiui, kuo užpildyti galvą. Pageidautina ne silikonu ar hialuronu...

Kurio iš Tavo draminių veikalų pastatymas Tau labiausiai patinka ir kodėl? Ar rašydama galvoji ir apie vaidinsiančius aktorius, ypač jeigu pjesę užsako puikiai pažįstamas teatras? Norėtum pabandyti režisuoti?

Negaliu pasakyti, kuris labiausiai patinka, nes visi jie labai skirtingi. Galima būtų lyginti tik kelis to paties veikalo pastatymus, bet ir ten negali taikyti tų pačių kriterijų, nes vienas buvo, sakykim, saviveikliniam moksleivių teatre, o kitas profesionalioje scenoje. O apie konkrečius aktorius stengiuosi negalvoti, bet kartais tenka, kai rašai teatrui pagal užsakymą ir žinai, kad turi būti tiek personažų ir ne daugiau, nes trupėje yra tiek žmonių. Režisuoti tikrai negalvoju, tai visiškai kita profesija. Užtenka man tų profesijų, kurias turiu...

Kokio vaidmens geidautum gyvenimo scenoje, jeigu nebūtum menininkė?

Galima būtų apie tai samprotauti, bet tai tik teoriniai išvedžiojimai arba tuščias plepėjimas, fantazijos. Galiu sugalvoti, kad įdomu būtų dirbti zoologijos sode liūtų šėrėja, arba vykti į tolimą misiją Afrikon slaugyti sergančių vaikų, arba pilotuoti lėktuvą, arba auginti vynuoges kur nors Andalūzijos kalnuose. Ir kas iš to? Iš tiesų, noriu dirbti tai, ką geriausia sugebu.

Metai sliūkina žiemos link. Kokie Tau buvo 2010-ieji? Greitai ir Kalėdos, Naujieji... Kokį palinkėjimą norėtum pasakyti sau ir interviu skaitytojams?

Nebuvo šie metai kažkuo labai išskirtiniai. Kai kas padaryta, kai ko nesuspėta...Užsišaldžiau žiemai krapų...Mano dukra paaugo šešiais centimetrais... Ką čia palinkėsi...Tiesiog gyventi. Džiaugtis ir liūdėti. Mylėti, piktintis, dalytis. Auginti krapus, vaikus, papus, šunis, kates, ūsus, barzdas, raumenis, smegenis... Kiekvienam pagal poreikius. Visi mes tik svečiai šitame pasaulyje. Šiek tiek pabūsim ir išeisim. Tad šviesios, turtingos, prasmingos viešnagės. O tą prasmę kiekvienas turi atrakinti pats, ieškodamas to vienintelio, jam tinkančio skaičių kodo.

Kalbino Vidmantas Kiaušas