Naujųjų metų išvakarėse, 2015 m. gruodžio 30 d., minėjome išskirtinės Lietuvos asmenybės – kalbininko, publicisto, pedagogo, vadovėlių autoriaus, literatūrinės lietuvių kalbos normintojo, įvairiausių mokslo sričių terminologo Jono Jablonskio (1860-1930) – 155-ąsias gimimo metines. Apie J. Jablonskio gyvenimą ir nuopelnus Lietuvai rašyti rizikinga, nes jau išleista daug leidinių, publikuota gausybė straipsnių. Tačiau dar kartą prisiminti ir visuomenei priminti apie šį iškilų žmogų, manau, verta.

Lietuvos švietimo istorijos muziejus šia proga parengė jubiliejinę virtualią parodą „Atminties spalvų retrospektyva. Kalbininkui Jonui Jablonskiui – 155“, pasakojančią apie J. Jablonskio gyvenimą ir nuveiktus darbus švietimo ir kultūros srityje. Didžiuojamės joje galėdami pristatyti itin vertingą eksponatą – J. Jablonskio laišką, adresuotą Juozui Damijonaičiui, spėjama, parašytą 1919 m. rugsėjo 21 d. Laiške jis prašo J. Damijonaičio, kuris nuo 1919 m. dirbo Kauno miesto ir apskrities švietimo instruktoriumi, savo pažįstamai Zofijai Jucevičaitei-Nečajevienei surasti mokytojos darbą kurioje nors lenkų ar rusų mokykloje, nes „ji labai reikalinga (duonos ir) darbo“. Taip pat laiške užsimena, kad būtų gerai, jog J. Damijonaitis imtųsi iniciatyvos organizuoti lietuvių kalbos kursus neseniai iš Rusijos grįžusiems mokytojams.

1885 m. baigęs Maskvos universitetą, J. Jablonskis grįžo į Lietuvą, tačiau joje nebuvo sutiktas svetingai. Antrojoje XIX a. pusėje išsilavinę jaunuoliai, baigę aukštuosius mokslus užsienyje, Lietuvoje buvo „nepageidaujami“. J. Jablonskio darbo paieškos buvo bevaisės. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius jo nepriėmė. Tik 1887 m. jam pavyko įsidarbinti Marijampolės teisme, tačiau ir ten neilgam. Pagaliau 1889 m. sausio 26 d. J. Jablonskis paskirtas Mintaujos (dab. Jelgava) berniukų gimnazijos senųjų kalbų mokytoju ir galėjo lengviau atsikvėpti jau vien dėl to, kad gimnazijos mokytojų atlyginimai buvo gana dideli. Čia ir prasidėjo pedagogo, kalbininko, publicisto, švietėjo ir mokslininko kelias.

J. Jablonskis gyveno ir dirbo ypač sudėtingu ir neramiu istoriniu laikotarpiu. Maskva-Lietuva-Mintauja-Revelis-Pskovas-Šiauliai-Vilnius-Panevėžys-Brestas-Gardinas-Veližas-Voronežas-Vilnius-Kaunas – tai ne turistinis kelionių maršrutas, o ilga, sunki, alinanti kelionė, kurioje jam teko būti ir mokytoju, ir kontrabandininku, patirti tremtinio dalią. Manau, geriau pažinti asmenybę, įvertinti jo palikimą galime tik susipažinę su amžininkų prisiminimais. O jų gausu tarpukario Lietuvoje ėjusiame leidinyje „Lietuvos mokykla“ (1921, gruodis, sąs. 12).

Toli nuo Lietuvos...

Taigi 1889 m. J. Jablonskis apsigyveno Mintaujoje ir įsidarbino berniukų gimnazijoje graikų ir lotynų kalbų mokytoju. Tais pačiais metais pradėjo rašyti straipsnius į literatūros, politikos ir mokslo laikraštį „Varpas“. Daugiausia publikacijų skyrė lietuvių kalbos dalykams. Šiame leidinyje pirmą kartą mūsų raštijos istorijoje pradėta diskusija dėl lietuvių kalbos rašybos. J. Jablonskis „Varpui“ parašė ir dviejų lietuviškų leidinių recenzijas: Jono Šliūpo knygos „Lietuviszkiejie Rasztai ir Rasztininkai“ (1894, Nr. 1) ir Jono Basanavičiaus knygos „Etnologiškos smulkmenos“ (1894, Nr. 2). 1890 m. Vinco Kudirkos iniciatyva Mintaujoje gyvenę lietuviai inteligentai susibūrė į „Literatiškąją komisiją“, kurios pirmininku išrinko
J. Jablonskį. Komisijos tikslas buvo rašyti straipsnius ir rūpintis „Varpo“ platinimo reikalais. J. Jablonskis globojo ir gimnazijoje slaptai veikusią „Kūdikio“ (1890-1891) draugiją.

Buvęs J. Jablonskio mokinys Mintaujoje Antanas Smetona (Lietuvos Respublikos Prezidentas 1919-1920 m. ir 1926-1940 m.) prisiminimuose rašė: „Mintaujoje radau jau susidariusią slaptą lietuvių mokinių draugiją, vardu „Kūdikis“. Į ją priderėjo tik vyresniųjų klasių mokiniai, gimnazistai ir realistai, nors šių antrųjų tebuvo keli. Draugijėlė turėjo ir savo knygynėlį, sudarytą daugiausia iš lietuviškų ir lenkiškų knygų. Mokiniai rinkdavos, kartas nuo karto pasiskaitydavo lietuviškų laikraščių, slapčia atgabentų iš užsienio, mėgindavo versti iš svetimų kalbų į lietuvių kalbą. Jų vertimų tikslas buvo pramokti lietuviškai rašyti. (...) Kilus svarbesnių klausimų, vienas kuris nueidavo į Jab­lonskį pasitarti, nes jis buvo autoritetas visiems. Ypač svarbus klausimas buvo, kurs mokslas pasirinkti išėjus gimnaziją ar šiaip jau vidurinę (aukštesnę) mokyklą. Tai rūpėdavo ypač Jablonskiui. „Rinkitės tokį mokslą, kurį išėję galėtumėte palikti Lietuvoje, savo žmonių tarpe. Lietuvon grįžti po mokslo neužkirstas kelias gydytojui, advokatui ir kunigui.“ Mat tos nuomonės buvęs ir gydytojas Petkevičius (p-lės G. Petkevičaitės tėvas), kurs savo sūnui įsakęs vieną iš tų trijų profesijų pasirinkti, nors šis labai norėjęs būti matematiku ar inžinieriu. Reikia pirmiausia žiūrėti ne to, kas labiausiai tinka, bet kas reikalingiausia Lietuvai.“

Tuo metu J. Jablonskio gyvenime įvyko ir asmeninių pokyčių. 1890 m. liepos 24 d. Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje trisdešimtmetis J. Jablonskis susituokė su išsilavinusia lietuvaite Konstancija Sketeryte. Ko gero, pirmieji santuokos metai, pragyventi Mintaujoje, buvo patys gražiausi ir laimingiausi. Ten 1892 m. gimė sūnus Konstantinas, vėliau dukros Ona (1894 m.) ir Julija (1896 m.).

Jablonskių šeima buvo draugiška ir svetinga, į jų namus dažnai užsukdavo svečių – bičiuliai ir mažiau pažįstami lietuvių inteligentai, vyko slapti pasitarimai įvairiais lietuvybės skleidimo klausimais. Kad nesukeltų įtarimų rusų žandarams, 1894 m. vasarą, prisidengus naujagimės Onutės Jablonskytės krikštynomis (krikštatėviai Vincas Kudirka ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė), Jablonskių bute vyko „varpininkų“ suvažiavimas. Prie vaišių stalo buvo sprendžiami svarbūs lietuvių tautinės kultūros klausimai ir ekonomikos reikalai.

Petras Avižonis (gydytojas, pedagogas) prisiminimuose rašė: „(...) Jablonskis savo santykiuose su jaunimu ir su vyresniąja inteligentų karta visai neatsižvelgdavo į gresiantį jam pavojų politinės ištikimybės atžvilgiu. Kiek kartų sustodavo pas jį garsusis anų laikų knygų kontrabandininkas Bieliakas (Jurgis Bielinis) su knygų vežimais! Kartą Mintaujos policija buvo areštavusi Bieliaką, ir Jablonskis išvadavo užsistojęs už jį. 1894 m. vasarą įvyko pas Jablonskį „varpininkų“ susirinkimas, į kurį suvažiavo iš įvairių Lietuvos vietų keliolika inteligentų, neva į krikštynas sukviestų svečių. Į tą susirinkimą Jablonskis pakvietė ir mane, tuo būdu aš, ką tik matūros (brandos) atestatą gavęs, buvau pirmą kartą paties Jablonskio į politinį Lietuvos gyvenimą įvesdintas.“

Mintaujoje J. Jablonskį nuolatos supo išsilavinę lietuvių inteligentai, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Visus vienijo bendras lietuvybės idealas, Tėvynės ilgesys ir meilė. J. Jablonskio namuose buvo laukiami ir lietuvių moksleiviai. Čia vykdavo įvairios šventės, vakarėliai su lietuviškomis dainomis, slapti dalykiniai pasikalbėjimai. Visus šildė jauki Jablonskių namų šiluma, o ypač namų šeimininkės Konstancijos nuoširdus dėmesys, išradingumas, supratimas ir taktas.

A. Smetona prisiminimuose rašė: „Apie Jablonskį spietėsi Mintaujoje nedidelis lietuvių inteligentų būrelis. Kiek atmenu, buvo: a. a. Lozoraitis, A. Kriščiukaitis, tik įsišventinęs jaunas kun. J. Tumas, paskui Čepas. Kartas nuo karto atvažiuodavo iš Rygos Pr. Mašiotas, atvažiuodavo a. a. G. Lensbergis, buvęs ar du kartu ir a. a. V. Kudirka. Ką jie veikdavo, ir mes, susipratę lietuviai mokiniai, nežinodavome; ir nesiteiraudavome, nes numanydavome, kad anuomet buvo pavojinga tokiais dalykais domėtis. Šventadieniais vaikščiodavome į Jablonskių namus, kur tuomet gyveno A. Kriščiukaitis, mokytis dainuoti. Kriščiukaitis fortepijonu vedžiodavo, o mes dainuodavome: „Ant kalno karklai siūbavo“, „Šėriau žirgelį“ ir kitas dainas. Tai mums labai patikdavo ir laukdavome šventadienio ateinant. Labai nepaprasta buvo ir labai mus mokinius suskatino savanorių teatras. Kriščiukaitis ir Čepas įsimanė parodyti „Amerika pirtyje“. Pasiruošėme ir suvaidinome, žinoma, Jablonskių namuose. Agotos rolę vaidino ponia Jablonskienė. Tai buvo linksma šeimininkės vedama pramogėlė. Susirinko mokinių kiek tik galėjo tilpti, gimnazistų ir šiek tiek gimnazisčių, buvusių Jablonskių šeimynos globoje. Po vaidinimo šokiai, žaidimai ir dainos. Kiek džiaugsmo, kiek pasakojimų buvo po to vakarėlio mokinių tarpe! Kvėptelėjo visus jautri lietuviška dvasia, šeimynos šilima... O mokiniai lietuviai niekur kitur, kaip tik Jablonskiuos, neturėdavo užeigos.“

1896 m. rugsėjo mėnesį gubernijos žandarai susekė mokytoją J. Jablonskį ir už tautinį darbą, neleistiną veiklą puoselėjant lietuvybės idėjas iškėlė į Revelį (dab. Talinas), į Aleksandro gimnaziją, – joje dirbo iki 1900 m. pabaigos. Dar toliau nuo Lietuvos... Tokie gyvenimo pokyčiai Jablonskių šeimai buvo skaudus išbandymas. Nepaisydamas sunkumų, J. Jablonskis vėl įsitraukė į įprastus darbus – mokytojavo gimnazijoje ir rašė straipsnius į „Varpą“, saugumo sumetimais pasirašinėdamas Kazimiero Obelaičio, Jono Obelaičio, Senio, Nenuoramos, Peštuko, P. Kriaušaičio,
P. Šiauliškio, Rygiškių Jono slapyvardžiais. Mokytoją ir Revelyje supo būrelis lietuvių gimnazistų, kuriems jis buvo dėmesingas ir neatsisakydavo padėti bėdoje. J. Jablonskis buvo darbštus, reiklus sau ir kitiems, drąsus bei kilniaširdis žmogus.

Jonas Kriaučiūnas (lietuvių spaudos darbuotojas, 1891-1895 m. „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius) prisiminimuose rašė: „Į Jablonskius Revelin aš atvykau iš Kryžių kalėjimo (Petrapilėje) 1900 metais. Su pačiu Jablonskiu buvau jau seniai susipažinęs, dar studentavimo laikais, (...) nuo pat pirmojo pažinties momento aš dideliai pamėgau tą karštą patriotą, teisų, dorą žmogų ir lyg lipte prilipau prie jo visa širdimi. Todėl ir, atvykęs Revelin, ėjau stačiai į jo namus, kame mane pasitiko lyg seniai lauktą svečią, nors laikymas pažinties su manimi tada buvo pavojingas daiktas mokytojavusiam tuo laiku rusų gimnazijoje Jablonskiui. Kadangi aš buvau Revelin ištremtas trejiems metams ir administracijos buvau laikomas po atvira policijos priežiūra, kuri stengėsi užbėgti man visus kelius bent ką užsidirbti, o man teišduodavo pragyvenimui tiktai 6 rublius mėnesiui, tai aš be gausaus parėmimo iš šalies nebūčiau galėjęs gyvuoti. Didelę to parėmino dalį aš radau Jablonskio namuose, kame tuomet gyveno ir Andrius Bulota, dabar pagarsėjęs savo politikos pakraipa ir savo taktu. Apie Joną Jablonskį, kaip ir kitados Mintaujoje, kada jis ten mokytojavo gimnazijoje, Revelyje taip pat buvo susispietę buvusieji ten jauni lietuvaičiai, kuriems tas karštas Lietuvos mylėtojas darė geriausios įtakos tautybės ir išvis dvasios tobulinimo atžvilgiu, stengdamasis kiekvieną remti ir iš medžiaginės pusės. Taip gavau pažinti per Jablonskį gimnazistą Jokantą, dabar Steigiamojo Seimo narį. Pažinau ir antrą gimnazistą Vaiciušką, dabar gydytoją ir Lietuvos generolą; toliau pažinau studentą Avižonį, dabar gydytoją, Šniukštą, dabartinį Armijos Teismo pirmininką, studentą Bytautą, gimnazistą Liutkevičių ir kitus.“

Vasaras Jablonskių šeima leisdavo Lietuvoje. Parvykęs į tėviškę atostogų, J. Jablonskis apsigyvendavo pas gimines ar bičiulius. Vaikščiodamas po apylinkes ir bendraudamas su vietiniais žmonėmis nesiskirdavo su sąsiuviniu ir pieštuku. Tyrinėjo tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. J. Jablonskis daug nusipelnė normindamas lietuvių kalbą. 1899 m. su P. Avižoniu išleido „Lietuvišką gramatikėlę“ Petro Kriaušaičio slapyvardžiu (Petras – tai P. Avižonis, o Kriaušaitis – tai J. Jablonskis). Po poros metų, 1901 m., Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleido vieną reikšmingiausių darbų – „Lietuviškos kalbos gramatiką“, kurioje įtvirtino aukštaičių kauniškių tarmę.

Revelyje, kaip ir anksčiau, J. Jablonskį nuolatos persekiojo žandarai. Nors ir labai saugojosi, ne visada pavykdavo išvengti nemalonumų. Kartą nutiko labai pavojinga ir kiek kurioziška situacija, o išsisukti padėjo buvęs J. Jablonskio mokytojas iš studijų Maskvos universitete laikų – rusų profesorius Fiodoras Koršas. Apie šią situaciją Motiejus Gustaitis (kunigas, poetas, vertėjas, pedagogas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas) prisiminimuose rašė: „Štai vieną gražų rytą policija darė pas jį (J. Jablonskį) kratą ir knygoje ar kame ten randa parašyta žodį „Šungalvis“. Susidomėjo kratikai, geležėlę radę: bene bus tai pseudonimas? Koks radinys! Bet ką jis reiškia? Suburtomis pajėgomis išsiverčia žodžiu „Прохвост“. Oho, tai blogas ženklas! Surašo protokolą ir užveda bylą. Jablonskis turėjo Revelyje gerą pažįstamą – profesorių Koršą. Šis, bylą betardant, draugiškai Jablonskį užtarė, išrodydamas, jog „Šungalvis“ tai ne keiksmo žodis, ne „Прохвост“, o tik vieno graikų šventojo – Kiokefalės sulietuvintas vardas, reiškiąs šunies galvą... Tuo byla ir pasibaigusi. Vis dėlto galų gale Jablonskiui liepta pasiduoti į dimisiją.“

Dar toliau nuo Lietuvos... Kelionė namo...

Tolesnis J. Jablonskio gyvenimas tapo dar sudėtingesnis, sunkesnis ir pavojingesnis. 1900 m. žandarai, darydami kratą pas daktarą Vaineikį Palangoje, rado sąrašą lietuvių inteligentų, kuriame buvo minima ir J. Jablonskio pavardė. To pakako, kad krata būtų atlikta ir pas J. Jablonskį. Krėsdami žandarai rado slaptos lietuviškos spaudos, lietuviškų knygų, surinktos tautosakos rankraščių. Po tardymų ir apklausų J. Jablonskis atleistas iš Revelio gimnazijos ir 1902 m. gegužės 14 d. caro vyriausybės įsakymu už dalyvavimą kovoje su lietuviškos spaudos draudimu dvejiems metams ištremtas į Pskovą. Sunku įsivaizduoti, kiek teko jam iškentėti tremtyje be šeimos, be Lietuvos ir be pragyvenimo šaltinio. „Tuo laiku buvo suimta ar bent įpainiota daug lietuvių inteligentų. Tai buvo bene pikčiausias laikas lietuvių inteligentijai“, – prisiminimuose rašė A. Smetona. Gyvendamas Pskove, J. Jablonskis redagavo brolių Antano ir Jono Juškų lietuvių kalbos žodyną ir rašė straipsnius į slapta leidžiamus lietuviškus laikraščius, pasirašinėdavo Kazimiero Obelaičio ar kitais slapyvardžiais.

1903 m. kovo 12 d. J. Jablonskiui buvo suteikta „malonė“ ir likusį bausmės laiką leista atlikti Kauno gubernijoje. Kadangi neturėjo teisės apsigyventi Vilniuje, pasirinko Šiaulius. Ten toliau redagavo A. ir J. Juškų lietuvių kalbos žodyną, tvarkė grafų Zubovų archyvą. Lietuvoje J. Jablonskis jautėsi gerai, tėvynės oras tarsi gydė nuo visų patirtų išgyvenimų. Mielai bendravo su jį lankančiais lietuvių inteligentais.

Prabėgus metams jau iškeliavo į Vilnių. Nuotaika pakili – labai džiaugėsi atgauta lietuviškos spaudos laisve. 1904-1906 m. dirbo pirmojo dienraščio „Vilniaus žinios“ ir „Lietuvos ūkininko“ redakcijose, knygų leidimo bendrovėje „Aušra“, taisė įvairių knygų kalbą, dėstė lietuvių kalbą kaip fakultatyvą keliose Vilniaus mokyklose, nors tų pamokų – vos aštuonios per savaitę, bet ir tai didelis džiaugsmas. Tačiau J. Jablonskiui nelabai sekėsi įsitvirtinti Vilniuje. Vėl teko iškeliauti.

Kazimieras Jokantas (pedagogas, gydytojas, Lietuvos Respublikos švietimo ministras 1925-1926 m. ir 1939-1940 m.) prisiminimuose rašė: „Atgavus spaudą, J. Jab­lonskį jau matome Vilniuje, besidarbuojantį „Vilniaus žinių“ redakcijoj. Stvėrėsi naujo užsiėmimo karštai, su dideliu džiaugsmu. Turėti lietuvių kalba dienraštį ir jį redaguoti – buvo išsvajota laimė tam, kurs visą amžių kovojo ir vargo dėl spausdinto žodžio teisių. Dar Šiauliuose būdamas kalbėdavo: „Kokie laimingi tie latviai, estai! Turi savo spaudą, savo didelius dienraščius – ir niekas jų netrukdo paprastame kultūros darbe. Ar sulauksiu nors dienų gale to laiko, kada laisvai galės eiti dienraščiai lietuvių kalba? Kaip tai keista: eina mūsų laikraščiai čia pat Lietuvoje, niekas nieko nesako ir dargi rusų paštas juos išvažioja!... Svajonė...“ Tačiau tas entuziazmas neilgai truko. Laikraščio leidėjas inžin. P. Vileišis žiūrėjo į dienraštį kaipo į grynai privatų savo reikalą, į jo redaktorius kaipo į savo kanceliarijos valdininkus, kurie, neturėdami savo valios ir nuomonės, privalėjo daryti tik tai, ką jiems įsako viršininkas. Ne toks buvo mūsų mokytojas, kad taptų bet kieno vergu, o ypatingai spaudoje, kurią jis taip idealizavo ir kuri taip artima buvo jo širdžiai. Be vietos ir duonos liko, bet vergauti atsisakė. „Vilniaus žinioms“ irgi neišėjo tai sveikaton, jos nepatapo rimtu vienijančiu tautą organu, kokiu turėjo labai daug šansų likti.“

1906-1908 m. J. Jablonskis dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau ir ten nebuvo lemta ilgiau užsibūti. „Mokytojų seminarijos direktorius ir kiti „tikrieji rusai“ negalėjo kęsti, kad lietuvių kalba buvo įleista į mokyklą. Taigi ėmė visokiais būdais stengtis prieš tą naujovę, visokiais skundais įdavinėti mokslo apygardai Jablonskį“, – rašė A. Smetona. Mokytojai rusai rezgė įvairias pinkles, kad tik nebūtų dėstoma lietuvių kalba ir kitaip ieškojo priekabių, kaip įmanydami stengėsi atsikratyti J. Jablonskio. Toks įtemptas gyvenimas, nuolatiniai kraustymaisi, alinantis darbas skaudžiai atsiliepė J. Jablonskio sveikatai – susirgo inkstų liga. 1908 m. jis buvo iškeltas į Bresto gimnaziją dėstyti lotynų kalbos. 1911 m. J. Jablonskis Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido lietuvių kalbos mokslui labai reikšmingą veikalą „Lietuvių kalbos sintaksė“. Tačiau sveikata akivaizdžiai prastėjo, netiko klimatas, ir J. Jablonskis buvo priverstas pats pasiprašyti perkeliamas į Gardino gimnaziją, kur jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas.

Buvęs J. Jablonskio mokinys Antanas Jononis (poetas, kunigas) prisiminimuose rašė: „Buvo 1906/7 mokslo metai, kuomet turėjau laimės būti Jablonskio mokiniu ir lyžtelti nors truputėlį gimtosios kalbos iš jo lūpų. Tada teturėjau tik 12 metų ir buvau I-os klasės realisčiukas. (...) Išvydau pirmą sykį Jablonskį, jau žilą, smailia barzdike, mėlyna rusų mokytojų uniforma, tik lietuviškai kalbantį mokytoją; (...). Ko niekuomet neužmiršiu, tai jo veido lipšnios šypsenos. Pradėjome skaityti lietuvių pasakas, rašyti diktantus. Gerai įsivaizdinu, koks buvo tuomet mano rašymas, kuomet daugiau darydavau žodyje klaidų negu jame raidžių. Tik vienas Konstantas Jablonskis, 7 kl. moksleivis (jubiliato sūnus), klaidų nedarė ir būdavo šaukiamas rašyti ant lentos. Kuriam laikui mūsų mokytojas pranyko, ir išgirdome, kad serga. Po ligos vėl išvydome gerb. jubiliatą, kiek suliesėjusį, bet su ta pačia šypsena. (...) Mokymas buvo mišrus, bendrai visoms klasėms, nes ir vyresniųjų klasių mokiniai lietuvių kalbos ne kiek daugiau mokėjo. Pirmą sykį prie jo ir aš lietuviškai rašyti paėmiau plunksną. 1907 m. Užgavėnėms gerb. jubiliatas mums visiems uždavė darbo, paprašė visų užrašyti girdėtų ir vartojamų patarlių, priežodžių ir t. t., sakęs, tai būsią suvartota kažkokioms knygoms. Bet kam jos būsiančios reikalingos, aš tuomet neįsivaizdavau. Namie su tėvo pagalba surašiau kaip mokėjau didelėmis raidėmis patarlių pluoštą ir po atostogų su kitais draugais įteikiau Jablonskiui. Iš gerb. jubiliato gavome visi ačiū ir tai buvo didelė mums laimė...“

Pirmojo pasaulinio karo verpetuose... Voronežas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Lietuvą, lietuvių gyvenimas komplikavosi. Teko trauktis į carinės Rusijos gilumą. Dalis pradinių, vidurinių ir specialiųjų mokyklų moksleivių ir mokytojų išsikėlė į didžiuosius Rusijos miestus (Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą, Voronežą ir kt.). Daugiausia Lietuvos inteligentijos, moksleivių ir pedagogų susitelkė Voroneže. Ten buvo steigiamos gimnazijos, įvairūs mokytojų kursai, leidžiami vadovėliai, vyko aktyvus švietėjiškas ir kultūrinis gyvenimas. 1915 m. Martyno Yčo iniciatyva iš Vilniaus į Voronežą buvo evakuotos berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijos, kuriose nuo 1917 m. mokyta ir lietuvių kalbos. Šiose gimnazijose dirbo žymūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas (abiejų gimnazijų direktorius), Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis ir kiti. Be tiesioginio pedagoginio darbo, jie rašė ir leido vadovėlius mokykloms.

Traukdamasis nuo karo, J. Jablonskis su mokiniais pradžioje pateko į Veližo miestelį, didžiausią Vilniaus apygardos užkampį, toli nuo geležinkelio (dabar Smolensko sritis, Rusija). Ten gyveno baisiomis sąlygomis, nusilpo, liga sparčiai progresavo. Kai M. Yčas pakvietė J. Jablonskį atvykti į Voronežą, jis pasiūlymą priėmė. 1915 m. rudenį jau apsigyveno Voroneže ir lietuvių gimnazijose ėmė dėstyti lotynų ir lietuvių kalbas. Ten jis jau nevaikščiojo, į pamokas važiuodavo vežimėliu. Kiek pajėgdamas atsidėjo kalbai, lietuviškai terminijai. 1916 m. su kitais autoriais parengė ir išleido dviejų dalių chrestomatiją „Vargo mokyklai“ ir jos priedą „Mūsų žodynėlis“ (1918), taip pat išleido rašybos taisyklių rinkinį.

M. Yčas (teisininkas, politikas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, publicistas) prisiminimuose rašė: „J. Jablonskis dėl nesveikatos išėjo iš mano gimnazijos ir turėjo gauti visą pensiją. Jo darbas oficialiai nutrūko, bet iš tiesų dar jo padaugėjo. Jis pasilieka vyrų gimnazijos globėjų tarybos nariu ir aktingai dalyvauja visų svarbesnių gimnazijos reikalų aptarime, redaguoja vadovėlius, taiso kalbą, grupuoja būsimuosius filologus. Reikia paminėti dar vienas dalykas. Vasaros metu 1917 metais, padedant Lietuvių centro komitetui ir Švietimo ministerijai, suorganizuota pirmieji lietuvių mokytojų vasariniai kursai. Lektorium buvo pakviestas taip pat ir J. Jablonskis. „Saulės“ kursų bendrabučio sode po dideliu šakotu medžiu sudėti suolai, kuriuose sėdi gausinga ir įvairi auditorija. Čia matai beūsius jaunus vyrukus mokytojus ir jaunas mergaites, iš įvairių Rusijos kampų suvažiavusius, čia vėl mūsų seni veikėjai Pranas Mašiotas, Tomas Žilinskis, dr. Jonas Šliūpas, ką tik iš Amerikos atvažiavęs, ir kiti. Visi sėdi ir klauso lietuvių kalbos lektoriaus Jono Jablonskio, kuris savo račiukuose sėdėdamas laiko paskaitą. Kaip aš tuomet pagailėjau, kad aš ne dailininkas. Koks tai puikus siužetas! Prašyte prašosi, kad ant drobės perkeltum visą tą vaizdą. Šiame siužete išreikštas visas mūsų vargo mokyklos pabėgėlių Rusuose mokyklos laikotarpis.“

Voroneže J. Jablonskis buvo visų pedagogų ir intelektualų dėmesio centre. Jablonskių bute vakarais rinkdavosi įvairių dalykų komisijų nariai, kurie rūpinosi lietuviška terminologija. J. Jablonskis noriai talkino jiems, siūlydamas lietuviškus įvairių mokslo dalykų terminus. Tuo metu matematikos vadovėlių lietuvių kalba beveik nebuvo. Nors 1906 m. P. Mašiotas išleido aritmetikos uždavinyną pradinėms mokykloms, buvo išleista ir keletas kitų autorių uždavinynų, tačiau kiekviename jų vartoti vis kitokie matematikos terminai. Todėl trys Lietuvos matematikai – P. Mašiotas, M. Šikšnys ir
Z. Žemaitis, susirinkę pas J. Jablonskį, ėmėsi didelio ir labai reikalingo darbo: lietuviškų matematikos terminų norminimo. Dažniausiai P. Mašiotas kūrė algebros, Z. Žemaitis – geometrijos, M. Šikšnys – aritmetikos terminus, o J. Jablonskis juos apsvarstydavo – nevykusį ištaisydavo arba pasiūlydavo savo. Taip toli nuo Lietuvos karo metais gimė daug naujų lietuviškų žodžių – terminų, kurie, mažai pakitę, išliko iki šių dienų. 1917 m. J. Jablonskis išleido vadovėlį „Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai“. Voroneže pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatiką, ją baigė grįžęs į Vilnių 1919 m.

Nepriklausomoje Lietuvoje

Po ilgos, varginančios, dvi savaites trukusios kelionės traukiniu 1918 m. birželio pabaigoje J. Jab­lonskis ir kiti lietuvių inteligentai, moksleiviai, karo pabėgėliai (iš viso 1342 žmonės) iš Voronežo sugrįžo į Lietuvą. J. Jablonskis apsigyveno Vilniuje. 1919 m. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido „Lietuvių kalbos gramatiką“ – vieną geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. 1919 m. vasarą
J. Jablonskis persikėlė gyventi į Kauną. Laikinojoje sostinėje prabėgę metai – intensyviausios mokslinės karjeros laikotarpis. 1922 m. išrinktas Lietuvos universiteto garbės nariu ir profesoriumi, buvo svarbiausias įvairių mokslo ir administracijos sričių terminologas, vadovėlių ir knygų kalbos taisytojas, literatūrinės lietuvių kalbos normintojas. Paminėtini didžiojo lietuvių kalbos mokytojo vadovėliai, išėję nepriklausomoje Lietuvoje: „Gramatika ir mokykla“ (1921), „Lietuvių kalbos gramatika“ (2-asis pataisytas leidimas, 1922), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925), „Pasakėčios“ (1927), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928), „Mūsų kalbos žodynėlio dalykai“ (1929). Ypač vertingi jo straipsniai kalbos norminimo klausimais – jų parašė per 234. Tačiau J. Jablonskio sveikata silpnėjo, jis ne tik nevaikščiojo, bet ir sunkiai valdė rankas, negalėjo rašyti. Straipsnius jam padėjo rašyti ateinantys studentai, kuriems diktuodavo tekstus. Prie šio darbo labai prisidėjo ir nuolatinė jo pagalbininkė žmona Konstancija. Akademinį darbą J. Jablonskis dirbo iki 1926 m., paskutinius ketverius metus paskaitas studentams skaitydavo savo bute. Išvardyti visų J. Jablonskio darbų neįmanoma, nes jis taisė daugybės raštų kalbą, neretai apie tai žinojo tik jų autoriai. Su mokiniais vertė vadovėlius, grožinę literatūrą, redagavo Julijos Žymantienės-Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius. J. Jablonskis išugdė būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tęsė gerbiamo mokytojo tradicijas – puoselėjo bendrinę lietuvių kalbą. 1928 m. gegužės 15 d. J. Jablonskis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.

Justinas Strimaitis (pedagogas, kanklininkas, spaudos darbuotojas, poetas, redaktorius) prisiminimuose rašė: „Per Aukštųjų kursų iškilmingą atidarymą dalyvavo ir mūsų jubiliatas Jablonskis. Kiti įžymūs mokslo darbininkai sveikino pradedant tą didį darbą žodžiu, mūsų jubiliatas – raštu. Sveikinimus lydėjo publikos gausūs delnų plojimai, o Jablonskis, jautrus būdamas, kelis kartus silpnomis rankomis suplojęs, nuo darbų pavargusią žilą galvą susiėmęs, verkė. (...) Kada p. Žemaitis, Aukštųjų kursų vadovas, perskaitė J. Jablonskio sveikinimą, kuris baigėsi žodžiais „Aukite, dirbkite, bręskite. Jūsų J. Jablonskis“, – pasipylė audringas delnų plojimas, o sveikintojas tik nulenkė galvą ir susiėmęs ją rankomis verkė. Visa salė valandėlei nutilo. Daugelio akyse publikoje žibėjo dėkingumo ašaros: suprato publika mūsų kultūros istorijos prasmės pilnus žodžius. Dalyvavo J. Jablonskis ir Steigiamąjį Seimą atidarant Kauno miesto teatre, mūsų kritusiems dėl Tėvynės laisvės kovotojams paminklą šventinant Vienybės aikštėj, aukštesniųjų mokyklų mokytojų suvažiavime...“

J. Jablonskio gyvenimas, kaip ir jo amžininkų, buvo sudėtingas ir sunkus. Jis išgyveno lietuviškos spaudos draudimo metus, paženklintus dideliais išbandymais, pavojais, trėmimais ir atkaklia kova už lietuvišką žodį. Pergyveno Pirmojo pasaulinio karo baisumus, ankstyvą negalią, bet vis tiek nenuilstamai dirbo Lietuvos kultūros, švietimo, lietuvių kalbos tvarkymo bei terminologijos srityse. Perskaičius prieš 100 metų

J. Jablonskio parašytus žodžius: „Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti“, kyla vertas pamąstymo (išties retorinis) klausimas: ar tikrai gerai mokame gimtąją kalbą?.. Esu įsitikinusi, kad tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį – žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje, – kuriame savo kartos ateitį.