Grigorijus Kanovičius: „Viešpats man nusišypsojo“

Garsus rašytojas teatro salėje pasitiktas simboliškai – Mažojo teatro aktorių suvaidinta ištrauka iš R. Tumino spektaklio G. Kanovičiaus kūrinių motyvais – „Nusišypsok mums, Viešpatie“.

Žinoma, tokia nekasdiene proga nenorima, nesistengiama išvengti pagyrimų kūrėjo asmenybei, puoselėjamam žodžiui. Prieš renginį, pasak literatūros kritiko Petro Bražėno, „kanovičiškai“ apie tai kalbėjo pats vakaro svečias: „Bus užpilama aliejaus, patepama, viskas pasaldinama. Baisu kad jis nepasakytų: „Aš taip ir maniau“, – vakaro pradžioje kalbėjo profesorius.

Renginį pradėjęs Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas, prisistatęs G. Kanovičiaus kaimynu (kadaise jie gyveno viename name), kalbėjo: „Šiandien Vilniuje susitinkame su vienu didžiausių Lietuvos rašytojų. Lietuvos, nes čia gimė, ilgai gyveno, čia parašė kol kas didžiąją dalį savo kūrinių. Bet kartu ir Izraelio rašytoju,[…] nes Pažadėtoje Žemėje gyvena ir rašo nuo 1993 metų. Galų gale ir pasaulio rašytoju, nes jo kūryba skaitoma daugybe kalbų. Ir pasaulio, nes jo knygos tebeskaitomos ir Mildos gatvėje, kur daug šio to vertų kaimynų, jo skaitytojų“. Literatūrologas P. Bražėnas daug dėmesio skyrė G. Kanovičiaus kūrėjo asmenybei: „Kas mūsų lietuvių literatūros fone išskiria G. Kanovičių – tai nepakartojamas, su niekuo nesupainiojamas jo žodis. Jo balsas, jo intonacija“.

Žydų kultūros metraštininko G. Kanovičiaus sugrįžimas, kaip jis pats teigia, į Lietuvos Jeruzalę garbaus jubiliejaus ir naujausio apsakymų rinkinio „Debesis, vardu Lietuva“ sutiktuvių proga paskatino rašytoją jautriai ir subtiliai vienminčių būryje diskutuoti apie „esminius būties klausimus“, apie tai, kas svarbu tiek žmogui, jo asmenybės augimui, tiek įvairiatautėms kultūroms, paskendusioms praeities ir ateities kryžkelėse.

V. Sventicko parengti klausimai, kilusios diskusijos pavertė šventišką vakarą atviru pašnekesiu: G. Kanovičius, skrupulingai atsakydamas į kiekvieną užduotą klausimą, sulaukdavo vis audringesnių plojimų, temos darėsi asmeniškesnės, brandesnės, salėje susirinkę žiūrovai taip pat neliko abejingi. G. Kanovičiaus jubiliejaus vakaras, kaip jis pats pabrėžė, svarbiausias vakaras jo gyvenime, tapo šviesia deklaracija žmogiškumui, vertybėms, padėka „nusišypsojusiam Viešpačiui“.

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

V. Sventickas. Pirmasis mano klausimas būtų sukaktuvinis. Kas, kaip prisiminė Jūsų sukaktį Izraelyje?

Pirmiausia aš turiu padėkoti visiems, kurie čia susirinko. Tai man labai didelis džiaugsmas. Aš turiu padėkoti abiem savo kolegoms – V. Sventickui ir P. Bražėnui. Atvirai pasakius, reikia sulaukti aštuoniasdešimties metų, kad išgirstum tokių žodžių apie save, ir paskui ilgai ilgai mąstytum, ar esi jų vertas. Aš ilgai bandžiau suvaldyti savo jaudulį, ir turiu pasakyti, kad šiandien pati sunkiausia ir pati laimingiausia diena mano gyvenime. Pirmiausia todėl, kad yra labai daug sutapimų, apie kuriuos aš nebenorėčiau kalbėti. Pagrindinis iš jų yra tas, kad man tikrai nusišypsojo Viešpats, ir štai aš esu čia, šitoje scenoje, kur mano pjesė „Nusišypsok mums, Viešpatie“ buvo vaidinama dešimt metų.

Nusišypsojo Viešpats, kad galėjau ar galėsiu padėkoti savo tėveliams, kurie yra palaidoti. Vienu žodžiu, tai yra ypatinga diena mano gyvenime – tie susitikimai Plungėje ir šiandien. Mano aštuoniasdešimtmetį paminėjo Jeruzalėje, buvo surengtas šventinis vakaras, mane pasveikino kolegos.

Aš negaliu pasakyti, kad esu visai pamirštas. Kadangi nerašau valstybine kalba, tai yra sunkus išbandymas. Žmogus turi rašyti ta kalba ten, kur jis gimė, tiems žmonėms, kurie ta kalba kalba. Čia, Lietuvoje, ir ten, Izraelyje, rusų kalba nėra pirmaujanti kalba, bet ir ten aš jaučiu dėmesį savo kūrybai, ir esu dėkingas tiems, kurie spausdina mano kūrinius žurnaluose, laikraščiuose.

Laukiau, kada pasirodys knyga „Debesis, vardu Lietuva“. Rusiškai Izraelyje ji dar neišleista. Ši mano šventė tik dar didesnė, nes Lietuva aplenkė Izraelį. Aš didžiuojuosi, kad esu ne tik Izraelio pilietis, bet turiu ir Lietuvos pilietybę, kurią iš manęs tam tikru metu dėl nesuprantamų priežasčių iš atėmė, nors mes, Kanovičiai, šitoje žemėje pragyvenome beveik 600 metų.

Aš manau, kad rašytojui paminėjimai nėra ypač svarbūs. Rašytojui svarbu, kad jo žodis nebūtų tuščiai pasakytas. Kad jo knygos būtų plačiai skaitomos. Aš esu dėkingas Lietuvai, kad visos geriausios mano knygos yra išverstos.

Kaip gimė ši apsakymų knyga, koks jos skirtumas nuo ankstesniųjų, galbūt ypatybė, pagaliau, žmonėms gali būti įdomu, kas tas knygos dailininkas, iliustracijų autorius tokia pačia pavarde.

Žinote, aš seniai esu pasakęs, kad savo esu daug visko sukūręs, išskyrus operetę ir operą. Kai aš buvau jaunas, rašiau nelabai kokybiškus eilėraščius. Man protą apšvietė redaktorė Aldona Liobytė, kuriai aš esu labai dėkingas. Ji perskaitė, rodos, mano pirmąjį kūrinėlį „Aš žiūriu į žvaigždes“ ir pasakė: „Kanovičiau, jeigu jūs žiūrėsite į savo žvaigždes, ką nors gera pasieksite.“ Paskui aš perėjau prie prozos. Retkarčiais rašydavau vidutinio lygio pjeses. Įnikau į prozos rašymą, ir parašiau dešimt romanų. Tai, manau, didžiausias mano pasiekimas. Ši knyga, kurią aš parašiau („Debesis, vardu Lietuva“ – aut.), nėra priedas prie kitų romanų, tai – atskiras meninis pasaulis. Kita vertus, ji jungiasi su visomis mano knygomis, parašytomis žydų tematika. Žydų Lietuvoje kasmet mažėja, aš esu labai patenkintas, kad mano knygos gali papasakoti apie šlovingą, nebijau šito žodžio, žydų istoriją Lietuvoje.

Apsakymus aš spausdinau Izraelio laikraščiuose ir žurnaluose, po truputį susirinko didelis rankraštis. Aš esu dėkingas leidyklai, redaktoriams, kad išėjo tokia graži knyga.

Džiaugiuosi, jog šitoje knygoje pateikiama keletas mano bendrapavardžio, kitaip sakant, giminaičio, nors ta giminystė neišaiškinta iki galo, grafikos darbų. Markas Kanovičius, nepaprastai talentingas žmogus, žinantis, kad žydų ir lietuvių dailėje prasiskinti kelią yra labai sunku. Nepaisant to, jis jau surado savo grafiko, skulptoriaus kelią.

Ar nerašote atsiminimų? Ar neketinate rašyti ko nors daugiau iš savo ilgo, turtingo gyvenimo?

Iš savo asmeninio? Nemanau, nors galėčiau kažką parašyti, tačiau mane domina praeitis, kuri yra apversta, paskandinta dabartyje. Praeitis, kuri primena kaukių balių. Žmonės senyvi, kitaip aprengti, bet jų problemos, žvilgsnis į pasaulį, į Dievą, į meilę, į neapykantą, į gyvenimo laikinumą, arba į gyvenimo tikslą – toks pat. Mane domina tokie dalykai, todėl vengiu rašyti apie dabartį. Galbūt joje aš jaučiuosi silpnesnis negu praeityje. Praeitis yra neatsiejama nuo vaizduotės. Aš manau, kad ta vaizduotė yra laisva, nėra pavergta, aš galiu lakstyti iš vieno krašto į kitą, galiu sugalvoti debesį, ant kurio žydai bando pabėgti nuo persekiojimų, nuo to žiauraus genocido. Aš lygiuojuosi į magiškąjį realizmą, labai atsiprašau už tokią kaimynystę, aš jos nevertas, į Gabrielį Garsiją Markesą, kitus amerikiečius, Lotynų Amerikos rašytojus. Nesakau, jog tai yra mokytojai, tai yra pavyzdžiai, nors man trūksta jėgų lygiuotis su jais. Taip yra todėl, kad kūryba tai nėra fotografija, tai nėra vaizdo tikrumas, turi būti kažkokia paslaptis. Atrodo, kad sielos kilimas lengvesnis tuomet, kai rašai apie praeitį. Kai rankos laisvos, tu gali disponuoti ta medžiaga kaip valdovas, o ne kaip žmogus, priklausantis nuo vienos ar kitos tėkmės, politinio peizažo.

Gerbiamas Grigorijau, gal galima būtų grįžti ir prisiminti spektaklį, statytą pagal Jūsų romano motyvus „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Man labai įdomu, kiek Jūs pats dalyvavote kuriant šį spektaklį, kokį įspūdį palikęs šis spektaklis?

Reikia pasakyti, kad tuo metu manęs Lietuvoje nebuvo. Spektaklis gimė sudėtingai. Pirmiausia buvo sumanytas televizijos filmas, kurį sukurti ryžosi kino režisierius Almantas Grikevičius. Bet televizijos filmui reikėjo labai daug pinigų, todėl aš jam patariau nunešti šį scenarijų į teatrą ir parodyti Rimui Tuminui, kurį aš labai gerbiau.

Staiga išgirdau, jog įvyks premjera, ir kad esu kviečiamas. Aš atvykau iš Izraelio. Atvirai pasakius, nieko gražesnio per tuos metus scenoje nesu matęs. Viskas buvo nauja, talentinga, aš buvau be galo dėkingas teatrui. Tas spektaklis buvo gydomasis, suprantate, gydomasis. Aš jau sakiau, pasikartosiu, kad yra žaizdų, kurios negyja šimtmečiais, nepaisant žmonių pastangų. Jos visą laiką kraujuoja, negyja. Tas pasirodęs spektaklis, žmonių autentiškumas. Tai buvo tikras stebuklas. Stebuklas dar ir dėl to, kaip reagavo lietuviai, ne žydai.

Aš stovėjau paskutinėje eilėje, žiūrėjau ir netikėjau. Tai buvo stebuklas. Tai yra kur kas giliau negu vadovėlis arba paskaita apie žydų-lietuvių santykius.

Viską, kas mus gniuždo, viską, kas mus bando supriešinti, reikia suminkštinti, atmesti. Kito kelio nėra. Labai lengva išauginti neapykantą, labai sunku išauginti meilę. Reikia laistyti daržą. Šis spektaklis ir yra daržo laistymas.

Šventišką vakarą teatre pratęsė premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Ridas Jasiulionis, jis perskaitė sveikinimo laišką, taip pat įteikė jubiliatui Lietuvos vardo tūkstantmečio medalį. V. Sventickas, atstovavęs Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijai, apdovanojo G. Kanovičių aukso ženkleliu už nuopelnus lietuvių kultūros sklaidai pasaulyje. Vakaro svečią nustebino ir sugraudino visiškai netikėtai scenoje pasirodęs vienas iš salėje sėdėjusių klausytojų, kuris prisiminė 50 metų istoriją. Jo, žyduko, dar mažo vaiko, susitikimą su G. Kanovičiumi ir dovanų gautą knygą.