„Fluxus“ – menas ar antimenas?

Tekstas parengtas pagal paskaitą, skaitytą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre.

Atsakymas: „Fluxus“ ir „The Beatles“ sieja hipių kultūra. Stipresnis ne muzikinis, o kūrybos aplinkos ryšys.

Papildantis auditorijos atsakymas: manyčiau, kad stipriausia „Fluxus“ įtaka yra dainoms „Help“ ir „Yellow Submarine“. Šitų dainų įtaka jaučiama ir Klaipėdoje.

Vakarų šalyse klausimas „Kas yra Fluxus?“ užduodamas nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos. Mums šis klausimas parūpo atgavus Nepriklausomybę, nors ir sovietmečiu lietuviai žinojo apie Jurgį Mačiūną ir Joną Meką. Tradiciška, kad lietuviai, atsidūrę Niujorke, turi aplankyti J. Meką, Antologijos filmų archyvą. Kenas Friedmanas – „Fluxus“ judėjimo dalyvis, profesorius, dabar dėstantis šio judėjimo istoriją ir filosofiją universitete, – yra parašęs straipsnį, kuriame ir bandė suprasti, kas yra „Fluxus“.

Pagal K. Friedmaną, „Fluxus“ galima vadinti gyvenimą, nereikalaujantį, kad kuriantis žmogus save vadintų menininku. Kita galimybė – „Fluxus“ laikyti filosofija, bet ne Kanto ar Hegelio, o antikos filosofų, kurie kaip galvojo, taip ir gyveno. Sutampa veiksmas ir žodis. Populiariausia „Fluxus“ apibrėžti kaip judėjimą, pradėtą kurti vieno žmogaus – J. Mačiūno, suformavusio meno judėjimo kūrimo mechanizmą, kuriuo vadovavosi daugelis vėlesnių, su „Fluxus“ jau tik netiesiogiai susijusių, kūrėjų.

Taip pat skaitykite:

Tyrėja L. Citavičiūtė: Biblija yra svarbiausias L. Rėzos darbas Prūsijos lietuviams

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

„Fluxus“ turėjo stiprų vadovą, kuris siekė disciplinuoti, tačiau paliko ir nemažai laisvės daugeliui dalyvių. Sakyti, kad J. Mačiūnas vadovavo, yra sąlygiška, nes daugelis „Fluxus“ narių darė tai, ką manė esant verta daryti. Sudėjus kūrybą į viena, gaunamas tam tikras derinys, tuo metu neturėjęs didesnės institucinės reikšmės. „Fluxus“ – tai laisvų žmonių laisvas judėjimas, tekėjimas (viena iš žodžio „Fluxus“ reikšmių). Pasak K. Friedmano, niekas tiksliai nežino, kas pirmasis pavartojo žodį „Fluxus“, kad pavadintų draugų grupelės kurtus darbus, bendravimą būnant kartu.

„Fluxus“ prasidėjo nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje įkurtos smulkios galerijos, kuri pavadinta vardu „AG“. „A“ yra galerijos įkūrėjo Almaus Šalčiaus vardo pirmoji raidė, o „G“ – Jurgio (George) Mačiūno vardo pirmoji raidė. Prie galerijos veiklos palaipsniui prisijungė vis daugiau žmonių, tačiau po kurio laiko ji bankrutavo, o draugų branduolys išliko, ir jie bendravo toliau.

Kai imi nerūpestingai pasakoti apie „Fluxus“ akcijas, kyla noras šypsotis, juoktis, ironizuoti. Tačiau, kai bandai Fluxus apibendrinti, susiformuoja gilesnės išvados. Šis judėjimas nuo tradicinių meno krypčių skiriasi tuo, kad bandyta ne tą patį perteikti kitaip, o kitką perteikti kitaip. „Fluxus“ veržėsi ten, į kur tradicinis menas niekada nebuvo įėjęs – į kasdienybę. Geriausias šios tendencijos pavyzdys: J. Mačiūno kurti smulkūs „ready made“ daiktai, objektai, kurie kainavo maždaug vieną dolerį, tačiau ir už tiek jų parduoti buvo neįmanoma, nes meno suvokimas dar nebuvo pasivijęs Fluxus judėjimo praktikos. Tik vėliau šie daiktai įgijo kitą, vertingą reikšmę: pirmiau gimė Fluxus praktika, o tik po to – idėjos. Simptomiška, kad vertinama tik tai, kas jau suvokta.

Įprasta, kad žmonės į bet kurį daiktą, kūrinį, filmą žiūri iš tam tikros distancijos – akių atstumo nuo daikto. Žiūrint į „Fluxus“ objektus nereikia atsitraukti, išlaikyti estetinį nuotolį, jie kartu ir įtraukia, ir atitraukia. „Ready made“ daiktams nereikia suvokėjo, kaip ir kiekvieno žmogaus rūsyje gulintiems rakandams. Jie vertingi net be interpretuojančio žmogaus požiūrių, nuomonės, išankstinių nuomonių. Šiuo atžvilgiu „Fluxus“ buvo asocialus judėjimas. „Fluxus“ objektai nesukelia tradiciniam menui būdingo įsijautimo efekto. Veikia tik protas arba protestuojančios, „neįdarbintos“ emocijos. Kita vertus, „Fluxus“ griauna ir tradicinę logiką, nes kūriniai nesusiję nei savyje, nei tarpusavyje jokiais loginiais santykiais. Geriausiu atveju juos sieja bendra tema. „Fluxus“ yra logika anapus logikos.

Be to, „Fluxus“ yra ir estetika anapus estetikos, nes šio judėjimo kūrėjams nerūpėjo grynoji meno estetinė funkcija. Tradiciniame mene įprasta, kad menas turi atsiriboti nuo utilitarumo, koncentruotis į estetinį santykį. Tačiau „Fluxus“ grožis ir yra estetikos ir utilitarumo sutapimas, dažnai trikdantis tradiciniam menui angažuotą žmogų. „Fluxus“ objektai, jei nebūtų vertingi, galėtų būti naudojami kasdieniame gyvenime ir dėl to visiškai neprarastų savo estetiškumo. Tačiau nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio „Fluxus“ objektus pradėta kolekcionuoti. Žymiausios kolekcijos šiuo metu yra Niujorko Modernaus meno muziejuje, Austrijoje, Vilniuje ir kt. Niujorko Modernaus meno muziejus „Fluxus“ menui skyrė nuolatinę ekspozicijos erdvę – kambarį, – kuriame nemažas dėmesys skirtas ir J. Mačiūnui. Tai – proga didžiuotis, kad lietuvių menininkas turi savo nuolatinį kampą viename žymiausių ir didžiausių pasaulio muziejų.

Taigi bandydami atsakyti į klausimą „Fluxus – menas ar antimenas?“ turime ieškoti tam tikro vidurio, nes tuo metu, kai „Fluxus“ kūriniai buvo kuriami, jie buvo, neabejotinai, antimenas. Buvo sukilta prieš meno kaip prekės suvokimą. Geriausias šios tendencijos pavyzdys – performansai, kurie įvyko, baigėsi, lyg upe nutekėjęs vanduo. Sugrąžinti jų jau neįmanoma, galima juos tik interpretuoti. Performanso neparduosi, nenukopijuosi.

„Fluxus“ – tai demokratiškas menas, kuriam nereikia išankstinio pasirengimo, jį suprasti gali kiekvienas, todėl ir šiuo atžvilgiu jis yra anti-. Aptariamas judėjimas stipriai susijęs su kairuolišku revoliucingumu. J. Mačiūnas mėgdavo sakyti, kad jei nebūtų „Fluxus“, jis stotų į Komunistų partiją. Todėl J. Mačiūnas pradėjo kurti Niujorko SoHo rajoną bei bandė nupirkti negyvenamą salą, kad joje įsikurtų menininkų komuna. „Fluxus“ neturi ir tradiciniam menui būdingos naratyvinės struktūros. Semiotikos terminais kalbant, nėra vertės objekto, todėl nėra ir naratyvinės programos.

Šiandienos kontekste „Fluxus“ ir J. Mačiūnas yra anti- jau dėl kitų priežasčių, būtent dėl to, kad „Fluxui“ nereikia užtekstinės tikrovės, jis pats yra pradinė, galutinė, ikikalbinė ir nesimuliakrinė tikrovė.

Paradoksalu, bet „Fluxus“, nereikalaudamas kritikų, auditorijos dėmesio, vis dėlto tampa klasika. „Fluxus“ antitendencija jau įsiurbta meno tradicijos, šis anti- – jau tradicija. Šiandienos menas jau perėmė „Fluxus“ nereikšmingumą, lengvumą, ironiją ir autoironiją. „Fluxus“ – tai galimybė suskliausti hiperteleviziją, hiper prekybos centrą, pagaliau hiperrealybę. Šia proga ir mėgavosi paskaitos dalyviai, žiūrėdami Jono Meko filmą „Zefiro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“.

Susiję:

Algirdas Butkevičius

16 min

Dvasios aristokratas Jonas Mekas

Bernardinai.lt

6 min

FLUXUS ir Jurgis Mačiūnas – savotiškas vaistas prieš gyvenimo pilkumą. FLUXUS judėjimui – 60 metų

Ramūnas Čičelis

5 min

Jono Meko pamokos

Jurgita Jačėnaitė

4 min

Jono Meko išminties pamokos