2021 03 30

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

FLUXUS ir Jurgis Mačiūnas – savotiškas vaistas prieš gyvenimo pilkumą. FLUXUS judėjimui – 60 metų

Jono Meko vizualiųjų menų centro nuotrauka

1961-aisiais AG galerijoje Niujorke Jurgis Mačiūnas surengė pirmąjį renginį, kurį oficialiai pavadino FLUXUS – lotynišku žodžiu, reiškiančiu tekėjimą. Šiemet visas pasaulis mini šio avangardinio judėjimo šešiasdešimtmetį, ne išimtis – ir FLUXUS kūrybinio palikimo puoselėtojas Lietuvoje Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC).

Apie judėjimo ištakas, jo svarbą tada ir dabar bei naujausią projektą – meno gerbėjams skirtą mobiliąją programėlę, pokalbis su JMVMC vadovu ir kompozitoriumi GINTARU SODEIKA.

Kas buvo FLUXUS tada, kai atsirado, ir kas yra FLUXUS šiandien?

1961-aisiais, kurie laikomi formaliąja FLUXUS atsiradimo pradžia, tai buvo gana naujas ir provokatyvus reiškinys, nes panašaus pobūdžio menas teskaičiavo dešimtmetį. Jo priešistore galima laikyti Johno Cage’o, Haroldo Rosenbergo ir Merce’o Cunninghamo 1952-aisiais surengtus perfomansus, pamažu kėlusius visuomenės susidomėjimą. Tarp tokių smalsuolių buvo ir Jurgis Mačiūnas, pradėjęs lankyti Johno Cage‘o paskaitas apie muziką, kurios turėjo lemiamą poveikį pasirinkti meno kryptį: J. Mačiūnas visą savo gyvenimą teigė, kad viena svarbiausių FLUXUS ištakų yra muzika. Kita svarbi dalis – gerokai anksčiau, 1916-aisiais, Ciuriche prasidėjęs dada judėjimas, propagavęs antimeno idėjas. Ne paslaptis, kad dadaistų poveikis J. Mačiūnui buvo milžiniškas, o meno tyrinėtojai ir šiandien FLUXUS laiko neodadaizmo atmaina.  

FLUXUS judėjimas, kurį praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje įsuko J. Mačiūnas, po savo vėliava subūrė dabar jau visame pasaulyje žinomus menininkus: Yoko Ono, Andy Warholą, Namą June Paiką, AY-O, George’ą Brechtą, Beną Vautier, Josephą Beuysą ir kitus. Įdomu tai, kad buvusį savo klasės draugą prof. Vytautą Landsbergį J. Mačiūnas laikė tikruoju FLUXUS nariu, dalinosi su juo kai kuriais savo pamąstymais ir kūriniais. 1990 m. atidarant dailininkų grupės „Žalias lapas“ parodą ŠMC, buvo pažymėta, kad Lietuva yra vienintelė pasaulio valstybė, kurios vadovas yra FLUXUS judėjimo narys. Jonas Mekas nebuvo FLUXUS judėjimo narys, bet visą laiką buvo šalia su savo kamera. Šio filmininko, kaip jis pats save vadino, dėka mus pasiekė to meto įvykių vaizdai, nuotaika, emocija.

O skirtumas tarp FLUXUS prieš šešiasdešimt metų ir dabar yra nedidelis. Ir tada, ir šiandien šis judėjimas turi panašius uždavinius: provokuoti žiūrovą, nesitaikstyti su politikos ir kultūros rutina, jis kviečia būti spontaniškus, juoktis ir nusišypsoti, linksmiau pasižiūrėti į pačius rimčiausius dalykus. Be to, ir tada, ir šiandien aplink mus yra daug slegiančios rimties. Būkime atviri – nelaimių apsuptas žmogus buvo visais laikais, niekad gyventi jam nebuvo paprasta ir lengva, tačiau viskas priklauso nuo požiūrio. Kaip sakė prof. V. Landsbergis, FLUXUS ir Jurgis Mačiūnas buvo savotiškas vaistas prieš gyvenimo pilkumą, rutiną ir stagnaciją, bandymas į viską žvelgti paprasčiau ir linksmiau.

Jono Meko vizualiųjų menų centro vadovas, kompozitorius Gintaras Sodeika. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip ir kada jūs pats atradote FLUXUS ir kuo jus patraukė šis judėjimas?

Mano asmeninė pažintis su šiuo judėjimu įvyko gan vėlai – apie 1986-uosius, kai Michailo Gorbačiovo naujoji politika leido mažiau cenzūruoti ir kultūros sektorių, ir mus ėmė pasiekti įdomybės iš Vakarų. Taip mane pasiekė ir žinios apie FLUXUS – buvau nustebintas, kad jau septintajame dešimtmetyje pasaulyje egzistavo tokia nekonvencinio meno forma, suteikianti visišką laisvę menininko vaizduotei ir elgesiui, skatinanti menų tarpdiscipliniškumą ir sintezę. Tai buvo absoliučiai nauja ir mane iš karto sudomino.

Netrukus, 1988 ir 1989 metais, su bendraminčiais surengėme „Hepeningų seminarus“ prie Anykščių „AN – 88“ ir „AN – 89“, taip pat kartu su FLUXUS entuziastu Modestu Saukaičiu 1992 m. Moksleivių rūmuose surengėme pirmąją FLUXUS parodą Lietuvoje „Jurgis Mačiūnas ir FLUXUS“.

J. Mekas teigė, kad Johnas Cage’as, Jurgis Mačiūnas ir kiti „nepraktiški“ avangardistai yra daugiau prisidėję prie dvasinio, vidinio mūsų išsivystymo, augimo per 40 ar 50 metų negu visi politiniai judėjimai, sistemos, revoliucijos ir teorijos, kurios pasibaigė, kurios susumavo save masiniuos milijonų kankinių kapuos. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

Taip, tiek su šia citata, tiek su daugybe kitų J. Meko teiginių sutinku, nes jis turėjo ypatingą gebėjimą pastebėti ir paprastu būdu paaiškinti daugybę pasaulio sąrangos, meno ir politikos reiškinių. Ir ši tezė kalba apie tai – kad viena meno srovė padarė didesnę įtaką nei daugybė įtakingų politikų. FLUXUS paskatino daugybę jaunų menininkų įvairiuose pasaulio kraštuose eksperimentuoti, būti laisviems, ir tokiu būdu jie prisidėjo prie atviros visuomenės kūrimo, o tai buvo ypač aktualu Rytų Europoje.

Tiesa, paradoksalu, kad 1950–1960 metais Vakarų pasaulyje buvo gana populiarios marksizmo idėjos – Prancūzijoje, Italijoje ir JAV ne vienas pažangus avangardinio meno atstovas priklausė kairiajam blokui. Taip pat ir J. Mačiūnas – jo svajonė buvo aplankyti Sovietų Sąjungą ir joje surengti FLUXUS koncertų, o blokiniai gyvenamieji namai jam atrodė konceptualios architektūros idealas.

Galime suprasti, kodėl galėjo žavėti Karlo Marxo idėjos apie žmonių lygybę, socialinį teisingumą, pasaulį be išnaudojimo ir teisingą žmonijos sąrangą – kas gi nenorėtų gyventi teisingame pasaulyje? Tik tiek, kad dauguma tų avangardistų niekada nebuvo apsilankę Sovietų Sąjungoje, o jei ir buvo, tai buvo rodoma fasadinė jos pusė, ir jie negalėjo žinoti, kad jų laisvė, avangardas ir nesibaigiantys meno ieškojimai Sovietų Sąjungoje būtų buvę uždrausti tą pačią minutę.

Šiemet sukanka 60 metų FLUXUS judėjimui – kaip jį minėsime Lietuvoje?

Esame sumanę keletą parodų ir įvykių šiai datai paminėti, bet kaip FLUXUS meno atstovai neatmetame ir spontaniškumo faktoriaus. Be to, pernai startavo projektas „Non Budget Art“ (NBA), skelbiantis, kad tikras menas nebūtinai turi remtis biudžetu, taigi paliekame atvirą galimybę idėjoms iš šalies ir kviečiame jungtis visus, kurie nori prisidėti minint FLUXUS jubiliejų.

Vienas iš projektų, kurį dėl Lietuvos kultūros tarybos paramos galime pristatyti jau šiandien, yra mūsų sukurta mobilioji programėlė „ArtLab“, leidžianti nustatyti žmogaus ir jo pasirinkto meno kūrinio suderinamumą. Parsisiuntus programėlę į savo telefoną, į ją reikia įkelti savo nuotrauką arba asmenukę ir nuskenuoti meno kūrinį – jau įsigytą, norimą įsigyti ar tiesiog bet kokį meno kūrinį, kuris įdomus. Tuomet įvyksta abiejų šių subjektų – programėlės naudotojo ir meno kūrinio – kontekstinės auros analizė. Programėlė, išanalizavusi šiųdviejų subjektų santykį, pateikia išvadą apie jūsų ir jus dominančio meno kūrinio suderinamumą.

Šios programėlės prototipą, tuomet didelę laboratoriją, pristatėme dar 2015 metais „ArtVilnius“ mugėje ir tada išsikėlėme uždavinį FLUXUS jubiliejiniams metams ją perkelti į kiekvieno iš mūsų kišenę. Džiaugiamės, kad tai padaryti pavyko, šiandien nemokamą programėlę gali atsisiųsti kiekvienas, norintis FLUXUS būdu išanalizuoti savo santykį su meno kūriniu. Taip pat ji leidžia plačiajai visuomenei pasidomėti ne tik moderniuoju ar FLUXUS menu, bet ir menu apskritai, ypač šiuo laikotarpiu, kai tai padaryti turime daug fizinių apribojimų. 

Menininkas Jonas Mekas. J. Meko vizualiųjų menų centro nuotrauka
Menininkas Jonas Mekas. J. Meko vizualiųjų menų centro nuotrauka

 

Ar galima sakyti, kad ši programėlė padės ir kiekvienam, svarstančiam įsigyti meno kūrinį, nes iš dalies nusakys meno kūrinio vertę konkrečiam žmogui?

Taip, tik jokiu būdu nereikėtų suprasti, kad programėlė parodys kainą eurais – ji yra apie tai, ką konkretus kūrinys reiškia konkrečiam asmeniui. Tai labai individualu, ir mes manome, kad meno kūrinio ir meno mėgėjo santykis yra labai svarbus dalykas. Juolab kad visi mes kasdien keičiamės, ir tokie, kokie buvome vakar, šiandien jau nesame – vadinasi, tas pats meno kūrinys jums rytoj gali reikšti ką kita, nei reiškia šiandien. Apie tai ir yra ši programėlė.

O kadangi FLUXUS, kaip jau minėjau interviu pradžioje, dažnai siejamas pirmiausia su muzika, tai ir ši programėlė, nuskenavus asmenį ir meno kūrinį, analizės metu generuoja unikalius garsus, kuriuos kuria šiųdviejų subjektų santykis – tai irgi įdomi ir atraktyvi detalė, kurią džiaugiamės sukūrę.

Ar šventinės nuotaikos netemdo vis besitęsianti pasaulinė pandemija? Kaip ją išgyvena JMVMC ir kokios ateities perspektyvos?

Iš tiesų praėję metai mums nebuvo labai blogi, nes prarasta galimybė gyvai priimti lankytojus sutelkė rasti visiškai naujų būdų komunikuoti su žiūrovu. Pavyzdžiui, ėmėme parodas rengti tokiu būdu, kad lankytojas neužeidamas į galeriją, tiesiog iš gatvės galėtų matyti ekspoziciją pro langus. Aišku, tai padaryti leidžia ir mūsų geografinė padėtis, ir tai, kad esame pirmame aukšte, kad mūsų langai akių lygio. Kadangi dažnai mūsų ekspozicijos yra su garsu, tai ant langų priklijavome QR kodų lipdukus, kuriuos nuskaitę mobiliaisiais įrenginiais parodos lankytojai galėjo girdėti garso takelį, susietą su meno kūriniu. Bandėme tokias parodas rengti ir visą parą, kad net naktį vaikštant Užupyje būtų galimybė pamatyti meno kūrinius.

Dar viena praėjusių metų naujovė – mūsų galerija ėmė veikti kaip teatro aikštelė. 2020-ųjų spalį tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ metu JMVMC buvo sukurta moderni teatrinė instaliacija „fabrica“, režisuota Nauberto Jasinsko su dailininku Tadu Černiausku. Šis projektas pateko tarp praėjusių metų Auksinių scenos kryžių nominantų „Pandemijai atsparaus teatro“ kategorijoje, o mes tapome teatrine erdve, pristačiusia tokį projektą.

Didelis ir svarbus įvykis centrui yra ir balandį prasidedanti dalies JMVMC kolekcijos paroda Seule, Pietų Korėjoje. Taigi, nepaisant pandemijos, meno kūriniai keliauja, mūsų kolekcija domimasi ir galerinis gyvenimas tikrai nėra sustojęs.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC) – 2007 m. įkurta viešoji įstaiga, sauganti pasaulinio garso FLUXUS menininkų Jurgio Mačiūno ir Jono Meko kūrybinį palikimą. Menų centro kolekciją sudaro apie 2600 eksponatų – tai yra trečia pagal dydį FLUXUS kolekcija pasaulyje po Niujorko Moderniojo meno muziejaus ir Štutgarto valstybinės galerijos. JMVMC siekis – ne tik saugoti FLUXUS palikimą, bet ir populiarinti kino klasiką, intelektualųjį, dokumentinį ir nacionalinį kiną bei vaizdo meną; taip pat ieškoti, atrasti ir pasauliui parodyti jaunų Lietuvos vizualistų darbus.

Jono Meko vizualiųjų menų centro informacija