2011 10 06

bernardinai.lt

Nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kristina Civinskienė. Raimundo Mikšio tapyba

Rugsėjo 15 d. Justino Vienožinskio menų fakulteto kamerinėje salėje atidaryta tapytojo Raimundo Mikšio tapybos paroda, kuruojama Arvydo Martinaičio. Taip pat spaudai ruošiama knyga apie menininką. Šį kartą skaitytojams pristatome vieną jos fragmentą.

Tapytojas Raimundas Mikšys

R. Mikšys – menininkų pasaulyje gerai žinoma figūra. Tiesa, dažniau jis buvo vadinamas Šniūru – nuo mokyklos prigijusia pravarde, virtusia antruoju vardu. Vienu metu jis tapo „gyva Kauno legenda, menininkų bohemos simboliu“ (Algis Uždavinys. Raimundas Mikšys 1961 06 07–2008 03 02, in memoriam // „Literatūra ir menas“. 2008-03-07. Nr. 3180).

1989 m. VDI (tuometiniame Vilniaus dailės institute) įgijęs keramiko specialybę, jis išgarsėjo kaip savito stiliaus, balansuojančio tarp ekspresyvios ir realistinės vaizduosenos, tapytojas.

Nuo pat pirmųjų parodų R. Mikšys suintrigavo meno žiūrovus, tačiau akivaizdu, jog daugiausia dėmesio skirta jam kaip asmenybei, jo charizmai ir gyvenimo būdui. Apie R. Mikšio kūrybą, parodas buvo rašyta, tačiau jo tapyba iš esmės nenagrinėta. Bene vienintelis išsamiausiai ją aprašė menotyrininkas A. Uždavinys, taikliai jo drobėse pastebėjęs „egzistencinę akistatą su gyvenimu, filosofiškas būties atodangas“. Akcentuota „jautri autoriaus siela bei nuolatinis svyravimas tarp realybės ir sapniško vaizduotės pasaulio“ (A. Uždavinys, ten pat).

Dailininko gyvenimui nutrūkus, jau iš tam tikros distancijos, atmetant R. Mikšio kaip asmenybės bei intencionalistinės kritikos (įsiklausymą į tai, ką norėjo pasakyti pats autorius) vertinimą, atėjo laikas iš naujo pažvelgti į jo kūrybą – kuo ji buvo (ar nebuvo) išskirtinė ir ką paliko ateinančioms kartoms.

R. Mikšio kūrybinis kelias prasidėjo kartu su nepriklausomybe. Tai laikas, kai menininkai bandė maištauti, būrėsi į grupes, tačiau tuo pat metu, formuojantis rinkos sistemai, sprendė savo profesijos klausimus. Kūrėjo ir tuo pat metu vadybininko, savo kūrybos propaguotojo derinys R. Mikšio bendraamžiams dar nebuvo lengvai suvokiamas. Raimundą būtų galima priskirti „lūžio kartai“, nors jis VDI mokėsi jau atšilimo laikotarpiu.

Kalbant apie R. Mikšio pasirinkimą įdomu tai, kad jis, keramikas, tapo tapytoju, kai dauguma jo kartos menininkų perėjo į tarpdisciplininius menus ir net visai atsisakė tradicinių meno rūšių (Eglė Rakauskaitė, Svajonė ir Paulius Stanikai, Valdas Ozarinskas). Tiesa, jis toks buvo ne vienas. Naglis Rytis Baltušnikas, Arvydas Brazdžiūnas-Dusė po architektūros studijų VISI (buvusiame Vilniaus inžineriniame statybos institute) taip pat ėmė tapyti bei kurti grafiką. Taigi tapyba, nepaisant vyravusių tendencijų, kaip išraiškos priemonė bei pragyvenimo būdas (R. Mikšys gyveno tik iš tapybos) buvo labai svarbus ir vertas tyrinėjimo.

Grįžęs į Kauną dailininkas dažnai lankėsi pas Alfonsą Vilpišauską, tapusį jo mokytoju, ir perėmė ryškiaspalvę, ekspresyvią tapymo manierą. Spalva, potėpis turėjo išreikšti mintį, jausmą. Žlugus sovietmečiui ir nelikus privalomų temų dailininkai galėjo tiesiog džiaugtis tapymo malonumu. Pagrindiniai jų motyvai buvo peizažai, kuriuose paslėpdavo filosofines potekstes bei vaizduotės vizijas.

R. Mikšio tapyboje taip pat pirmiausia užčiuopiamas dailininko jausmas, emocinė būsena. Realus vaizdas prisigeria tapytojo nuotaikos. Regis, žvelgdamas į gamtą jis sprendžia tam tikras filosofines egzistencines problemas. Natūralūs gamtos motyvai sutirštėja, susikoncentruoja. Taip atsiranda grynos (nemaišytos) spalvos, kuriomis dailininkas išmargina visą paveikslą. Dauguma R. Mikšio kūrinių ryškiai margi. Dailininkas mojuoja teptuku nuo vieno paveikslo krašto iki kito palikdamas išmėtytų akcentų.

Tačiau tarp margų darbų nemažai ir tokių, kuriuose tapytojas akcentus minimalizuoja. Koncentruota dėmė paveiksle išryškina kompoziciją, o kartu ir filosofinę mintį. Tokius kūrinius laikyčiau brandžiausiais. Paradoksalu, bet būtent jie dažniausiai nukentėdavo nuo dailininko savikritikos ir būdavo įpjaunami.

R. Mikšio tapyboje galima išskirti tris žanrus – peizažą, religinį bei portretus. Bet kurį jų pasirinkęs dailininkas piešė ekspresyviai, tačiau savitai. Kiekvienas žanras skirtas menininko pokalbiui su gamta, Dievu bei žmonėmis.

Peizažo įkvėpimo šaltiniu R. Mikšiui tapo senelių sodyba netoli Balbieriškio. Saviti medžiai su ilgais tiesiais kamienais ir lapų vainikais viršūnėse patraukė tapytojo dėmesį. Gamta tapo spalvų ir formų mokytoja. R. Mikšio peizažuose kamienų pasvirimai, šakų susiraizgymai yra pagrindiniai kompozicijų komponentai. Neretai jie vaizduojami antrame plane, dailininko matomi pro langą. Ekspresyvūs ir emocingi paveikslai nutapyti greitai, jau subrandinus mintį. Potėpis ne visur vienodas. Kai kur per dažus persišviečia gruntas ar tiesiog kartonas, kai kur paliktas dažo kalnas.

Žalios gamtos peizažą neretai perskrodžia marinistiniai vaizdai. R. Mikšys nutapė nemažai laivų, jachtų. Dauguma tokių paveikslų dedikuoti gyvenimo draugei Irenai Mikuličiūtei. Laivai intensyvių emocijų tapyboje yra tarsi ramybės ir pastovumo oazė. R. Mikšys neneigia jų romantizuoto ir simboliško įvaizdžio.

Religinės tematikos paveiksluose vėl regime įtampą. Judą, Kristų dailininkas vaizduoja kaip ekspresyviai deformuotus portretus. Ryški koncentruota spalva sustiprina emociją. R. Mikšys nesiekia ikonografinio panašumo. Religinės personalijos yra autoriaus santykio su jomis dvasinė išraiška.

Išorinį panašumą su vaizduojamuoju dailininkas sukuria tapydamas realių žmonių portretus. Juose ieško būdingų portretuojamojo bruožų, padedančių atskleisti charakterį. Portretus R. Mikšys dažniausiai tapo pastele, juose itin svarbus piešinys. Tapytų portretų nedaug, o žymiausias – autoportretas. Jame tiek linija, tiek spalva yra lygiavertės.

Pradėjęs tapyti R. Mikšys įsiliejo į tapytojų ekspresionistų būrį. Jo pavardę drąsiai galima vardyti šalia A. Vilpišausko, Arūno Vaitkūno, kitų XX a. pabaigos ekspresionistų. Dailininko kūryba atspindi bendras tapybos tendencijas. Visgi ją pasirinkęs kaip priimtinesnę išraiškos priemonę nei keramika, R. Mikšys jautėsi laisvesnis nuo tradicinio mokymo, taigi lengviau galėjo interpretuoti temas bei ekspresionistinę-realistinę stilistiką. Jo požiūris į tapybą – neįsipareigojantis, bet nuoširdus, profesionalus ir kartu naivus – padarė dailininką įsimintiną ir išskirtinį.