Atsiminimai apie dailininką Vidą Pinkevičių

Prieš ketverius metus, 2012 balandžio 12 d., netekome savito kūrybinio braižo Klaipėdos dailininko, tapytojo Vido Pinkevičiaus. Liko didžiulis kūrybinis palikimas ir labai neišraiškingi bibliografijos faktai.

Vydas Pinkevičius gimė 1949 metų lapkričio 9 d.  Šiaulių rajone Gruzdžių miestelyje, ten mokėsi, 1968 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą studijuoti freskos pas prof. Sofiją Veiverytę. 1973 m. baigė ir atvyko į Klaipėdą. Su grafike Felicija Kačenauskaite sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Vido (vėliau tapusio puikiu vargonininku), iki mirties dirbo Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje. Tai ir viskas. Visas dailininko Vydo Pinkevčiaus gyvenimas sutilpo jo drobėse ir piešiniuose.

Tapytojo pase, matyt, per klaidą įrašytas Vydo vardas, tačiau mums ir sau jis buvo Vidas. Keista apie jį kalbėti būtuoju laiku. Bet mums liko jo kūryba. Džiugu, kad šio ypatingo darbštumo tapytojo kūrybinio palikimo  neužnešė užmaršties dulkės, kad Vido draugų ir artimųjų rengiamose jo tapybos ir piešinių parodose  mes ir vėl galime su juo susitikti.

Buvęs V. Pinkevičiaus bendrakursis, bendražygis ir bičiulis tapytojas Juozas Vosylius, dar Vidui esant gyvam, padėdavo jam ruošti kūrybines parodas. Tas draugiškas rūpestis išliko ir Vidui išėjus.  2016 metų vasarį Juozas savo bičiuliui surengė net dvi parodas uostamiestyje-tapybos parodą Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje ir piešinių parodą „Žydinti pieva“ Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje.

Klaipėdiečiams labai netikėta buvo Vido Pinkevičiaus piešinių paroda „Žydinti pieva“.  Ne tik dėl savitos ekspozicijos, kurią sugalvojo parodos kuratorius tapytojas J. Vosylius piešinių pasportavimui  panaudojęs įpakavimui skirto pilko ruloninio popieriaus juostas, besidriekiančias nuo salės lubų iki pat grindų (visai kaip studentavimo laikais, kai parodyti reikėdavo daug, o galimybės eksponuoti-ribotos). Labiau netikėta visiems buvo pamatyti Vidą ne kaip tapytoją, kas mums yra  įprasta, bet kaip grafiką ir kaip talentingą piešėją.

Jis buvo ne tik išskirtinio braižo, stilistikos tapytojas, bet ir savito, atkaklaus charakterio žmogus. Kalbėdavo nedaug ir tik ypatingais atvejais paatviraudavo apie savo vaikystę, studijų metus, dėstytojus, kolegas. Tačiau apie savo kūrybą jis beveik nieko nepasakodavo, nors ir buvome labai geri draugai. Vidas buvo ypatingo darbštumo dailininkas. Gal jo darbštumą piešimui ir tapybai išugdė dailės institutas, o gal  nuolatinis kūrybos troškulys atėjo iš vaikystės. Yra ne kartą prisipažinęs, kad piešė nuo mažų dienų. Su pieštuku ir bloknotu Vidą sutikdavau ir Klaipėdos A. Brako dailės mokykloje, kurioje jis pradėjo dirbti 1976 m. ir dirbo iki pat mirties.

Dailininkas dėstė vaikams piešimą, tapybą, kompoziciją. Nesiskyrė jis su pieštuku niekur, turėdamas laisvą minutę mokykloje, namuose, gamtoje ar savo studijoje nuolat kažką piešė. Ko jo studijoje buvo daugiau: piešinių ar paveikslų – sunku būtų pasakyti, ilgai reikėtų skaičiuoti. Kartą mes, jo artimi draugai, mėginome tuos jo piešinius suskaičiuoti, bet „nusimušėme nuo skaičiaus“ ir palikome tą juodą darbą ateičiai. O ji taip ir neatėjo… 

Dirbo jis be jokio poilsio, nepertraukiamai, lyg koks robotas ar apsėstasis. Nemėgo gausių kolegų susibūrimų, o ypač tuščių kalbų, – jis brangino kiekvieną kūrybinio laiko minutę. Į savo studiją, kaip į kokią tarnybą ėjo kasdien, kas rytą tuo pačiu laiku – aštuntą valandą, o išeidavo iš studijos tik gerokai sutemus. Šventadieniai ir poilsio dienos jam neegzistavo, nemėgo susibūrimų, kurie jį erzindavo, o iškentęs tokiuose pobūviuose kokią valandėlę, tyliai išeidavo į savo celę piešti.

Ne be pagrindo tapytojas J. Vosylius savo bičiulį pavadino dirbtuvės kaliniu, tapybos atsiskyrėliu, gyvenimo asketu ir dailės misionieriumi. Anot jo, Vidas buvo tikras kūrėjas, žmogus – mįslė ir legenda, stulbinantis darbštumu, žavintis piešinio raiška ir spalvos jėga.                                                                   

V. Pinkevičiaus piešinių parodoje buvo eksponuojami įvairių laikotarpių, įvairios tematikos, įvairia technika sukurti piešiniai. Patys ryškiausi, išraiškingiausi turbūt yra ankstyvieji, piešti ant didelių popieriaus lakštų. Tai ir būsimų tapybos paveikslų eskizai, ir menine forma išbaigti savarankiški etiudai. Norėdamas sukurti paveikslą sudėtingesne tema, Vidas visada piešdavo būsimo kūrinio eskizą, o kai kada ir net visą ciklą atskirų etiudų. Tačiau, kaip jau minėjau, jo piešiniai ne tik eskizai būsimiems paveikslams. Daugelis jų yra savarankiški, visapusiškai baigti kūriniai su savo tema, kompozicija, spalviniais niuansais.

Pagrindinis vaizdavimo objektas Vido piešiniuose yra žmogus. Kaskart vis kitoks, bet niekada ne idealizuotas ar kruopščiai realistinis. Vidas sąmoningai vengė ,,gražaus“ piešinio. Gal toks tapytojo braižas suformavo institute? Tuo metu, kai jis studijavo (1968–1973), piešiniui dar buvo skiriamas svarbus vaidmuo, bet kartu buvo siekiama  piešinį deformuoti, supaprastinti, suteikti jam ekspresyvią išraišką. Vidas savo piešinio forma labiau linko į ekspresionizmą.

Dailės institute tuo metu buvo žavimasi ne tik postimpresionistais, fovistais, bet ir vokiečių ekspresionistais, kurie piešinį deformavo, suteikė jam ekspresyvią, emociškai sodrią ir sugestyviai apibendrintą, sugrubintą raišką.  Tai neabejotinai darė įtaką jaunam menininkui.

Tikrovės iliuzijai sukurti Vidas Pinkevičius ne tik savo piešiniuose, bet ir tapybos kūriniuose nesirinko perspektyvos, jis piešė ir tapė vienoje plokštumoje ir neretai, kaip tai darydavo viduramžių dailininkai, panaudodavo atvirkštinę perspektyvą. Tuo jis siekė atsiriboti nuo regimos tikrovės ir kurti savąjį subjektyviai suvoktą  pasaulio atspindį.

Vido piešiniuose gausu įvairiausių simbolių, kurie pagrindiniam vaizdui suteikia papildomą mitologinę ar religinę informaciją, savotiškai užkoduoja piešinio turinį ir suteikia misticizmo atspalvį.

Ankstyvojo laikotarpio piešiniuose – Vido atmintyje išlikę vaizdai iš buvusių kūrybinių stovyklų Lietuvos kaimuose, Užgavėnių švenčių, savitai interpretuotos Klaipėdos istorinės vizijos, religiniai motyvai, viduramžių riteriai ir karaliai, kurie į jo kūrybą ateidavo iš skaitomų knygų, nužengdavo iš meno albumų. Vidas buvo prisiekęs viduramžių gerbėjas.

Daug dėmesio dailininkas skyrė religinei temai, ypač Kristaus nukryžiavimo, Marijos Sopulingosios temai. Tačiau tie piešiniai savo forma būtų nederėję bažnyčios erdvei. Ne tam Vidas juos kūrė. Per sakralinio turinio piešinius ir drobes Vidas savaip išreiškė savo vidinio pasaulio nuojautas, išgyvenimus. Jis buvo giliai tikintis žmogus, nors kiekvieną dieną bažnyčios nelankė, jo bažnyčia buvo jo viduje. Nuolat.

Iš natūros Vidas piešė nedaug, o ir ta natūra jo vaizduotėje buvo perkuriama ir derinama prie būsimo paveikslo temos. Beveik kiekviename piešinyje yra gausybė figūrų, kurios iš esmės ir užpildo lapo erdvę. Jį domino Lietuvos ir Klaipėdos krašto dramatiška istorija, bibliniai motyvai, kaimo buities vaizdai.

Kad ir kokią kūrybinę fantaziją turėtų kūrėjas, ji nėra begalinė. Atsivėrusias spragas Vidas užpildydavo studijuodamas viduramžių ir ypač gotikos laikotarpio paveikslus, kurių religiniai vaizdai jam suteikdavo įvairių kūrybinių sumanymų, peno interpretacijoms. Vidas nekopijavo senųjų meistrų, neieškojo kūrybinių paslapčių. Jį labiausiai domino viduramžių meno tematika. Ypač sakralinė. Kristaus nukryžiavimo ir jo kūno pasmerkimo mirčiai tema dailininkas sukūrė daugiausia piešinių ir nutapė drobių. Šią temą Vidas plėtojo visą savo kūrybinį gyvenimą.

Vido Pinkevičiaus negalime pavadinti moderniu kūrėju. Jis nepasidavė jokioms įtakoms, jokiam mados šauksmui. Tapytojas kūrė nesidairydamas į kaimyną ar naują užjūrio madą. Nepataikavo jokiam estetiniam skoniui ar žiūrovui. Jis tiesiog gyveno savo piešiniuose ir paveiksluose, retai apsidairydamas, kas dedasi aplinkui.

Piešimas jam buvo ypatinga kūrybinė meditacija, sakralinis ritualas, į kurį kūrėjas žiūrėjo labai atsakingai.  Visi Vido piešiniai tvarkingai sužymėti, įvardinti ir datuoti. Tai pasako, koks svarbus kiekvienas piešinys buvo jo kūrėjui.  
Neįmantria technika: įvairaus kietumo pieštukais, skystu tušu, skiesta akvarele, tempera, sangvinu, spalvotais flomasteriais Vidas sukūrė nesuskaičiuojamą daugybę aukščiausios prabos darbų. Klaipėdiečiai savo legendinį tapytoją švelniai vadino žmogumi fabriku. Gerąją prasme, nes kiekybė jokiu būdu nesumenkino kūrinių kokybės. Ir tai jau meistrystė.

Baigti šį rašinį norėčiau J. Vosyliaus citata ,,…kas buvo jo (dailininko V. Pinkevičiaus) dirbtuvėje, sukrėsti ir apstulbę matė – čia visas jo gyvenimas, jo dienos ir naktys, mėnesiai ir metai. Čia jo gaiva, rankos ir širdis tarp tūkstančių gilių, prasmingų, ryškių, spalvomis žėrinčių tapybos drobių, dešimčių tūkstančių meistriškų, puikios plastikos ir turinio piešinių. Kūrinių, pripildžiusių beveik visą jo dirbtuvės erdvę ir, rodosi, įelektrinusių orą…“