Aktorius G. Savickas: prieš spektaklį visada pasimeldžiu

GIEDRIUS SAVICKAS yra nuostabus pašnekovas. Jį kalbinantys tai gali paliudyti. Šį kartą palietėme tokias temas, kurios nustebino ir patį pašnekovą. Kalbėjome apie ėjimą Kristaus link, santuoką, piligrimines keliones, sakramentus.

Kas tau yra Sekminės?

Man tai – sėkmė. Aš – toks žmogus: kai žmona nuveda mane į bažnyčią ir pasako, kas yra, man tas ir yra. Nesu iš tų, kurie labai švenčia kiekvieną bažnytinę šventę – Žolinę, Pelenų dieną ar kitas. Man Sekminės nėra kas nors labai išskirtinio. Pavyzdžiui, man viena iš tokių švenčių yra Rarotos. Žinai Rarotas?

Žinau.

Tai va, Rarotos – su jomis esu susipažinęs, čia mano šventė.

Tave teko matyti įvairiuose bažnytiniuose renginiuose, todėl pamaniau, būtų smagu pasikalbėti apie Giedriaus tikėjimo kelią. Ar be to, kad žmona nusiveda į bažnyčią…

Aš ir pats einu į bažnyčią. Man patinka nueiti pačiam – ne sekmadienį, o tyliai, ramiai. Sekmadienis yra sekmadienis, visi einame, bet man labai gera, pavyzdžiui, kokį antradienį nueiti. Tada tu nueini sau, nes pats nori. Ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad galvoji: turiu laiko, nueisiu į Mišias. Pavyzdžiui, Bernardinų bažnyčioje būna Mišios šeštą valandą. Šone, ant kilimo – neįtikėtinai gražiai, beveik kaip kambaryje. Man tai fantastiška.

Taip pat skaitykite:

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Bet tu labai gražiai pastebėjai, kad daugiau žmonių atsiranda ir teatre, ir bažnyčioje, ypač jaunų žmonių. Buvo Atgimimo laikas, kai visi prie to ėjome, bet paskui truputį viską užmiršome. Pradėjome ieškoti užsienietiškų dalykų, visokių naujovių. O vėliau vėl grįžome prie kompoto ir supratome, kad vis dėlto skanus tas kompotas. Panašiai ir su agurkėliais ar kečupu: prisipirkome visko, bet paskui supratome, kad galima ir pačiam tomatą pasidaryti.

Man atrodo, kad ir dabar jauni žmonės grįžta. O jų tėvai, manau, ėjo į budizmus, ezoterikas ir visa kita. Nes tada viskas atsivėrė – galėjai lankyti ne tik gimnastiką, kaip tarybiniais laikais, bet ir karatė, kiokušiną, domėtis budizmu, ezoterika, visokiais Harės Krišnos judėjimais. Visiems buvo įdomu, nes pagaliau galėjome iškišti nosį į pasaulį. Man atrodo, kad daug kas ten nieko iki galo nerado. Gal kažkas kažką rado, kažkiek pabuvo, bet vis tiek supranti, kad tai ne visai tavo kelias.

Pavyzdžiui, manęs tai nepatraukė. Aš niekada rimtai nesidomėjau kitomis religijomis. Esu kai kąskaitęs, pažiūrėjęs, bet niekada netraukė. Nes supratau, kad tai yra ne mano. Čia kaip su piligrimų keliu– Šv. Jokūbo keliu. Gali eiti kur nors kitur, bet yra kelias, kuris jau įkrautas tavo paties gyvenimo. Jis yra tavo, ir tu niekur nuo jo nepabėgsi.

Tu negali namuose pasidaryti budistu, nes yra mama, tėtis, visa istorija – kaip tave teta nuvedė į bažnyčią, kaip supažindino, kaip ėjai Pirmosios Komunijos, kaip vaikščiojome po bažnyčias, Aušros vartus. Visa tai yra tavo kelias. Ir tada negali tiesiog pasakyti: „Ai, dabar būsiu katalikas.“ Tu jau esi tame kelyje.

Nors kartais būna.

Kartais būna. Kaip kunigas turi pašaukimą, taip būna ir kitokių dalykų. Bet galvoju apie save. Pastaraisiais metais galiu prisipažinti – buvo laikas, kai man būdavo truputį gėda pasakyti, kad einu į bažnyčią. Būdavo gėda ir pasimelsti. Pavyzdžiui, prieš spektaklį aš visada atsiklaupiu. Prieš išeidamas į sceną atsiklaupiu ir sakau: „Ačiū, kad Tu man davei tai, ką aš galiu duoti kitiems. Tiesiog gerai praleiskime laiką, nes žmonės atėjo pas mane.“ Tada atsistoju ir einu vaidinti.

Anksčiau, jeigu šalia stovėdavo scenos darbininkas ar kitas aktorius, man būdavo truputį gėda. Galvodavau: ką čia dabar darau? Bet dabar jau taip nėra. Aš klaupiuosi, ir kiti tegul galvoja, ką nori. Kartą, kai atsiklaupiau, kita aktorė tai pamatė. Jai irgi pasidarė ne gėda ir ji taip pat atsiklaupė.

Tai galima sakyti, kad „painfluencinai“?

Galima sakyti, kad „painfluencinau“. Bet aš tiesiog parodžiau, kad yra dar vienas žmogus, kuriam tai svarbu. Vis tiek drąsiau, kai esi ne vienas. Tada neatrodo, kad esi kvailas ar keistas. Įdomus mūsų žmonių požiūris. Jeigu musulmonas pasakytų: „Dabar turiu melstis“, mes sakytume: „Gerai, nutraukiame laidą, prašom.“ Ir jis melstųsi. Bet jeigu tu norėtum pasimelsti, pavyzdžiui, troleibuse, visi žiūrėtų, lyg būtum truputį išgėręs, fanatikas ar ligotas. Bet kodėl tu negali?

Musulmoną aš suprantu – jis įsakymo tvarka turi tą daryti. Yra penki kartai ir jam pasakyta, kad tavo likimas iš esmės yra Alacho rankoje ir tu turi garbinti Alachą penkis kartus per dieną. Krikščioniui tai yra laisvos valios veiksmas.

Taip, tai yra gerai. O jeigu tu viduje jauti įsakymą? Jeigu jauti vidinį kvietimą ir sakai: „Noriu pasimelsti būtent šioje vietoje, prie vandens“, tiesiog padėkoti? Pavyzdžiui, keliauju ir matau vaizdą. Tada galiu padėkoti, kad galėjau jį pamatyti. Taip yra buvę ir spektaklyje – tuo momentu norėjau Dievui padėkoti, kad galiu matyti tą spektaklį, kad mane taip suvedė, jog nepraleidau šio momento. Tai buvo Romeo Castellucci spektaklis apie atvaizdą.

Viešpaties veidas.

Taip. Mano žmoną nuo jo net supykino – ne todėl, kad spektaklis būtų buvęs blogas, bet todėl, kad buvo labai stipru. O aš tuo metu norėjau pasakyti: „Neįtikėtina, ačiū, kad galiu tai matyti, kad manęs tarsi nepametei, kad nepraleidau šito dalyko.“

Esu šnekėjęs apie Martino Charleso Scorsese filmą „Tyla“. Jo žiūrėti ėjau turėdamas septynisklausimus – išėjau su septyniolika. Džiaugiuosi, kad kartais spektaklis ar filmas priverčia galvoti. Nekalbu apie siaubingas profanacijas, kai kryžius talpinamas į žmogaus skysčius – šiuo atveju profanacija neskatina mąstyti, bet jeigu kalbame apie Scorsese arba Castelucci...

Taip, bet Castelucci, man atrodo, tau kažką atsako. Gal ne tiesiogiai atsako, bet patvirtina tai, ko gal pats negalėjai pasakyti, o jis tai pasako garsiai. Tas spektaklis yra apie Jėzaus atvaizdą. Vaikai pradeda į jį mėtyti bombas, viskas sprogsta, pila šūdus. Spektaklis buvo pagal psalmes. Vienoje psalmėje sakoma „šlovinkime“, o kitoje – „kodėl Tu mane palikai?“. Castelucci tarsi klausia: „Ką tik buvo taip, o dabar jau kitaip?“ Ten kalbama ir apie sergantį tėvą, iškyla klausimas: kodėl Tu mane apleidi? Ir tada į tą atvaizdą metami šūdai.

Aš supratau taip – į tą paveikslą gali mėtyti kuo nori, gali į jį mėtyti bombas, gali daryti, ką nori, naudoti tą vardą kaip nori – Jis vis tiek yra. Ir tu tam vardui nieko nepadarysi.