Arkivyskupas G. Grušas: „Linkiu giliai patirti Dievo gailestingumą, Jo teikiamą ramybę ir Velykų džiaugsmą“

Artėjant iškiliausiai ir prasmingiausiai metų šventei – Kristaus Prisikėlimui, dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku, Vilniaus arkivyskupu metropolitu GINTARU GRUŠU.

Interviu Jo Ekscelencija pabrėžia, kad didžiausias šiandienio gyvenimo negandas gali padėti įveikti stiprėjantis tikėjimas prisikėlusiu Kristumi, tarpusavio santykių puoselėjimas artimiausioje aplinkoje ir pasaulyje bei malda už taiką.

Šių metų Velykas pasitinkame jausdami itin sunkų svorį. Pasaulyje, kuriame popiežius Leonas XIV nenuilstamai ragina nutraukti beprasmius karus, ginklų žvangėjimas tik garsėja. Skaičiuojame penktus Rusijos invazijos į Ukrainą metus, o nuo vasario 28-osios stebime neregėtą ugnies audrą Artimuosiuose Rytuose. Kaip šiame fone išgyventi Prisikėlimo džiaugsmą?

Velykų Prisikėlimas yra tiesiogiai susijęs su Didžiuoju penktadieniu. Mes minime Didžiojo penktadienio kančią, Jėzaus mirtį ir visus patirtus sunkumus pakeliui į Prisikėlimo džiaugsmą. Tas pats ir mūsų pasaulyje. Šiandien vykstantys karai, tarpstanti nesantaika, žiaurumai primena, kad ir Jėzaus laikais per Velykų šventes vyko okupacija, karai. Todėl nejučiomis grįžtame prie minties, kad visa tai nepanaikina Prisikėlimo vilties – tai yra kelias, kurį Jėzus yra nuėjęs, nugalėjęs mirtį, ir tai mums suteikia galimybę su viltimi įveikti visus nesklandumus, išsaugoti viltį, kad Prisikėlimo šviesoje sugebėsime pakelti gyvenimo sunkumus.

Tai leidžia mums gyventi optimizmu, kuris kyla iš stiprios vilties, iš Prisikėlimo džiaugsmo. Todėl krikščionys, žvelgdami į sunkiausias aplinkybes, karus ir kitus sunkumus, išsaugo amžinybės perspektyvą, tad mylintiems Dievą viskas išeina į gera. Todėl mes galime darbuotis kurdami taiką, puoselėdami tarpusavio santykius savo artimiausioje aplinkoje ir melstis už taiką šiandienos pasaulyje.

Popiežius Leonas XIV nenuilstamai ragina nutraukti beprasmius karus. Jis sako: „Kiekvienas karas yra pralaimėjimas. Jame niekas nelaimi, viskas prarandama. Vieninteliai uždirba ginklų gamintojai.“ Didžiausias pavojus šiandien yra abejingumo globalizacija. Mes priprantame prie kitų skausmo, prie sugriautų miestų vaizdo, kol galiausiai tai tampa tik dar viena naujiena ekrane. Kaip mums, esantiems visai šalia karo Ukrainoje, išlaikyti budrumą, nepasiduoti paralyžiuojančiai baimei?

Priešakyje turėti Viešpatį. Taip kalbu pasikliaudamas vienu Ukrainoje tarnavusiu karo kapelionu. Jis pasakoja, kaip fronte ilgas dienas, savaites, aptarnaudamas karius, būdamas su jais, susikaupdavo, atgydavo, kad jo paties nepradėtų slėgti sunkumai. Jis pasakoja eidavęs į mišką, kad tyloje, nors ir karo apsuptyje, pamatytų Dievo kūrinijos grožį, pamatytų tiesą, dėl kurios žmonės kovoja. Kad neišleistų iš akių to didelio gėrio, kurį Dievas duoda kiekvienam iš mūsų – tai naujų šeimų kūrimas, vaikų gimimas, mūsų tarpusavio santykiai.

Taip pat skaitykite:

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Dėkodamas Dievui tas žmogus sugebėjo ištverti karo lauko sunkumus, padėti kariams. Taip ir mums reikia stengtis pamatyti pasaulį, Dievo artumą, Jo grožį. Mes tai dažnai galime padaryti savo gailestingumo darbais, ištiesdami ranką kitam, išgyvenančiam kančias, vargus. Tokiu būdu sukauptume reikalingą stiprybę ir malones, kad mūsų gyvenimo neaptemdytų baimė, kad neprarastume budrumo.

Pamažu artėja didysis džiaugsmas – Kristaus Prisikėlimas, o vasarą mūsų laukia ir dar vienas džiaugsmas. Šie metai yra ypatingo dėmesio Dievo gailestingumui metai. Vilnius birželio mėnesį taps viso katalikiškojo pasaulio dvasiniu centru. Mieste, kuriame buvo nutapytas pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas, vyks Pasaulinis gailestingumo kongresas.

Arkivyskupe, kaip Gailestingumo kongreso idėja – „Statome gailestingumo miestą“ – gali padėti kiekvienam iš mūsų puoselėti gailestingumą savo širdyje ir pasaulyje?

Tai priminimas, kad gailestingumo miestas nėra miestas, statomas iš plytų. Tai miestas, statomas iš santykio su Dievu ir vienų su kitais. Mes statome šį santykį patyrę Dievo gailestingumą ir gebėdami būti gailestingi vieni kitiems. Tokiu būdu kuriame visuomenę, miestą čia, Vilniuje. Iš tikrųjų turime didžiulę malonę, kad Dievas pasirinko čia apreikšti seseriai Faustinai gailestingumo slėpinį. Ji savo dienoraščiu, jai padiktuotomis maldomis, nutapytu Gailestingumo paveikslu paskleidė gailestingumo žinią po visą pasaulį.

Dabar ši žinia dėl kongreso grįžta atgal pas mus, kad toje vietoje, kurioje Viešpats apreiškė šią didžią žinią, ji būtų švenčiama naujai. Mums tai bus proga sukurti tvirtesnius tarpusavio ir visuomenės santykius. Juos reikia pradėti kurti pirmiausia savo artimiausioje aplinkoje. Kongresas bus gera proga pasidžiaugti, pasidalinti gailestingumo darbais, atnaujinti tarpusavio santykius.

Arkivyskupe, ko palinkėtumėte dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams, žiūrovams, visiems Lietuvos žmonėms artėjančių šventųjų Velykų proga?

Norėčiau, kad „Bernardinų“ skaitytojai, klausytojai, žiūrovai patirtų tikrą Velykų džiaugsmą – džiaugsmą, kilusį iš Jėzaus Prisikėlimo po mirties, kurį pirmiausia patyrė apaštalas Tomas prisilietęs prie Jėzaus žaizdų. Jis sugebėjo atpažinti per regimą žaizdą neregimąjį Dievą tarp mūsų. Tai kvietimas mums, kad sugebėtume prisiliesti prie Jėzaus žaizdų savo artimuosiuose – stokojančiuose, vargstančiuose. Prisiliesti prie žaizdų ir tokiu būdu atpažinti prisikėlusį Jėzų – kad Jis yra tarp mūsų.

Jo buvimas, Jo artumas yra tai, kas mums suteikia ramybę net ir sunkiausiomis aplinkybėmis. Atpažindami gyvą Jėzų tarp mūsų, galėsime priimti Jo malonę ir ramybę, kurią mums teikia Jo gailestingumas. Linkiu giliai patirti Dievo gailestingumą, Jo teikiamą ramybę ir Velykų džiaugsmą.