Ateities darbas: orumas ir susitikimas

Mons. Fernando Ocárizas yra Opus Dei prelatas.

Pandemija vis dar kenkia milijonų žmonių darbui: prarandamos darbo vietos, didėja ekonominis nestabilumas. Šios dvi žaizdos – nedarbas ir nestabilumas, priverčia mus susimąstyti apie ateities darbą.

Daugelyje vietų dėl sanitarinės krizės darbas persikėlė į namus, o tai turėjo ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Dirbdami nuotoliniu būdu matome technologijų nešamą naudą ir jų ribas. Viena vertus, padaryta aiški našumo pažanga, įveiktos iki šiol iš pažiūros neįveikiamos kliūtys, kita vertus, įsitikinome, jog žmogui reikia tikrų, o ne virtualių santykių, kad galėtų dalytis tuo, ką turi širdyje.

Laikas, praėjęs nuo pandemijos pradžios, taip pat patvirtina, kad ši krizė yra visuotinė, ji paliečia visą žmoniją ir kad darbas turėtų būti geresnės ateities pagrindas. Saugoti ir kurti darbo vietas, kūrybingai ieškant kitų gėrio, šiandien yra galbūt vienas iš artimo meilės imperatyvų.

Esant tokiai daugybei pažeistų asmeninių situacijų, darbas suteikia mums galimybę tobulėti dar vienu aspektu – gebėjimu priimti ir būti atviriems kitiems. Kur susitinka skausmas ir priėmimas, atgimsta nostalgija transcendencijai, norui peržengti save, rūpintis ir būti globojamam, padėti ir būti padedamam – pirmieji pažeidžiamumo pripažinimo padariniai. Darbas, kuriame yra vietos orumui ir susitikimui, tampa dialogu su savimi ir su kitais. Suteikia bendrą tikslą, pažadina supratimo sroves, prisideda prie to, kad tartume „mes“, padeda įveikti skirtumus ir skatina abipusį pažinimą; praturtina per dalinimąsi žmogiškaisiais gebėjimais ir per dalyvavimą kūrybiniuose procesuose.

Tokiu būdu darbas atsiskleidžia savo tikrąja apimtimi kaip „vieta“, kurioje kiekvienas galime kažkuo prisidėti, o ne tik savo ekonominiu aspektu. Bendras vyrų ir moterų pašaukimas dirbti verčia mus susivienyti atliekant užduotį „atkurti“ pasaulį ir jo santykius. Todėl, kai darbas įvairiais būdais praranda orumą, asmuo savo giliausia esme iškreipiamas.

Ieškant naujų sprendimų, nes atrodo, kad kelio atgal nebėra, meilė kitiems skatina kūrybiškumą ieškoti naujų kelių kartu su kitais piliečiais. Kelių yra ne vienas, o daug, tačiau juos orientuoja tarnystė, integralus bendrojo gėrio elementas. Bet kuriuo atveju darbo orumas grindžiamas meile: „Didžioji žmogaus privilegija yra gebėti mylėti, taip peržengiant efemeriškumą ir laikinumą. Jis gali mylėti kitas būtybes, sakyti „tu“ ir „aš“, prasmės kupinus žodžius. Ir jis gali mylėti Dievą, kuris atveria mums dangaus vartus, padaro mus savo šeimos nariais, leidžia mums kalbėtis su Juo akis į akį, veidas į veidą. Todėl žmogus neturėtų apsiriboti vien veikimu, daiktų gaminimu. Darbas gimsta iš meilės, rodo meilę ir paklūsta meilei“ (šv. Chosemarija Eskriva, 1963-03-19).

Susiję:

Fernando Ocáriz

2 min

Tarnystė – visuomenės siela, suteikianti darbui prasmę

Fernando Ocáriz

2 min

„Leiskime Gerajam Tėvui mus nustebinti“